Laura Kutkaitė „Milena“

Žymos

, , , , , ,

„Esu importinė aktorė Aistė“, – taip spektaklio pradžioje žiūrovams prisistatė Aistė Zabotkaitė,  įgarsindama faktą, kad ji yra aktorė iš Vilniaus ir vaidinti Lauros Kutkaitės spektaklyje „Milena“ Klaipėdos dramos teatre atvažiavo režisierės pakviesta. Aistė vaidina daugelyje L. Kutkaitės spektaklių (bent jau mano matytuose „Sirenų tyla“ ir „Teiresijo krūtis“ tai tikrai).

O aš tą vakarą buvau importinė žiūrovė iš Vilniaus. Klaipėdos dramos teatre lankiausi trečią kartą ir dabar galiu pasigirti spektaklius mačiusi visose teatro salėse – didžiojoje, mažojoje ir „black box“.

Spektaklis „Milena“ rodomas Didžiojoje teatro salėje, kuri įsikūrusi istoriniame teatro pastate. Klaipėdos dramos teatras yra seniausias teatras Lietuvoje, įsikūręs jam statytame pastate. Jau XVIII amžiuje čia stovėjusiame pastate buvo teatras, aišku, tada dar nesivadinęs Klaipėdos dramos teatru. Štai 1836 metais teatre gastroliavo Karaliaučiaus operos teatras, kuriam tąkart vadovavo Richardas Vagneris. Taigi, beveik prieš 200 metų scenoje dirigavo Vagneris, o dabar štai sėdžiu ir laukiu beprasidedančio spektaklio „Milena“, statomo jaunosios kartos režisierės Lauros Kutkaitės.

Dar keli komplimentai teatrui: Klaipėdos dramos teatras turi tikrai informatyvų ir vizualų muziejų (!), kurį žiūrovai kviečiami apžiūrėti prieš kiekvieną vakaro vaidinimą, o darbo dienomis ir savaitgaliais, kai dirba teatro kasa, veikia ir teatro kavinė, kur galima įėjus į teatrą prisėsti išgerti kavos su vaizdu į pagrindinę Klaipėdos Teatro aikštę. Taip, broliai ir seserys, Klaipėdoje pagrindinė aikštė yra ne Rotušės, ne Senoji, ne Turgaus ir ne Atgimimo, o Teatro aikštė!

Spektaklyje pagrindinę heroję Mileną skirtingais jos gyvenimo etapais vaidina Toma Gailiutė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė, Aistė Zabotkaitė.

„Milena“ man pasirodė pakankamai kuklios senografijos, ko nepasakyčiau apie Liucijos Kvašytės sukurtus aktorių kostiumus su ryškiomis detalėmis.

Išskirti norėčiau ir vaizdo projekcijas (Eitvydas Doškus). Paskutiniu metu jų būna kone kiekviename spektaklyje, dažnai – visai be reikalo. Netrukdo, bet ir nebūtina. Tuo tarpu „Milenoje“ filmuotas vaizdas buvo dar vienas svarbus „aktorius“, papildęs pasakojimą scenoje.

Įdomiausia man spektaklyje buvo istorija, nuo kurios atsispyrė režisierė. Milena Jesenska buvo čekų rašytoja, vertėja, redaktorė, kuri imasi iš vokiečių kalbos išversti Franzo Kafkos „Pražuvėlį“. Anuomet nebuvo feisbuko ar zoomo, todėl ryšį abu palaikė susirašinėdami laiškais. Jų korespondencija netrukus ėmė virsti kažkuo daugiau, negu įprasti vertėjos laiškai rašytojui. Laiškai buvo rašomi 1920 metų balandį–lapkritį ir per tą laiką menininkai išgyveno skirtingus jausmų etapus. Gyvai minėtu laikotarpiu jie susitiko du kartus.

Spektaklyje gana nuosekliai pasakojama apie Kafkos ir Milenos susirašinėjimą, gausiai cituojamos ištraukos iš laiškų (išliko tik Milenai rašyti Kafkos laiškai), pateikiami svarbiausi Milenos Jesenskos gyvenimo faktai – santuoka, motinystė, susidomėjimas komunizmo idėjomis, tada nusivylimas jomis ir tragiška mirtis koncentracijos stovykloje.

Šis Lauros Kutkaitės režisuotas spektaklis iš mano matytų jos trijų yra pats paprasčiausias (nepainioti su žodžiu prasčiausias), suprantamiausias, skirtas plačiausiai auditorijai.

Spektaklio trukmė yra 1 val. 40 min., jis rodomas be pertraukos. Man spektaklis pasirodė pakankamai kamerinis, sakyčiau, netgi intymus, todėl labai puikiai įsivaizduočiau jį rodomą mažesnėje salėje.

Ar verta specialiai iš Vilniaus važiuoti į Klaipėdą dėl šio spektaklio? Jeigu turite kitų reikalų ar draugų uostamiestyje, kodėl gi ne. Tačiau galima ir nevažiuoti, o palūkėti. Gal kada jis pats atvažiuos.

***

Laura Kutkaitė „Milena“

Premjera 2025 09 12

Apie spektaklį: www.kdt.lt

Mama Drąsa pagal Bertoldą Brechtą

Žymos

, , , , ,

Latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs spektaklis „Mama Drąsa“ pagal Bertoldo Brechto „Motušė Kuraž“ Klaipėdos dramos teatre rodomas nuo 2018 metų. Yra pelnęs du Auksinius scenos kryžius – už geriausią režisūrą ir geriausią pagrindinį vyro vaidmenį.

Pirmiausia apie spektaklio formą. Spektaklis be pertraukos trunka dvi valandas ir yra rodomas Mažojoje salėje. Ji ypatinga tuo, kad salėje yra sumontuotas sukimo mechanizmas, kuris suka visą salę su žiūrovais (ne sceną, o visą parterį!) Taigi, perkant bilietą į spektaklį ir skaitant aprašymą, žiūrovas yra perspėjamas, kad spektaklyje su N-16 ženklu bus naudojami ne tik   „Strobe“ žibintai, bet ir turi būti atidūs žmonės,  turintys  jautrų vestibulinį aparatą ir sergantys jūros liga.

Iš tiesų vaidinimo metu nuo sukimosi ne kartą apsvaigo galva, o šalia sėdėjusi kaimynė guodėsi, kad po spektaklio bėgs ieškoti artimiausios šiukšliadėžės. Spektaklio metu nutiko ir smagus kuriozas: vienas žiūrovas nusprendė išeiti, matyt, į tualetą. Tačiau tuo metu salė sukosi ir jis, žengęs ten, kur turėjo būti išėjimas, jo nerado. Taip žmogus ir žingsniavo scenoje ratu kartu su aktoriais, kol salė pasisuko taip, kad išėjimas atsirado šalia jo.

Pagrindinį Motušės Kuraž vaidmenį spektaklyje atlieka Darius Meškauskas. Pagarba jam ne tik už vaidybos įtaigumą ir ryškaus personažo sukūrimą, bet ir už tai, kad dvi valandas scenoje vaidino su aukštakulniais.

Vokiečių rašytojas Bertoldas Brechtas (1898–1956) pjesę rašė prieš antrąjį pasaulinį karą. Jos veiksmas vyksta XVII amžiuje karo metu. Apsukrioji prekybininkė motušė karu patenkinta, jai tai pagrindinis pajamų šaltinis. Šalia byrančių į skreitą pinigų čia pat sukiojasi ir motušės vaikai. Ar jiems pavyks išvengti karo baisumų? Spektaklis buvo pastatytas dar prieš rusijai užpuolant Ukrainą. Įsivaizduoju, kad žiūrėti spektaklį 2018-aisiais ir 2023-aisiais buvo du skirtingi dalykai.

Spektaklyje, kaip ir pjesėje, daug absurdo. Dar spektaklyje daug muzikos.

Vienintelis mėėė dalykas man pasirodė kai kuriose vietose išlendantis rusų kalbos vartojimas ir epizodas apie Afganistano karą. Nepaisant to, išėjus iš salės, spektaklis dar ilgai „nepaleido“. Dabar, kai rašau, praėjo kelios savaitės, o galvoje tebesisuka spektaklio vaizdiniai ir garsai. Jeigu pasitaikys proga, linkiu pamatyti šį spektaklį. Tik atidžiai stebėkite repertuarą, „Mama Drąsa“ rodoma nedažnai. Ir gastrolių, matyt, šis spektaklis niekur nevyks. Nes besisukančių salių kituose Lietuvos teatruose neteko regėt.

***

Režisierius Elmārs Seņkovs

Premjera: 2018 05 30

Daugiau apie spektaklį: www.kdt.lt

Gerhart Hauptmann. ŽIURKĖS

Žymos

, , , , ,

Gerharto Hauptmano (1862-1946) penkių veiksmų drama „Žiurkės“ pirmą kartą buvo parodyta Berlyne 1911 metais. Veiksmas vyksta XIX amžiaus pabaigoje buvusiose kareivinėse, kurios pjesėje virtusios vargingų šeimų bendrabučiu. Beje, wikipedijoje įvardintas tikslus „Žiurkių“ veiksmo vietos adresas: Alexanderstraße 10, Berlynas. Visai netoli Alexanderplatz.

Spektaklio centre – namų tvarkytoja ponia Jon, kuri prieš kelerius metus neteko savo vos gimusio sūnelio. Pasitaikius progai, kai suvedžiota tarnaitė Paulina Pyperkarka ruošiasi gimdyti nenorimą ir nelaukiamą vaiką, ponia Jon susitaria, kad po gimdymo paims jį kaip savą ir užaugins. Tačiau viskas susiklosto ne taip sklandžiai. Po kurio laiko pagimdžiusi tarnaitė atsitokėja ir prašo atgal savo vaiko. Paaiškėjus ponios Jon melagystei, kad vaiką ji ne pagimdė, o pasisavino, subyra santykiai su vyru, aplinkiniais. Galų gale subyra ir visas gyvenimas.

