Galėjo labiau pasistengti su pavadinimu spektaklio kūrėjai. Tas „savižudybės anatomija“ neskamba patraukliai. Atrodo, lyg psichologijos studentų antro kurso kolokviumo tema. Jeigu ne vasarą su akcija pirkti bilietai į šią ir kitas Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeras, abejoju, ar būčiau susigundžiusi tokio pavadinimo spektakliu.

Kognityvinį disonansą man sustiprino ir tai, kad tą dieną, kai ėjau į spektaklį, ką tik užžiebta buvo Vilniaus Kalėdų eglė. Važiuojant į teatrą šeštadienio vakarą srautas žmonių traukė pažiūrėti eglės. Iš Gedimino prospekto parduotuvių girdėjosi kalėdinių grojaraščių muzika, oras kvepėjo skrudintais migdolais ir būsimų švenčių laukimu. Likus iki teatro keliems žingsniams rimtai suabejojau – ar einu į „Savižudybės anatomiją“, ar visgi einu kavos į artimiausią kavinę, o tada švęsti gyvenimo besidairant į kalėdiškai papuoštą Vilnių. Nugalėjo teatras.

Kadangi buvo spektaklio premjera, salėje sėdėjo nemažai teatro žmonių – režisierių, aktorių. „Savižudybės anatomiją“ režisavusi Uršulė Bartoševičiūtė, apsirengusi ryškiu žaliu kalėdiniu megztuku, taip pat sėdėjo salėje tarp žiūrovų. Įdomu, maniau, kad režisieriai per premjeras būna užkulisiuose, drąsina, komentuoja, pataria aktoriams.

Visada smalsu apsidairyti aplinkui, kokia publika sėdi salėje. Šįkart ji buvo labai marga, skirtingų amžių ir lyčių. Šalia manęs sėdėjo trisdešimtmetis barzdotas vyras, kurį mintyse pakrikštijau psichologu (pasirodė panašaus tipažo). Iš kitos pusės sėdėjo mano tėvų amžiaus pora. Keista pasirodė tai, kad spektaklis gavo N-16 įvertinimą, kai tuo tarpu kitas panašios tematikos matytas „Stand’upas prasmei ir beprasmybei“ nurodytas kaip N-18. Dabar, kai mačiau abu, manau, kad reiktų sukeisti vietom tuos N-16 ir N-18. Arba abiems duoti N-18.

Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ pasakojama vienos giminės trijų kartų moterų istorijos. Močiutė Karolina (aktorė Augustė Pociūtė) ir mama Ana (aktorė Augustė Ona Šimulynaitė) nusižudo, o jų anūkė ir dukra Bona (aktorė Elžbieta Latėnaitė), sprendžiant iš paskutinės spektaklio scenos, nutrauks šį ratą.

Labai įdomi spektaklio scenografija, kai scenoje įkurdintas namas, o jo trijuose kambariuose vyksta veiksmas vienu metu: mes matome ir Karolinos, ir Anos, ir Bonos gyvenimus. Jie vyksta atitinkamai 1970, 1990 ir XXI amžiuje (nepamenu tikslių metų). Ypač pačioje spektaklio pradžioje, girdint tris skirtingas istorijas ir vienu metu vystomus dialogus, buvo sunku sekti, kas čia vyksta ir kas čia dabar kalba. Reikia labai didelės koncentracijos ir įsiklausymo. Į spektaklio pabaigą ausis jau ėmė skirti skirtingų aktorių balsus ir buvo lengviau orientuotis. Nors girdėjau komentarus po spektaklio, kad „sunku buvo sekti veiksmą“.

Didžiausias spektaklio atradimas man – aktorė Augustė Ona Šimulynaitė. Buvau ją mačiusi kituose pastatymuose, bet šitas vaidmuo buvo triskart wow. Patiko ir įdomūs spektaklio režisūriniai sprendimai. Visų nepasakosiu, bus proga pamatyti patiems.

Pati istorija labai moteriška, vyrai joje tarytum antraeiliai personažai, su neišplėtotais charakteriais, tokie drungni. Silpnoka grandis spektaklyje man pasirodė trečiosios moters (Bonos-Elžbietos Latėnaitės) istorija. Ligoninės priėmimo skyriui vadovaujanti lesbietė gydytoja keičia meilužes, neturi ryšio su tėčiu ir nesiryžta parduoti namo, kuris jai primena apie močiutės ir mamos savižudybes. Tiesiog nepajaučiau jos, kaip kitų dviejų moterų.

Spektaklis trunka tris valandas, rodomas Naujojoje salėje ir turi vieną pertrauką.

Nežinau, kiek žiūrovų sulauks „Savižudybės anatomija“, bet jeigu manęs kas užklaus, koks dėmesio vertas spektaklis šiuo metu rodomas teatre, aš būtinai paminėsiu šį pavadinimą. Nors ir esu įsitikinusi, kad dėl jo kūrėjai galėjo pasistengti labiau. Žr. pirmą įrašo sakinį.

***

Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė

Premjera 2024-11-28

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt