• Apie
  • Kontaktai
  • Facebook

VAKAR BUVAU TEATRE

VAKAR BUVAU TEATRE

Tag Archives: vmt

Gerhart Hauptmann. ŽIURKĖS

21 Šeštadienis Bir 2025

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, Mažasis teatras, spektaklis, teatras, trukmė, vmt

Gerharto Hauptmano (1862-1946) penkių veiksmų drama „Žiurkės“ pirmą kartą buvo parodyta Berlyne 1911 metais. Veiksmas vyksta XIX amžiaus pabaigoje buvusiose kareivinėse, kurios pjesėje virtusios vargingų šeimų bendrabučiu. Beje, wikipedijoje įvardintas tikslus „Žiurkių“ veiksmo vietos adresas: Alexanderstraße 10, Berlynas. Visai netoli Alexanderplatz.

Spektaklio centre – namų tvarkytoja ponia Jon, kuri prieš kelerius metus neteko savo vos gimusio sūnelio. Pasitaikius progai, kai suvedžiota tarnaitė Paulina Pyperkarka ruošiasi gimdyti nenorimą ir nelaukiamą vaiką, ponia Jon susitaria, kad po gimdymo paims jį kaip savą ir užaugins. Tačiau viskas susiklosto ne taip sklandžiai. Po kurio laiko pagimdžiusi tarnaitė atsitokėja ir prašo atgal savo vaiko. Paaiškėjus ponios Jon melagystei, kad vaiką ji ne pagimdė, o pasisavino, subyra santykiai su vyru, aplinkiniais. Galų gale subyra ir visas gyvenimas.

Režisierius Augustas Gornatkevičius šį spektaklį pastatė Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre. Vaidinimo trukmė – kiek daugiau kaip trys valandos su viena pertrauka. Spektaklyje vaidina VMT aktoriai Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis, Ilona Kvietkutė, Tomas Stirna, Agnė Šataitė, Gintarė Latvėnaitė, Arvydas Dapšys, taip pat Saulius Ambrozaitis, Greta ir Mantas Bendžiai bei senokai scenoje mano matyta Vilma Raubaitė.

Teatro interneto svetainėje radau prierašą, kad šis spektaklis dienos šviesą išvydo, nes „rež. A. Gornatkevičiaus eskizas pagal Hauptmanno pjesę „Žiurkės“ tapo 2024 m. VMT organizuojamo konkurso „DramaTest Residency“ nugalėtoju“. 

Jau nuo pirmų vaidinimo minučių tapo aišku, kad laimingos pabaigos šįvakar nebus. Net ir nieko negirdėjus apie šį Hauptmano kūrinį (į lietuvių kalbą vertė Teodoras Četrauskas), akivaizdu, kad visas spektaklis rutuliojasi tik viena kryptimi – link tragiškos baigties. Tiesa, pats spektaklio finalas nėra aiškus. Kad blogai baigiasi, tai – taip. Bet kas nutiko su ponia Jon ir naujagimiu? Atsakymą sužinojau paguglinusi apie pjesę.

Po pirmos spektaklio dalies namo išėjo dešinėje manęs sėdėję du mokytojai (supratau iš kalbų apie egzaminus ir prasidedančias atostogas), tad antrą dalį žiūrėjau visai patogiai įsirangiusi jų vietose. Jau leidžiantis laiptais namo nugirdau du vienas kitam prieštaraujančius spektaklio įvertinimus: „Labai patiko“ ir „Nieko gero (…)“. Jeigu klaustumėte mano nuomonės, tai ji būtų kažkur per vidurį.

Ryškūs personažai (vien ko vertas teatro direktorius, Zelma arba ponios Jon brolis), įtaigi aktorių vaidyba, vizualiai gražus scenos apipavidalinimas – šios trys spektaklio dedamosios man krito į akis pirmiausia. „Žiurkės“ yra žinomiausias rašytojo G. Hauptmano darbas. 1912 metais rašytojas įvertintas Nobelio literatūros premija. Beje, pjesę galima rasti ir patogiai pasiskaityti http://www.dramustalcius.lt.

***

Režisierius Augustas Gornatkevičius

Premjera 2025 06 14

Išsamiau: www.vmt.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Marius Ivaškevičius. Kantas

15 Antradienis Spa 2024

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, Ivaškevičius, Kantas, Koršunovas, Mažasis teatras, spektaklis, teatras, trukmė, vmt

Tai ne spektaklis. Tai spektaklio eskizas. Tikrasis spektaklis gali būti sukurtas jau kitąmet. Tad jūs, mieli žiūrovai, galite elgtis laisvai. Norite – filmuokite, norite – fotografuokite. Gal net į sceną galite išeiti, jei labai norite. Panašiai tokį monologą (perpasakoju iš atminties) prieš spektaklio „Kantas “ eskizą Vilniaus mažajame teatre pasakė į sceną išėjęs režisierius Oskaras Koršunovas.

Prieš kelerius metus, kai pasaulį buvo apėmusi pandemija, 2013 metais Mariaus Ivaškevičiaus parašytos pjesės skaitymus Oskaro Koršunovo teatras surengė virtualioje Zoom platformoje. Žiūrėjau tąkart pjesės tiesioginį skaitymą, po to buvo trumpas aptarimas. Detalių iš ano karto daug nepamenu, tik tai, kad pjesė apima vieną Imanuelio Kanto (1724–1804) gyvenimo dieną ir veiksmas vyksta jo namuose. Beje, šiais 2024 metais, yra minimos I. Kanto 300-osios gimimo metinės. Jam buvo skirtas ne vienas renginys įvairiose Lietuvos kultūros įstaigose.

Vilniaus mažajame teatre spektaklio „Kantas“ eskizas buvo pristatytas dar metų pradžioje. Nebuvau premjeroje ir stebėjausi, kad labai jau mažai atsiliepimų buvo viešojoje erdvėje po pirmųjų jo rodymų. Dar pagalvojau, ar ta tyla reiškia, kad spektaklis toks blogas, kad niekas nieko nerašo nenorėdamas įžeisti kūrėjų, ar tiesiog laukiama tikrojo spektaklio pastatymo, o tarpinis eskizas neaptarinėjamas.

„Kanto“ trukmė yra pusantros valandos, pertrauka nenumatyta. Vaidina aktoriai Kirilas Glušajevas, Ramūnas Cicėnas, Audrius Bružas, Jokūbas Bareikis, Mantas Vaitiekūnas, Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Ilona Kvietkutė. Sunku nuspėti, kaip galėtų atrodyti tikrasis spektaklis, nes eskizas lieka eskizu. Nelabai kažką kritiško ir apsimoka pasakyti, nes spektaklis dar tik kuriamas, eskizas nėra konstanta. Tai, ką mačiau, yra kažkas tarpinio tarp absurdo, ironijos ir kičo. Krentantys nuo galvų perukai, garsus tarno perdimas, improvizacijos teatro pasirodymus primenantis repavimas, – pavieniai nusijuokimai spektaklio metu girdėjosi šen bei ten, nors aš asmeniškai progos nusijuokti taip ir nesulaukiau. Nors spektaklis buvo trumputis, iš jo išėjo bent keli žiūrovai.