Režisierius Augustas Gornatkevičius šį spektaklį pastatė Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre. Vaidinimo trukmė – kiek daugiau kaip trys valandos su viena pertrauka. Spektaklyje vaidina VMT aktoriai Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis, Ilona Kvietkutė, Tomas Stirna, Agnė Šataitė, Gintarė Latvėnaitė, Arvydas Dapšys, taip pat Saulius Ambrozaitis, Greta ir Mantas Bendžiai bei senokai scenoje mano matyta Vilma Raubaitė.

Teatro interneto svetainėje radau prierašą, kad šis spektaklis dienos šviesą išvydo, nes „rež. A. Gornatkevičiaus eskizas pagal Hauptmanno pjesę „Žiurkės“ tapo 2024 m. VMT organizuojamo konkurso „DramaTest Residency“ nugalėtoju“. 

Jau nuo pirmų vaidinimo minučių tapo aišku, kad laimingos pabaigos šįvakar nebus. Net ir nieko negirdėjus apie šį Hauptmano kūrinį (į lietuvių kalbą vertė Teodoras Četrauskas), akivaizdu, kad visas spektaklis rutuliojasi tik viena kryptimi – link tragiškos baigties. Tiesa, pats spektaklio finalas nėra aiškus. Kad blogai baigiasi, tai – taip. Bet kas nutiko su ponia Jon ir naujagimiu? Atsakymą sužinojau paguglinusi apie pjesę.

Po pirmos spektaklio dalies namo išėjo dešinėje manęs sėdėję du mokytojai (supratau iš kalbų apie egzaminus ir prasidedančias atostogas), tad antrą dalį žiūrėjau visai patogiai įsirangiusi jų vietose. Jau leidžiantis laiptais namo nugirdau du vienas kitam prieštaraujančius spektaklio įvertinimus: „Labai patiko“ ir „Nieko gero (…)“. Jeigu klaustumėte mano nuomonės, tai ji būtų kažkur per vidurį.

Ryškūs personažai (vien ko vertas teatro direktorius, Zelma arba ponios Jon brolis), įtaigi aktorių vaidyba, vizualiai gražus scenos apipavidalinimas – šios trys spektaklio dedamosios man krito į akis pirmiausia. „Žiurkės“ yra žinomiausias rašytojo G. Hauptmano darbas. 1912 metais rašytojas įvertintas Nobelio literatūros premija. Beje, pjesę galima rasti ir patogiai pasiskaityti http://www.dramustalcius.lt.

***

Režisierius Augustas Gornatkevičius

Premjera 2025 06 14

Išsamiau: www.vmt.lt

Árpád Schilling. KELIAUJANTYS

Žymos

, , , , ,

Spektaklis, skirtas Jaunimo teatro 60-mečiui. Atrodo, kad jau pakankama proga nusipirkti bilietą į spektaklį. Tokie jubiliejai teatruose nutinka ne kasdien. Bet bilietą nusipirkau ne iš karto. Vis užsukdavau į teatro puslapį, paskaitydavau aprašymą ir išeidavau iš jo. Na, niekaip nekabino, nors tu ką… Likus porai dienų iki premjeros visgi bilietą nusipirkau. Ir labai nustebau pamačiusi, kad į premjerinius rodymus bilietai nebuvo išpirkti. Kažin, kodėl?

Spektaklio režisierius – vengras Árpádas Schillingas. Jaunimo teatre jis pastatė „Barbarus“ ir „Autonomiją“. Be to, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kurį laiką buvo rodomas jo „Didis blogis“. Kaip sakė priešpremjeriniuose interviu režisierius, šį kartą jo užduotis buvo leisti aktoriams improvizuoti ir iš daugybės (sakė, kad gal net šimto!) pamatytų aktorių improvizacijų jis atrinko spektakliui vos kelias.

Spektaklyje vaidina beveik trys dešimtys aktorių, kone visa Jaunimo teatro trupė. Rišlaus teksto ir siužeto spektaklis neturi. Jis sudarytas iš skirtingų epizodų, mizanscenų, kurios primena studentų repeticijas. Na, kai dėstytojas suformuluoja studentams užduotį, pavyzdžiui, suvaidinti XX a pradžios mažo miestelio dieną. Ir aktoriai čia pat ima improvizuoti – kas kaimo kvailelį, kas laisvo elgesio moterį, o kas – kareivį, turtuolį ar kitą kokį personažą vaidina. O žiūrovai? Kas jiems belieka, žiūrėti į scenoje vykstantį lengvą chaosą ir stengtis įminti mįslę, kas čia ką vaidina, ką tuo nori pasakyti ir kodėl vietoj įprastų dialogų tėra kažkoks murmesys, šūkčiojimai ir pan.

Kita spektaklio mizanscena skirta jau dabarčiai – scenoje ryškiose spalvose skendi jaunimėlis, suprask – vyksta vakarėlis, kuriame galimai apsvaigę, erdvėje ir laike nesiorientuojantys jaunuoliai. Technomuzika bumpsi, šokio judesiai agresyvėja, įtampa kyla, apima jausmas, kad kažkas bus. Ir tikrai įvyksta – scenoje pastatytame ekrane stambiu planu rodomas kraujais tykštantis vienas veikėjas, kurį, jau mirusį, draugai išneša nuo scenos.

Spektaklis buvo anonsuojamas kaip spektaklis-koncertas. Žinant, kiek talentingų muzikos žmonių yra Jaunimo teatre, tikėjausi kažko ypatingo. Bet neišgirdau. Muzikine prasme neseniai matyti „Barbarai“ penkiom galvom lenkia „Keliaujančius“.

Spektaklis trunka 2 valandas, pertraukos nėra. Buvau pirmą premjeros dieną, salėje buvo laisvų vietų, be to, nesulaukę pabaigos, keli žiūrovai atsistojo ir išėjo vidury veiksmo.

Kažkaip turiu įtarimą, kad jeigu tą vakarą salėje buvo žiūrovų, atėjusių į teatrą po ilgos laiko pertraukos, kitas jų kartas teatre irgi gali būti po ilgos laiko pertraukos. Ir dar turiu įtarimą, kad teatro kritikai šį spektaklį iškels iki padangių. Nes kai neaišku, kas vyksta scenoje, atsiranda proga pasirodyti labai protingu ir pasakyti, kad ten vyko labai didūs ir prasmingi dalykai.

Dievaži, nenoriu nieko įžeisti ir užgauti, bet panašūs spektakliai turėtų būti ne repertuariniai, o rodomi, pavyzdžiui, per Kultūros naktį nemokamai, tarp kitų šimtų to vakaro renginių.

Nenoriu užbaigti labai pesimistiškai, tai papasakosiu apie spektaklio „kaimyną“. Šalia manęs sėdėjo vaikinukas, kuris buvo arba teatro savanoris, arba spektaklio kūrybinės grupės draugas (spėju, nes su kompanija stovėjo ir plepėjo prie durų, o užgesus šviesoms visi puolė ieškoti laisvų vietų atsisėsti). Tai jis keliose spektaklio vietose kikeno, o jam pasibaigus pirmas stojosi ir plodamas švilpė bei šaukė „bravo“.

***

Árpádas Schillingas „Keliaujantys“

Premjera: 2025 05 30

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

Laurynas Adomaitis. FERMENTACIJA

Žymos

, , , , ,

Dvi savaites neradau laiko brūkštelėti atsiliepimo apie Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pamatytą Lauryno Adomaičio „Fermentaciją“, kurią režisavo Antanas Obcarskas. Didžiojoje teatro salėje parodyta premjera buvo paskutinioji šių metų teatro sezone. Pirkau bilietą į premjerą iš anksto, nes viliojo pavardės aktorių sąraše – Vaiva Mainelytė, Vytautas Anužis, Giedrius Savickas, Martynas Nedzinskas ir kiti.

Jau artėjant premjeros dienai pasirodę spektaklio anonsai, interviu ir pranešimai spaudai mane nuteikė nekaip. Perskaičiusi juos supratau, kad pasakoti apie būsimą premjerą teatras nelabai turi ką. Na, taip, kažkokios bakterijos, kažkokia fermentacija, vienaląsčiai, daugialąsčiai, bakterijų sukilimas… Atrodė, kad skaitau apie miestelio X teatro būrelio, o ne „svarbiausiojo“ Lietuvos teatro premjerą. Ir kur, kur – Didžiojoje salėje!

Vieta pirmoje salės eilėje pačiame šone nebuvo geras variantas. Mačiau viską iš arti, uodžiau fermentuotų daržovių ir gėrimų kvapus, bet scenos gilumoje rodomos projekcijos beveik nemačiau. Tačiau bent jau girdėjau dialogus ir monologus, nes feisbuke paskui paskaičiau atsiliepimų, kad salės viduryje ir toliau sėdintieji rišlių aktorių kalbų negirdėjo.

Spektaklis turi dvi pertraukas ir trunka keturias valandas. Gerokai per daug. Nes veiksmas spektaklyje per tas keturias valandas pasistūmėja ne per labiausiai. Premjera buvo pristatoma kaip absurdo komedija, bet juoktis progų turėjau gal kokią vieną per tas keturias valandas. Vienu sakiniu apibendrinus tai, ką mačiau, pasakyčiau kažkaip taip: labai geri aktoriai vaidino neaišku ką. Bet geri aktoriai tuo ir skiriasi nuo neaišku kokių, kad gerai suvaidinti gali ir skaitydami telefonų knygą.

Labiausiai man pasisekė, kad šalia sėdėjo be galo plepios dvi jaunosios teatralės, kurios prieš užtemstant šviesoms aktyviai aptarinėjo ir pamatytus spektaklius, ir aktorių asmeninius gyvenimus. Viena jų neseniai buvo „Išvaryme“ ir dalijosi aktualijomis, kaip vienas to spektaklio aktorius žiniasklaidos poruojamas su X influencere. Taip pat ji sakė, kad į Mažąjį teatrą kojos nekelia ir nekels, nes labai nemėgsta dviejų aktorių. Išgirdusi pasiūlymą pamatyti spektaklį „Teiresijo krūtis“, kaimynė iš kairės sakė, kad pagalvos, nors jai ir nepatinka aktorė, kuri, pasak jos, „dabar vaidina beveik visur“. Be dėmesio neliko ir „Fermentacija“. Spektaklis merginai pasirodė panašus Venecijos bienalėje rodytą Roberto Narkaus instaliaciją „Gut Feeling“. Atskiro dialogo nusipelnė pagrindinis spektaklio aktorius Giedrius Savickas. Cituoju iš atminties.

