Keistas jausmas, kai prieš spektaklį nusprendi paguglinti informacijos apie jį ir paieškos sistema išmeta tau 2010 metų straipsnius. Tokia kelionė laiku savotiška. Mat būtent 2010 metais įvyko Rimo Tumino režisuoto spektaklio „Mistras“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę premjera. Nuo to laiko, kaip supratau iš premjeros aprašymo, pasikeitė vos keli aktoriai, visi kiti ir toliau (dešimtus!) metus vaidina jame: Adamą Mickevičių – Jokūbas Bareikis, Mistrą – Ramūnas Cicėnas, Adamo žmoną Celiną – Gintarė Latvėnaitė, Adamo guodėją ir vaikų guvernantę Ksaverą – Valda Bičkutė ir t.t.

Nežinau, kaip per šiuos metus keitėsi pats spektaklis, jo atmosfera ir struktūra, bet viena žinau, kad pasikeitė žiūrovai! Jie, ypač jaunoji žiūrovų karta, nesibodi atsistoti ir išeiti pro duris aktoriams palei nosį vidury pirmo veiksmo (taip ir buvo), o po pertraukos salėje atsiranda keliolika, o gal net keliasdešimt laisvų kėdžių. Anksčiau, man rodos, taip pasitaikydavo rečiau. Kažkaip išeiti būdavo lyg nepagarba aktoriams, lyg gaila sumokėtų pinigų, lyg smalsu sužinoti, o kaip gi baigsis spektaklis. Žodžiu, spektaklį pradėjau žiūrėti pilnoje salėje ir eilėje žmonių, o po pertraukos iš dešinės pusės bolavo 4 tuščios kėdės, priešais mane – dvi, dar ir dar priešais – trys. Spektaklio trukmė su pertrauka – trys valandos. Prasidėjęs 18.30, jis mus paleido 21.30.

Spektaklyje pasakojama Adomo Mickevičiaus gyvenimo atkarpa, kuomet jis, jau nebejaunas, su ne visai šviesaus proto žmona ir vaikais gyvena emigracijoje – Paryžiuje. Čia geria arbatą su Šopenu, Balzaku, Sand ir dažniausiai svarsto kūrybos bei savo identiteto problemas. Pasakojimo centre – mistras, iš Lietuvos kilęs dvarininkas, kuris apsiskelbia naujuoju viešpačiu ir vienaip ar kitaip sujaukia visų pjesės herojų gyvenimus.

Labai smagu buvo scenoje matyti mėgstamus Mažojo teatro aktorius – jie iš tiesų puikūs profesionalai, scenoje atiduodantys viską, ką turi ir ką gali. Patiko J. Statkevičiaus kurti kostiumai, kompozitoriaus F. Latėno muzika, A. Jacovskio scenografija. Na, o bendras įspūdis – kažkoks joks. Viso spektaklio metu man buvo nei šilta, nei šalta, nei saldu, nei rūgštu. Niekaip.

Šį kūrinį M. Ivaškevičius parašė jau po savo „Madagaskaro“ sėkmės, kurį taip pat pastatė R. Tuminas ir kuris iki šiol sėkmingai teberodomas Vilniaus Mažajame teatre. Na, o šiemet M. Ivaškevičius sukėlė tikrą furorą su jam paskirta Nacionaline premija, kuomet buvo apkaltintas partizanų vado J. Žemaičio apjuodinimu savo kadais parašytame romane „Žali“ . Visus šiuos tris kūrinius vienija tai, kad juose veikia realūs žmonės (Adomas Mickevičius, Salomėja Neris ar Jonas Žemaitis), kuriuos autorius įpina į išgalvotų įvykių ir emocijų sūkurį. Be abejo, skaičiau visas tris knygas ir nė viena manęs nesužavėjo. Tikrai tai ne mano literatūra. Todėl ir spektaklis nėra „labai mano“. Rekomenduočiau jį pamatyti nebent jaunam žmogui, kuriam „Mistras“ ar „Madagaskaras“ įtrauktas į mokyklinę programą ir kuris labai tingi skaityti jų popierinį variantą.

Spektaklį Vilniaus Mažajame teatre mačiau kovo 28 dieną, iš karto po Teatro dienos iškilmių, kurios išvakarėse vyko šiame teatre. Kadangi instagrame seku daug aktorių, insta story mačiau, kad vakarėlis buvo smagus – su muzika, šokiais ir taurėmis rankose. Dar pagalvojau, ar neatšauks man „Mistro“ po tokių linksmybių. Bet ne – spektaklis įvyko ir aš jį pagaliau pamačiau.

P.S. Tiesa, po šio spektaklio kilo mintis, kad reiktų telefonų policijos teatre. Nors prieš spektaklį visų buvo paprašyta išjungti mobiliuosius telefonus, jie rodant „Mistrą“ skambėjo kokius tris kartus. Dar kelis kartus pypsėjo, kai kažkam ateidavo SMS’as. Kadangi šiame teatre visiems senjorams taikoma 30 proc. nuolaida perkant 1 bilietą, turiu mažą įtarimą, kad telefonai skambėjo būtent jų rankinukuose. Atsiprašau, jei klystu.

***

Režisierius: Rimas Tuminas

Premjera: 2010 m. kovo 5 d.

Daugiau apie spektaklį: www.vmt.lt