Atšalus orams grįžta mano mėgstamiausia „rubrika“ – nugirsti kitų žmonių žodiniai pasidalijimai apie spektaklį belaukiant paltų prie rūbinės. Tai šįkart parsinešiau tokį: „Nu va kaip faina buvo, ar ne? Toks atpalaiduojantis spektaklis, be įtampos“. Nežinau, nežinau, ar tokiu komplimentu būtų patenkinti spektaklio kūrėjai.

Kam rekomenduoju? O. Koršunovo ir M. Ivaškevičiaus kūrybos gerbėjams. Norintiems trumpo, greito vakaro teatre. Ieškantiems pramogos, kurioje dalyvauja geriausi Vilniaus mažojo teatro aktoriai.

Kam nerekomenduoju? Mėgstantiems tradicinį, intelektualų teatrą, mąstantiems, ieškantiems teatre prasmės.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2024 -02- 21

Išsamiau: www.vmt.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Tinder Dates

21 Sekmadienis Geg 2023

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ 2 Komentaras

Žymos

atsiliepimai, Mažasis teatras, spektaklis, Tinder Dates, trukmė, vmt

Šio spektaklio paantraštė skelbia, jog tai turėtų būti: „Socialinis tyrimas. Dviejų dalių komedija“. Komediją mačiau, dalys irgi dvi buvo, o socialinio tyrimo neįžvelgiau. Nors visai galėjo būti.

Pažinčių programėlė Tinder jau ne vienerius metus pasaulyje yra socialinis reiškinys. Iliuzijų, kad tai ilgalaikiams santykiams, užsibaigsiantiems vestuvėmis, skirtas įrankis, šiandien kažin ar kas beturi. Pažintis – tai ne tik ilgalaikiai įsipareigojimai paduoti senatvėje vandens, bet ir vienos nakties nuotykis arba galimybė bare išgerti bokalą alaus. Pažintys gali ištikti daug kur – bažnyčioje, laidojimo namuose, Eifelio bokšte, 1G autobuse… Tinder programėlėje irgi.

Spektaklyje vaidina jauni aktoriai Božena Aleksandrovič, Inga Šepetkaitė, Greta Šepliakovaitė, Adelė Šuminskaitė, Povilas Adomaitis, Šarūnas Januškevičius, Petras Šimonis, Tomas Šečkus. Ekrane pora monologų paskaito Gintarė Latvėnaitė ir Kirilas Glušajevas (nelabai pagavau minties, kodėl ir ką jie ten kalbėjo). Spektaklio dramaturgė – Gabrielė Labanauskaitė, o režisieriai – Gabrielė Tuminaitė, Stas Žyrkov (Ukraina) ir Kirilas Glušajevas.

Spektaklis kažkuo priminė studentų etiudą, tik kad bilietas į jį kainavo nestudentiškai (už sėdėjimą 12 eilėj mokėjau 25 eurus). Juoko salėje buvo labai mažai (keli kvyktelėjimai per tris valandas), o neskoningo humoro salėje – apsčiai. Nuo trečios spektaklio minutės jau buvo nuspėjama spektaklio pabaiga, be ryšio sukonstruoti kreipiniai į salės žiūrovus, ištęsti dialogai – buvo gėda prieš draugę, kuriai pasiūliau ateiti kartu.

Salė buvo pilnutėlė, nusėsti laiptai ir palaiptės, tiesa, po pirmos dalies jau pasidarė šiek tie erdviau, kai kurie žiūrovai išėjo ir veiksmo metu. Galima būtų daryti prielaidą, kad esu kitoje amžiaus kategorijoje, negu šio spektaklio auditorija, į kurią buvo taikytasi kuriant. Bet nežinau, nežinau, negi apie jaunimą spektaklio kūrėjai tokios prastos nuomonės?

Kam rekomenduoju spektaklį? Vakar užsiregistravusiems Tinder programėlėje arba jos pagalba susiradusiems antrą pusę.

Kam nerekomenduoju? Visiems kitiems.

***

„Tinder Dates“ premjera – 2022 m. lapkričio 18 d.

Išsamiau apie spektaklį: www..vmt.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

M. Lermontov. MASKARADAS

02 Ketvirtadienis Vas 2023

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, Maskaradas, Mažasis teatras, spektaklis, teatras, trukmė, tuminas, vmt

Režisieriaus Rimo Tumino režisuotas „Maskaradas“ Vilniuje pirmąkart parodytas buvo 1997 metais. Šiandien, kai rašau šį įrašą, prasidėję 2023-ieji. Pavydėtinas ilgaamžiškumas! Ir kas įdomiausia, kai kurie aktoriai spektaklyje vaidina iki šiol. Akivaizdus to įrodymas yra pagrindinį vaidmenį – Arbenino – vaidinantis Arvydas Dapšys.

Buvau šiame spektaklyje, kai jis dar buvo rodomas Nacionaliniame dramos teatre. Prisimenu nedaug – atminty išliko tik nuolat iš padebesių krentantis sniegas ir kunigaikštį vaidinęs a.a. Vytautas Šapranauskas, kurio bene kiekvieną frazę žiūrovai palydėdavo krizenimu.

Dabar šis spektaklis rodomas labai retai, gal kartą per metus. Buvau nusipirkusi į jį bilietą pernai ar užpernai, bet spektaklį atšaukė dėl užklupusios pandemijos. Šiemet irgi nebuvau tikra, ar jį pamatysiu. Maskoliai užpuolė Ukrainą, ir dėl to šiemet teatrai nesigiria savo rusų dramaturgų pastatymais. Nacionalinis operos ir baleto teatras šį pusmetį apskritai iš repertuaro išėmė rusų autorių kūrinius. Buvau nusipirkusi bilietus į vasario 14 „Romeo ir Džiuljeta“, tai jį pakeitė į „Barborą Radvilaitę“. Dėl šios priežasties artėjant „Maskaradui“ vis tikrinau Valstybinio Vilniaus mažojo teatro svetainę – ar spektaklis dar neatšauktas. Ne. Įvyko. Buvo rodomas Vilniaus senajame teatre, o bilietai į abu vakarus išpirkti senų seniausiai.

Ką galiu pasakyti – jausmas po spektaklio toks, lyg būčiau sugrįžusi dvidešimt metų atgalios. Į tuos laikus, kai scenose karaliavo Rimas Tuminas ir jo teatras. Laiko mašina. Rūbai, scenografija, muzika – viskas lyg iš 1997-ųjų. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, spektaklis pasirodė lyg kažkoks miražas. Netikras ir neaktualus. Siužetas irgi lyg iš muilo operos: ji pameta vyro apyrankę. Šią randa kitas. Kitas nueina pas ją ir sakosi mylįs. Bet ji myli vyrą. Vyras mano, kad ji neištikima ir ją nunuodija. Paskui sužino, kad įvyko klaida ir ji niekuo nekalta.

