Tag Archives: Tuminaitė

Žemaitė. MARTI

15 Ketvirtadienis Rgs 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Toks beviltiškumo jausmas apėmė išėjus iš spektaklio. Na, tiesiog tooooooooks! Žemaitės apsakymą „Marti“ skaičiau dar mokykloje, ir Vingių Jonas ilgam buvo tapęs tinginio, apsileidusio, girtuoklio, besmegenio, beviltiško žmogaus sinonimu. Šįkart pažiūrėjus spektaklį akcentai susidėliojo kitaip, nei jaunystėje. Katrės tragedija pasirodė esanti ne tik vienos šeimos (na, gerai, dviejų šeimų/giminių – Jono ir Katrės), bet labiau visuomenės. Tokios visuomenės, kuriai moteris yra menkesnė lytis už vyrą; tokiai visuomenei, kurioje neturintis pakankamai pinigų yra mažiau gerbtinas už turtuolius; tokiai, kuri sužeistą ar ligotą nurašo iš karto; tokiai visuomenei, kurioje machinacijos, galia, kumštis yra aukščiau už įstatymą; tokiai, kurioje tamsa nugali šviesą.

Nežinau, pagal kokius kriterijus spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė rinko aktorius vaidmenims. Gal su kai kuriais jų ir paskubėjo… Iš visų buvusių ant scenos išskirčiau mažiausiai vaidinusį pasakotoju buvusį Daumantą Ciunį. Jis kažkaip sulipdydavo paskiras scenas į vienį.

Scenografas Vytautas Narbutas padirbėjo iš peties – neperkrauta, bet išraiškinga scenografija padėjo, o ne trukdė vaidinimui. Kaip ir Fausto Latėno muzika.

Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre rodomas spektaklis nėra kažkoks itin postmodernistinis, bet nėra ir toks, per kurį užmigsi. Nors… Jei labai pavargęs į jį ateisi, galimybė snūstelt išlieka.

Spektaklio trukmė 1 valanda 50 minučių be pertraukos. Salė vakar nebuvo visiškai užpildyta.

Spektaklį mačiau antrą kartą, pirmas kartas buvo pačioje spektaklio gimimo pradžioje. Kiek pamenu, anąkart ir progų nusijuokti buvo daugiau ir aktoriai (taip man dabar atrodo) vaidino labiau įsijautę. Nors gal ir klystu, juk būna, kad nusipirkęs labai patikusius ledus antrą kartą juos valgydamas stebiesi, ir kuo gi jie aną kartą taip sužavėjo…

Man rodos, kad jaunimas šiais laikais nemėgsta mokykloje skaityti panašių į Žemaitės „Marčią“ „oldskūlinių“ veikalų, tad spektaklis padėtų jiems susipažinti su XX a. pradžios realistinės literatūros kūriniu. Teatrui vertėtų jį pasiūlyti gimnazistams „Kultūros paso“ programoje. Nors nežinau, gal tai jau ir padaryta?..

***

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera: 2018 m. spalio 19 d

Išsamiau: www.vmt.lt

Savižudis

24 Sekmadienis Spa 2021

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Pirkau bilietą į legendinį Rimo Tumino „Maskaradą“, o išvakarėse sužinojau, kad jis pakeistas į G. Tuminaitės režisuotą „Savižudį“. Buvo galima grąžinti bilietus ir laukti kito „Maskarado“ karto, bet pasitarėme su drauge ir nusprendėme eiti. Atšauktasis spektaklis buvo suplanuotas rodyti Rusų dramos teatre, tad čia ir matėme „Savižudį“. Su viena pertrauka spektaklis trunka pustrečios valandos, salė buvo pusiau tuščia, pusiau pilna (ko gero, tuščiosios vietos reiškė, kad žmonės nepanorėjo ateiti į kitą, nei planavo, spektaklį).

Šįkart eidama į spektaklį apie jį beveik nieko nežinojau – negulinau nei pjesės autoriaus, nei informacijos apie siužetą. Kartais (o gal ir visada) labai gerai yra neturėti lūkesčių ir išankstinių nusiteikimų. Spektaklyje vaidina puikiai pažįstami Mažojo teatro aktoriai –Indrė Patkauskaitė, Agnė Šataitė, Neringa Būtytė, Daumantas Ciunis, Tomas Rinkūnas, Tomas Stirna, Tomas Kliukas.

Pjesės autorius rusas Nikolajus Erdmanas ironišką ir groteskišką „Savižudį“ parašė XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje ir sulaukė tuometės sovietų valdžios nepalankumo. Buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs pjesių jau neberašė. Tik po jo mirties 1970 metais ši pjesė buvo „atrasta“ užsienio režisierių.

Spektaklio centre – bedarbis Podsekalnikovas (aktorius Daumantas Ciunis) susipykstantis su žmona dėl dešros valgymo naktimis. Ši maža detalė įsiūbuoja pjesės veiksmą ir vos nesibaigia pagrindinio veikėjo mirtimi. Podsekalnikovui nusprendus nusižudyti, atsiranda ne vienas veikėjas, kuriam tokia mirtis būtų naudinga, tad ima jį įkalbinėti mirti ne šiaip sau, o „dėl kažko“. Pavyzdžiui, vardan smaugiamos inteligentijos.

Nors spektaklio paantraštė sako, jog tai „komedija“, juoktis šįkart nesinorėjo. Tas savižudybės vaizdavimas scenoje, pasiruošimas mirčiai, atsisveikinimo laiškų rašymas, karsto ir gėlių pirkimas man buvo kažkoks makabriškai graudus ir juokas neėmė. Tiesa, šaliai sėdintis vienas vyriškis vis reguliariai nusižvengdavo – tai kažkam visgi juokinga buvo.

***

N-14

Premjeros data: 2014 m. spalio 23 d.

Režisierė: Gabrielė Tuminaitė

Išsamiau: http://www.vmt.lt.