Tag Archives: vaikai

J.Pommerat „Raudonkepurė“

02 Antradienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kadangi mūsų namuose auga viena jaunoji teatro žiūrovė (auga ir dar vienas, bet jo jau toks amžius, kad į teatrą už rankos nebenusivesi), stebiu, kokios naujos premjeros vaikams teatruose randasi. O randasi jų nedažnai, daug dažniau grybai rudenį po lietaus randasi.

Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis “Raudonkepurė“ rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Jis skirtas 5-10 metų vaikams ir trunka apie 50 minučių. Kai 2016 metų rudenį įvyko spektaklio premjera, nusipirkau bilietus į jį ilgai negalvojusi. Pavergė nuotraukos iš repeticijų, kuomet žiūrovai ir aktoriai įsitaisę scenoje, o ši tapusi didžiule piešimo lenta, kurioje vaikai, laukdami spektaklio, piešia, spalvina ir kitaip smagiai leidžia laiką. Tačiau tąkart į spektaklį nueiti nepavyko, bilietai iškeliavo pas bičiulę, o aš nusipirkau naujus kitam kartui. Teko pirkti gerokai į priekį, nes artimiausiems seansams bilietų nebuvo.

Vos įėjus į salę, išgirsti “laba diena, malonu, kad atėjot“. Tai aktoriai sveikinasi su visais ir su kiekvienu atskirai, iš karto pasiūlydami flomasterių spalvinimui. Toks asmeninis kontaktas ir idėja su piešimu scenoje iš tiesų labai miela. Mačiau, kad žibėjo ne tik vaikų, bet ir jų tėvų akys. Čia pat, scenoje, tarp žiūrovų įsitaisę ir aktoriai – pasakotojas (Justas Tertelis), Raudonkepuraitė (Kamilė Petruškevičiūtė), jos mama (o vėliau ir senelė – aktorė Diana Anevičiūtė). Spektaklis prasideda su įspūdingomis vaizdo projekcijomis, todėl tarp vaikų nuvinguriuoja šnabždėjimas ir atodūsiai: “Oho“, “O, žiūrėk“, “Kaip gražu!“…

J.Pommerat pjesės pagrindas yra visiems žinoma pasaka apie Raudonkepuraitę, tik joje dar labiau akcentuojamas mamos ir dukters ryšys, vaiko vienišumas, išgyvenamos baimės, kompleksai. J.Pommerat pasakojimas yra labiau tėvams, nerandantiems savo vaikams laiko ir bendraujantiems paviršutiniškai, nes “gi visi esame labai užsiėmę ir žaidimams neturime laiko“

Labai smagus režisūrinis sprendimas – Raudonkepurę kelionėje pas močiutę sekantis šešėlis, kuris scenoje išdarinėjo tokius akrobatikos ir gatvės šokių triukus, kad gniaužė kvapą. Dar vienas netikėtumas buvo vilkas, kurį įkūnijo aktorius, įvilktas į trimetrinį kailinį kostiumą. (Kai vėliau visi žiūrovai buvo padalinti į dvi grupes ir išėjo iš salės sekdami paskui Raudonkepurę ar Vilką, pasirinkome pastarąjį, nes taip ir norėjosi į  jį ilgiau paspoksoti bei kailį paglostyti).

Girdėjau, kaip šeimos, sėdėjusios šalia manęs, stebėjosi tikrai netradicine šio spektaklio forma. “Jis visai kitoks, negu visi kiti“, – kalbėjo jie. Aš pritariau jiems mintyse.

Jeigu trūks plyš reikėtų prie kažko prikibti, pasirinkčiau spektaklio pabaigą. Ji kažkokia striuka. Po viso spektaklio, kuris iš tiesų smagus, įsimenantis, toks “uch“ ir “ach“, pabaiga atrodė kažkokia išsikvėpusi. Man asmeniškai labai trūko tradicinio aktorių išėjimo nusilenkti spektaklio pabaigoje. Jis toks kaip taškas visada būna. Padedi tašką spektakliui, ir taškas. O šįkart to nebuvo, todėl viskas pasibaigė padrikai ir iki drugelių skraidymo pilve po spektaklio kažko pritrūko. Bet nepaisant to, aš šį spektaklį jau tą pačią dieną po jo pamatymo sugebėjau pareklamuoti kokioms trims mamoms, auginančioms panašaus amžiaus vaikus. Nes nuoširdžiai noriu, kad jį pamatytų kuo daugiau šeimų.