Gražiausias dalykas spektaklyje buvo iš padebesių krentantis sniegas. Nors sėdėjau arti scenos ir mačiau, koks jis netikras, sniegas scenoje yra tai, ką išsinešu iš „Maskarado“ šįkart.

***

Režisierius Rimas Tuminas

Premjera 1997-02-27

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Paulina Pukytė. SCILĖ NORI BŪTI ŽMOGUMI

17 Šeštadienis Rgs 2022

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, Mažasis teatras, Scilė nori būti žmogumi, spektaklis, teatras, trukmė, vmt

BeReal. Tokiu pavadinimu žaibiškai populiarėjanti prancūzų 2020 metais sukurta programėlė sako žmonėms – būk toks, koks esi. Neredaguok nuotraukų, nenaudok filtrų, nemontuok vaizdo įrašų. Pamiršk tobulus instagramo vaizdus, grojančius reelsus… Pasirodyk, koks tu esi iš tiesų. Aš šiame įraše nusprendžiau būti būtent tokia. Neguglinau recenzijų apie spektaklį, neskaičiau Paulinos Pukelytės kūrinio, pagal kurį sukurtas spektaklis. Tiesiog nusipirkau bilietą su nuolaida per vasarą vykusią akciją ir sulaukusi numatytos rugsėjo dienos įsitaisiau Vilniaus Valstybinio Mažojo teatro salės pirmoje eilėje. Kad akinių nereiktų.

Sakau atvirai – spektaklio minties nepagavau, plonybių nesupratau, jis manęs nei graudino, nei juokino, nei privertė apie kažką susimąstyti. Aktoriai dirbo puikiai, įsimintini grimo ir kostiumų dailininkų darbai. Tiek.

Trumpai tariant tai pusiau spektaklis, pusiau kinas. Iš pradžių valandą žiūrime filmuotą įrašą scenoje nuleistame ekrane (patikėkit, sėdėti pirmoje eilėje užvertus galvą į ekraną buvo ne kažką), o paskui tas pats, kas buvo rodyta filme, vaidinama scenoje. Tik rūbais aktoriai kitais vilki.

Visgi du pliusus spektakliui duodu. Pirmas, riebus pliusas, už galimybę scenoje pamatyti aktorę Eglę Mikulionytę. Antras pliusas, kad spektaklis yra be pertraukos ir trunka 2 valandas.

Pabaigai iš teatro interneto svetainės http://www.vmt.lt įdėsiu šio spektaklio režisierės Gabrielės Tuminaitės citatą: „Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, yra netradicinė, itin specifinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“.

Tikiu, kad režisierei galvą pasukti teko. Klausimas tik – ar ateinantys žiūrovai norės/galės tas galvas sukti? Aš iš tų, kur nesukau, ir likau praleidusi vakarą pustuščiai. Gerai, kad bilietas ne karvę kainavo.

***

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera 2022.09.08

Išsamiau apie spektaklį www.vmt.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Dėdė Vania

16 Sekmadienis Sau 2022

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, dėdė Vania, Mažasis teatras, spektaklis, trukmė, vilniaus mažasis teatras, vmt

Jei būčiau astrologė iš gyvenimo būdo laidos, tai pasakyčiau, kad mėnulis, žvaigždės ir planetos 2022-aisiais sukrito taip, kad Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro spektaklis „Dėdė Vania“ (režisierius Tomi Janežič iš Slovėnijos) Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose šiemet sulauks daugiausiai įvertinimų. Bus nominuotas ne vienoje kategorijoje, ne vieną ir laimės. Tarp lipsiančiųjų į sceną turėtų būti gydytojo Astrovo vaidmenį šiame spektaklyje pagal Antono Čechovo pjesę suvaidinęs Martynas Nedzinskas ir scenografas iš Slovėnijos Branko Hojnik. Labai tikiu, kad įvertinta bus ir Sonios vaidmenį atlikusi aktorė Ilona Kvietkutė, be galo talentinga, darbšti ir daugybę įsimintinų vaidmenų Mažajame teatre suvaidinusi aktorė.

Bet aš nesu astrologė, tai toliau nebursiu, o tik papasakosiu įspūdžius iš apsilankymo spektaklyje vakar.

Skandalingoji spektaklio premjera įvyko 2021 metų vasarą. Tądien spektaklis turėjo būti vaidinamas pirmą kartą ir iki jo likus suskaičiuotoms valandoms režisierius nušalino dėdę Vanią turėjusį vaidinti aktorių Arūną Sakalauską. Paaiškinimas buvo tas, kad pandemijos metu vyko mažai repeticijų ir aktoriaus vaidyba režisieriaus neįtikina. Slovėnas režisierius tą vakarą pats lipo į sceną su scenarijumi rankose ir angliškai bandė paaiškinti, ką ir kaip čia dabar vaidinti turėjo dėdė Vania. Kilus šurmuliui, kaip čia dabar taip, teatras priėmė sprendimą premjerą atidėti iki rudens ir per tą laiką išsiaiškinti su režisieriumi. Po kurio laiko spektaklis vėl išvydo dienos šviesą – dėdę Vanią visgi vaidino Arūnas Sakalauskas. Profesorių Serebriakovą vaidino Arvydas Dapšys, jo jaunąją žmoną – Indrė Patkauskaitė.

Šią pjesę Antonas Čechovas parašė 1897 metais. Jei eisit į spektaklį, rekomenduoju perskaityti Motiejaus Miškinio vertimą, kurį rasite pjesių saugykloje Dramų stalčius. Pjesė trumputė ir ją perskaityti užteks geros valandos. O štai spektaklis su dviem pertraukomis trunka 4 val. 30 minučių.

Spektaklis „Dėdė Vania“ turi viską, ko reikia geram teatro hitui: nepasenusią tematiką (visi nelaimingi / nėra gyvenimo prasmės / senatvė ir nereikalingumo jausmas / žmogiškų santykių trūkumas / nėra noro keisti/s / alkoholis „gelbėtojas“ / ji nemyli jo, o jis myli ją/ ji įsimyli jį, jis gal irgi, bet meilė neteisėta ir t.t., puikių aktorių komandą, įdomią scenografiją ir kostiumus, gyvą muziką, nulaužtą ketvirtą teatro sieną (kai aktoriai kreipiasi į žiūrovus, įterpia pjesėje nesančių frazių). Visgi kartais aplankydavo jausmas, kad paskiros scenos puikios, bet kai kur režisieriui pritrūko klijų joms suklijuoti.

Mažiausiai į akis spektaklyje krito herojus, kurio vardu ir pavadinta pjesė. Nors jis ir prisistatė esąs keistuolis, neformatas, neišsipildęs Dostojevskis ar Bodleras, jo nykumas ir beveidiškumas buvo akivaizdus. Nežinau, ar čia buvo to-bu-las personažo išpildymas ar tiesiog aktoriui „ne ta diena ir ne tas vaidmuo“.

