Buvau nusipirkusi bilietą į spektaklio premjerą, bet negalėjau eiti. Ėjo dukra, kuriai spektaklis nepaliko įspūdžio. Antrą kartą pirkau bilietą per vasaros akciją, norėdama sutaupyti. Ir tik nusipirkusi pamačiau, kad tą pačią dieną jau turiu bilietą į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Ėjo sūnus, kuriam spektaklis, sakykim taip, santūriai patiko. Nepasidaviau. Iš trečio karto nusipirkusi bilietą pagaliau Lauros Kutkaitės „Mokyk mane“ pamačiau ir aš. Nors! Po darbo ir naujos parodos Mo muziejuje aplankymo buvau nusikalusi, galvoj zirzė mintis, ar tik neteks spektaklio praleisti ir šįkart. Gerai, kad nepraleidau.

Pirmos dešimt minučių mane erzino. Tas pionieriškas interaktyvumas iš scenos, kai sutinkami ateinantys žiūrovai, vėliau visa salė kviečiama atsistoti ir išklausyti mokyklos himną, mane nervino. Nei aš stojausi, nei ką. O nuo pirmų minučių kikenantys ir garsiai į veiksmą reaguojantys spektaklio žiūrėtojai kėlė prielaidą, kad aplink mane sėdi vien mokytojai ir mokiniai.

Spektaklis susideda iš dviejų dalių. Trukmė – 2 val. 45 minutės. Rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje. Pjesės nerašė niekas, dialogai, personažai ir siužetas gimė kūrybinių dirbtuvių metu. Jose dalyvavo ne tik aktoriai, bet ir moksleiviai.

Spektaklis vyksta vieną dieną – Mokytojo dieną. Vilties gimnazijos moksleiviai sveikina mokytojus, skiria jiems nominacijas, muzikinius kūrinius. Mokytojų tipažai – jausminga, meilužio palikta anglistė arba egzaltuota rūtom galvą apsikaišiusi (perkeltine prasme) lituanistė atrodo labai karikatūriškai. Gerą mintį kažkur skaičiau apie šį spektaklį, kad jis vietom primena stand-up komendijos pasirodymus. Labai tiksliai pasakyta. Todėl jei mėgstate šį žanrą, spektaklis patiks.

Įdomus sprendimas, kad po pertraukos tie patys aktoriai (Rimantė valiukaitė, Dalia Michelevičiūtė, Rytis Saladžius ir Vitalija Mockevičiūtė) vaidino jau kitus mokytojus. Reikėjo persiorientuoti ir įsijausti į naujus jų kuriamus personažus. Gal antroj daly to ir nespėjau padaryti, nes visgi atminty labiau liko pirmos dalies pedagogai.

Kitas spektaklio dėmuo – moksleiviai, kuriuos vaidino Aistė Zabotkaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Martynas Berulis ir Martynas Mockevičius. Patyčios mokykloje, narkotikai, niekam nenaudingos informacijos kalimas pamokose, toksiški santykiai su mokytojais, depresija serganti klasės draugė, kuri vieną dieną neateina į mokyklą, o jos siunčiamos garso žinutės nežada geros baigties – visa tai iš tiesų vyksta mokyklose kiekvieną dieną. Jaunuolių kalba scenoje buvo ne literatūrinė, o tokia, kokia šiandien kalba paaugliai. Vyresniems žiūrovams į pagalbą atėjo titrai švieslentėje, paaiškinantys, kas yra bulinti, šierinti, čatinti ir kt.

Pirmą kartą scenoje mačiau abu aktorius Martynus, ir abu jie buvo puikūs. Vienas moksleivis gimnazijoje naujokas, jis čia atėjo laikinai iš licėjaus. Šypseną sukėlė jo replika vienos pamokos metu, kai klasės auklėtoja, streikuojanti palapinėje dėl geresnių darbo sąlygų prie mokyklos (aka teatro) atėjo vesti biologijos pamokos ir susodinusi visus ratu paklausė: „Vaikai, tai kaip jūs gyvenat?“ Užsimezgė pokalbis. Pamokos tema buvo pelkė, bet mokytojos dėstomos žinios tikrai nebuvo iš vadovėlio, greičiau iš gyvenimo ir patirties. „Ar čia reikia viską įsiminti, rašysim atsiskaitymą?“, – kažkaip taip panašiai paklausė licėjaus moksleivis, matyt, pripratęs, kad kovinę mokymosi būseną reikia išlaikyti visada, net kai geri arbatą su mokytoja.

Kita įsiminusi scena, kai tas pats Martynas iš licėjaus, pamokoje paprašytas paaiškinti vieną sąvoką, ėmė ją apibūdinti tokiais sudėtingais moksliniais terminais, kad akivaizdu, jog pedagogė nieko nesuprato. Ne visi mokytojai žino daugiau už mokinius, oi, ne visi.

Spektaklio režisierė įžvalgiai neskyrė nei vienai auditorijai daugiau dėmesio – man atrodo, kad ir moksleiviai spektaklyje ras savęs, ir suaugusieji, matydami mokytojų tarpusavio santykius, konkurenciją, atpažins savo gyvenimo realijų. Todėl spėju, kad spektaklis turėtų būti lankomas ir rekomenduojamas kitiems.

Nežinau, kaip spektaklį vertins žmonės, kurie neturi vaikų arba kurie visiškai nesidomi švietimo tema. Nors gal jie į jį ir neis?

Pabaigoje noriu padrąsinti abejojančius dėl „Mokyk mane“, ar verta į jį eiti, ar tai nėra spektaklis jaunimui. Ne, nėra. Mano subjektyvia nuomone, jis skirtas labiau suaugusiems, o ne jauniems. Labai daug minčių man sugeneravęs spektaklis. Gerai, kad pamačiau.

**

Režisierė Laura Kutkaitė

Premjera 2026 02 26

Daugiau apie spektaklį: www.teatras.lt