Viliojantis spektaklio pavadinimas, ar ne? 1974 metų muzikinis filmas „Velnio nuotaka, sukurtas pagal Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, priklauso lietuviško kino aukso fondui. Sakoma, kad tai apskritai pirmasis lietuviškas miuziklas. Filme vaidinančią aktorę Vaivą Mainelytę, Regimantą Adomaitį ar Pinčiuką Gediminą Girdvainį menu dar iš vaikystės. Todėl kai Nacionalinio dramos teatro repertuare pamačiau spektaklio pavadinimą „Velnio nuotaka“, iš karto kilo asociacijų apie filmą. Tuo labiau, kad anonse pabrėžiama, jog spektaklyje matysime Vaivą Mainelytę, kadaise išpopuliarėjusią „Velnio nuotakos“ dėka. Režisierius viename interviu sakė, kad spektaklio idėja ir kilo po pokalbių su Vaiva Mainelyte.

Tačiau spektaklio pavadinimas „Velnio nuotaka“, manyčiau, yra ne itin tikslus. Tiksliau, spektaklis yra ne tai, apie ką gali pagalvoti žiūrovas, išgirdęs pavadinimą „Velnio nuotaka“. Čia kaip toje reklamoje, kur sako, kad „dešra yra iš „tikros mėsos“, bet nusipirkus ir su padidinamuoju stiklu pabandžius perskaityti sudėtį paaiškėja, kad kažin, kažin… Geriausiu atveju gal tik prie tikros mėsos gulėjo kurį laiką vienoj lentynoj.

Labai, labai rekomenduoju prieš perkant bilietą mamai ar močiutei, perskaityti spektaklio anonsą ir pasiguglinti recenzijas. Nes mačiau žilagalves močiutes spektaklyje, kurios vienu metu už ausų susiėmusios buvo nuo garso scenoje. Taip pat lipant laiptais po spektaklio girdėjau garbaus amžiaus porą, kuri nerinkdama žodžių keikė savo pasirinkimą tą vakarą praleisti teatre.

Jaunas režisierius Naubertas Jasinskas turi savo spektaklių braižą. Šiame spektaklyje jis sau ištikimas. Labai vizualus, tobulos scenografijos ir apšvietimo muzikinis performansas – taip apibūdinčiau trijų valandų spektaklį Nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje. Jeigu reiktų tik vieno žodžio apibūdinimui, galbūt pasirinkčiau šį – estetika.

Spektaklis rodomas su viena pertrauka ir yra labai aiškiai padalintas į dvi dalis: baltąją ir raudonąją. Baltojoje – daugiau teksto, personažų charakterių, kadaise populiaraus filmo „Velnio nuotaka“ prisiminimų. Ryškiausi – scenoje leidžiamos ištraukos iš filmo muzikinio takelio (originalaus atlikimo). Aktoriai scenoje, panašiai kaip ir filme, kur muziką atliko dainininkai profesionalai, tiesiog žiopčioja žodžius. Išraiškingas toks sprendimas.

Raudonoji dalis – nelabai spektaklis, o beveik koncertas. Veiksmas jau beveik nebesivysto, o personažai tampa muzikos žvaigždėmis. Šioje dalyje skamba nebe originali filmo muzika, o specialiai spektakliui aranžuoti filmo kūriniai. Spektaklio kompozitoriai – Dominykas Digimas ir Miglė Palkevičiūtė-Migluma.

Pagrindinį Jurgos vaidmenį atliko Alvydė Pikturnaitė, jai asistavo du Girdvainiai – Gediminas Rimeika ir Lukas Malinauskas. Įsimintiną (nes atpažįstamą, žmogišką) vaidmenį sukūrė Ona Augustė Šimulynaitė, spektaklyje įkūnijusi ir prodiuserės asistentę, ir Uršulę.

Vytautas Rumšas ir Vaiva Mainelytė spektaklyje turi nedidelius vaidmenis. Jų personažai man pasirodė mažiausiai įdomūs ir motyvuoti, nors matyti vyresnės kartos aktorius, vaikystės dievukus, visada džiugu.

Pinčiuko ir ekscentriškos prodiuserės vaidmenį spektaklyje atliko Jolanta Dapkūnaitė. Paskutinėse scenose ji man net fiziškai priminė Pinčiuką iš filmo.

Dažnai spektakliai, kurie pastatyti pagal klasikines pjeses, rekomenduojami pamatyti moksleiviams. Jaunimas dabar nėra labai entuziastingas knygų skaitytojas, todėl spektakliai jiems atstoja (ar papildo) pjeses, romanus, kitus kūrinius, kuriuos reikia perskaityti pagal mokyklos programą. Bet čia ne tas atvejis. Spektaklyje moksleiviai nelabai ras Kazio Borutos, „Baltaragio malūno“ siužetą teks vis tiek skaityti. Be to, spektaklis turi N-16 ženklą, tad tinka tik gimnazistams.

Tai kam, po galais, galima būtų rekomenduoti „Velnio nuotaką“? Hm, galbūt naujų teatro formų gerbėjams, mėgstantiems savitas interpretacijas ir provokacijas scenoje.

Nežiūrint to, kad pamatytus spektaklius aprašau, vis dar pasitaiko, kad kažkur perskaičiusi ar išgirdusi vieną ar kitą spektaklio pavadinimą, suglumstu – mačiau aš jį ar ne. Aišku, jeigu kyla toks klausimas, tai yra ženklas, jog spektaklis manęs nepasiekė, nesvarbu, kad aš jį mačiau. „Velnio nuotaka“ irgi galėtų būti būtent tokia. Tačiau kadangi turi iki skausmo pažįstamą pavadinimą, tikiuosi, kad jis padės prisiminti spektaklį. Tai kaip čia išeina? Keičiu pirmoje pastraipoje išsakytą nuomonę, kad pavadinimas netikslus. Tikslus, strategiškai taikliai sugalvotas. ir tai, mano akimis, vienas didžiausių šio spektaklio privalumų.

***

Režisierius Naubertas Jasinskas.

Premjera 2025 m. lapkričio 13 d.

Išsamiau – ČIA.