P.S. Laukiu „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų nekantriai. Pasitikrinsiu, ar turiu kokį astrologinį geną. Kad teatrinį turiu, tai faktas – vakar nusipirkau bilietą į dar vieną spektaklį. Susirašysim po savaitės. Iki!

***

Anton Čechov „Dėdė Vania“

Režisierius ir adaptacijos autorius – Tomi Janežič (Slovėnija)

Premjera 2021. 07.15

Daugiau: www.vmt.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

M. Ivaškevičius MISTRAS

31 Sekmadienis Kov 2019

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, cicėnas, Ivaškevičius, Mažasis teatras, mistras, spektaklis, trukmė, tuminas, vilniaus mažasis teatras, vmt

Keistas jausmas, kai prieš spektaklį nusprendi paguglinti informacijos apie jį ir paieškos sistema išmeta tau 2010 metų straipsnius. Tokia kelionė laiku savotiška. Mat būtent 2010 metais įvyko Rimo Tumino režisuoto spektaklio „Mistras“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę premjera. Nuo to laiko, kaip supratau iš premjeros aprašymo, pasikeitė vos keli aktoriai, visi kiti ir toliau (dešimtus!) metus vaidina jame: Adamą Mickevičių – Jokūbas Bareikis, Mistrą – Ramūnas Cicėnas, Adamo žmoną Celiną – Gintarė Latvėnaitė, Adamo guodėją ir vaikų guvernantę Ksaverą – Valda Bičkutė ir t.t.

a8183f07d2e8332f6652f5e1cf844aa6

Nežinau, kaip per šiuos metus keitėsi pats spektaklis, jo atmosfera ir struktūra, bet viena žinau, kad pasikeitė žiūrovai! Jie, ypač jaunoji žiūrovų karta, nesibodi atsistoti ir išeiti pro duris aktoriams palei nosį vidury pirmo veiksmo (taip ir buvo), o po pertraukos salėje atsiranda keliolika, o gal net keliasdešimt laisvų kėdžių. Anksčiau, man rodos, taip pasitaikydavo rečiau. Kažkaip išeiti būdavo lyg nepagarba aktoriams, lyg gaila sumokėtų pinigų, lyg smalsu sužinoti, o kaip gi baigsis spektaklis. Žodžiu, spektaklį pradėjau žiūrėti pilnoje salėje ir eilėje žmonių, o po pertraukos iš dešinės pusės bolavo 4 tuščios kėdės, priešais mane – dvi, dar ir dar priešais – trys. Spektaklio trukmė su pertrauka – trys valandos. Prasidėjęs 18.30, jis mus paleido 21.30.

Spektaklyje pasakojama Adomo Mickevičiaus gyvenimo atkarpa, kuomet jis, jau nebejaunas, su ne visai šviesaus proto žmona ir vaikais gyvena emigracijoje – Paryžiuje. Čia geria arbatą su Šopenu, Balzaku, Sand ir dažniausiai svarsto kūrybos bei savo identiteto problemas. Pasakojimo centre – mistras, iš Lietuvos kilęs dvarininkas, kuris apsiskelbia naujuoju viešpačiu ir vienaip ar kitaip sujaukia visų pjesės herojų gyvenimus.

Labai smagu buvo scenoje matyti mėgstamus Mažojo teatro aktorius – jie iš tiesų puikūs profesionalai, scenoje atiduodantys viską, ką turi ir ką gali. Patiko J. Statkevičiaus kurti kostiumai, kompozitoriaus F. Latėno muzika, A. Jacovskio scenografija. Na, o bendras įspūdis – kažkoks joks. Viso spektaklio metu man buvo nei šilta, nei šalta, nei saldu, nei rūgštu. Niekaip.

Šį kūrinį M. Ivaškevičius parašė jau po savo „Madagaskaro“ sėkmės, kurį taip pat pastatė R. Tuminas ir kuris iki šiol sėkmingai teberodomas Vilniaus Mažajame teatre. Na, o šiemet M. Ivaškevičius sukėlė tikrą furorą su jam paskirta Nacionaline premija, kuomet buvo apkaltintas partizanų vado J. Žemaičio apjuodinimu savo kadais parašytame romane „Žali“ . Visus šiuos tris kūrinius vienija tai, kad juose veikia realūs žmonės (Adomas Mickevičius, Salomėja Neris ar Jonas Žemaitis), kuriuos autorius įpina į išgalvotų įvykių ir emocijų sūkurį. Be abejo, skaičiau visas tris knygas ir nė viena manęs nesužavėjo. Tikrai tai ne mano literatūra. Todėl ir spektaklis nėra „labai mano“. Rekomenduočiau jį pamatyti nebent jaunam žmogui, kuriam „Mistras“ ar „Madagaskaras“ įtrauktas į mokyklinę programą ir kuris labai tingi skaityti jų popierinį variantą.

Spektaklį Vilniaus Mažajame teatre mačiau kovo 28 dieną, iš karto po Teatro dienos iškilmių, kurios išvakarėse vyko šiame teatre. Kadangi instagrame seku daug aktorių, insta story mačiau, kad vakarėlis buvo smagus – su muzika, šokiais ir taurėmis rankose. Dar pagalvojau, ar neatšauks man „Mistro“ po tokių linksmybių. Bet ne – spektaklis įvyko ir aš jį pagaliau pamačiau.

P.S. Tiesa, po šio spektaklio kilo mintis, kad reiktų telefonų policijos teatre. Nors prieš spektaklį visų buvo paprašyta išjungti mobiliuosius telefonus, jie rodant „Mistrą“ skambėjo kokius tris kartus. Dar kelis kartus pypsėjo, kai kažkam ateidavo SMS’as. Kadangi šiame teatre visiems senjorams taikoma 30 proc. nuolaida perkant 1 bilietą, turiu mažą įtarimą, kad telefonai skambėjo būtent jų rankinukuose. Atsiprašau, jei klystu.

***

Režisierius: Rimas Tuminas

Premjera: 2010 m. kovo 5 d.