„Na, jis tikrai visos Lietuvos Giedriukas. Pasakytum Giedrius, tai niekas nežinotų, apie ką čia. O Giedriukas – aišku. Ar tu pažįsti nors vieną žmogų Lietuvoj, kuriam nepatiktų Giedriukas?“

Tai tiek trumpai apie „Fermentaciją“. Atsiprašau, jei nuvyliau. Koks spektaklis, toks ir įspūdis.

***

Režisierius Antanas Obcarskas.

Premjera 2025 -04-10

Išsamiau apie spektaklį – ČIA.

Barbarai. Pagal J. M. Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“

Žymos

, , , , , , , ,

Neplanavau eiti kovo mėnesį į dar vieną spektaklį, nes ir taip kalendorius mirgėjo nuo filmų, spektaklių ir kitų panašių reikalų. Bet kai Vilniaus knygų mugėje stabtelėjau ties Jaunimo teatro stendu, besišnekučiuojant kažkaip įtikėjau, kad man reikia nusipirkti bilietą į kažkurį jų spektaklį. Pažiūrėjau į kalendorių, radau laisvą vakarą ir taip nusipirkau bilietą į vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklį „Barbarai“.

Kodėl spektaklio nebuvau mačiusi anksčiau? Po sunkiasvorių Jaunimo teatre pamatytų „Austerlico“ ir „Erinijų“, panašiu laiku scenoje pasirodžiusių „Barbarų“ nenorėjau. Buvau persisotinusi karo, prievartos, totalitarizmo temų teatre. Bet nuo premjeros praėjo jau geras laiko gabalas, mano priešiškas nusiteikimas slūgo, taip bilietas atsidūrė mano kišenėj.

Likus iki spektaklio pradžios kelioms valandoms pažiūrėjau į spektaklio pirkimus. Neparduotų bilietų salėje buvo labai daug. Iš pirmo žvilgsnio net daugiau, nei parduotų. Todėl nuėjusi į spektaklį atsisėdau ne savo vietoje arti scenos, o tolėliau, ten, kur mačiau, kad bilietai nebuvo parduoti. Beje, dar perkant bilietą buvau perspėta nesisėsti pirmoje ar antroje eilėje, nes ten „taškosi vandeniu ir žemėm“. Labai teisingas patarimas, ačiū.

Nobelio literatūros premijos laureato J. M. Coetzee romanas „Barbarų belaukiant“ parašytas 1980-aisiais, daug vėliau išverstas ir išleistas Lietuvoje. Istorijos centre – imperijos pasienio mieste gyvenantis Teisėjas (aktorius Valentinas Masalskis), kuris pagaili vienos „barbarės“ (taip praminti taikūs stepių klajokliai, vaidino Viktorija Kuodytė) ir nusprendžia ją parvesti namo. Už tai jis sulaukia Imperijos kariuomenės keršto ir iš gerbiamo miesto tarnautojo tampa gailestį keliančiu valkata, kuris už savo gyvybę ir duonos kąsnį bučiuoja kojas savo skriaudikams.

Barbarę vaidinanti Viktorija Kuodytė spektaklyje nekalba, tačiau jos vaidmuo toks iškalbingas, kad įsitikinau n-tąjį kartą: kartais tyla pasako daugiau, nei žodžiai. Abiejų aktorių meistrystė scenoje buvo tokia didi, kad gniaužė kvapą. (Žinau, kad rašyti skambius žodžius nemadinga, bet nežinau, kaip kitaip apibūdinti tą stebuklą, kurį scenoje sukūrė aktoriai).

Spektaklyje skamba gyvo garso muzika ir dainos. Jaunimo teatro aktoriai patys ir būgnais muša, ir elektrinėm gitarom groja, ir dainuoja.

Masinėse scenose vaidina beveik visa teatro trupė. Nors spektaklio trukmė buvo nurodyta 3 val. 30 minučių, jis truko 3 valandas ir 10 minučių. Pertrauka buvo viena.

Spektaklyje labai daug blogio, prievartos, bejėgiškumo jausmo. Žinant, kad panašūs dalykai REALIAI kažkur VYKSTA DABAR, išsėdėti spektaklyje vietomis buvo labai sunku. Bet jei norite pamatyti gerą teatrą, šį spektaklį rekomenduoju 100 proc.

**

Premjera: 2023-02-25

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

Slabodkės vyšnelė

Žymos

, , , , ,

„Atmintis nėra istorija, atmintis yra poezija“.

Ši spektaklio pabaigoje pasakyta frazė puikiai nusako tai, ką vakar patyriau žiūrėdama spektaklį „Slabodkės vyšnelė“ – Dominyko Vaitiekūno dviejų valandų monospektaklį autobiografiniais motyvais su gyva muzika.

Tai vienos šeimos epas, apimantis laikotarpį nuo 199-kažkelintųjų iki šių dienų. Dominykas Vaitiekūnas per karantiną feisbuke gauna kvietimą draugauti iš tetos Genovaitės (arba tiesiog G(i)enės). Nusprendžia ją aplankyti po 27 metų nesimatymo ir išvažiuoja į Vilijampolę.

Pats Dominykas yra iš Panevėžio ir prisimindamas savo vaikystę prisipažįsta, kad anuomet Vilijampolės vardas jam skambėjo kaip pasakų šalies. O teta G(i)enė būdavo stiliaus ir manierų ikona, vienintelė iš giminės moterų turėjusi vairuotojo pažymėjimą ir žiguliuką!

Kaip spektaklio pradžioje sakė aktorius, viskas, kas bus pasakyta, yra išgyventa, o ne išgalvota. Nuoširdus ir autentiškas pasakojimas su gyva muzika ir aktoriaus atliekamomis dainomis ir juokino, ir graudino publiką. Kuri, beje, buvo labai skirtinga – nuo trisdešimtmečių kartos iki garbaus amžių senjorų.

Spektaklį stiprino autentiškas rekvizitas su kabančiu kilimu ant sienos, plastikinių vaisių vaza, žuvyčių formos stikliukais stipriam gėrimui ir dovanų kiekvienam žiūrovui padovanota Dominyko Vaitiekūno vaikystės laikų brangenybe – kramtomąja guma Love is…

Tai buvo jau 80-ąjį kartą parodytas „Slabodkės vyšnelės“ vaidinimas. Šįkart su spektakliu Dominykas Vaitiekūnas keliauja po Lietuvą ir jį lydi gestų kalbos vertėja Raimonda Vaičeliūnienė, verčianti visą spektaklį. Jos buvimas ne tik suteikia galimybę pamatyti spektaklį negirdintiems žmonėms, bet apskritai, pačiam vaidinimui dovanoja papildomo žavesio. Ekspresyvi treningais pasipuošusi gestų kalbos vertėja buvo labai organiška spektaklio ir dueto dalis. Jei nežinotum, galvotum, kad taip buvo sugalvota nuo pirmo spektaklio. O iš tiesų vertimas į gestų kalbą buvo sumanytas šiam konkrečiam spektaklio turui po Lietuvą.

Spektaklį žiūrėjau OPERA Social House Vilniuje, jis vyko salėje su staliukais ir žiūrovų kilnojamų taurių skimbčiojimu. Kombučios ar kažko su laipsniais buvo galima nusipirkti bare prieš spektaklį.

Baigiant pasakysiu, kad nemėgstu gręžiotis į praeitį, jokios nostalgijos 90-iesiems ar savo vaikystei nejaučiu, iki šiol nebuvau filme „Pietinia kronika“, nes joje aptariamas laikotarpis manęs nedomina.

Tačiau šis spektaklis, kuriame buvo daug nesenos praeities trupinių, mano, senos cinikės, širdį visgi palietė.

Kviečiu stebėti tolimesnį spektaklio kelią ir pasitaikius progai pamatyti talentingo aktoriaus, dainininko ir pasakotojo Dominyko Vaitiekūno „Slabodkės vyšnelę“. O aš, kai būsiu Kaune, būtinai gyvai nueisiu į alinę ir užkandžių barą „Vyšnelę“ Slabodkėje. Nors spektaklio herojė Genovaitė neseniai iškeliavo ten, iš kur negrįžtama, spektaklio pavadinimą įkvėpusi vieta vis dar veikia. Jau išsiguglinau ir išsisaugojau adresą.

***

Režisierius ir aktorius Dominykas Vaitiekūnas;

Kompozitorius Kęstutis Vaitkevičius;

Kūrinys sukurtas ir pirmą kartą parodytas bendradarbiaujant su festivaliu Kaunas 2022. 

Iga Gańczarczyk, Anna Smolar PAUKŠČIAI

Žymos

, , , , ,

Vakar buvau teatre feisbuko paskyroje juokavau, kad per vieną savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gavau nemažą paukštienos dozę. Vieną savaitgalį buvau „Kino pavasario“ festivalio filme „Povas“, o lygiai po savaitės tame pačiame teatre žiūrėjau lenkų režisierės Annos Smolar premjerą „Paukščiai“. Jeigu neturit laiko skaityti toliau, iš karto galiu pasakyti, kad filmas teatre šįkart man paliko didesnį įspūdį negu spektaklis apie filmą.

Spektaklis pasakoja apie Alfredo Hitchcocko filmų žvaigždę Tippi Hedren ir didžiausia dalis skiriama kultinio siaubo filmo „Paukščiai“ filmavimo aplinkybėms. Filmas buvo sukurtas 1963 metais, o jame debiutavusi Tippi Hedren po premjeros tapo žvaigžde. Už tai sumokėdama neadekvačią kainą – režisieriaus emocinį smurtą, nesveiką kontroliavimą, seksualinį priekabiavimą ir pan. Spektaklis pastatytas remiantis publikuotais Tippi Hedren memuarais.

