Trio (J. Bramso, R. Šumano ir Klaros Šuman meilės istorija)

07 Ketvirtadienis Vas 2019

Žymos

atsiliepimai, Bareikis, Bičkutė, Mažasis teatras, Rinkūnas, Trio, trukmė, vaitiekūnas, vilniaus mažasis teatras, vmt

Prisipažinsiu, kad visiškai nežiūriu lietuviškų TV serialų. Anei jokių. Net n+ truputį metų rodyto (o gal dar teberodomo??) serialo „Moterys meluoja geriau“ nesu mačiusi nei vienos serijos. Tačiau spektaklyje „Trio“ vaidinantys aktoriai, matyt, kažkuriuose vaidina, nes belaukiant eilėje prie rūbinės po spektaklio girdėjau žmones besidalinant įspūdžiais, kur, kada ir kurį aktorių matė seriale. Spektaklyje „Trio“ pagrindinius vaidmenis atlieka Valda Bičkutė (Klara), Tomas Rinkūnas (Johanesas), Mantas Vaitiekūnas (Robertas) ir Jokūbas Bareikis (Joachimas).

Dviejų dalių melodramą pagal pianistės Israelos Margalit pjesę 2013 metais Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre sukūrė vengrų režisierius Peter Galambos. Šiaip gerai pagalvojus, neblogas serialas visai išeitų, nes siužetas – išties intriguojantis: veiksmas vyksta 1853 metais, kai jaunas ir talentingas kompozitorius Johanesas Bramsas pristatomas šlovės zenitą jau pasiekusiam ir pamažu į depresiją ir vyną vis labiau panyrančiam kompozitoriui Robertui Šumanui. Jo žmona Klara – talentinga pianistė, dabar auginanti 8 vaikus ir dažniau lyginanti drabužius bei siurbianti grindis, negu prisėdanti prie pianino. Jaunasis genijus Bramsas įsimyli Klarą, tuo metu Šumanas bando nusižudyti ir patenka į psichiatrinę ligoninę, iš kurios po dvejų metų grįš jau tik karste. Patys matot – aistrų ir problemų šioje pjesėje nors vežimu vežk. O kur dar spektaklio metu skambanti nuostabioji Bramso ir Šumano muzika!

Beje, pati pjesė yra fikcinė, autorės išgalvota, nors ir remiasi tikrais faktais bei žmonėmis – iš tiesų kompozitorius R. Šumanas globojo ir protegavo jaunąjį kolegą J. Bramsą, o Klara iki tampant daugiavaike mama buvo perspektyvi pianistė. Ir meilė greičiausiai buvo šiame trio, o kaip gi be jos…

Spektaklyje nagrinėjama daug aktualių temų: santuokinės ištikimybės; menininkės, tapusios namų šeimininke dilema; nepagydoma liga sergančio žmogaus drama; meilės daug jaunesnei moteriai motyvas; kompozitorių genialumo ir kūrybos klausimai. Pjesė labai daugiasluoksnė, tačiau tuo pačiu yra ir labai lengva. Tai, be abejo, režisieriaus ir visos kūrybinės grupės nuopelnas. Vakar žiūrint šį spektaklį labai jautėsi, kad visas aktorių kolektyvas yra be galo „susigrojęs“, jie puikiai jaučia vienas kitą, yra išties „viena teatro šeima“. Komplimentas, kurio jie nuoširdžiai nusipelnė. Mantas Vaitiekūnas pavargusį ir savimi nusivylusį genijų vaidino taip, kad atrodė, jog jis būtent toks ir yra, Valda Bičkutė įtikinamai sukūrė savo heroję, o Tomas Rinkūnas meistriškai jai asistavo. Tai, kad jie visi „susigroję“ nieko keisto – juk spektaklis rodomas jau beveik šešerius metus! Ir pilnutėlė žiūrovų salė byloja, kad bus rodomas dar ne vienerius. Jei nebuvot – nueikit. Trys valandos šventės akims, ausims ir raumeniui, esančiam kairiau nuo krūtinės ląstos ašies.

***

Spektaklio „Trio“ režisierius – Peter Galambos;

Premjera – 2013 m. balandžio 26 d.