Daugiau apie spektaklį: www.vmt.lt

 

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Trio (J. Bramso, R. Šumano ir Klaros Šuman meilės istorija)

07 Ketvirtadienis Vas 2019

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, Bareikis, Bičkutė, Mažasis teatras, Rinkūnas, Trio, trukmė, vaitiekūnas, vilniaus mažasis teatras, vmt

Prisipažinsiu, kad visiškai nežiūriu lietuviškų TV serialų. Anei jokių. Net n+ truputį metų rodyto (o gal dar teberodomo??) serialo „Moterys meluoja geriau“ nesu mačiusi nei vienos serijos. Tačiau spektaklyje „Trio“ vaidinantys aktoriai, matyt, kažkuriuose vaidina, nes belaukiant eilėje prie rūbinės po spektaklio girdėjau žmones besidalinant įspūdžiais, kur, kada ir kurį aktorių matė seriale. Spektaklyje „Trio“ pagrindinius vaidmenis atlieka Valda Bičkutė (Klara), Tomas Rinkūnas (Johanesas), Mantas Vaitiekūnas (Robertas) ir Jokūbas Bareikis (Joachimas).

trio

Dviejų dalių melodramą pagal pianistės Israelos Margalit pjesę 2013 metais Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre sukūrė vengrų režisierius Peter Galambos. Šiaip gerai pagalvojus, neblogas serialas visai išeitų, nes siužetas – išties intriguojantis: veiksmas vyksta 1853 metais, kai jaunas ir talentingas kompozitorius Johanesas Bramsas pristatomas šlovės zenitą jau pasiekusiam ir pamažu į depresiją ir vyną vis labiau panyrančiam kompozitoriui Robertui Šumanui. Jo žmona Klara – talentinga pianistė, dabar auginanti 8 vaikus ir dažniau lyginanti drabužius bei siurbianti grindis, negu prisėdanti prie pianino. Jaunasis genijus Bramsas įsimyli Klarą, tuo metu Šumanas bando nusižudyti ir patenka į psichiatrinę ligoninę, iš kurios po dvejų metų grįš jau tik karste. Patys matot – aistrų ir problemų šioje pjesėje nors vežimu vežk. O kur dar spektaklio metu skambanti nuostabioji Bramso ir Šumano muzika!

Beje, pati pjesė yra fikcinė, autorės išgalvota, nors ir remiasi tikrais faktais bei žmonėmis – iš tiesų kompozitorius R. Šumanas globojo ir protegavo jaunąjį kolegą J. Bramsą, o Klara iki tampant daugiavaike mama buvo perspektyvi pianistė. Ir meilė greičiausiai buvo šiame trio, o kaip gi be jos…

Spektaklyje nagrinėjama daug aktualių temų: santuokinės ištikimybės; menininkės, tapusios namų šeimininke dilema; nepagydoma liga sergančio žmogaus drama; meilės daug jaunesnei moteriai motyvas;  kompozitorių genialumo ir kūrybos klausimai. Pjesė labai daugiasluoksnė, tačiau tuo pačiu yra ir labai lengva. Tai, be abejo, režisieriaus ir visos kūrybinės grupės nuopelnas. Vakar žiūrint šį spektaklį labai jautėsi, kad visas aktorių kolektyvas yra be galo „susigrojęs“, jie puikiai jaučia vienas kitą, yra išties „viena teatro šeima“. Komplimentas, kurio jie nuoširdžiai nusipelnė. Mantas Vaitiekūnas pavargusį ir savimi nusivylusį genijų vaidino taip, kad atrodė, jog jis būtent toks ir yra, Valda Bičkutė įtikinamai sukūrė savo heroję, o Tomas Rinkūnas meistriškai jai asistavo. Tai, kad jie visi „susigroję“ nieko keisto – juk  spektaklis rodomas jau beveik šešerius metus! Ir pilnutėlė žiūrovų salė byloja, kad bus rodomas dar ne vienerius. Jei nebuvot – nueikit. Trys valandos šventės akims, ausims ir raumeniui, esančiam kairiau nuo krūtinės ląstos ašies.

***

Spektaklio „Trio“ režisierius – Peter Galambos;

Premjera – 2013 m. balandžio 26 d.

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

DVIESE SŪPUOKLĖSE

31 Ketvirtadienis Geg 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

dviese sūpuoklėse, Mažasis teatras, meilė, patkauskaitė, spektaklis, trukmė, vaitiekūnas, vilniaus mažasis teatras, vmt

„Oi, koks geras!“, – sako man draugė, kuri Vilniaus Mažajame teatre yra mačiusi visus spektaklius. Ir ne po vieną kartą.

„Šitą labai noriu pamatyti, sako, kad labai geras, tik bilietų jau negavau į artimiausius rodymus“, – sako kolegė.

„Žiūrėk, pilnutėlė salė ir dar visi netelpa. Girdėjau, kad labai geras“, – sako man iš dešinės sėdinčios žiūrovės gyvenimo nusidabruotais plaukais. Visi šie komplimentai –  režisieriaus Ulanbek Baialiev spektakliui „Dviese sūpuoklėse“, pastatytam pagal William Gibson pjesę.

concertShort

Su viena pertrauka pustrečios valandos trunkantis spektaklis yra toks, kokio pasiilgo daug teatrą mėgstančių žmonių. Be fejerverkų, be modernių techninių garso ir vaizdo sprendimų, be neoninių šviesų ir neoninių žodžių. Visiškai retro stiliaus spektaklis, klasikinis, nuoširdus, visiems suprantamas.

Scenoje supasi dviese – Mantas Vaitiekūnas ir Indrė Patkauskaitė. Ji – (ne)talentinga šokėja, barstanti save kitiems, jis – advokatas, į Niujorką atvykęs po skyrybų su žmona. Kas yra meilė jai? Kas yra meilė jam? Kodėl jis niekada nesako jai „Aš tave myliu?“. Kaip baigsis jų meilės istorija? O gal ji niekada nesibaigs?

Prisipažinsiu, kad tikrai retai man spektaklyje nutinka taip, kad visiškai prarandu laiko nuovoką. Dažniausiai mintys vis tiek kažkada kažkur nuklysta, būna (neslėpsiu), kad spektaklis prailgsta ar žiūrėdamas į sceną matai visokias erzinančias detales. Šįkart nebuvo nieko panašaus. Kaip įkvėpiau uždangai pakilus, taip iškvėpiau jai nusileidus. Aktorių vaidyba buvo puiki. Mantas su Indre buvo be galo susigyvenę su vaidmenimis ir vienas su kitu scenoje. Kažkokia chemija vyko ten tarp jų, žodžiais čia daug nenupasakosi.

Kai Mantas Vaitiekūnas anksčiau vaidindavo „Kito kampo“ spektakliuose, jis man visada atrodė šiek tiek tragiškos natūros, net tada, kai juokaudavo. (Dabar jau senokai jo nematau su „kitakampiečiais“). Sutrikusio, vyriškumą ir pajamas praradusio Džerio vaidmuo „Dviese sūpuoklėse“  jam yra didžiulė dovana. Ir ne tik jam, bet ir žiūrovams, kurie spėja nusipirkti bilietą iki jiems išgaruojant kasoje ir ateina pasižiūrėti spektaklio.

Spektaklio premjera įvyko 2017 metų pabaigoje. Pavasarį vykusiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose „Dviese sūpuoklėse“ nebuvo pastebėtas jokiose nominacijose. Gal ir gerai. Išvengęs kryžių, spektaklis gavo žiūrovų širdžių apdovanojimą. Nes kas gali būti daugiau ir geriau, kaip aktoriams grįžti po spektaklio į sceną nusilenkti tris ar keturis kartus, o žiūrovams – išeiti iš teatro su pasitenkinimu. Ir rekomendacija kitiems draugams: „Žinai, vakar buvau teatre ir žiūrėjau nuostabų spektaklį. Rekomenduoju pamatyti“.