Prieš einant į teatrą akis buvo užkliuvusi už spektaklio anonso, kad pasakojimo veiksmas nebus linijinis. Tai reiškia, kad nuoseklios aktorės gyvenimo linijos spektaklyje nebus. Žiūrovui pačiam tenka nuspėti, iš kurio aktorės gyvenimo etapo yra viena ar kita spektaklyje vaidinama scena.

Dar vienas didelis spektaklio išskirtinumas yra tai, kad visi aktoriai įkūnija skirtingus vaidmenis. Štai  Augustė Pociūtė spektaklyje yra ir Paukštis, ir Tippi, ir režisieriaus asistentė ir t.t. Rasa Samuolytė irgi vietomis vaidina Paukštį, vietomis – Tippi, vietomis – mamą, asistentę, fotografę. Nelės Savičenko vaidmenys šiame spektaklyje: Paukštis, Tippi, filmo montuotoja, paukščių dresuotoja. Du spektaklio aktoriai vyrai – Rytis Saladžius ir Gediminas Rimeika – irgi vaidina Paukštį ir Tippi. Be to, dar pabūna tėvu, daktaru ir t.t. Toks vaidmenų pokeris visai smagus, nes vieną personažą gali pamatyti labai iš skirtingų pusių.

Mobingo darbe, seksualinės prievartos, galios viršenybės santykių temas režisierė Anna Smolar nagrinėjo ir kitame Lietuvoje pastatytame spektaklyje „Sulėtintai“ (mano įspūdis apie jį). Tad sakyčiau, kad naujame spektaklyje ji ištikima savo braižui. Didžiuma dalis spektaklio kūrybinės komandos (kostiumų dailininkė, scenografė, kompozitorius, choreografas, vaizdo projekcijų autorius) yra tarptautinė. Spektaklis be pertraukos trunka dvi valandas ir yra rodomas Naujojoje salėje.

Ar būtina spektaklį pamatyti? Jeigu patinka aktualiomis temomis ir moderniomis priemonėmis (jo, bus vaizdo projekcijų:) kalbantis teatras – taip. Spektaklis man pasirodė estetiškas ir nenuobodus, o grįžusi namo dar ilgokai guglinau apie pagrindinę spektaklio veikėją ir ją skriaudusį režisierių. Ai, ir dar vienas spektaklio privalumas – optimalus jo laikas, dvi valandos, sakyčiau, yra pats tas. Nors neabejoju, kad turime Lietuvoje režisierių, kurie būtų sugebėję ištempti spektaklį iki 4 valandų su dviem pertraukom. Ačiūdie, to nenutiko.

Neįtikėtinas sutapimas, bet tą savaitgalį, kai žiūrėjau spektaklį „Paukščiai“, pabaigiau skaityti Valerie Hemingway autobiografinę knygą „Bėgantys su buliais“ apie autorės santykius su Ernestu ir Gregory Hemingway’ais. Knygoje irgi buvo aprašomi sudėtingi santykiai tarp senstančio genijaus ir jaunos merginos. Absoliutus déjà vu.

***

Premjera: 2025 m. kovo 14 d.

Režisierė Anna Smolar

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Marius Ivaškevičius. IŠVARYMAS

Žymos

, , , , , , ,

Tai buvo ketvirtą kartą mano pamatytas Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas. Spektaklio išvakarėse dar nežinojau, kad eisiu į jį. Kitą dieną turėjau savanorystės mokymus, diena kaip ir buvo suplanuota. Bet ryte dar gulint lovoj pamatau feisbuke vienoj bilietų išpardavimo grupėj, kad parduodamas bilietas į „Išvarymą“ tai pačiai dienai už 35 eurus. Žinau, kad bilietai į šį spektaklį dabar kainuoja nuo 50 iki 90 eurų, tad pasinaudojau proga nučiupti pigiau pasiūlytą bilietą ir vakare jau sėdėjau 13 eilėj ir 13 vietoj.

Nė kiek neperdėsiu, kad tai yra spektaklis-legenda. Tai liudija spektaklio ilgaamžiškumas, greitai dingstantys bilietai (net ir kainuojantys neregėtus Lietuvos teatrams pinigus) ir neperseniausiai paskelbta naujiena, kad Marius Ivaškevičius pagal šį spektaklį rašo trilogiją, pirmoji knyga „Išvarymas. Londono adata“ jau pasirodė. Beje, pjesę „Išvarymas“ aš skaičiau, knygelė tokio mažumo ir plonumo, kad įveiktų net pirmokas. Bet, aišku, to nerekomenduoju, nes knygoj, kaip ir spektaklyje, labai daug keiksmažodžių.

Labai įdomu matyti, kaip spektaklyje laikui bėgant keičiasi aktoriai. Pagrindinių aktorių pasikeitimą (Ainį Storpirštį ir Moniką Vaičiulytę pakeitė Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė) mačiau savo akimis, kai naujoji pora vaidino savo pirmą kartą. Šįkart spektaklyje irgi buvo naujienų – Edį vaidinusį Martyną Nedzinską pakeitė Laurynas Jurgelis, o Olgą dabar vaidina Greta Petrovskytė, pakeitusi Elzę Gudavičiūtę. Tik Vandalas likęs tas pats – jau keturiolika (!) metų Marius Repšys. Jo personažas gal fiziškai nebe toks pats (špagatų ir opa, opa, aukštyn-žemyn buvo mažiau), tačiau daug buvo kalbų, interaktyvumo su žiūrovais, kurie ne mažiau žavūs ir paveikūs.

Gyvos muzikos trupė viso spektaklio (beveik 6 valandos) metu – didelis spektaklio bonusas. Nors man ausyse dar skamba pirmais metais spektaklyje dainavęs Saulius Prūsaitis su „Happyendless“.

Spektaklis yra apie pirmosios po nepriklausomybės atgavimo emigrantų kartos, vykusios „užkariauti“ Londono, likimus: važiavę laimės ieškoti vieni jų prasigėrė, kiti ištraukė laimingesnę kortą. Kalbos nemokėjimas, pasų vagystė, juodi darbai ir nakvojimas po tiltais. Taip buvo. Ir, kas žino, gal ne tokiu mastu, bet, manau, yra ir šiandien.

Juokino, graudino, gainiojo galvoj mintis – šis spektaklis yra iš tų, kurie nepalieka abejingų. Ir kaip rašiau iš karto po spektaklio instagramo storiuose, turiu nuojautą, kad pamatysiu jį ir penktą kartą.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2011-12-22

Apie spektaklį: www.teatras.lt

Ingmar Bergman „Sarabanda“

Žymos

, , , , , ,

„Skaitymai: dramos klasika“ – šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektas, šefuojamas Vytauto Rumšo ir Dalios Michelevičiūtės. Tai klasikinių pjesių skaitymai, vykstantys Mažojoje salėje ir kainuojantys 6 eurus. Dalyvavau visuose. Ir ne aš viena – visus tris kartus Mažoji salė buvo pilnutėlė. Ingmaro Bergmano „Sarabandą“ režisavo Vytautas Rumšas, o skaitė aktoriai Povilas Budrys, Rimantas Bagdzevičius, Adrija Čepaitė, Miglė Polikevičiūtė, Vytautas Rumšas.

Šis kūrinys yra ankstesnės pjesės „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ tęsinys. Esu buvusi šiame spektaklyje (jis rodomas irgi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre), jį režisavo irgi Rumšas, vaidino A. Čepaitė ir P. Budrys. „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ pasakojama apie sutuoktinius Johaną ir Marianę, kurie iš šono pažiūrėjus, rodos, gyvena tobulą gyvenimą. Tačiau jau seniai tarp jų nelikę jokio ryšio. „Sarabandoje“ pasakojama apie porą po keliasdešimties metų. Kai Marianė aplanko seniai nematytą, gyvenimo saulėlydžio belaukiantį savo buvusį vyrą.

Nors tai buvo tik pjesės skaitymas, viskas atlikta taip preciziškai, kad jausmas buvo lyg dalyvaujant gerame spektaklyje. Psichologinė veikėjų įtampa, aktorių profesionalumas čia atstojo mandriausią scenografiją ir rekvizitą. Maloni detalė buvo tai, kad pjesę aktoriai skaitė iš tikrų I. Bergmano knygų, o ne iš baltų lapų su atspausdintu tekstu.

Persisotinusi šiuolaikinio teatro scenose naudojamų ekranų, filmavimų, šviesų ir garsų šou, „Sarabandoje“ jaučiausi lyg aukščiausios prabos restorane. Visko buvo tiek, kiek reikia ir ne per daug. Absoliutus malonumas akims ir ausims. Ačiū už jį.

Justinas Marcinkevičius. MAŽVYDAS

Žymos

, , , ,

Vienas geriausių dalykų, kuris šį sezoną nutiko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, yra Klasikos skaitymai. Vytauto Rumšo ir Dalios Michelevičiūtės inicijuoti klasikinių, visiems gerai žinomų pjesių skaitymo vakarai sulaukia dėmesio, tai liudija gana greitai išperkami Mažosios salės bilietai. Visų jų kaina vienoda – 6 eurai.

Sausiui baigiantis dalyvavau antruose Klasikos skaitymuose, šįkart buvo pasirinkta Justino Marcinkevičiaus trilogijos viena pjesių – „Mažvydas“. Skaitymus režisavo Vytautas Rumšas, Mažvydą vaidino Vytautas Anužis, taip pat dalyvavo visas būrys puikių aktorių, kurių dalį šiandien jau sunku ir išvysti scenoje. Tai Rimantas Bagdzevičius, Povilas Budrys, Kęstutis Cicėnas, Adrija Čepaitė, Algirdas Dainavičius, Jurga Kalvaitytė, Šarūnas Rapolas Meliešius, Ramutis Rimeikis, Vytautas Rumšas, Jūratė Vilūnaitė ir Arūno Vozbutas.

