Nesu fantastikos gerbėja. Neskaitau fantastinių knygų. Neinu į fantastinius filmus kino teatre. Man atrodo, kad gyvenimas yra toks įvairus ir nenuspėjamas, kad jo scenarijui neprilygsta joks fantastinis siužetas. Todėl į spektaklį pagal Stanislawą Lemą SOLIARIS 4 ėjau tikrai ne todėl, kad pamatyčiau, kaip režisierius Grzegorz Jarzyna įkurdina tyrimų sotį kosmose. Ėjau todėl, kad po karantino buvau pasiilgusi teatro. Todėl, kad spektaklis vyko atsinaujinusiame Nacionaliniame dramos teatre, jau įrengtoje Naujojoje salėje. Todėl, kad spektaklio afišoje pamačiau mėgstamų aktorių pavardes – Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas, Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Kęstutis Cicėnas, Oneida Kunsunga. Na, ir nemeluosiu – dar ir todėl, kad tai vienas iš retų spektaklių, kuris trunka dvi valandas, o ne nenormaliai ilgai – penkias ar šešias valandas, kaip dabar labai madinga. Spektaklis vyksta be pertraukos.

Beje, taip sutapo, kad prieš eidama į SOLIARĮ 4 kažkuriame kultūriniame leidinyje perskaičiau recenziją apie šį spektaklį. Recenzija buvo tokia sukta susukta, kad nieko joje nesupratau. Toks vaizdas, kad atsiverstas Tarptautinių žodžių žodynas ir surašyti pirmi pasitaikę teatro terminai. Kažin, ar teatro kritikai patys supranta, ką parašo?..

Į Nacionalinį dramos teatrą atėjau pusvalandžiu anksčiau, kad galėčiau ramiai apžiūrėti jį po rekonstrukcijos. Ji, beje, dar tęsiasi (remontuojama Didžioji salė ir kiti reikalai), tačiau kažkokį vaizdą jau galima susidaryti. Pirmas dalykas, kas nudžiugino – naujos rūbinės rūsyje ir daug WC (gal nebebus jau tų gėdingų eilių iki lauko durų moterims skirtuose WC). Į akis krito, kad interjere atsikartoja teatro uždangos motyvas. Pagrindinis fojė vaizdas beveik nepasikeitęs, gal tik nenumindžiotas kilimas išduoda, kad remontas čia visgi buvo.

Naujoji salė primena kino salę, nes kėdžių eilės kyla aukštyn gana stačiai. Gerai – matomumas net ir sėdint viršutinėje eilėje bus puikus. Deja, kėdės ne pačios patogiausios – šalia sėdėjęs vyras spektaklio metu kosčiojo ir muistėsi, tai drebėjo ir mano bei kitų kaimynų kėdės. Salė yra black box tipo (kažkas panašaus į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę).

Ai, dar apie vestibiulyje matomų teatro darbuotojų ir savanorių rūbus – šiemet jie skaisčiai raudoni. Šis teatras jau nuo seno garsėja keistais personalo rūbais, anksčiau buvo tokie nenusakomos paskirties apsiaustai, dabar jų neliko, bet rūbai vis tiek keistoki mano akimis.

Kalbant apie spektaklį, tai gerai, kad pamačiau jį nebūdama fantastikos gerbėja – tikrosios fantastikos jame ne tiek daug ir įžvelgiau. Fantastikos žanrui priskirčiau spektaklio scenografiją, vaizdo projekcijas, kostiumus, grimą, tačiau pats turinys (atleiskite man, protingieji kurmiai) buvo grynai psichologinis teatras. Kosminėje stotyje dirbantys specialistai netyčia išleidžia savo skeletus iš spintų – juos aplanko (a) buvęs alkoholikas vyras, (b) seksualinę prievartą artimoje aplinkoje patyrusi sesuo, (c) studentas, patyręs priekabiavimą iš savo gerbiamo medicinos profesoriaus. Viskas ir sukasi apie tai. Mhhhh, šitą, aną, o gal režisierius irgi nėra fantastikos žanro mėgėjas?

***

Režisierius ir scenarijaus autorius — Grzegorz JARZYNA

Premjeros data: 2021 m. rugsėjo 9 d.

N-16

Daugiau info: https://www.teatras.lt/lt/spektakliai/pagal_stanislawa_lema_soliaris_4/