***

Režisierius –  Ulanbek Baialiev

Premjera – 2017. 12. 08

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

F. Schiller. MARIJA STIUART

25 Sekmadienis Kov 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

areima, latėnaitė, marija stiuart, Mažasis teatras, patkauskaitė, spektaklis, vilniaus mažasis teatras, vilnius, vmt

Trijų dalių spektaklis Vilniaus Mažajame teatre trunka 3 valandas 20 minučių. (Galėtų trukti ir 2 valandas 30 minučių, manau, esmės tai labai nepakeistų). Spektaklio režisierius ir scenografijos autorius – Artūras Areima, turintis ir savo teatrą – http://www.areimosteatras.lt. Tačiau Mažajame teatre pastatytas spektaklis „Maria Stiuart“, palyginus su paskutiniaisiais jo spektakliais, yra gana nuosaikus ir tradicinis. Jeigu ne karalienės Elžbietos keistumas, visi kiti personažai yra daugiau mažiau klasikiniai – kalėjime paskutines dienas leidžianti, bet vilties neprarandanti Marija  Stiuart, ją įsimylėjęs Mortimeras, jau (nebe)mylintis grafas Lesteris ir kiti. F. Šilerio pjesę, kuri parašyta 1800 metais, lietuviškai patogiai galite perskaityti online, puslapyje http://www.dramustalcius.lt.

Spektaklis patiks visiems, kurie domisi britų karališkosios šeimos istorija, kurie yra lankęsi šios šalies pilyse ir matė prikaltas lenteles „Čia kalėjo Marija Stiuart“, tiems, kurie apskritai yra Mažojo teatro fanai ir eina į bet kurį šio teatro spektaklį, kad pamatytų savo mylimus aktorius – Indrę Patkauskaitę, Elžbietą Latėnaitę, Tomą Rinkūną, Tomą Stirną, Vytautą Rumšą (jaunesnįjį), Daumantą Ciunį, Mindaugą Capą, Almantą Šinkūną, Iloną Kvietkutę, Tomą Kliuką, Edmundą Mikulskį. Būtent šis sąstatas ir vaidino spektaklyje, kurį anądien mačiau. Nors dauguma aktorių spektaklyje – vyrai, pati pjesė yra labai moteriška – karalienių Elžbietos ir Marijos Stiuart konfliktas atskleidžia ne tik jų karališkąsias, bet ir žmogiškąsias puses.

Spektaklis, kuriam, atrodo, nieko prikišti negali. Spektaklis, kurio premjerą lydėjo šūkis „jausmų drama“. Spektaklis, kuriame už Elžbietos vaidmenį aktorė E. Latėnaitė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Viskas gal taip, nesiginčiju, tiesiog greičiausiai vakar buvo ne mano diena. Kaip sakoma, vakar spektaklyje buvau, bet akiniai (linzės) buvo likę namie:)

***

Režisierius Artūras Areima

Premjera 2017.04.26

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt puslapyje

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

M. Gorkis. MOTINA (VASA ŽELEZNOVA)

28 Trečiadienis Vas 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Gabrėnaitė, glušajevas, Gorkis, Motina, spektaklis, trukmė, vaitiekūnas, vmt

Vakar buvo šalčiausia metų diena. Minus dvidešimt šeši. Jutiminė temperatūra. Bent taip man sakė sūnus, bandydamas išsisukti nuo mokyklos. Aš jį suprantu. Kai vakare iš šiltų namų reikėjo eiti į teatrą, vienu metu vos nekapituliavau ir aš pati. Tačiau smalsumas nugalėjo. Eglė Gabrėnaitė, Gorkis, Motina – šių trijų burtažodžių pakako, kad kojos nuneštų iki Vilniaus Mažojo teatro.

Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis čia rodomas nuo 2011 metų. Dvi dalys su pertrauka, trukmė – dvi valandos su trupučiu. Be Nacionalinės premijos laureatės (labai džiaugiausi už šiemet ją gavusią aktorę Eglę Gabrėnaitę), jame vaidino Vaida Bičkutė, Tomas Stirna, Almantas Šinkūnas, Gintarė Latvėnaitė, Mantas Vaitiekūnas, Ilona Kvietkutė, Mindaugas Capas ir kiti.

Spektaklio centre – Železnovų šeimos gyvenimo tragedija: mirštantis tėvas, motina, visą gyvenimą krovusi turtus savo vaikams, jos abu netikėliai sūnūs, dar labiau netikėlės marčios, kadaise iš namų dėl meilės išėjusi ir dabar sugrįžusi duktė… Kiekvienas iš jų – atskira istorija ir atskira nuodėmių saugykla. Visi laukia šeimininko mirties, kad galėtų pasidalinti jo palikimą. Tam, kad jį gautų, pasiryžę bet kam, net mirtinai nuodėmei.

Spektaklis turėtų patikti visiems, kurie mėgsta gerą tradicinį teatrą. Be ultramegaturbo naujoviškų sprendimų (lazerių šou ir techno muzikos nebus), be nuogybių (nuogiausia scenoje buvo Liudmila, bet ne tiesiogine, o labiau perkeltine prasme) ir be keiksmažodžių (riebiausia, ką girdėjau, buvo, ko gero, Semiono žmonai Natalijai pasakyti žodžiai „Tylėk, dūra“). Švarus, tikslus, stilingas spektaklis. Jei nebūčiau skaičiusi, kas jo režisierius, būčiau galėjusi spėti, kad tai ankstesniųjų laikų Rimo Tumino spektaklis. Kažkuo jis man priminė kadaise jo matytus “Vyšnių sodą“, “Revizorių“ ar “Nusišypsok mums, Viešpatie“.

eventDetails

Eglė Gabrėnaitė buvo puiki. Sužavėjo ir jos luošį sūnų vaidinęs Tomas Stirna, atmintin įstrigo nedidelis, bet labai puikiai suvaidintas tarnaitės Lipos (aktorė Ilona Kvietkutė) vaidmuo. Apie Mindaugą Capą pasakysiu tiek, kad jį įsimylėjusi buvau dar paauglystėje, kai žiūrėdavau televizijos spektaklius (kažin, dabar dar išlikęs toks žanras – televizijos spektaklis?..)

Sėdėjau devintoje salės eilėje ir šalia įsitaisiusi pagyvenusių senjorų pora vis garsiai dūsavo, kad aktoriai labai tyliai kalba ir „nieko neįmanoma girdėti“. Gal jie ir teisūs, kartais tikrai reikėjo įtempti ausis, kad išgirstum, ką aktoriai sako. Tačiau buvo verta jas įtempti – pasakyta buvo daug dalykų, apie kuriuos galvosiu dar ilgai.