Apgalvota scenografija, neperspausta režisūra, įtaigi muzika, aktorių vaidyba – visa tai pavertė pjesės skaitymus nepamirštamu spektakliu. Kaip netikėta, ar ne? Eini paklausyt, kaip skaitoma pjesė, o gauni išskirtinį scenos potyrį. Taip įmanoma tik tada, kai scenoje dirba profesionalai. Iš visų labiausiai lenkiuosi aktoriui Vytautui Anužiui, kuris buvo išmokęs tekstus mintinai ir toji pjesė rankose jam nelabai buvo reikalinga. Spektaklio finalas, sujaudinęs ne vieną salės žiūrovą (šalia sėdėjusi moteris kūkčiojo), buvo ypatingas. Sėdėjau arti scenos, tad mačiau, kaip ištaręs paskutiniuosius žodžius, susigraudino ir ašarą nubraukė pagrindinis aktorius.

Grįžusi Vakar buvau teatre feisbuko paskyroje parašiau: „Kodėl scenoje neatsiranda vietos tokiems spektakliams? Kodėl statome virtus omarus, fermentuotus grybus, o panašių pjesių – ne? Kodėl?“

Taigi, kodėl?

D. Krymov. REQUIEM

Žymos

, , , , , , ,

Esu ne kartą rašiusi, kaip man trūksta kitų miestų teatrų gastrolių Vilniuje. Vos tik užmatau kažką atvykstant iš Kauno, Panevėžio ar Šiaulių, stengiuosi pamatyti. Apsidžiaugiau feisbuke pamačiusi Klaipėdos dramos teatro spektaklio REQUIEM (režisierius Dmitry Krymov) anonsą, kad bus rodomas Jaunimo teatre Vilniuje.

Paspaudus mygtuką „Pirkti bilietą“ nustebino kainos – pigiausias bilietas kainavo daugiau kaip 30 eurų. Mano pirktasis už 36 eurus buvo parterio gale. Bet tiek to, kultūrą reikia paremti. Matyt, kultūros gastrolės nėra pigus reikalas, suprantama.

Iš viso Vilniuje buvo suplanuoti trys spektaklio rodymai, vienas jų – šeštadienį 15 valandą. Keistas laikas, nei pietūs, nei vakaras, bet būtent į jį ir pirkau bilietą. Spektaklio anonse buvo rašoma, kad REQUIEM trunka 1,30 val. be pertraukos ir yra N-16. Taip pat buvo prierašas, kad spektaklis sukurtas pagal H.Murakami romano „Kafka pakrantėje“ motyvus. Įdomiausia, kad Klaipėdos dramos teatro svetainėje prie spektaklio aprašymo tokios nuorodos nėra. Ar čia specialiai vilniečiams tas sakinys sugalvotas buvo? Gal kokia statistika yra, kad sostinėje gyvena Murakamio gerbėjai ir jo paminėjimas privilios žiūrovus? Kaip bebūtų, prierašas mane užkabino ir jau po kelių dienų prie lovos spintelėje gulėjo iš bibliotekos parsinešta knyga „Kafka pakrantėje“. Esu skaičiusi daug Murakamio knygų, bet konkrečiai šios – ne. Knygą prarijau, ji, kaip įprasta H. Murakamiui, tokia iš paralelinių pasaulių, su kalbančiais katinais ir keistais personažais. Bet grįžtu prie spektaklio.

Spektaklis sudarytas iš skirtingų epizodų, kurie tarpusavyje nesusiję. Pirmas ir paskutinis epizodas – tikrai iš Murakamio knygos. Paimtas romano skyrius, kuriame pasakojama, kaip grupelė mokyklos mokinių su mokytoja išeina pasivaikščioti į gamtą, renka grybus ir čia vaikai praranda sąmonę. Po kiek laiko atsigauna ir nieko neprisimena. Tik vienas vaikas iš visų neatsigauna dar ilgai, o kai pabunda, jo galvoje tarsi ištrinta viskas, jis nemoka skaityti, rašyti… Beje, romane šis personažas aprašomas iki pat jo senatvės ir mirties, bet spektaklyje Murakamio buvo viso labo kokie 4-5 puslapiai.

Kiti du spektaklio epizodai niekaip nesusiję su minima Murakamio knyga. Viename epizode matome vaizdelį iš kariško gyvenimo: groteskiška scena su karininku, žmonai pažadančiu parvežti karo grobį – skalbyklę, vaikiškų žaislų, net skalbimo miltelių. Labai primena užpultosios Ukrainos karo pradžią, kai –uzzkių kareiviai vogė iš Ukrainos ir siuntė namo ką tik galėjo…

Vizualiausias spektaklyje buvo epizodas su Hamletu ir Ofelija. Didžiuliame stačiakampio formos inde prileidžiama vandens ir jame nuskęsta Ofelija. Tas skendimo epizodas toks tikroviškas buvo, kad pagavau save galvojant, ar aktorė dar gyva, ar pasiaukojo dėl vaidmens ir išties mirė?..

Spektaklis labai vizualus, nenustebau po jo paguglinusi ir sužinojusi, kad režisierius yra dirbęs ir scenografu, ir dailininku. REQUIEM įžvelgiau daug simbolizmo, teatro elementų, kurie buvo įprasti a.a. E. Nekrošiaus ar a.a. R. Tumino spektakliams. Norisi būtinai paminėti spektaklio šviesų dailininką Eugenijų Sabaliauską ir scenografę, kostiumų dailininkę Renata Valčik.

Aktorių ansamblis spektaklyje nėra didelis, įsiminė tardytojas Darius Meškauskas, mokytoja Samanta Pinaitytė ir visgi nepaskendusi Digna Kulionytė. Spektaklio finale vaidino žmonių dydžio lėlės – įspūdinga scena!

Nepaisant to, kad visą spektaklį nepraradau susidomėjimo anei minutei, vyksmas scenoje tiesiog hipnotizavo, į visumą tie skirtingi epizodai man nesusivėrė. Jeigu turėčiau viso labo tris žodžius, tai būtų: vizualu, efektinga, įdomu.

Spektaklio stiprybe pavadinčiau ir jo trumpumą. Jaunimo teatro kūrėjai ir vadovai galėtų pasimokyti iš gastroliavusio klaipėdiečių spektaklio: norint kažką pasakyti, nebūtina statyti 5 ar 6 valandų spektaklių-maratonų, kartais užtenka ir pusantros valandos gero veiksmo scenoje.

***

Režisierius Dmitry Krymov

Išsamiau: www.kdt.lt

Alice Birch. SAVIŽUDYBĖS ANATOMIJA

Žymos

, , , , ,

Galėjo labiau pasistengti su pavadinimu spektaklio kūrėjai. Tas „savižudybės anatomija“ neskamba patraukliai. Atrodo, lyg psichologijos studentų antro kurso kolokviumo tema. Jeigu ne vasarą su akcija pirkti bilietai į šią ir kitas Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeras, abejoju, ar būčiau susigundžiusi tokio pavadinimo spektakliu.

Kognityvinį disonansą man sustiprino ir tai, kad tą dieną, kai ėjau į spektaklį, ką tik užžiebta buvo Vilniaus Kalėdų eglė. Važiuojant į teatrą šeštadienio vakarą srautas žmonių traukė pažiūrėti eglės. Iš Gedimino prospekto parduotuvių girdėjosi kalėdinių grojaraščių muzika, oras kvepėjo skrudintais migdolais ir būsimų švenčių laukimu. Likus iki teatro keliems žingsniams rimtai suabejojau – ar einu į „Savižudybės anatomiją“, ar visgi einu kavos į artimiausią kavinę, o tada švęsti gyvenimo besidairant į kalėdiškai papuoštą Vilnių. Nugalėjo teatras.

Kadangi buvo spektaklio premjera, salėje sėdėjo nemažai teatro žmonių – režisierių, aktorių. „Savižudybės anatomiją“ režisavusi Uršulė Bartoševičiūtė, apsirengusi ryškiu žaliu kalėdiniu megztuku, taip pat sėdėjo salėje tarp žiūrovų. Įdomu, maniau, kad režisieriai per premjeras būna užkulisiuose, drąsina, komentuoja, pataria aktoriams.

Visada smalsu apsidairyti aplinkui, kokia publika sėdi salėje. Šįkart ji buvo labai marga, skirtingų amžių ir lyčių. Šalia manęs sėdėjo trisdešimtmetis barzdotas vyras, kurį mintyse pakrikštijau psichologu (pasirodė panašaus tipažo). Iš kitos pusės sėdėjo mano tėvų amžiaus pora. Keista pasirodė tai, kad spektaklis gavo N-16 įvertinimą, kai tuo tarpu kitas panašios tematikos matytas „Stand’upas prasmei ir beprasmybei“ nurodytas kaip N-18. Dabar, kai mačiau abu, manau, kad reiktų sukeisti vietom tuos N-16 ir N-18. Arba abiems duoti N-18.

Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ pasakojama vienos giminės trijų kartų moterų istorijos. Močiutė Karolina (aktorė Augustė Pociūtė) ir mama Ana (aktorė Augustė Ona Šimulynaitė) nusižudo, o jų anūkė ir dukra Bona (aktorė Elžbieta Latėnaitė), sprendžiant iš paskutinės spektaklio scenos, nutrauks šį ratą.

Labai įdomi spektaklio scenografija, kai scenoje įkurdintas namas, o jo trijuose kambariuose vyksta veiksmas vienu metu: mes matome ir Karolinos, ir Anos, ir Bonos gyvenimus. Jie vyksta atitinkamai 1970, 1990 ir XXI amžiuje (nepamenu tikslių metų). Ypač pačioje spektaklio pradžioje, girdint tris skirtingas istorijas ir vienu metu vystomus dialogus, buvo sunku sekti, kas čia vyksta ir kas čia dabar kalba. Reikia labai didelės koncentracijos ir įsiklausymo. Į spektaklio pabaigą ausis jau ėmė skirti skirtingų aktorių balsus ir buvo lengviau orientuotis. Nors girdėjau komentarus po spektaklio, kad „sunku buvo sekti veiksmą“.

Didžiausias spektaklio atradimas man – aktorė Augustė Ona Šimulynaitė. Buvau ją mačiusi kituose pastatymuose, bet šitas vaidmuo buvo triskart wow. Patiko ir įdomūs spektaklio režisūriniai sprendimai. Visų nepasakosiu, bus proga pamatyti patiems.

