-Praėjusią savaitę buvau spektaklyje „Kaligula“ „Senajame teatre“, – sakau pažįstamai, kai prisėdam kavos greitos kavos kavinėj.
-Kokiam, kokiam teatre?, – perklausia ji.
-„Senajame“. Basanavičiaus gatvėje, – sakau.
Iš reakcijos suprantu, kad nedažnai teatre besilankančiam žmogui teatro pavadinimas nieko nesako. Tik paminėjus ankstesnį teatro pavadinimą, jaučiu, kad mane pagaliau suprato.
„Senasis teatras“ savo repertuare turi spektaklių įvairiomis kalbomis, lietuvių – irgi. Jokūbo Brazio režisuota „Kaligula“ yra vienas jų. Lietuvių kalba vaidinama, titrai – rusų kalba. Miela detalė, kad teatras pagalvojo apie skaitančiuosius titrus ir jau perkant bilietą yra prierašas, kad „geriausiai titrai matomi nuo septintos eilės“.
Deja, lietuviakalbiai vilniečiai, matyt, ne iki galo dar atrado šį daugiakalbį teatrą, nes spektaklis, kuriame buvau, vyko pusiau tuščioje salėje. Netgi labiau tuščioje, negu pustuštėje. Iš akies spėjau, kad bilietų buvo nupirkta mažiau kaip pusė.
Nejauku. Nesimaivau – tikrai nejauku sėdėti teatre tarp saujos žiūrovų. Toks jausmas, kad atėjau ne visai ten, kur turėjau ateiti. Nejauki buvo ir mintis, o kaip aktoriai jaučiasi, matydami tokį nedidelį susidomėjimą jų darbu. Kita vertus, man tai išėjo į naudą. Pirkau bilietą pirmoje eilėje, bet kai iš abiejų pusių gavau kaimynus, perėjau į kitą eilę aukščiau, kurioje buvo visai tuščia. Kokia prabanga – sėdėti vienai visoje eilėje ir nebijoti nosį krapštyti ar kad galva atsirems į kaimyną užsnūdus. Juokauju – nosies viešai nekrapštau, o užmigti „Kaliguloje“ nebuvo šansų.
Prieš spektaklį prisiminiau kitą matytą „Kaligulą“ (apie jį rašiau čia), režisuotą Vido Bareikio, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidino Ainis Storpirštis. Pamenu keistą vietą (lyg ir muziejus kažkoks?), kurioje tąkart vyko spektaklis ir nuogutėlį pagrindinį aktorių. Beje, Brazio „Kaligulos“ versijoje pagrindinio aktoriaus nuogumo irgi buvo. Matyt, tokia jau dalia kaliguloms išsirengti nuogai lietuvių režisuotuose spektakliuose. Oficialiame anonse pažymėta, kad vaidinimas skirtas N-16 amžiaus auditorijai.
2025 metais vykusiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose Jokūbas Brazys už šį spektaklį buvo nominuotas kaip geriausias 2024 metų režisierius. Valentinas Novopolskis buvo nominuotas kaip nepagrindinio vyro vaidmens atlikėjas, o A. Svorobovičius ne tik buvo nominuotas kaip geriausias metų aktorius už Kaligulos vaidmenį, bet ir laimėjo šią nominaciją.
Albert Camus „Kaligulą“ parašė 1938 metais, ji išleista po šešerių metų. Knygos centre – tironiškas, žiaurus, ekscentriškas Romos imperatorius Kaligula, žūtbūt norintis „gauti mėnulį“ ir aplink sėjantis tik blogį (nors pats kartais labiau panašus į užspeistą ir paklydusį tamsoje šunytį).
Spektaklyje vaidina daugelis Senojo teatro aktorių (buvo smalsu juos išgirsti vaidinant lietuvių kalba), o veiksmas vyksta teatro kavinėje. Vieną akimirką tai aktoriai, besiruošiantys vaidinimui, kitą – jau Kaligulos aplinkos žmonės. Kuris bus kita Kaligulos auka?
Kostiumai, scenografija, muzika, vaidyba – viskas man spektaklyje atrodė, kad pataikė į dešimtuką. Režisūriškai spektaklis irgi meistriškai supintas. Išprotėjusio Romos imperatoriaus drama, net ir praėjus 2000 metų vis dar virpina paširdžius, kelia kraujospūdį ir greitina pulsą.
Gal tik spektaklio trukmė – 3 val. 50 min.– galėtų būti trumpesnė. Baisiai nekenčiu namo po spektaklio grįžti naktį.
***
Režisierius Jokūbas Brazys
Išsamiau: https://vsteatras.lt/spektakliai/kaligula-rez-jokubas-brazys
Premjera – 2024 02 28