Grįžusi dar tą patį vakarą perskaičiau M.Gorkio pjesę. Ją rasti galima „Dramų stalčiuje“ – čia.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera – 2011.12.09

Daugiau apie spektaklį –www.vmt.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

KITAS KAMPAS. Nuostabūs dalykai

12 Pirmadienis Vas 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

glušajevas, kitas kampas, monospektaklis, Nedzinskas, Nuostabūs dalykai, premjera, spektaklis, valstybinis mažasis teatras, vmt

Tai yra spektaklis, kuris, ko gero, pakoreguos mano iki tol turėtą asmeninį (įsimintiniausių/mėgstamiausių) spektaklių top’ą.  O juk dar dvejojau, eiti ar neiti į jį. Mat nutiko toks keistas dalykas – pirkdama bilietą internetu „Tiketoje“ kažkaip sugebėjau nusipirkti bilietą į 20.30 valandos rodymą (nors tądien buvo ir 18 valandos spektaklis).  Man, vyturių karalienei, eiti į teatrą 20.30 atrodė sunkiai įmanomas dalykas. Mission impossible. Paprastai tokiu metu mano organizmas yra įjungęs konoriišmanęsašpusiaumiegu režimą. Visgi susikaupiau ir nuėjau.

27331870_10157157578365884_230339326087586164_n

Tą vakarą lengva nebuvo ne tik man. Aktorius Martynas Nedzinskas tądien monospektaklį vaidino du kartus. Žinokit, sunkiai galiu suvokti, KAIP TAI ĮMANOMA? 18 valandą scenoje pirmasis pasirodymas, 20.30 valandą – antrasis. Nežinau, koks buvo pirmasis spektaklis, bet vėlyvasis – nuostabus.

Jeigu iki šiol galvojote, kad teatro „Kitas kampas“ spektakliai yra skirti tik pasijuokti ir atsipalaiduoti jaunimui, kuris šiaip neina į teatrus, galvokite iš naujo. Naujausia „Kito kampo“ premjera – spektaklis „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncan Macmillan pjesę yra visiškai kitoks, negu ankstesnieji „Kito kampo“ pasirodymai. Taip, joje improvizuojama, taip, joje į sceną lipa žiūrovai iš salės, taip, čia daug kvatosite, bet taip, čia jūs ir verksite kartu su herojumi, nes aptariami dalykai yra labai aktualūs, rimti ir jautrūs.

1992 -ieji. Septynmetis Martynas su tėčiu, mama ir šuniu gyvena Klaipėdoje. Pirmoji Martyno netektis – mylimo augintinio mirtis. Po kiek laiko berniuko laukia dar vienas išbandymas: į mokyklą atvažiavęs tėtis nusiveža sūnų į ligoninę, kur paguldyta jo nusižudyti bandžiusi mama. Tą dieną Martynui ir kyla mintis sudaryti sąrašą nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi. Sąrašas vis ilgėja ir ilgėja. Martynui – septyniolika.  Dar vienas mamos bandymas žudytis. Martynas studentas. Martyno pirmoji meilė. Vedybos.  Neapleidžiantis kaltės jausmas. Mintys apie savižudybę. Skyrybos. Mamos laidotuvės. Sąrašas vis didėja ir didėja. Ir paskutinis, milijonasis, nuostabių dalykų sąrašo įrašas: „Aš pats. Užtai, kad gyvenu“.

Visada lengviausia yra kritikuoti. Tačiau šįkart nelabai turiu ką kritikuoti, todėl rašyti man nelengva. Šimtą kartų bravo Martynui Nedzinskui, kuris scenoje sukūrė stebuklą. Jis juokėsi ir verkė, sutramdęs ašaras vėl juokėsi… Tikriausiai tai ir vadinama didžiausia aktoriaus meistryste. Ačiū režisieriui Kirilui Glušajevui už spektaklio idėją, preziciškai atkurtas 20 dešimtmečio Lietuvos gyvenimo detales ir ačiū spektaklio kompozitoriui Dmitrij Golovanov, kuris palaikė Martynui kompaniją scenoje.

Nežinau, kaip jautėsi salės dauguma, kurią sudarė tikrai jauni žmonės, tačiau mano kartos žmogui, kuris turi mamą ir jau pats turi vaikų, spektaklio tema yra be galo artima.

Aš net neabejoju, kad pasaulyje yra milijonai nuostabių dalykų, dėl kurių buvo ir yra verta gyventi. Jeigu bent sekundę tuo dvejojate, ateikite į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pasisemti vilties. Apie rimtus dalykus čia kalbama su šypsena. Ir tai yra nuostabus dalykas.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2018.02.11

„Kito kampo“ namai feisbuke – ČIA.

 

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Bedalis ir labdarys

14 Sekmadienis Sau 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

bedalis ir labdarys, bilietai, Latvėnaitė, latėnaitė, Mažasis teatras, spektaklis, trukmė, vaitiekūnas, valstybinis mažasis teatras, vmt

Neplanavau eiti į šį spektaklį. Tiesiog vieną rytą sužinojau, kad turėsiu laisvą vakarą –  nereiks nieko namo parvesti, vakarienės gaminti, pasakos prieš miegą skaityti. O kai sužinau panašią naujieną, kitas mano žingsnis būna paprastai būna toks: kreipimasis į gerb. Google ir žodžiai paieškos langelyje „Teatras. Ką rodo šiandien“. Taip nutiko, kad tą vakarą Valstybiniame Mažajame teatre rodė mano dar nematytą vienos dalies spektaklį „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės pjesę. Ir buvo laisvų bilietų. Taip aš jame ir atsidūriau.

Apie bilietus į šį teatrą. Salė nedidelė, bet scena puikiai matoma iš bet kurios vietos. Kiekviena eilė turi po 2 papildomas vietas, kurios pavadintos A ir B raidėmis. Jose yra atlenkiamos sėdynės, kurios neturi atlošų, taigi, sėdėti nelabai patogu, tačiau bilietai šiose vietose yra gerokai pigesni. Būtent tokį pigų 6 su centais eurų kainavusį bilietą aš ir įsigijau. Tačiau kadangi salėje buvo ir kitų laisvų vietų, prie manęs priėjusi teatro darbuotoja pasiūlė persėsti į laisvą vietą pirmoje eilėje. Taip su pigiausiu bilietu atsidūriau brangiausiai kainuojančioje vietoje.

Spektaklyje vaidina kone visas Mažojo teatro žvaigždynas. Nevardinsiu visų, nes jų pavardės užims pusę šio įrašo. Vėliau paminėsiu, kas man itin įstrigo. Tačiau tikrai labai smagu, kai atėjęs į spektaklį, pamatai seniai matytus ir pasiilgtus aktorių veidus.