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

DVIESE SŪPUOKLĖSE

31 Ketvirtadienis Geg 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

dviese sūpuoklėse, Mažasis teatras, meilė, patkauskaitė, spektaklis, trukmė, vaitiekūnas, vilniaus mažasis teatras, vmt

„Oi, koks geras!“, – sako man draugė, kuri Vilniaus Mažajame teatre yra mačiusi visus spektaklius. Ir ne po vieną kartą.

„Šitą labai noriu pamatyti, sako, kad labai geras, tik bilietų jau negavau į artimiausius rodymus“, – sako kolegė.

„Žiūrėk, pilnutėlė salė ir dar visi netelpa. Girdėjau, kad labai geras“, – sako man iš dešinės sėdinčios žiūrovės gyvenimo nusidabruotais plaukais. Visi šie komplimentai – režisieriaus Ulanbek Baialiev spektakliui „Dviese sūpuoklėse“, pastatytam pagal William Gibson pjesę.

Su viena pertrauka pustrečios valandos trunkantis spektaklis yra toks, kokio pasiilgo daug teatrą mėgstančių žmonių. Be fejerverkų, be modernių techninių garso ir vaizdo sprendimų, be neoninių šviesų ir neoninių žodžių. Visiškai retro stiliaus spektaklis, klasikinis, nuoširdus, visiems suprantamas.

Scenoje supasi dviese – Mantas Vaitiekūnas ir Indrė Patkauskaitė. Ji – (ne)talentinga šokėja, barstanti save kitiems, jis – advokatas, į Niujorką atvykęs po skyrybų su žmona. Kas yra meilė jai? Kas yra meilė jam? Kodėl jis niekada nesako jai „Aš tave myliu?“. Kaip baigsis jų meilės istorija? O gal ji niekada nesibaigs?

Prisipažinsiu, kad tikrai retai man spektaklyje nutinka taip, kad visiškai prarandu laiko nuovoką. Dažniausiai mintys vis tiek kažkada kažkur nuklysta, būna (neslėpsiu), kad spektaklis prailgsta ar žiūrėdamas į sceną matai visokias erzinančias detales. Šįkart nebuvo nieko panašaus. Kaip įkvėpiau uždangai pakilus, taip iškvėpiau jai nusileidus. Aktorių vaidyba buvo puiki. Mantas su Indre buvo be galo susigyvenę su vaidmenimis ir vienas su kitu scenoje. Kažkokia chemija vyko ten tarp jų, žodžiais čia daug nenupasakosi.

Kai Mantas Vaitiekūnas anksčiau vaidindavo „Kito kampo“ spektakliuose, jis man visada atrodė šiek tiek tragiškos natūros, net tada, kai juokaudavo. (Dabar jau senokai jo nematau su „kitakampiečiais“). Sutrikusio, vyriškumą ir pajamas praradusio Džerio vaidmuo „Dviese sūpuoklėse“ jam yra didžiulė dovana. Ir ne tik jam, bet ir žiūrovams, kurie spėja nusipirkti bilietą iki jiems išgaruojant kasoje ir ateina pasižiūrėti spektaklio.

Spektaklio premjera įvyko 2017 metų pabaigoje. Pavasarį vykusiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose „Dviese sūpuoklėse“ nebuvo pastebėtas jokiose nominacijose. Gal ir gerai. Išvengęs kryžių, spektaklis gavo žiūrovų širdžių apdovanojimą. Nes kas gali būti daugiau ir geriau, kaip aktoriams grįžti po spektaklio į sceną nusilenkti tris ar keturis kartus, o žiūrovams – išeiti iš teatro su pasitenkinimu. Ir rekomendacija kitiems draugams: „Žinai, vakar buvau teatre ir žiūrėjau nuostabų spektaklį. Rekomenduoju pamatyti“.