Pati istorija labai moteriška, vyrai joje tarytum antraeiliai personažai, su neišplėtotais charakteriais, tokie drungni. Silpnoka grandis spektaklyje man pasirodė trečiosios moters (Bonos-Elžbietos Latėnaitės) istorija. Ligoninės priėmimo skyriui vadovaujanti lesbietė gydytoja keičia meilužes, neturi ryšio su tėčiu ir nesiryžta parduoti namo, kuris jai primena apie močiutės ir mamos savižudybes. Tiesiog nepajaučiau jos, kaip kitų dviejų moterų.

Spektaklis trunka tris valandas, rodomas Naujojoje salėje ir turi vieną pertrauką.

Nežinau, kiek žiūrovų sulauks „Savižudybės anatomija“, bet jeigu manęs kas užklaus, koks dėmesio vertas spektaklis šiuo metu rodomas teatre, aš būtinai paminėsiu šį pavadinimą. Nors ir esu įsitikinusi, kad dėl jo kūrėjai galėjo pasistengti labiau. Žr. pirmą įrašo sakinį.

***

Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė

Premjera 2024-11-28

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Daiva Čepauskaitė. KAI MES BŪSIM JAUNI

Žymos

, , , , , ,

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Kai mes būsim jauni“, režisuotas A. Špilevoj, ko gero, vienas populiariausių laikinojoje sostinėje. Nes kai tik užmetu akį į kauniškių repertuarą, ties juo amžiais matau „Išparduota“.

Spektaklis Vilniuje parodytas kartą, nors sprendžiant iš atsiliepimų tų, kurie nespėjo pagauti bilieto į spektaklį, reikėjo mažiausiai dviejų rodymų.

Spektaklyje vaidina vyresnės kartos aktoriai: Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė. Siužetas neįmantrus: seni draugai (tiksliau, draugės) susitinka laidojimo namuose prie bendro bičiulio urnos. Visos moterys labai skirtingų tipažų: viena jų save realizuoja augindama krūvą anūkų; kita sąmoningai (taip sakė) pasirinko gyventi viena ir neturi vaikų; trečioji – išsipusčiusi ir išsipuošusi – turi naują jaunikį, kurį sutiko kapinėse.

Daivos Čepauskaitės tekstai yra labai „daiviški“ – su švelniu humoru, potekstėmis, absurdo prieskoniu. Štai kad ir pjesėje esantis „pelargonijos testas“: pasak jo, jei žmogui viskas gerai, jis laimingas – pelargonija jam smirdi. Jeigu nelaimingas, vienišas – pelargonija jam kvepia.

Arba kitas būdas pasitikrinti, ar esi kam reikalingas – cukinijų testas. Jeigu tau niekas nedovanoja cukinijos, reik susirūpint, gal su tavimi kažkas negerai. Nes paprastai cukinijų uždera tiek, kad apdalijami ne tik giminės, kaimynai, bet ir tolimesni žmonės. Ir jeigu tau niekas niekad nepasiūlo cukinijos, vadinasi, esi tikrai vienišas ir nelaimingas…

Manau, kad vyresniesiems salės žiūrovams (>50-60) spektaklis turėjo daugmaž patikti. Dėl jaunimo nesu tikra. Senatvės temos, stereotipai, kurie ją lydi, jaunam žmogui kažin ar aktualūs. Čia juk ne moterų teisės, LGBT, vištos narvuose ir Palestina. Bet neturiu nė menkiausios abejonės, kad tokie spektakliai, kaip „Kai mes būsim jauni“ turi teisę gyvuoti, būti rodomi miestuose ir ne tik. Visos temos yra svarbios – ir tuščių narvų, ir ištuštėjusių namų.

Nors teisybės dėlėi pasakysiu, kad prieš kurį laiką matytas kitas A. Špilevoj spektaklis senatvės tema „Bagadelnia“ man paliko didesnį įspūdį. Gal todėl, kad tada buvo pirmas kartas man, kai scenoje mačiau tik vyresnės kartos aktorius, pjesė buvo apie juos ir jiems.

„Kai mes būsim jauni“ kažkiek priminė kadaise matytą Algirdo Latėno režisuotą tragikomediją „Kapinių klubas“ pagal Ivan Menchell pjesę. Smagumo spektaklyje buvo daugiau nei gilumo.

„Kai mes buvom jauni“ buvo rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Spektaklis yra be pertraukos ir trunka 1 val. 45 min. Veiksmas toks banguotas – greičiau, lėčiau, linksmiau, rimčiau. Išeinant iš salės aplink buvo daug šurmulio – žmonės noriai dalijosi įspūdžiais, iš šono atrodė tokie „apšilę“, lyg po bokalo bare.

Tačiau LNDT rūbinė yra atskira istorija. Po rekonstrukcijos ji tokia nepatogi su tais A, B, C, D žymėjimais ir žmonių trypčiojimu ant laiptų, kad po šio spektaklio galutinai supratau – rūbinės projektuotojas už tokį darbą į dangų tikrai nepaklius.

***

Režisierius: Aleksandr Špilevoj

Premjera: 2023 – 11- 11

Išsamiau apie spektaklį: www.dramosteatras.lt

Birutė Kapustinskaitė. STAND-UP’AS PRASMEI IR BEPRASMYBEI

Žymos

, , , ,

Eglės Švedkauskaitės režisuotas spektaklis Mažojoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje turėjo prasidėti penktadienį 19.30 val. Ką veikti iki jo tris laisvas valandas po darbo? Palaužiusi galvą radau neblogą sprendimą – teatro laukti… kine. Išsirinkau „Skalvijoje“ rodomą François Ozono filmą „Kai ateina ruduo“. Puikus buvo sprendimas. Filmas irgi puikus. Jam pasibaigus dar buvo likęs geras pusvalandis iki spektaklio, tad koja po kojos pasiekiau teatrą.

Spektaklyje vaidina du aktoriai – „sūnus“ Karolis Kasperavičius ir „jo mama“ Vitalija Mockevičiūtė. Yra ir trečiasis, nematomas veikėjas. Kęstutis – prieš kurį laiką nusižudęs jų vyras ir tėtis. Sūnus yra sėkmingas standuperis, mama – TV žvaigždė. Tačiau po juokelių ir sėkmingos karjeros uždanga slepiasi begalė neišjaustų jausmų ir neišsakytų žodžių. Kaltė, gėda, nemeilė, pasimetimas, atstūmimas… Sąrašą galima tęsti dar ir dar.

Temos aktualios ir jaudinančios, todėl nieko keisto, kad aplink mane sėdintys žiūrovai ašaras braukė. Tiesa, buvo progų ir pasijuokti. Dalelę savęs pjesės veikėjuose galėjo surasti tikrai ne vienas. Man nosinės neprireikė, nors šiaip mėgstu paverkti, neretai net „Panoramoje“ liūdnesnį reportažą matydama. Savo nejautra šiam spektakliui kaltinu Ozoną. Jo tragikomiškas humoras ir ką tik pamatyto filmo siužetas, matyt, buvo visiškai užvaldęs mintis ir širdį.

Spektaklis trunka pusantros valandos (tiksliau, truko 1 val. 40 min.), pertraukos nėra. Lenkiu galvą prieš abiejų aktorių meistrystę, džiaugiuosi matydama Vitaliją Mockevičiūtę pagrindiniame vaidmenyje.

Spektaklis yra N-18, jame tikrai labai daug kalbama apie savižudybę. Todėl jeigu jums ši tema atrodo per jautri, gal rinkitės kitą spektaklį. Nors spektaklis tikrai trumpas, iš jo išėjo keli žiūrovai. Paprastai iš spektaklio išeinama (taip manau) dėl nuobodulio, bet šįkart spėju, kad priežastis buvo kita.

P.S. Skubu rašyti atsiliepimą apie spektaklį, nes užporyt laukia dar viena premjera – spektaklis „Savižudybės anatomija“. Nemaniau, kad į vieną savaitę sukris du panašios tematikos spektakliai. Teatras imasi visuomenės terapeuto vaidmens. Hmm…

***

Režisierė Eglė Švedkauskaitė

Premjera: 2024 10 24

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Roger Vitrac. VIKTORAS, ARBA VAIKAI VALDŽIOJE

Žymos

, , , ,

Pastebiu tokią tendenciją – kuo labiau teatro kritikai sudirba spektaklį, tuo labiau jis man patinka. Ir atvirkščiai, kai visi išsijuosę giria, nuėjus kartais akys sulimpa iš nuobodulio arba išeinu taip ir nesupratusi, ką pamačiau. Tai šįkart buvo pirmas variantas. Spektaklis man patiko, rekomenduoju pamatyti ir pati mielai pakartočiau.

Siurrealistu vadinamo prancūzų rašytojo, dramaturgo ir poeto Roger Vitrac (1899–1952) pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ pirmą kartą buvo pastatyta Paryžiuje 1928 metais. Šis faktas pasirodė įdomus, nes Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Gintaro Varno pastatytas spektaklis man pasirodė labai šiuolaikiškas.

Pirmiausia, ką norisi pasakyti apie šį spektaklį, tai paminėti režisieriaus bendrapartnerius scenoje: įspūdingi rūbai ir grimas (Juozas Statkevičius), muzika (Martynas Bialobžeskis) ir scenografija (Gintaras Makarevičius). Pagyrų nusipelno ir aktoriai, ypač pagrindinį devynmečio ViktORo (kirtis ant O) vaidmenį atlikęs jaunasis  Šarūnas Rapolas Meliešius ir šešiametę Ester vaidinusi Rūta Jonikaitė. Viktoro tėvai scenoje Vainius Sodeika ir Miglė Polikevičiūtė, Ester tėvai Elzė Gudavičiūtė ir Marius Repšys. Taip pat trumpiau scenoje pasirodę Arūnas Sakalauskas, Aurelija Tamulytė, Povilas Budrys, Radvilė Budrytė.

