Pagal Ödöno von Horvátho pjesę, kurią adaptavo Mindaugas Nastaravičius, spektaklį „Vienos miško pasakos“ režisuoti ėmėsi režisierė Yana Ross, kuriai tai buvo pirmasis darbas Valstybiniame Jaunimo teatre. Pirmas netikėtumas manęs laukė spektaklio rytą, kai ant bilieto radau parašyta, jog mano eilė yra 1, vieta 3, o sėdėsiu aš… beletaže. Garbės žodis, šį žodį išgirdau pirmą kartą. Na, teatre parteris yra tas, kuris ant žemės, balkonas tas, kuris kabo ore, o kas yra beletažas? Išgelbėjo Vikipedija, paslaugiai paaiškindama, kad tai yra balkonas antrame aukšte. Įdomu, kodėl Rusų dramos teatras, kuriame buvo rodomas spektaklis, išlaikė šį tarptautinį ir tikrai neįprastą pavadinimą, o nepavadino tiesiog balkonu? Bet sutikite, gražiai skamba BE-LE-TA-ŽAS… Nors kai atsisėdau beletaže į savo vietą, taip gražu nebuvo – vietos sėdėjimui čia tikrai mažiau, negu parteryje, todėl kai šalia manęs atsisėdo du stambaus sudėjimo vienetai, pasijaučiau kaip silkė skardinėje. Laimė, abu mano kaimynai po pertraukos nesugrįžo, tad galėjau ištiesti kojas kaip ponia…

Pjesė, pagal kurią sukurtas spektaklis, parašyta 1931 metais ir joje atspindimos besimezgančios fašizmo užuomazgos vokiečių ir austrų sąmonėje. Spektaklio veiksmą jo kūrėjai perkėlė į Lietuvą ir šias dienas. „Vienos miško pasakos“ – užeiga, kurioje vyksta ir laidotuvės, ir vestuvės, ir šiaip lietuviški pagėrimai. Iš pirmo žvilgsnio spektaklis kupinas gana buitiškų scenų: prasideda laidotuvėmis, kuomet Oskaras (Sergejus Ivanovas) gedi mirusios mamos, pasibaigus gedului jis veda Marytę (Paulina Taujanskaitė), surengiamos vestuvės, kurių metu jaunoji palieka jaunąjį ir su(si)vilioja donžuaniškąjį Alfredą (Simonas Storpirštis). Jų sąjunga nepatenkintas ir Marytės tėtis (Vidas Petkevičius), ir Alfredo motina (Janina Matekonytė), kuri pasitaikius progai vis uja marčią, neapkenčia jų gimusio kūdikio ir ragina sūnų pabėgti nuo visko į Norvegiją. Marytė, nepakėlusi mylimojo išdavystės, ima daryti tai, dėl ko šis spektaklis turi amžiaus cenzą N-18.

Jauniausias spektaklio herojus – studentas Erikas (Matas Dirginčius), susikukavęs su gerokai vyresne signataro našle Valerija (Aušra Pukelytė), atvirai išsako nepakantumą kitos tautybės žmonėms, išsitatuiruoja ant nugaros hipokentaurą – tariamą Lietuvos herbą, kuris alia turi parodyti jos didybę.

Sunkiausios svorio kategorijos spektaklio herojus Valdas (Irmantas Jankaitis) grįžta iš Amerikos į Lietuvą ir pasiperša mylimajai (Dovilė Šilkaitytė), nes susapnuoja sapną su keistai mūkiančia karve.

Vienišiausias spektaklio herojus Robertas (Aleksas Kazanavičius) yra remiamas prie sienos, ar jis rusas, ar lietuvis, ar ilgisi sovietinių laikų, ar yra lojalus Lietuvai.

Ačiū režisierei, kad aktoriai savo vaidmenis atlieka taip preciziškai, kad net ir tokių santabarbara santykių fone spektaklis netampa banalia tragikomedija ir visas tris valandas (tiek jis truko) kažin kokia nelaimės nuojauta tvyro ore. Labai gerai, kad aktoriai nesimėgauja savo buvimu scenoje, neperspaudžia žiūrovams skirtų juokelių, neimprovizuoja, o tiksliai vykdo režisierės sumanymus – man atrodo, tai yra didelis spektaklio privalumas.

„Ruoškitės karui. Jis tikrai bus. Reiks kariauti jums, jūsų vaikams arba jūsų anūkams. Karas bus. Nes kaip gamtoje, taip ir žmoguje“, –  tai paskutiniai spektaklyje skambėję žodžiai (cituoju iš atminties).

Nežinau, kaip su tuo karu bus, bet žinau vieną dalyką: spektaklyje „Vienos miško pasaka“ vakar nepamačiau anei Vienos, anei miško. Tiesa, pasaka buvo. Viena. Ar suras spektaklis kelią į žiūrovų širdis, nežinau. Ar surado į mano? – Irgi (dar) nežinau.

***

Režisierė: Yana Ross

Premjera: 2019 vasario 15 d.

Daugiau info: Valstybinis Jaunimo teatras