Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Pauliaus Tamolės režisuoto spektaklio pradžia buvo numatyta 19 valandą. Darbą baigiau 16 val., tad laiko pasiguglinti, į kokį spektaklį eisiu, turėjau į valias. Perskaičiau tris protingų tetų recenzijas apie šį spektaklį. Visos jos buvo labiau neigiamos, nei teigiamos, o pagrindiniai išrašyti argumentai buvo tokie:

a) pirmąjį premjeros vakarą prie sienelės fotografavosi garsūs žmonės, jų nuotraukos publikuotos socialiniuose tinkluose. Dėl to bilietai į paskesnius spektaklius išpirkti akimirksniu;

b) apysaka yra tokia gerai žinoma visiems, kad geriau ją skaityti, o ne statyti;

c) dramaturgo darbas silpnas, režisieriaus irgi ne stebuklai, tad spektaklis so–so.

Čia, aišku, interpretuoju savaip perskaitytus atsiliepimus apie spektaklį, bet tie trys punktai skambėjo dažniausiai. Juokingiausias man tai tas pirmasis. Na, žinoma, į teatrą influenceriams geriau neiti, prie sienelės fotografuotis draudžiama, į instagramą kelti nuotraukų nevalia. Nes jeigu taip nutiks, spektaklis a priori blogas. Juk spektakliai kuriami intelektualams zomšiniais (ups, dabar gal jau odiniais) švarkeliais, o ne tūkstančius sekėjų turinčioms žvaigždėms.

Su tokia nuotaika atpėdinau iki Naujosios salės ir įsitaisiau pirmoje eilėje. Spektaklis trunka pusantros valandos ir yra rodomas be pertraukos. Jame vaidina Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Kęstutis Cicėnas, Vainius Sodeika, Kamilė Petruškevičiūtė, Artiom Rybakov, Augustė Pociūtė. Įdomu tai, kad spektaklyje nėra vieno pagrindinio aktoriaus, kiekvienas scenoje yra maždaug vienodai pagrindinis ir svarbus.

„Gyvulių ūkis. XXI amžius“ yra spektaklis spektaklyje. Tai yra, aktoriai kuria spektaklį pagal Orwello „Gyvulių ūkį“, o pertraukose tarp repeticijų atskleidžiama paprastai žiūrovams nematoma teatro virtuvė – kaip aktoriai bendrauja tarpusavyje, koks aktorių santykis su režisieriumi ir panašiai. Šitų intarpų laukiau labiausiai. Suklusti privertė replika, kad (cituoju laisvai iš atminties) „aktoriui recenzijos yra dzin, niekas jų neskaito“. Įdomu, ar šita mintis skambėjo jau pirmame spektaklyje, ar atsirado vėliau, kai aukščiau paminėtosios protingos tetos parašė ne itin palankius atsiliepimus po premjeros.

Jeigu į spektaklį eiti planuoja gimnazistas, kuriam privalomos literatūros sąraše yra „Gyvulių ūkis“, abejoju, ar jis gaus gerą pažymį, atsiskaitymo metu pasirėmęs vien matytu spektakliu. Perskaityti kūrinį vis tiek reiks. Spektaklyje nėra atpasakojamas visas apysakos veiksmas, nors tam tikras Orwello minčių (ir vaizdų) kaleidoskopas susidėlioja. Susidėliojo man ir vaizdelis, kaip nelengvai teatre gimsta spektakliai. Aktoriai, tie scenos apolonai ir afroditės, kaip ir kitų, žemiškų, profesijų žmonės, patiria mobingą, kolegų pavydą, narcistinių režisierių užgaidas, tapatybės krizę ir siekį būti reikalingu, išlikti matomu, geru, geriausiu…

Jeigu tarp teatro apdovanojimų atsirastų „geriausios spektaklio afišos“ nominacija, šiemet šis spektaklis laimėtų be konkurencijos.

***

Režisierius Paulius Tamolė

Premjera: 2022 11 25

Išsamiau apie spektaklį – ČIA.