Vakar buvau mišiose. Oi, tai yra teatre. Tiksliau, teatro mišiose. Penktoji Nacionalinio Dramos teatro 77 sezono premjera – Jono Vaitkaus režisuotas „Apreiškimas Marijai“.

Prieš spektaklį atlikau „namų darbus“ – kas gi tas Paulis Claudelis ir jo „Apreiškimas Marijai“?  Informacijos viešojoje erdvėje nedaug. Prancūzas Paulis Claudelis (1868–1955) – prancūzų poetas, dramaturgas, diplomatas, už savo kūrybą šešis kartus nominuotas Nobelio premijai. Jaunystėje išgyvenęs religinį atsivertimą, vėliau buvo labai tikintis ir tai atsispindėjo jo kūryboje.  20 amžiaus pradžioje sukurta drama „Apreiškimas Marijai“ būtent tokia ir yra – persmelkta religinių motyvų ir tekstų.

Iš prancūzų kalbos pjesę vertė Genovaitė Dručkutė (ech, mano buvusi dėstytoja, kuri mane vieną kartą už kažką išvarė iš auditorijos. Tik niekaip nepamenu, už ką).

Spektaklį Jonas Vaitkus statė su trimis skirtingais sąstatais. Aš mačiau spektaklį pirmąją premjeros dieną. Aną Verkorą vaidino Vytautas Anužis, jo žmoną – Nelė Savičenko, pagrindinį Violenos vaidmenį kūrė Agnieška Ravdo, jos seserį Marą – Gabija Urniežiūtė, Žakas Hiuri – Ainis Storpirštis. Kitą dieną jau turėjo būti kitas sąstatas, bet jaučiu, kad man pasisekė labiausiai.

Taip išėjo, kad sėdėjau pirmoje eilėje. Štai jums ir išankstinio pirkimo bonusas – bilietas į premjerą kainavo  6 eurus, ir tu sėdi kaip kokia ponia beveik ant scenos. Sėdėjimas pirmoje eilėje man visada būna ypatingas: matai virpančius aktoriaus pirštus, žodžius, su garu virstančius iš burnos, o judančios dekoracijos sudaro įspūdį, kad tuoj ims ir užvirs ant tavo galvos…

Viso spektaklio metu buvo jausmas, kad vienu metu esu dviejuose pasauliuose – dangiškajame ir žemiškajame. Pastarasis, atrodytų, yra suprantamesnis – aistros, sesių santykiai, meilė, vaikų gimdymas, mirtis, žemės dirbimas. Dangiškojo pasaulio esmė spektaklyje pateikta, jeigu galima taip pasakyti, neįkyriai ir švelniai. Nors buvo giesmių, psalmių skaitymo ir nežmoniškai daug teksto. Per spektaklio pertrauką galvojau, kad į tokį spektaklį tėvams reikia atsivesti apie aktoriaus profesiją svaičiojančius vaikus. Pamatę, kiek ir kokio teksto reikia išmokti, jie arba visam laikui atsižegnos tokios ateities, arba jei neatsižegnos, vadinasi, gali jais tapti.

Pagrindinės herojės Violenos vaidyba spektaklio pradžioje man atrodė kiek „perspausta“. Bet dabar atsiimu atgal savo mintis, nes manau, kad toks buvo sumanymas, parodyti aštuoniolikmetę, kuri lyg ir yra čia – gyvena su savo tėvais, turi mylimą ir mylintį sužadėtinį, tačiau jos iš tiesų jau nebėra tarp mūsų. Bent jos sielos. Spektaklio pradžioje padovanojusi savo bučinį raupsuotajam, ji nulemia visą savo ateitį. Ir ne tik savo, bet ir savo šeimynykščių. Violenos sesuo Mara – priešingybė. Amžinatilsį kunigaikščio Vilgaudo duktė, aktorė Gabija Urniežiūrė scenoje tiesiog siautė – pyktis, neapykanta, netikėjimas, nemeilė tykšte tyško.

Tarp dviejų mylimųjų atsidūręs Ainis Storpirštis savo vaidmeniu mane įtikino. Žemę dirbantis, nekilmingas, bet iškeliavusio į Jeruzalę šeimininko turtą ir dukteris paveldėjęs Žakas Hiuri – lemtingai susiklosčiusių aplinkybių auka.

Spektaklio kompozitorius Algirdas Martinaitis prie kūrybinės trupės prisijungti pakvietė kontratenorą Vaidą Bartušą. Vyskupu tapęs dainininkas ir jo gyvai atliekama muzika spektaklio įspūdį tik sustiprino.  Bravo sakau ir scenografui Vytautui Narbutui bei kostiumus kūrusiai Dovilei Gudačiauskaitei.

Kai išėjau po spektaklio, jaučiausi panašiai, kaip po gerų mišių. Nežinau, ar spektaklis privilios būrius žiūrovų, net jei premjeros dieną bolavo tuščių kėdžių. Tačiau „Apreiškimas Marijai“ yra tai, ką aš vadinu Teatras. Tikrąja to žodžio prasme.

***

Paul Claudel. APREIŠKIMAS MARIJAI

 Premjera – 2016 10 29

Režisierius — Jonas VAITKUS

Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras