Kai Vilnius šventė savo 700-ąjį gimtadienį, spindėjo šviesomis, koncertais ir kitais šventiniais atributais, laiką leidau penkių su puse valandų (5 val. 30 min., Karlai!) spektaklyje apie holokaustą. Bet apie viską iš pradžių.
Trukmė. Statyti spektaklį, kuris trunka beveik tiek, kiek lietuvio įprasta darbo diena, yra nehumaniška. Pradėti jį 17.30 val. ir baigti lygiai 23 val., yra lėtas žiūrovų kankinimas (ir uždarbis Boltams). Nereikia čia lialia, kad menas reikalauja aukų, rimta pjesė į valandą netelpa, geras teatras gali trukti tiek, kiek nori režisierius. Žinokit, gerbiamieji reŽIsieriai, kad dabar už lango 21 amžius. Perkame produktus savitarnos kasose (taip greičiau), į Varšuvą skrendame, o ne bildame 8 valandas automobiliu (taip greičiau), laiškus irgi siunčiame ne pašto karveliais ir ne faksais. Tai kodėl žiūrovai turi taikytis prie teatro, o teatras prie žiūrovo nelabai?
Žiūrovai. Vakar Jaunimo teatro Didžioji salė buvo pustuštė prasidėjus spektakliui. O spektakliui baigiantis ji buvo dar perpus apytuštesnė negu buvo iš pradžių. Jau labai, labai seniai nebuvau spektaklyje, kur didžiulis būrys puikiausių aktorių vaidintų saujelei žmonių. Kur dingo žmonės, aūūū? Ar trukmės išsigando? Ar kainų? Mano pirktas vienas iš pigesnių bilietų kainavo 26 eurus be vieno cento. Klausimas teatro marketingistams: gal kai matote, jog išpirkta 1/5 salės, verta bilietus nuleisti trečdaliu? Perpus? Beje, salėje tarp saujelės žmonių labai gerai matėsi žinomi veidai – vienas garsiausių šių laikų teatro režisierių, viena garsiausių teatro aktorių, viena garsiausių televizijos žurnalisčių ir t.t. Tiesiog žvaigždžių spiečius.
Skandalai. Spektaklio pastatymą lydėjo skandalai. Vienas aktorių atsisakė jame vaidinti, nes pjesė jam pasirodė antiukrainietiška. Kilo širšulys socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje – gal tikrai nėra tinkamiausias laikas statyti pjesę apie holokaustą, kurios veiksmas vyksta Ukrainoje ir viena pirmųjų scenų yra ta, kad vokiečių gestapininkai restorane valgo keptas antis, aptarinėja „nusikaltėlį“ Banderą, o už langų žydus visokiausiais būdais žudo vietiniai baltaraiščiai, suprask, ukrainiečiai…
Spektaklį režisavo žinomas kino režisierius Sergejus Loznica, parašęs jam pjesę pagal 2006 m. prancūzų kalba išleistą Jonathano Littello istorinį romaną „Gero linkinčiosios“ (pranc. Les Bienveillantes). Man rodos, kad lietuvių kalba ši knyga neišleista, tačiau internete yra informacijos, kad vos parašyta prancūzo knyga sukėlė daug diskusijų. Pasirinkta tema – holokaustas – pasakojama ne iš aukos, o iš budelio pozicijos. Kadangi knygos neskaičiau, toliau rašysiu tik apie tai, ką vakar mačiau scenoje, ką iš knygos pasiėmė ir lietuviškai teatro scenai pritaikė S. Loznica.
Ar tikrai visi mes žmonės? Pagrindinis veikėjas – gestapininkas Maksimilianas, mėgstantis klasikinę muziką, galėjęs tapti rašytoju arba filosofu, tačiau tapęs žudiku ir antrojo pasaulinio karo metu atsidūręs rytuose – iš pradžių Ukrainoje, po to – Stalingrade. Spektaklyje žudymo scenų daug – prievartaujamos moterys, žudomi žydų kūdikiai, kariami išdavikai… Maksimilianas spektaklyje man pasirodė toks šiek tiek iškrentantis iš konteksto – lyg nenorėtų žudyti, lyg bjaurisi tuo, kas vyksta, bet aktyviai dalyvauja visame kame, vakarais nuplaunantis vaizdus ir patyrimus konjako taure. Na, toks baltais siūlais susiūtas veikėjas. Dar akimirka ir, rodos, teks imti gailėti vargšelio, gi ne savo noru tapo žudymo mašina. Kažkas varu atvarė į mūšio lauką ir šautuvą rankon įdavė…
Iškalbinga spektaklio pabaiga, kai akis į akį apklausoje susitinka gestapininkas ir komunistas pulkininkas. Abiejų dialogas tarsi bando įpiršti mintį, kad abi ideologijos – ir nacizmas, ir komunizmas, yra vienodai blogos, naikinančios ir griaunančios. Na, ir patys paskutiniai žodžiai prieš nuleidžiant uždangą, kad (cituoju iš atminties) „kenčia ir tie, kas žudo, ir tie, ką žudo“. „Visi mes žmonės“, „Visi mes žmonės“, – kelis kartus pakartoja Maksimilianas ir uždanga nusileidžia.
Na, nežinau. Man tie, kurie 2022 metų vasarį užpuolė Ukrainą, kurie prievartauja moteris, vaikus, vagia klozetus ir mėto kasetines bombas ant Ukrainos daugiabučių nėra žmonės. Tai teroristai ir nusikaltėliai. Taškas.
Kinas teatre. Kadangi S. Loznica iki tol statė filmus, o ne spektaklius, „Erinijos“ irgi šiek tiek priminė filmą. Spektaklį sudaro keliasdešimt epizodų, kuriuose vyksta dialogai, sukuriama tam tikra nuotaika, o tada viens, du, trys, įbėga teatro scenos darbininkai, nurenka kėdes, sustumdo stalus ir prasideda kita scena. Įdomus toks sprendimas, iš pradžių lyg patiko, paskui ėmė erzinti tie nešiojimai ir stumdymai. Sėdėjau pirmoje eilėje, dėl to ypač mačiau ir jaučiau tą techninę dalį.
Bravo. Komplimentus skiriu aktoriams, kurių visų neišvardinsiu, nes vaidino kelios dešimtys. Iš skirtingų teatrų susirinkę jie, mano akimis, padarė maksimumą, ką galėjo padaryti šioje pjesėje. Patiko ir scenografija, kostiumai, muzika.
Kam sakau nebravo? Ogi tokiai šaltai Jaunimo teatro salei, kad sustirusi į ragą per pirmą pertrauką namo išėjo draugė, su kuria atėjau į spektaklį.
Mano nuomone, dabar nėra tinkamas laikas tokiam spektakliui, jo naratyvas tikrai kelia daug klausimų ir abejonių. Jei visgi eisit ir norėsit išbūti iki galo, įsimeskit riešutų ir vilnones kojines.
***
Sergejus Loznica „Erinijos“
Premjera 2022-12-14
Išsamiau apie spektaklį: Jaunimo teatras