Žymos
atsiliepimai, kapustinskaitė, OKT, OKT studija, spektaklis, terapijos, vėžys
Kai bilietas į šį spektaklį buvo kišenėje, Teatro dienos proga vyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai. Pavėlavau įsijungti TV, tad tos akimirkos, kai Birutė Kapustinskaitė gauna Auksinį scenos kryžių kaip geriausia metų dramaturgė už pjesę „Terapijos“, nemačiau. Prestižiškiausiam teatro apdovanojimui – Auksiniam scenos kryžiui – nominuota šiemet buvo ir šio spektaklio aktorė Rasa Samuolytė už Sonatos vaidmenį, tačiau jo negavo.
Šis Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis (nors skaičiau vieną interviu, kuriame jis sakė, jog nebuvo čia ką režisuoti – pjesė tokia kinematografiška, dialogai natūralūs, kad įsikišimas minimalus) mano planuose buvo nuo pat jo premjeros dienos – 2017 metų pavasario.
Pirmiausia, kas viliojo, – tai galimybė vienoje scenoje pamatyti tiek fainų aktorių – čia vaidina ir Nelė Savičenko, ir Viktorija Kuodytė, ir Aldona Vilutytė, ir Gintarė Latvėnaitė, ir Rasa Samuolytė, ir Severina Špakovska, ir Indrė Patkauskaitė. Pastaroji, greičiausiai, pavadavo kažkurią kitą aktorę, nes nei spektaklio anonsuose, nei teatro puslapyje jos pavardės ties šiuo spektakliu nebuvo.
Antra, kas mane traukė į šį spektaklį – OKT teatro studijos erdvė Ašmenos gatvėje. Ji tokia mažutė, čia telpa tiek nedaug žiūrovų, kad visada pasijauti esantis labai arti aktorių. Tokios progos didžiosios teatro scenos nesuteikia.
Spektaklis trunka 1 val. 40 min. be pertraukos. Scenografija minimaliausia, kokia tik gali būti. Kėdės, siena, langas ir 7 aktorės scenoje.
Jeigu esate kažkokiu būdu asmeniškai patyręs, kad vėžys yra ne tik vandens gyvūnas, bet ir negailestinga medicininė diagnozė, šio spektaklio ramiai negalėsite žiūrėti. Šešios vėžiu sergančios moterys, gyvenančios vienoje palatoje, jų (ne) susitaikymas su liga, santykiai su namuose likusia šeima, vaikais ir viena su kita – šio spektaklio šerdis.
Po spektaklio aktorės ėjo ir ėjo nusilenkti į sceną, žmonės plojo ir plojo. Kiek spėjau pamatyti, sausų akių salėje buvo nedaug.
Aš po spektaklio tradiciškai ėjau iki artimiausios 2 troleibuso stotelės, kad grįžčiau namo. Ir ką jūs manot – prieinu, o ji visa išklijuota socialinės reklamos apie vėžį plakatais, raginančiais tikrintis ir laiku pastebėti ligą. Gal pradėti tikėti ženklais?..
***
VAKAR BUVAU TEATRE 