Spektaklį pagal Paulinos Pukytės pjesę (mušuosi į krūtinę – nebuvau skaičiusi) režisavo Gabrielė Tuminaitė. Jo tema – lietuviai emigracijoje. Tiksliau, Londone. Bedaliai ir labdariai. Bedalių, aišku, daugiau. Miegančių skvotuose arba kalėjimuose, kur patenka ne tik už vagystes ar muštynes, bet ir už saviškių, tautiečių, nužudymus. Bedaliai be saiko geria, keikiasi, dauginasi, rausiasi konteineriuose, miega po 20 viename mažame kambarėlyje, o tėvynės ilgesiui suėmus traukia lietuvišką dainą. Arba pasikaria oro uoste, kai pritrūksta pinigų bilietui namolio. Labdariai – prakutę, kostiumuoti, pietums valgantys sušius. Atrodytų, didžiulis kontrastas ir šiek tiek sutirštintos spalvos. Bet ne, nebuvo spektaklyje tik juoda-balta arba balta-juoda. Buvo ir daug kitų atspalvių. Tas spalvas padėjo sukurti Giedriaus Puskunigio muzika ir Elžbietos Latėnaitės vaidyba bei muzikinis atlikimas. Aktorė, kuri spektaklyje buvo labdarių komandoje, ne tik puikiai vaidino, bet ir grojo, o taip pat dainavo! Po jos atlikto „London, London“ salėje pasigirdo plojimai. (Elžbieta, gal jūs ir šiaip kažkur kitur dainuojate, ne tik šiame spektaklyje? – Mielai ateičiau!)

Spektaklio anonse rašoma, kad naudojama „nenormatyvinė leksika“. Tačiau iš tiesų buvo vos keli keiksmažodžiai. Palyginus su panašios emigrantinės tematikos spektakliu „Išvarymas“ (apie jį rašiau ČIA), šis spektaklis atrodo it nekaltoji mergelė Marija. Nelyginti šių spektaklių neišeina – visgi jie kažkuo labai panašūs. Tik „Bedalis ir labdarys“ trunka ne 6, o 1 valandą ir 50 minučių.

Man atrodo, kad į panašios tematikos spektaklį žiūrovai reaguoja labai skirtingai. Priklauso ir nuo to, ar jie ragavo emigranto duonos patys, ką jiems reiškia Londonas, su kuria visuomenės grupe čia, Lietuvoje, – labdarių ar bedalių –  save tapatina. Vieniems spektaklis gali nepatikti, kitus – sužavėti. Bet abejingų kažin ar bus.

eventDetails

***

Paulina Pukytė „Bedalis ir labdarys“

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera 2015.11.15

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

 

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Thomas Bernhard. MINETIS

30 Ketvirtadienis Kov 2017

Posted by Donata in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

bagdonas, bernhard, minetis, spektaklis, teatras, tuminas, valstybinis mažasis teatras, vmt

Šio Rimo Tumino spektaklio premjera Vilniaus Mažajame teatre įvyko Teatro dieną prieš dvejus metus. Ir neatsitiktinai, ko gero. Spektaklio tema itin artima visiems teatro žmonėms – nusigyvenusio artisto paskutinis bandymas išeiti į sceną, kurioje jis nevaidino 30 metų.

Į spektaklį mane pakvietė draugė iki jo likus dviems valandoms (labai įdomu, iš kur ji tuos kvietimus traukia, a?!), todėl laiko pasigilinti – kas, kaip ir kodėl – nebuvo. Pakeliui į teatrą spėjau paguglinti vos kelis faktus – spektaklis trunka pusantros valandos (be pertraukos), pagrindinį Minečio vaidmenį vaidina Vladas Bagdonas arba Arvydas Dapšys ir tai, kad šis spektaklis buvo vadinamas “viena laukiamiausių teatro premjerų 2015 metais“.

Thomą  Bernhardą (1931 – 1998) puikiai prisimenu iš savo studijų – vokietakalbės literatūros dėstytoja jį labai mylėjo, todėl ir mes, studentai, skaitėm bei nagrinėjom tikrai daug jo kūrinių. Amžinai nepatenkintas, neigiantis, nelaimingų menininkų saulėlydžius aprašantis autorius – taip apibūdinčiau šį austrų rašytoją, jei tam turėčiau skirtus vos 6 žodžius. (Beje, Nacionaliniame Dramos teatre šiuo metu rodomas kitas spektaklis pagal Bernhardą – “Didvyrių aikštė“, jį aprašiau ČIA.)

Iš esmės “Minetis“ – tai pusantros valandos trunkantis vieno aktoriaus monologas. Vlado Bagdono balsas mane nukėlė į vaikystę, todėl kartais išplaukdavau kažkur, bet sugrįžusi viską rasdavau savo vietose. Viešbučio vestibiulis, jo krėsle tebesėdinti ponia (aktorė Inga Burneikaitė), kuri Naujuosius šioje vietoje sutinka jau trečią kartą, ir jai (o gal ir sau) savo gyvenimą pasakojantis Minetis. 30 metų scenoje nevaidinęs ir sesers palėpėje visą šį laiką gyvenęs aktorius atvažiuoja į vieną viešbutį Ostendėje. Paskutinius pinigus sukrapštęs bilietui, jis čia tikisi susitikti su teatro direktoriumi, nes yra sutaręs su juo teatro jubiliejui suvaidinti “Karalių Lyrą“. Bent jau taip visiems teigia, nors akivaizdu, kad šia savo melagyste nebetiki ir pats. Menininko likimas, aktoriaus misija ir realybė, vienišo, nuteisto, (ne)palūžusio žmogaus drama – šios temos spektaklyje svarbiausios.

Scenoje grojančią muzikantę (Kristina Žebrauskaitė) čia įkurdino spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklio muzika nuostabi. Kaip ir nebylių aktorių trijulė (Agnė Kiškytė, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna), vaidinusi viešbučio personalą. Per visą spektaklį jie ištarė vos kelias frazes, tačiau jų nebyli vaidyba buvo man stiprus paralelinis veiksmas, vykęs šalia Minečio šou. Pagaudavau save, kad kai kuriais momentais žiūriu ne į pagrindinį aktorių, o į juos ir bandau nuskaityti akimis, ką kalba jų lūpos, taip ir nepratariančios nei žodžio.

Vladas Bagdonas myli šį savo vaidmenį – tą aš pajutau sėdėdama net toli nuo scenos. Ir nėra ko stebėtis, juk kas geriau supras aktorių, jei ne kitas aktorius?

Jeigu šį spektaklį man reikėtų nutapyti, jis būtų toks šviesiai pilkos spalvos. Tokios liūdnos pilkos spalvos, tačiau ne beviltiškos pilkos. Nes po nakties visada išaušta rytas. O po Naujųjų metų nakties (spektaklyje veiksmas vyksta ją) išaušta ne tik naujas rytas, bet ir nauji metai.

***

Režisierius Rimas Tuminas

Premjera – 2015 03 27

Apie spektaklį daugiau – www.vmt.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

https://www.facebook.com/vakarteatre

Blogą talpina WordPress.com.

  • Prenumeruoti Subscribed
    • VAKAR BUVAU TEATRE
    • Already have a WordPress.com account? Log in now.
    • VAKAR BUVAU TEATRE
    • Prenumeruoti Subscribed
    • Užsiregistruoti
    • Prisijungti
    • Pranešti apie pažeidimus
    • Toliau skaityti Skaityklėje
    • Valdyti prenumeratas
    • Suskleisti šį langelį
 

Loading Comments...