Spektaklis trunka tris su puse valandos, buvo dvi pertraukos. Būtent joms ir dėkoju, kad spėjau perskaityti visus google rastus atsiliepimus apie šį spektaklį. Beje, nors spektaklio premjera vyko šiais metais, taigi, spektaklis kaip ir naujas, Naujoji LNDT salė nebuvo pilna. Tai šen, tai ten bolavo tuščių vietų. Gal žmones atbaidė spektaklio ilgis ir tai, kad jis vyko vidury savaitės, o gal tie neigiami atsiliepimai, rasti internete turėjo įtakos…

Spektaklio veiksmas vyksta Pomelių šeimos namuose. Čia 180 cm ūgio devynmetis Viktoras švenčia gimtadienį ir nusprendžia, kad gana būti patogiu, geru, protingu, visiems įtinkančiu vaiku. Nuo tos akimirkos, rodos, kad jame apsigyvena kažkokia griaunamoji jėga, kuri naikina viską aplink: dūžta ir vazos, ir šeimų gyvenimai, ir jis pats…

Retas atvejis šiandien teatre, tad turiu būtinai paminėti: šiame spektaklyje nebuvo jokių šviesų efektų, nebuvo ekranų ir aktorius filmuojančių kamerų! Nebuvo ir mikrofonų, į kuriuos aktoriai dainuoja, nebuvo kitų XXI amžiaus teatro atributų, nuo kurių neretai jau bloga darosi. Apėmė jausmas, kad grįžau laiko mašina kokius 20 metų ir žiūriu ankstyvuosius Gintaro Varno spektaklius. Viskas režisieriaus ir aktorių rankose – ta teatro magija tave paims arba nepaims. Be jokių išorinių triukų. Tai štai – mane paėmė. Bet buvo ir tokių, kurių nepaėmė. Štai lipant po spektaklio laiptais žemyn, šalia manęs ėjusi porelė diskutavo:

-Taip ir nesupratau, ar čia komedija buvo, ar dramaturgija.

-Nesakyk, dramaturgijos tai buvo, ir nemažai.

Kam rekomenduoju? Gintaro Varno spektaklių gerbėjams; mėgstantiems ironiją ir sarkazmą; tiems, kam patinka Edvard Munch „Klyksmas“; pavargusiems nuo šiuolaikinio teatro, kai ateini į spektaklį, o gauni performansą, koncertą ar neaišku ką.

Kam nerekomenduoju? Turintiems hemorojų (nepatogios kėdės teatre ir netrumpas laikas sėdėti); mėgstantiems realistinį teatrą, pvz. „Amerika pirtyje“; tiems, kuriems niekas neįtinka.

***

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2024 04 11

Apie spektaklį išsamiau www.teatras.lt

Peter Handke. PRANAŠYSTĖ

Žymos

, , , , , , , , , ,

Režisieriaus Justino Vinciūno spektaklis „Pranašystė“ sukurtas pagal Peterio Handkės kūrybą. Šis austrų rašytojas 2019 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija už „paveikų darbą, su lingvistiniu išradingumu tiriančiu periferiją ir žmogaus patirties išskirtinumą“.

„Pranašystę“ Peteris Handkė sukūrė 1964 metais, būdamas 22 metų. Kūrinį galite paskaityti čia, ilgai neužtruksite, rekomenduoju: https://literaturairmenas.lt/poezija/peter-handke-pranasyste.

Kol P. Handkė nebuvo gavęs prestižiškiausios literatūros premijos, nebuvau apie jį girdėjusi. Nebuvau jo nieko skaičiusi, tad prieš kurį laiką iš bibliotekos parsinešiau kelias prozos knygas. Jau pirmą vakarą atsiverčiau prieš miegą paskaityti, bet iškrito iš rankų skaitant, užmigau. Bandžiau dar kartą po kelių dienų. Ir dar bandžiau, rezultatas buvo tas pats. Grąžinau knygas atgal į biblioteką. Gyvenimas per trumpas, o knygų prirašyta tiek daug.

Jaunimo teatre pamačiusi anonsą, kad režisierius Justinas Vinciūnas stato spektaklį „Pranašystė“ pagal P. Handkės kūrybą, supratau, kad lengva nebus, bet mane papirko aktorių sąstatas. Spektaklyje vaidina Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis, Algirdas Latėnas. Pamatyti šiuos vyriausiosios kartos Jaunimo teatro aktorius norėjosi be jokių išlygų, tad bilietą į mažytėje „99 salėje“ rodomą spektaklį nusipirkau iškart. Beje, jis kainavo įtartinai pigiai, vos 13 eurų, nors dar vyko premjeriniai rodymai.

Spektaklyje aktoriai virsta benamiais, toks visai suprantamas sprendimas, sakyčiau. Scenografija, kostiumai, muzika spektaklyje (mano akims ir ausims) derėjo puikiai. Tai, ką mačiau, gana nelengva apibūdinti žodžiais ir padėti į savo teatro patirčių spintelę. Ne, tai nėra įprastas spektaklis su veikėjais, siužetu, kulminacija, atomazga. Tai kažkas tarpinio tarp pjesės skaitymo ir spektaklio. P. Handkės kūrinys teatro scenoje transformavosi į lingvistinį performansą, kartais – muzikinį žodžių žaismės chorą. Toks kažkoks budistinis patyrimas, net nežinau, kodėl toks palyginimas šauna į galvą.

Spektaklis labai trumpas, trunka 1 valandą be pertraukos. Salėje 99 nėra sužymėtų vietų, tad atėjus galima sėstis kur tik norisi. Matomumas ir girdimimumas vienodai geras iš įvairių vietų.

Išeinant pro duris mane pasiekė dviejų jau lauke stovinčių jaunų žiūrovų dialogas.

Mergina:

-Manęs tai nesujaudino.

Vaikinas:

-O tave apskritai kas nors kada nors sujaudina?

Kam rekomenduoju? Trumpo teatro fanams, pasiilgusiems seniai matytų aktorių scenoje. Nesibaidantiems perkeltinių prasmių, poezijos ir filosofijos teatre.

Kam nerekomenduoju? Klasikinio teatro gerbėjams, kuriems reikia, kad būtų aiškūs veikėjai, veiksmas, atomazga. Tiems, kurie nori viską suprasti, ką mato ir girdi. Tiems, kurie nueis į spektaklį visiškai nepasidomėję, apie ką jis.

***

Režisierius Justinas Vinciūnas

Premjera 2024 10 29

Daugiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt

Marius Ivaškevičius. Kantas

Žymos

, , , , , , , ,

Tai ne spektaklis. Tai spektaklio eskizas. Tikrasis spektaklis gali būti sukurtas jau kitąmet. Tad jūs, mieli žiūrovai, galite elgtis laisvai. Norite – filmuokite, norite – fotografuokite. Gal net į sceną galite išeiti, jei labai norite. Panašiai tokį monologą (perpasakoju iš atminties) prieš spektaklio „Kantas “ eskizą Vilniaus mažajame teatre pasakė į sceną išėjęs režisierius Oskaras Koršunovas.

Prieš kelerius metus, kai pasaulį buvo apėmusi pandemija, 2013 metais Mariaus Ivaškevičiaus parašytos pjesės skaitymus Oskaro Koršunovo teatras surengė virtualioje Zoom platformoje. Žiūrėjau tąkart pjesės tiesioginį skaitymą, po to buvo trumpas aptarimas. Detalių iš ano karto daug nepamenu, tik tai, kad pjesė apima vieną Imanuelio Kanto (1724–1804) gyvenimo dieną ir veiksmas vyksta jo namuose. Beje, šiais 2024 metais, yra minimos I. Kanto 300-osios gimimo metinės. Jam buvo skirtas ne vienas renginys įvairiose Lietuvos kultūros įstaigose.

Vilniaus mažajame teatre spektaklio „Kantas“ eskizas buvo pristatytas dar metų pradžioje. Nebuvau premjeroje ir stebėjausi, kad labai jau mažai atsiliepimų buvo viešojoje erdvėje po pirmųjų jo rodymų. Dar pagalvojau, ar ta tyla reiškia, kad spektaklis toks blogas, kad niekas nieko nerašo nenorėdamas įžeisti kūrėjų, ar tiesiog laukiama tikrojo spektaklio pastatymo, o tarpinis eskizas neaptarinėjamas.

„Kanto“ trukmė yra pusantros valandos, pertrauka nenumatyta. Vaidina aktoriai Kirilas Glušajevas, Ramūnas Cicėnas, Audrius Bružas, Jokūbas Bareikis, Mantas Vaitiekūnas, Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Ilona Kvietkutė. Sunku nuspėti, kaip galėtų atrodyti tikrasis spektaklis, nes eskizas lieka eskizu. Nelabai kažką kritiško ir apsimoka pasakyti, nes spektaklis dar tik kuriamas, eskizas nėra konstanta. Tai, ką mačiau, yra kažkas tarpinio tarp absurdo, ironijos ir kičo. Krentantys nuo galvų perukai, garsus tarno perdimas, improvizacijos teatro pasirodymus primenantis repavimas, – pavieniai nusijuokimai spektaklio metu girdėjosi šen bei ten, nors aš asmeniškai progos nusijuokti taip ir nesulaukiau. Nors spektaklis buvo trumputis, iš jo išėjo bent keli žiūrovai.

Atšalus orams grįžta mano mėgstamiausia „rubrika“ – nugirsti kitų žmonių žodiniai pasidalijimai apie spektaklį belaukiant paltų prie rūbinės. Tai šįkart parsinešiau tokį: „Nu va kaip faina buvo, ar ne? Toks atpalaiduojantis spektaklis, be įtampos“. Nežinau, nežinau, ar tokiu komplimentu būtų patenkinti spektaklio kūrėjai.

Kam rekomenduoju? O. Koršunovo ir M. Ivaškevičiaus kūrybos gerbėjams. Norintiems trumpo, greito vakaro teatre. Ieškantiems pramogos, kurioje dalyvauja geriausi Vilniaus mažojo teatro aktoriai.

