Apsilankymas šiame spektaklyje man tapo tikru nuotykiu. Ilgu tokiu. Išsitęsusiu kone pusmetį.

Vilniaus knygų mugėje Muzikos salėje stendą turėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras. Buvau girdėjusi apie kultiniu tapusį jų spektaklį „Sala, kurios nėra“ (režisierius ir dramaturgas A. Špilevoj), tad pasiteiravau, kada būtų bilietų į jį. Stende dirbantis vadybininkas paaiškino, jog bilietai į šį spektaklį išperkami per valandą ar dvi vos pasirodę. Be to, spektaklis rodomas tik darbo dienomis (pašnekovas minėjo lyg orkestro priežastį), todėl atvažiuoti iš Vilniaus į Panevėžį savaitgalį šansų nėra. Pamatęs mano susidomėjimą spektakliu, teatro darbuotojas pasiūlė išeitį: šis spektaklis bus rodomas birželio 3 dieną, prekyba bilietais dar oficialiai nepaskelbta, bet nuėjus su slaptažodžiu į bilietais prekiaujantį stendą galėsiu nusipirkti. Taip ir padariau. O kitą dieną darbe parašiau atostogų prašymą vienai dienai – birželio 3-ajai, kad galėčiau pamatyti „Sala, kurios nėra“.

Spektaklis prasideda vos atėjus į teatrą ir nusipirkus programėlę (būtinai pavartykite, labai įspūdinga!), vėliau teatro fojė suvaidinama linksmybių mizanscena su vynu, kurio paragauti tenka ir arčiausiai esantiems žiūrovams. Beje, spektaklis baigiasi irgi savotišku „spektakliu”, kuomet plojantys žiūrovai taip ir nesulaukia išeinančių nusilenkti aktorių. Šito paaiškinimas yra pačiame spektaklyje, nespoilinsiu.

Spektaklis dviejų dalių, trunka beveik keturias valandas. Jis pasakoja apie režisierių Juozą Miltinį (1907–1994) ir jo teatro pradžią Panevėžyje. Viso spektaklio metu groja Panevėžio muzikinio teatro orkestras, bet ne mažiau darniai savo vaidmenis „groja“ ir aktoriai, vaidinantys Juozą Miltinį jaunystėje ir senatvėje, taip pat jo pirmosios trupės aktorius – Donatą Banionį, Vaclovą Blėdį, Eugeniją Šulgaitę, Reginą Zdanavičiūtę, Bronių Babkauską, Gediminą Karką. Šį vakarą mačiau geriausią iki šiol mano matytą Lauryno Jurgelio vaidmenį. Jis vaidino Juozą Miltinį. Paskutinių dienų Maestro vaidino Albinas Kėleris.

Legendinis Panevėžio dramos teatro režisierius Juozas Miltinis spektaklyje parodytas iš skirtingų pusių. Čia jis ir genijus, ir despotas. Ir prisitaikėlis, ir maištautojas. Režisierius subtiliai atskleidė Juozo Miltinio pasaulėžiūrą ir režisūros filosofiją, parodė santykius su aktoriais ir teatro darbą stebinčiais politiniais funkcionieriais.

Šalia teatro pastato pastatytas paminklas Juozui Miltiniui, bet manau, kad šis spektaklis yra dar vienas, nematerialus, paminklas jam ir jo sukurtam teatrui.

Panevėžiui pasisekė, jog jis turi „Miltinio legendą“. Ir kad į spektaklius čia atvažiuoja žiūrovai iš visos Lietuvos, net jei jiems dėl to tenka pasiimti atostogų.

Iš kiekvieno (gerai, gerai – beveik) spektaklio išsinešu tam tikrą frazę ar mintį. Tai iš Panevėžio parsivežiau paskutinę spektaklyje ištartą frazę. Sako, kad tai buvo vieni paskutiniųjų ištartų režisieriaus žodžių.

„Mirti nebijau, bet nemėgstu… teatras tęsiasi“.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre buvau pirmą kartą. Įspūdžiai puikūs: teatras labai patogioje vietoje, čia pat Senvagė, kur galima pasivaikščioti, kavinės, Stasio muziejus ir kitos miesto įžymybės. Spektaklio metu salėje buvo nepriekaištingas vėdinimas ir labai patogios kėdės. Tiesa, fojė vakaro saulė prišildė taip, kad gal ir iki kokių +35 įkaito, nematavau, nes grįžau į vėsią salę ir pralaukiau pertrauką ten.

***

Rež. A. Špilevoj „Sala, kurios nėra“

Premjera 2022 m. gruodžio 3 d.

Daugiau apie spektaklį: www.miltinioteatras.lt