Rašyti apie šį spektaklį ar nerašyti? Viena vertus, jis buvo parodytas vieną vienintelį kartą – spalio 11 dieną, Jaunimo teatro atidarymo po rekonstrukcijos proga. Kita vertus, labai jo laukiau nuo tada, kai buvo paskelbta, kad legendinis K. Smedso „Vyšnių sodas“ pagal A. Čechovo pjesę po 10 metų pertraukos vėl atgims scenoje. Tiesa, šį spektaklį lydėjo tiek nesklandumų, kad apie jo komunikacijos ir organizavimo kliurkas galima referatą parašyti. Pirmiausia buvo paskelbta, kad bilietai bus padavinėjami nuo tos ir tos dienos bei tos ir tos valandos. Pasižymėjau datą, juk spektaklio rodymas tik vienas bus, maža kas… Tada toji konkreti data pasikeitė ir atsirado užrašas “apie bilietų prekybą paskelbsime vėliau“. Tada vėl atsirado konkreti data ir valanda. Numatytu laiku prisijungiau prie „Tiketos“ ir nusipirkau bilietą už 22 eurus parterio 7 eilėje. Laukiu ramiai spektaklio, kol vieną vakarą įkrenta laiškas į el. pašto dėžutę, kad spektaklis atšaukiamas ir grąžinami pinigai. Dar tą patį vakarą susigrąžinau 22 eurus į sąskaitą, mintyse apraudojau spektaklį, pasiguodžiau kelioms draugėms.
Praėjus lygiai vienai dienai po spektaklio atšaukimo matau feisbuke Jaunimo teatro įrašą, kad „jau parduodami bilietai į „Vyšnių sodą“, jų nedaug, tad reikia paskubėti“. Žinokit, pamaniau, kad man haliucinacijos. Skambinu į teatro kasą ir man patvirtina, kad bilietų nedaug, visų jų kaina vienoda – 30 eurų. Aš bėgte iš darbo iki kasos, nusiperku popierinį bilietą, pasiklausiu, kas čia per cirkai ir sužinau štai tokį dalyką: pasikeitė spektaklio koncepcija, sėdėsim ne salėje, o scenoje, tad senieji bilietai grąžinti, o parduodami brangesni, nes scenoje tilps mažiau žmonių.
Prieš pat spektaklį pamatau skelbimą, kad parduodami bilietai po 10 eurų sėdėti teatro fojė ir stebėti transliaciją ekrane. O dar viena žinia kone spektaklio išvakarėse buvo ta, kad spektaklis buvo transliuojamas ir ant pastato fasado, tad jį žiūrėti galėjo visi nemokamai lauke.
Prieš spektaklį išsikalbėjom su viena pažįstama, kad ir ji eina į premjerą su drauge, o jų bilietai pirkti seniai ir kainavo „dvidešimt kažkiek“ eurų. Taigi čia ne tie naujieji po 30 eurų kainavę bilietai! Bet jos irgi pamatė spektaklį! Aišku, kas ten prietemoj sužiūrės, kokie skaičiukai ant bilieto suraityti…
Pirmoji spektaklio dalis, kuri vyko scenoje, žiūrovams sėdint aplink aktorius, buvo tokia blanki, kad neturiu ką papasakoti. Suomių režisierius Kristianas Smedsas subūrė tą pačią trupę kaip ir 2009 metais: spektaklyje vaidino aktoriai Vytautas Anužis, Juozas Budraitis, Paulius Budraitis, Aldona Bendoriūtė, Dainius Gavenonis, Virginija Kelmelytė, Irina Lavrinovič, Rasa Samuolytė, Benas Šarka, režisieriai Jonas Vaitkus ir Gytis Padegimas. Scenoje sėdėdami įsivaizduojamame kambaryje jie rankose laikė A. Čechovo „Vyšnių sodo“ egzempliorių ir vaidino (skaitė) savo vaidmenų tekstus. Labiausiai nesisekė režisieriui J. Vaitkui, kuriam skaitant vis kliuvo tekstas, o balso intonacija buvo tokia neutrali, kad neaišku, ar pjesę skaitė, ar orų prognozę iš vakarykščio laikraščio.
Antroji spektaklio dalis vyko jau žiūrovams sėdint salėje. Dideliame ekrane scenoje buvo rodoma nufilmuota ištrauka iš 2009 -2010 „Vyšnių sodo“ vaidinimo. Tąkart šis spektaklis buvo rodomas tikrame sode viename Vilniaus priemiestyje ir tai tapo tikru teatriniu įvykiu, švente, kuri teatralų nepamiršta iki šiol. Pasibaigus maždaug 15- 20 minučių vaizdo įrašo rodymui į salę išėjo nusilenkti aktoriai. Spektaklis baigėsi. Ir, kaip gausiuose interviu prieš premjerą pasakojo režisierius, atsisveikino su Vilniumi visiems laikams.
Man antroji spektaklio dalis buvo daug stipresnė ir įdomesnė. Nors ji buvo be galo trumpa, joje niekas gyvai nevaidino, o tik buvo rodomas vaizdo įrašas. To užteko suprasti, koks įtaigus ir išties unikalus K. Smedso „Vyšnių sodas“ buvo prieš tuos devynerius ar dešimt metų. Atsisveikinimas su juo šįkart buvo silpnesnis, lyg koks išsivadėjęs šampanas antrą baliaus dieną. Prieš spektaklį kažkur skaičiau, kad trupė repetavo vos savaitę. Aha, tikiu. Net spektakliu sunku pavadinti tai, ką mačiau. Labiau kūrybinė laboratorija ar bičiulių susitikimas stebint prašalaičiams.
Spektaklis buvo rodomas Jaunimo teatro atidarymo po rekonstrukcijos proga. Džiaugiuosi, kad teatras po remonto atvėrė duris žiūrovams. Kiek spėjau užmesti akį, erdvių išplanavimas pernelyg nepasikeitė, o salėje kėdės labai minkštos ir patogios! Kavinės, WC ir Mažosios salės neišbandžiau. Tikiuosi, bus ateity tų progų…
***
VAKAR BUVAU TEATRE 