Kam nerekomenduoju? Mėgstantiems tradicinį, intelektualų teatrą, mąstantiems, ieškantiems teatre prasmės.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2024 -02- 21

Išsamiau: www.vmt.lt

Albert Camus. SVETIMAS

Žymos

, , , , ,

Slovėnų režisierius Jernejus Lorenci pagal garsiąją Albert Camus knygą „Svetimas“ pastatė spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Eidama į teatrą bandžiau atgaminti kadaise skaityto romano siužetą ir neturėjau jokių išankstinių lūkesčių – neskaičiau išankstinių interviu su režisieriumi, nežinojau net, kokie aktoriai vaidins spektaklyje. Tai, kad spektaklis trunka 4 valandas ir turi vieną pertrauką taip pat sužinojau tik premjeros dieną, kai susirūpinau, kokiu transportu teks grįžti namo.

Į savo vietą – kėdę eilės viduryje (8 vieta) atsisėdau likus dešimčiai minučių iki spektaklio pradžios. Salėje stovėjo pusračiu sudėtos kėdės, keli mikrofonai, apšvietimo lampos, pianinas. Minimalizmas.

Už nugaros atsisėdo dvi rusakalbės moterys, kurios kalbėjo taip garsiai, kad, neabejoju, jų kalbas apie Izraelį ir vienos jų anūką, kuris labai, labai judrus, girdėjo trečdalis salės. Mintyse atskirą vietą eilėje prie pragaro vartų priskyriau porelei, kuri į savo 3 ir 4 vietas eilėje nusprendė eiti iš kitos pusės ir taip privertė atsistoti visą jau sėdėjusią eilę žiūrovų. Tuo tarpu apėjus iš kitos pusės jiems būtų reikėję pakelti tik 1 ir 2 vietose sėdinčiuosius.

Iš dešinės man atsisėdo pagyvenusių žmonių trijulė, kurios vienintelis vyriškis, duodu galvą nukirst, paskutinį kartą teatre buvo kokiais 1986-aisiais. Jaučiau tai šeštuoju pojūčiu ir supratau neklydusi, kai prasidėjus spektakliui jis ėmė muistytis, mykti, kažką replikuoti savo kaimynei, o pasibaigus pirmam veiksmui pusbalsiu pareiškė: „Tai jau einam namo“. Ir išėjo. Antrame veiksme turėjau tris laisvas vietas šalia, tad galėjau įsipatoginti, nes, teatro dievai mato, Naujoji LNDT salė yra nepatogiausių teatro salių topo viršūnėje.

Spektaklį „Svetimas“ dedu į tradicinio teatro stalčiuką vien todėl, kad jame nebuvo kamerų, kurios filmuoja ir vaizdą rodo ekranuose. Jau vien už tai duodu vieną patiktuką. Antras keliauja už vaidybą – parinktas tikrai įdomus aktorių sąstatas. Vaidina Diana Anevičiūtė, Povilas Budrys, Dainius Gavenonis, Algirdas Gradauskas, Vaidilė Juozaitytė, Laurynas Jurgelis, Jurga Kalvaitytė, Birutė Mar, Šarūnas Rapolas Meliešius, Aurelijus Pocius, Augustė Pociūtė, Irena Sikorskytė, Augustas Gornatkevičius. Pastarasis pasirodo tik antrame veiksme, kuriame vaidina teismo posėdžio vertėją į anglų kalbą. Šitas režisieriaus ėjimas man liko mįslė – kam ir kodėl to reikėjo?.. Jei suprasit, brūkštelkit a.ž., man tikrai smalsu.

Jeigu pagrindinį spektaklio veikėją reikėtų nuspalvinti, ieškočiau pilko pieštuko. Pilki ir dažniausiai sakomi jo žodžiai: „Taip / Ne / Nežinau / Nesvarbu / Gal“. Į merginos klausimą „Ar mane myli?“, jis atsako: „Nežinau, greičiausiai ne“. Į teisėjo klausimą „Ar gailiesi nužudęs žmogų?“ atsako savo tradicine mantra „Taip, ne, nežinau“. Nuvažiavęs į prieglaudą atsisveikinti su mirusia motina, jis nenori jos pamatyti paskutinį kartą. Teisiamas už žmogžudystę ir sulaukęs mirties nuosprendžio jis išlieka pilkas (=abejingas) iki galo.

Pirmas spektaklio veiksmas man kažkuo priminė pjesės skaitymus, kai aktoriai prieš premjerą dar tik ruošiasi savo vaidmenims. Atrodė taip: aktoriai sėdi pusračiu ant kėdžių, Jurga Kalvaitytė skaito ištraukas iš A. Camus „Svetimas“, o aktoriai vaidina etiudus. Antroji spektaklio dalis buvo kitokia – pasikeitė ne tik dekoracijos, bet ir veiksmo vystymas: vaidybos buvo daugiau, knygos skaitymo mažiau.

Ar rekomenduoju šį spektaklį kitiems, atsakysiu pagrindinio veikėjo Merso žodžiais: „Taip ne, nežinau“. Tiems, kurie teatre lankosi dažnai arba kuriems patiko romanas „Svetimas“, taip. Tiems, kurie paskutinį kartą teatre buvo 1986-asiais, ne. O dėl visų kitų – nežinau.

Prasidėjęs 19 valandą, spektaklis truko lygiai tiek, kiek nurodyta anonse – keturias valandas. Pro teatro duris išėjau 23 valandą. Spalio vakaras pasitaikė pakankamai šiltas, Gedimino prospekto kavinėse buvo apypilnės, miestas gyveno savo gyvenimą. Į pabaigą ėjo 2024-ieji metai. Paskutinė mirties bausmė Lietuvoje įvykdyta 1995 metais (šaltinis).

***

Režisierius Jernejus Lorenci

Premjera 2024 10 03

N-16

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Virginija Rimkaitė. PATINA

Žymos

, , , , ,

„Sirenų“ festivalio dėka Vilniuje pamačiau Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklį „Patina“, režisierė Eglė Švedkauskaitė. Ačiū už tai, nes spektaklis paliko gerą įspūdį, buvo per trumpas ir baigėsi per greitai, mielai pažiūrėčiau ir antrą seriją, jeigu tokia būtų parašyta ir pastatyta teatre.

Žinot tą medinių kaladėlių žaidimą „Jenga“? Jame būna pastatytas bokštas iš daug mažyčių kaladėlių, kurias po vieną paeiliui traukia žaidžiantieji. Ištrauksi vieną – bokštas gali sugriūti, bet gali ir nesugriūti, tada teks traukti dar vieną, tikintis, kad nesugrius ir šį kartą. Būtent toks kaladėlių traukimo ir griūties laukimo jausmas mane buvo apėmęs pusantros valandos, kol tęsėsi spektaklis. Atrodo, dar vienas dialogas ir kad dės griaustinis (viso veiksmo metu lijo) taip, kad suduš visas scenoje esančios šeimos kiautas. Dar minutė ir pjesės herojai atsibus iš kažkokio košmariško sapno, pradės gyventi įprastai, mąstyti normaliai.

Absurdo drama yra taikliausias spektaklio apibūdinimas. Nes kaip pavadinti tai, kad šeimos motina (aktorė Nomeda Bėčiūtė) su savo suaugusiais vaikais elgiasi taip, kaip su keturmečiais. Antrąjį sūnų ji gimdė tik tam, kad jis taptų širdies donoru sunkiai sergančiam pirmagimiui. Dabar pastarajam 36 metai, o jis nė nesiruošia mirti. Negana to, paskutinio sveikatos patikrinimo metu motinai jaunas gydytojas pašnibždėjo, kad jos nuo gimimo sunkiu ligoniu laikomas Henrikas (aktorius Josif Baliukevič) yra sveikas. Jaunesnysis Albertas (Tautvydas Galkauskas), iki tol nuolankiai laukęs, kada galės savo širdį padovanoti broliui, staiga apsigalvoja ir sako norįs pats gyventi. Vyresnįjį Henriką palieka žmona, bet motina tą pačią dieną suorganizuoja jam antrą žmoną, našlaitę Magdaleną iš kaimynystės. Tiesa, Magdalenos vardas motinai nepatinka, tad nuo šiol ji vadinsis Viktorija. Magdalena-Viktorija (aktorė Inga Jarkova-Bučienė) sutinka tapti žmona ir mama Henriko kūdikiui. Vos spėjus suvirškinti, kas čia vyksta, skambutis į duris – apsigalvojusi (arba todėl, kad suvalgė visą pasiimtą maistą ir dabar yra alkana) grįžta pirmoji žmona (aktorė Aistė Šeštokaitė). Žodžiu, scenoje tiek reikalų, kad mama mia, tik laikykis…

Be jokių emocijų, tarsi mechaniškai, sakomi spektaklio dialogai itin dera prie sterilios Onos Juciūtės sukurtos scenografijos. Kambarys baltas, baltas, be jokio ryškaus akcento ar detalės. Lyg operacinė, tik joje operuojami ne kūnai, o preparuojami žmonių gyvenimai ir likimai.

Pati esu ir mama, ir dukra, ir marti, ir kaimynė, gal todėl spektaklyje suradau dalelę savęs. Ir visuomenės, kurioje gyvenu, atspindžių. Lauke prie lango pliaupiant lietui guli kraujuotas Albertas, o kambary motina su vyresniuoju sūnumi geria arbatą. Į Magdalenos/Viktorijos klausimą, ar nenueis pažiūrėti, kas nutiko Albertui, motina atsako paprastai: „Ne. Dabar mes geriam arbatą“. (Užvakar žiniasklaidoje buvo kilęs triukšmas dėl iš „Akropolio“ pavogto vaiko. Verkiantį berniuką pagrobėja Vilniuje vežė trimis autobusais, niekas tam nesutrukdė. Ko gero, visi tuo metu gėrė arbatą).

Spektaklio trukmė yra pusantros valandos be pertraukos. Motiną vaidinusi aktorė Nomeda Bėčiūtė 2023 metais buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kategorijoje „Moters vaidmuo“.

Labai laukiu kitų Lietuvos teatrų spektaklių Vilniuje. Pažadu, sėdėsiu pirmoje eilėje.

***

Režisierė Eglė Švedkauskaitė

Premjera: 2023 10 06

Išsamiau apie spektaklį: www.vsdt.lt