***

Režisierius – Ulanbek Baialiev

Premjera – 2017. 12. 08

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

M. Gorkis. MOTINA (VASA ŽELEZNOVA)

28 Trečiadienis Vas 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Gabrėnaitė, glušajevas, Gorkis, Motina, spektaklis, trukmė, vaitiekūnas, vmt

Vakar buvo šalčiausia metų diena. Minus dvidešimt šeši. Jutiminė temperatūra. Bent taip man sakė sūnus, bandydamas išsisukti nuo mokyklos. Aš jį suprantu. Kai vakare iš šiltų namų reikėjo eiti į teatrą, vienu metu vos nekapituliavau ir aš pati. Tačiau smalsumas nugalėjo. Eglė Gabrėnaitė, Gorkis, Motina – šių trijų burtažodžių pakako, kad kojos nuneštų iki Vilniaus Mažojo teatro.

Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis čia rodomas nuo 2011 metų. Dvi dalys su pertrauka, trukmė – dvi valandos su trupučiu. Be Nacionalinės premijos laureatės (labai džiaugiausi už šiemet ją gavusią aktorę Eglę Gabrėnaitę), jame vaidino Vaida Bičkutė, Tomas Stirna, Almantas Šinkūnas, Gintarė Latvėnaitė, Mantas Vaitiekūnas, Ilona Kvietkutė, Mindaugas Capas ir kiti.

Spektaklio centre – Železnovų šeimos gyvenimo tragedija: mirštantis tėvas, motina, visą gyvenimą krovusi turtus savo vaikams, jos abu netikėliai sūnūs, dar labiau netikėlės marčios, kadaise iš namų dėl meilės išėjusi ir dabar sugrįžusi duktė… Kiekvienas iš jų – atskira istorija ir atskira nuodėmių saugykla. Visi laukia šeimininko mirties, kad galėtų pasidalinti jo palikimą. Tam, kad jį gautų, pasiryžę bet kam, net mirtinai nuodėmei.

Spektaklis turėtų patikti visiems, kurie mėgsta gerą tradicinį teatrą. Be ultramegaturbo naujoviškų sprendimų (lazerių šou ir techno muzikos nebus), be nuogybių (nuogiausia scenoje buvo Liudmila, bet ne tiesiogine, o labiau perkeltine prasme) ir be keiksmažodžių (riebiausia, ką girdėjau, buvo, ko gero, Semiono žmonai Natalijai pasakyti žodžiai „Tylėk, dūra“). Švarus, tikslus, stilingas spektaklis. Jei nebūčiau skaičiusi, kas jo režisierius, būčiau galėjusi spėti, kad tai ankstesniųjų laikų Rimo Tumino spektaklis. Kažkuo jis man priminė kadaise jo matytus “Vyšnių sodą“, “Revizorių“ ar “Nusišypsok mums, Viešpatie“.

eventDetails

Eglė Gabrėnaitė buvo puiki. Sužavėjo ir jos luošį sūnų vaidinęs Tomas Stirna, atmintin įstrigo nedidelis, bet labai puikiai suvaidintas tarnaitės Lipos (aktorė Ilona Kvietkutė) vaidmuo. Apie Mindaugą Capą pasakysiu tiek, kad jį įsimylėjusi buvau dar paauglystėje, kai žiūrėdavau televizijos spektaklius (kažin, dabar dar išlikęs toks žanras – televizijos spektaklis?..)

Sėdėjau devintoje salės eilėje ir šalia įsitaisiusi pagyvenusių senjorų pora vis garsiai dūsavo, kad aktoriai labai tyliai kalba ir „nieko neįmanoma girdėti“. Gal jie ir teisūs, kartais tikrai reikėjo įtempti ausis, kad išgirstum, ką aktoriai sako. Tačiau buvo verta jas įtempti – pasakyta buvo daug dalykų, apie kuriuos galvosiu dar ilgai.

Grįžusi dar tą patį vakarą perskaičiau M.Gorkio pjesę. Ją rasti galima „Dramų stalčiuje“ – čia.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera – 2011.12.09

Daugiau apie spektaklį –www.vmt.lt

Bedalis ir labdarys

14 Sekmadienis Sau 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

bedalis ir labdarys, bilietai, Latvėnaitė, latėnaitė, Mažasis teatras, spektaklis, trukmė, vaitiekūnas, valstybinis mažasis teatras, vmt

Neplanavau eiti į šį spektaklį. Tiesiog vieną rytą sužinojau, kad turėsiu laisvą vakarą – nereiks nieko namo parvesti, vakarienės gaminti, pasakos prieš miegą skaityti. O kai sužinau panašią naujieną, kitas mano žingsnis būna paprastai būna toks: kreipimasis į gerb. Google ir žodžiai paieškos langelyje „Teatras. Ką rodo šiandien“. Taip nutiko, kad tą vakarą Valstybiniame Mažajame teatre rodė mano dar nematytą vienos dalies spektaklį „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės pjesę. Ir buvo laisvų bilietų. Taip aš jame ir atsidūriau.