***

J.Pommerat “Raudonkepurė“

režisierius Paulius Tamolė

premjera 2016-10-16

 

Animacijos spektaklis TĖČIO PASAKA

13 Pirmadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Apie šį spektaklį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų. 2013 metais sukurtas animacijos spektaklis vaikams „Tėčio pasaka“ yra pelnęs prestižiškiausią teatrinį apdovanojimą Lietuvoje – Auksinį scenos kryžių už geriausią metų vaikišką spektaklį.

Kūrybinė studija PetPunk  ir Atviro rato aktoriai suvienijo jėgas tam, kad atėję į spektaklį žiūrovai užsimirštų, kur esą, o išėję sakytų WOW. Ne wow, o WOW.

Prisipažįstu, kad nesu abejinga „Atviro rato“ trupei. Jų „Atviras ratas“, „Lietaus žemė“ ir vaikiškasis „Senelės pasaka“ (taip pat kadaise gavęs Auksinį scenos kryžių kaip geriausias metų spektaklis vaikams) man yra spektakliai, kurių iš atminties neištrina niekas. ( O atmintis – mano silpnoji kūno dalis). Na, bet grįžtu į „Tėčio pasaką“, kuri rodoma „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje ir trunka 60 minučių.

Į spektaklį atėjom pusvalandžiu anksčiau. Kad ramiai išgertume kavos/kakavos ir suvalgytume po keksiuką. Pasirodo, keksiukų kavinėj nėra. Tiek to, tiks ir pyragai. Jų irgi nėra. Gerai jau, gerai, imsim sausainių. Jų irgi nėra. Gal tada saldainį kokį? Ne? Tai ko gi yra? Ogi kavos ir kakavos. Liekam nepasikeksiukinę ir traukiam į salę, kurioje šįkart sėdėsime scenoje. Na, gerai, 20 cm nuo scenos, nes išvakarėse perkant bilietus jų buvo likę tik pristatomoje eilėje. Jie pigesni ir… tai geriausios vietos visoje salėje!

Spektaklio mintis labai teisinga, reikalinga ir be galo aktuali. Tėtis (aktorius Justas Tertelis) yra toks užsiėmęs, turi kalną darbų ir marias reikalų, kad neberanda laiko žaisti su dukryte (aktorė Benita Vasauskaitė). Ji susigalvoja „nematomą“ draugą ir ima žaisti viena. Persidirbusį ir pervargusį tėtį ima nervinti garsus dukters juokas ir žaidimai, tad jis aprėkia Urtę. Mergaitė parašo tėčiui atsisveikinimo laišką ir išeina iš namų. Tėtis leidžiasi į ilgą kelionę. Tam, kad surastų Urtę, jis vėl turi išmokti žaisti, įsivaizduoti, fantazuoti, neskaičiuoti laiko ir suprasti tai, kad jokie darbai, jokie pinigai ir niekas, niekas gyvenime vaikui neatstos jo tėčio ir mamos.

Visą spektaklį daigė kažkur širdies plote. Tai nebuvo tik „Tėčio pasaka“, tai buvo MANO pasaka. Aš labai dažnai būnu labai panaši į spektaklio tėtį, o mano dukrytė – į Urtę. Aš ir surandu šimtus pasiteisinimų, kad vietoj bendro žaidimo „Uno“ galėčiau pafeisbukinti telefone, o prašymą kartu pašokti ar padainuoti dažniausiai atremiu tokiais žodžiais: „Kur tu matei, kad suaugusieji taip šokinėtų? Pašokinėk viena…“

Tad štai kokią mintį spektaklis siunčia tėvams. O į vaikus jis kreipiasi nerealia animacijos kalba. Visa scena mirgėte mirga fantastiniais pasakos personažais, įspūdingais jų kostiumais, gigantiškomis lėlėmis ir nerealiomis vaizdų projekcijomis. Tokio spalvų ir vaizdų festivalio mano akys seniai buvo neregėję. O vaikiškam spektaklyje tai mačiau apskritai pirmą kartą. Bravo spektaklio animatoriams!

Spektaklis skirtas vaikams nuo 4 metų. Visada labai prašau tėvų atsižvelgti į kūrėjų rekomenduojamas amžiaus normas, nes niekam ne paslaptis, kad kūdikių mamos, neretai apsėstos ankstyvojo lavinimo ar prusinimo idėjomis, mažutėlius tempiasi ten, kur jiems tikrai ne laikas eiti.

Feisbuke spektaklis “Tėčio pasaka“ turi savo puslapį (ČIA), todėl siūlau užsiprenumeruoti jį ir nepraleisti kito artimiausio vaidinimo.

tp_baneriukas