Režisierės Yanos Ross spektaklio „Mūsų klasė“ premjera įvyko 2013 metų rudenį. Panašiai tada ir pamačiau jį pirmą kartą. Spektaklis pastatytas pagal lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesę, kuri pasakoja apie mažą Lenkijos kaimą ir jo tragediją. Iki 1941 metų buvę tiesiog skirtingų tautybių klasiokai, pjesės veikėjai vėliau tampa žudikais ir aukomis, skundikais ir prievartautojais, emigrantais ir prisitaikėliais, kailį keičiančiais sulig nauja valdžia. Geriausiu atveju – alkoholikais, kurie užpylę akis nebemato siaubo, vykstančio aplink. „Mūsų klasė“ tais metais gavo net 4 auksinius kryžius – už režisūrą, scenografiją ir šviesas (Marijus Jacovskis) , antraplanį moters vaidmenį (Aldona Janušauskaitė) ir jaunąjį menininką (Dainius Jankauskas).
Kai manęs klausdavo, kokį spektaklį verta pamatyti Nacionaliniame dramos teatre, „Mūsų klasę“ paminėdavau visada. Jis man buvo palikęs išties didžiulį įspūdį. Būtent todėl prabėgus šešeriems metams vėl nusprendžiau jį pamatyti. Dėl Nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos, jį rodė Rusų dramos teatre, į kurį ir nuėjau, nusipirkusi bilietą pirmoje eilėje. Spektaklio trukmė – 3 val. 45 minutės, jo amžiaus cenzas yra N-18.
Žinau, kad yra žmonių kategorija, kurie antrą kartą į tą patį spektaklį neina, nes bijo susigadinti įspūdį. Aš ne iš tokių. Jeigu man smalsu ir norisi – einu. Spektaklis ir po šešerių metų man pasirodė toks pat stiprus, o aktorių komanda scenoje – nuostabi (iš viso jų vaidina kone dvidešimt, tai taupydama popierių nevardinsiu visų).
Žiūrėjimo malonumą gadino nebent žinojimas, kas po ko bus, kas su kuo ir kas prieš ką, kaip viskas baigsis. Tačiau šįkart spektaklį pamačiau kitomis akimis dėl to, kad per tuos šešerius metus pasikeičiau aš pati. Holokausto tema, kuri anksčiau lietuviams buvo tarsi terra incognita šiandien jau labiau išdiskutuota. Per šį laiką išėjo ne viena knyga šia tema, TV surengė ne vieną diskusiją, o feisbuke iki šiol verda aistringi ginčai. Tai, kad būta vietinių žmonių, anuomet prisidėjusių prie holokausto, abejojančių kažin ar yra. Tikrai ne visus Žagarės, Molėtų ar Lazdijų žydus nužudė tik svetimšalių rankos ir tai, apie ką mūsų seneliai bei tėvai nedrįso kalbėti, šiuolaikiniai jaunuoliai kalba kaip apie istorinę praeitį. Todėl spektaklio „Mūsų klasė“ siužetas galėjo būti sukurtas ir kažkuriame Lietuvos kaime. Spektaklis sukrečia ir nepalieka abejingų. Todėl kai manęs paklausite: „Ir ką čia gero rodo Vilniuje – kokį spektaklį pamatyti?“, aš būtinai atsakysiu – „Mūsų klasę“.
P.S. Šiuo metu kai rašau, Klaipėdos dramos teatre režisierius Oskaras Koršunovas irgi stato „Mūsų klasę“. Labai noriu pamatyti. O kadangi tuoj Kalėdos, einu rašyti laiško Kalėdų seneliui. Gera buvau, gal noras ir išsipildys.
***
Režisierė Yana ROSS
Premjera – 2013 m. rugsėjo 20 d.
Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt
VAKAR BUVAU TEATRE 