Apie bilietus į šį teatrą. Salė nedidelė, bet scena puikiai matoma iš bet kurios vietos. Kiekviena eilė turi po 2 papildomas vietas, kurios pavadintos A ir B raidėmis. Jose yra atlenkiamos sėdynės, kurios neturi atlošų, taigi, sėdėti nelabai patogu, tačiau bilietai šiose vietose yra gerokai pigesni. Būtent tokį pigų 6 su centais eurų kainavusį bilietą aš ir įsigijau. Tačiau kadangi salėje buvo ir kitų laisvų vietų, prie manęs priėjusi teatro darbuotoja pasiūlė persėsti į laisvą vietą pirmoje eilėje. Taip su pigiausiu bilietu atsidūriau brangiausiai kainuojančioje vietoje.

Spektaklyje vaidina kone visas Mažojo teatro žvaigždynas. Nevardinsiu visų, nes jų pavardės užims pusę šio įrašo. Vėliau paminėsiu, kas man itin įstrigo. Tačiau tikrai labai smagu, kai atėjęs į spektaklį, pamatai seniai matytus ir pasiilgtus aktorių veidus.

Spektaklį pagal Paulinos Pukytės pjesę (mušuosi į krūtinę – nebuvau skaičiusi) režisavo Gabrielė Tuminaitė. Jo tema – lietuviai emigracijoje. Tiksliau, Londone. Bedaliai ir labdariai. Bedalių, aišku, daugiau. Miegančių skvotuose arba kalėjimuose, kur patenka ne tik už vagystes ar muštynes, bet ir už saviškių, tautiečių, nužudymus. Bedaliai be saiko geria, keikiasi, dauginasi, rausiasi konteineriuose, miega po 20 viename mažame kambarėlyje, o tėvynės ilgesiui suėmus traukia lietuvišką dainą. Arba pasikaria oro uoste, kai pritrūksta pinigų bilietui namolio. Labdariai – prakutę, kostiumuoti, pietums valgantys sušius. Atrodytų, didžiulis kontrastas ir šiek tiek sutirštintos spalvos. Bet ne, nebuvo spektaklyje tik juoda-balta arba balta-juoda. Buvo ir daug kitų atspalvių. Tas spalvas padėjo sukurti Giedriaus Puskunigio muzika ir Elžbietos Latėnaitės vaidyba bei muzikinis atlikimas. Aktorė, kuri spektaklyje buvo labdarių komandoje, ne tik puikiai vaidino, bet ir grojo, o taip pat dainavo! Po jos atlikto „London, London“ salėje pasigirdo plojimai. (Elžbieta, gal jūs ir šiaip kažkur kitur dainuojate, ne tik šiame spektaklyje? – Mielai ateičiau!)

Spektaklio anonse rašoma, kad naudojama „nenormatyvinė leksika“. Tačiau iš tiesų buvo vos keli keiksmažodžiai. Palyginus su panašios emigrantinės tematikos spektakliu „Išvarymas“ (apie jį rašiau ČIA), šis spektaklis atrodo it nekaltoji mergelė Marija. Nelyginti šių spektaklių neišeina – visgi jie kažkuo labai panašūs. Tik „Bedalis ir labdarys“ trunka ne 6, o 1 valandą ir 50 minučių.

Man atrodo, kad į panašios tematikos spektaklį žiūrovai reaguoja labai skirtingai. Priklauso ir nuo to, ar jie ragavo emigranto duonos patys, ką jiems reiškia Londonas, su kuria visuomenės grupe čia, Lietuvoje, – labdarių ar bedalių – save tapatina. Vieniems spektaklis gali nepatikti, kitus – sužavėti. Bet abejingų kažin ar bus.

eventDetails

***

VAKAR BUVAU TEATRE

Tag Archives: vaitiekūnas