Režisierius Justinas Vinciūnas praėjusiais metais gavo Auksinį scenos kryžių kaip pradedantysis menininkas. Visada galvoju apie tuos jaunus žmones, kuriems ant kaklo iškilmingai užkabinamas kryžius – ar tai jiems būna paskata kurti dar ir dar labiau? O gal kryžius kartais tampa tikru žemyn gramzdinančiu „kryžiumi ant kaklo“?

Spektaklis „Trukdis“ sukurtas pagal danų rašytojos Toves Ditlevsen (1917–1976) knygą „Veidai“. Joje nagrinėjamos rašytojai būdingos psichinės sveikatos, moters vaidmens visuomenėje, meninės saviraiškos temos. Be abejo, „Veiduose“ galima įžvelgti pačios Toves biografijos ir pasaulėžiūros motyvų.

Neskaičiau šios knygos, tačiau įspūdį paliko skaityta kita Toves Ditlevsen knyga – autobiografinė „Kopenhagos trilogija“ (2022, „Tyto alba“). Joje Tove pasakoja apie save, vieną žinomiausių XX amžiaus Danijos rašytojų. Tove Danijoje išgarsėjo dar būdama paaugle, o iš viso parašė daugiau kaip 30 poezijos knygų, romanų, apsakymų ir atsiminimų. Dauguma jos knygų ir tekstų yra autobiografiški.  „Kopenhagos trilogijoje“ rašytoja pasakoja apie savo vaikystę, jaunystę, brandą, atvirai kalba ir apie priklausomybės temas.

Spektaklyje „Trukdis“ pasakojama apie praeityje žinomą rašytoją Lisę Mundus (aktorė Dovilė Šilkaitytė), kuri jau kuris laikas nieko nerašo. Velniškai vieniša moteris, nors ir gyvena su vyru (aktorius Tomas Stirna) ir ją garbinančia sekretore  Gite (aktorė Indrė Patkauskaitė). Šalia taip pat yra draugė, psichologė Nadia (aktorė Jūratė Brogaitė). Dar yra vienas personažas spektaklyje – nykštukas (aktorius Daumantas Ciunis). Jis, man rodos, yra vienintelis, kuris iš tiesų MATO ir SUPRANTA heroję, jos jausmus. Spektaklio pradžioje nykštukas imasi pasakotojo vaidmens ir paprašo vaidinančius aktorius pristatyti savo personažus.

Jau pirmomis veiksmo minutėmis paaiškėja, kad rašytoja gyvenimą baigs savižudybe. Toks štai režisieriaus sprendimas. Atsisėdi žiūrėti spektaklio ir penktą minutę žinai, kad po dviejų valandų spektaklis baigsis savižudybe. Praktiškai galima eiti namo. Bet gi ne. Spektaklis tik prasideda. Taigi, belieka žiūrėti ir bandyti išsiaiškinti, kodėl ir kaip pagrindinė herojė atėjo iki tokio sprendimo. Ar šalia buvę žmonės galėjo jai kažkuo padėti? Kuo galėtum padėti tu, jeigu tavo artimasis užsimintų, kad nenori gyventi ir bandytų atimti sau gyvybę? Aš asmeniškai taip ir neradau atsakymų į šiuos klausimus. Nors pripažįstu – Dovilė Šilkaitytė tobulai atliko savo vaidmenį. Sėdėjau arti scenos, tad mačiau kiekvieną jos veido raumens trūktelėjimą, rankų mostų virpėjimą…

Pasakojimas scenoje nėra vientisas, o labiau fragmentiškas: viename epizode sužinome, kad padėjėja Gitė tampa rašytojos vyro meiluže dėl to, kad „nori padėti“ Lisei, kitas epizodas – jau iš psichiatrinės ligoninės, kurioje gydosi Lisė, o daktaru tapęs jos vyras.

Dideliu netikėtumu man tapo spektaklio pertrauka. Skaičiau, jog spektaklio trukmė 2 valandos, tad nesitikėjau, kad po 40 minučių veiksmo bus paskelbta pertrauka. Antras veiksmas po pertraukos truko apie 50 minučių. Tad taip ir likau nesupratusi, kodėl tokiam trumpam spektakliui prireikė pertraukos. Tikėjausi vientiso veiksmo. Pertrauka akivaizdžiai numušė spektaklio ritmą ir išblaškė mintį.

Darau prielaidą, kad psichikos sveikatos, moters menininkės temos turėtų dominti jauną auditoriją. Man spektaklis asmeniškai pasirodė toks pilkai liūdnas, depresyvus it cepelininis Lietuvos dangus. Turėčiau laaaabai ilgai pagalvoti, kam galėčiau jį rekomenduoti. Jei surasiu, kam, papildysiu įrašą. O kol kas dedu tašką.

P.S. Papildoma informacija iš spektaklio anonso:
N-16: spektaklyje kalbama suicidinėmis temomis. Spektaklyje naudojamos aktyviai mirksinčios šviesos.

***

Režisierius Justinas Vinciūnas
Premjera: 2026 03 19
Išsamiau apie spektaklį: https://www.vmt.lt/spektakliai/trukdis