Neplanavau eiti į šį spektaklį. Tiesiog vieną rytą sužinojau, kad turėsiu laisvą vakarą –  nereiks nieko namo parvesti, vakarienės gaminti, pasakos prieš miegą skaityti. O kai sužinau panašią naujieną, kitas mano žingsnis būna paprastai būna toks: kreipimasis į gerb. Google ir žodžiai paieškos langelyje „Teatras. Ką rodo šiandien“. Taip nutiko, kad tą vakarą Valstybiniame Mažajame teatre rodė mano dar nematytą vienos dalies spektaklį „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės pjesę. Ir buvo laisvų bilietų. Taip aš jame ir atsidūriau.

Apie bilietus į šį teatrą. Salė nedidelė, bet scena puikiai matoma iš bet kurios vietos. Kiekviena eilė turi po 2 papildomas vietas, kurios pavadintos A ir B raidėmis. Jose yra atlenkiamos sėdynės, kurios neturi atlošų, taigi, sėdėti nelabai patogu, tačiau bilietai šiose vietose yra gerokai pigesni. Būtent tokį pigų 6 su centais eurų kainavusį bilietą aš ir įsigijau. Tačiau kadangi salėje buvo ir kitų laisvų vietų, prie manęs priėjusi teatro darbuotoja pasiūlė persėsti į laisvą vietą pirmoje eilėje. Taip su pigiausiu bilietu atsidūriau brangiausiai kainuojančioje vietoje.

Spektaklyje vaidina kone visas Mažojo teatro žvaigždynas. Nevardinsiu visų, nes jų pavardės užims pusę šio įrašo. Vėliau paminėsiu, kas man itin įstrigo. Tačiau tikrai labai smagu, kai atėjęs į spektaklį, pamatai seniai matytus ir pasiilgtus aktorių veidus.

Spektaklį pagal Paulinos Pukytės pjesę (mušuosi į krūtinę – nebuvau skaičiusi) režisavo Gabrielė Tuminaitė. Jo tema – lietuviai emigracijoje. Tiksliau, Londone. Bedaliai ir labdariai. Bedalių, aišku, daugiau. Miegančių skvotuose arba kalėjimuose, kur patenka ne tik už vagystes ar muštynes, bet ir už saviškių, tautiečių, nužudymus. Bedaliai be saiko geria, keikiasi, dauginasi, rausiasi konteineriuose, miega po 20 viename mažame kambarėlyje, o tėvynės ilgesiui suėmus traukia lietuvišką dainą. Arba pasikaria oro uoste, kai pritrūksta pinigų bilietui namolio. Labdariai – prakutę, kostiumuoti, pietums valgantys sušius. Atrodytų, didžiulis kontrastas ir šiek tiek sutirštintos spalvos. Bet ne, nebuvo spektaklyje tik juoda-balta arba balta-juoda. Buvo ir daug kitų atspalvių. Tas spalvas padėjo sukurti Giedriaus Puskunigio muzika ir Elžbietos Latėnaitės vaidyba bei muzikinis atlikimas. Aktorė, kuri spektaklyje buvo labdarių komandoje, ne tik puikiai vaidino, bet ir grojo, o taip pat dainavo! Po jos atlikto „London, London“ salėje pasigirdo plojimai. (Elžbieta, gal jūs ir šiaip kažkur kitur dainuojate, ne tik šiame spektaklyje? – Mielai ateičiau!)

Spektaklio anonse rašoma, kad naudojama „nenormatyvinė leksika“. Tačiau iš tiesų buvo vos keli keiksmažodžiai. Palyginus su panašios emigrantinės tematikos spektakliu „Išvarymas“ (apie jį rašiau ČIA), šis spektaklis atrodo it nekaltoji mergelė Marija. Nelyginti šių spektaklių neišeina – visgi jie kažkuo labai panašūs. Tik „Bedalis ir labdarys“ trunka ne 6, o 1 valandą ir 50 minučių.

Man atrodo, kad į panašios tematikos spektaklį žiūrovai reaguoja labai skirtingai. Priklauso ir nuo to, ar jie ragavo emigranto duonos patys, ką jiems reiškia Londonas, su kuria visuomenės grupe čia, Lietuvoje, – labdarių ar bedalių –  save tapatina. Vieniems spektaklis gali nepatikti, kitus – sužavėti. Bet abejingų kažin ar bus.

***

Paulina Pukytė „Bedalis ir labdarys“

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera 2015.11.15

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt