Tag Archives: trukmė

Dėdė Vania

16 Sekmadienis Sau 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Jei būčiau astrologė iš gyvenimo būdo laidos, tai pasakyčiau, kad mėnulis, žvaigždės ir planetos 2022-aisiais sukrito taip, kad Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro spektaklis „Dėdė Vania“ (režisierius Tomi Janežič iš Slovėnijos) Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose šiemet sulauks daugiausiai įvertinimų. Bus nominuotas ne vienoje kategorijoje, ne vieną ir laimės. Tarp lipsiančiųjų į sceną turėtų būti gydytojo Astrovo vaidmenį šiame spektaklyje pagal Antono Čechovo pjesę suvaidinęs Martynas Nedzinskas ir scenografas iš Slovėnijos Branko Hojnik. Labai tikiu, kad įvertinta bus ir Sonios vaidmenį atlikusi aktorė Ilona Kvietkutė, be galo talentinga, darbšti ir daugybę įsimintinų vaidmenų Mažajame teatre suvaidinusi aktorė.

Bet aš nesu astrologė, tai toliau nebursiu, o tik papasakosiu įspūdžius iš apsilankymo spektaklyje vakar.

Skandalingoji spektaklio premjera įvyko 2021 metų vasarą. Tądien spektaklis turėjo būti vaidinamas pirmą kartą ir iki jo likus suskaičiuotoms valandoms režisierius nušalino dėdę Vanią turėjusį vaidinti aktorių Arūną Sakalauską. Paaiškinimas buvo tas, kad pandemijos metu vyko mažai repeticijų ir aktoriaus vaidyba režisieriaus neįtikina. Slovėnas režisierius tą vakarą pats lipo į sceną su scenarijumi rankose ir angliškai bandė paaiškinti, ką ir kaip čia dabar vaidinti turėjo dėdė Vania. Kilus šurmuliui, kaip čia dabar taip, teatras priėmė sprendimą premjerą atidėti iki rudens ir per tą laiką išsiaiškinti su režisieriumi. Po kurio laiko spektaklis vėl išvydo dienos šviesą – dėdę Vanią visgi vaidino Arūnas Sakalauskas. Profesorių Serebriakovą vaidino Arvydas Dapšys, jo jaunąją žmoną – Indrė Patkauskaitė.

Šią pjesę Antonas Čechovas parašė 1897 metais. Jei eisit į spektaklį, rekomenduoju perskaityti Motiejaus Miškinio vertimą, kurį rasite pjesių saugykloje Dramų stalčius. Pjesė trumputė ir ją perskaityti užteks geros valandos. O štai spektaklis su dviem pertraukomis trunka 4 val. 30 minučių.

Spektaklis „Dėdė Vania“ turi viską, ko reikia geram teatro hitui: nepasenusią tematiką (visi nelaimingi / nėra gyvenimo prasmės / senatvė ir nereikalingumo jausmas / žmogiškų santykių trūkumas / nėra noro keisti/s / alkoholis „gelbėtojas“ / ji nemyli jo, o jis myli ją/ ji įsimyli jį, jis gal irgi, bet meilė neteisėta ir t.t., puikių aktorių komandą, įdomią scenografiją ir kostiumus, gyvą muziką, nulaužtą ketvirtą teatro sieną (kai aktoriai kreipiasi į žiūrovus, įterpia pjesėje nesančių frazių). Visgi kartais aplankydavo jausmas, kad paskiros scenos puikios, bet kai kur režisieriui pritrūko klijų joms suklijuoti.

Mažiausiai į akis spektaklyje krito herojus, kurio vardu ir pavadinta pjesė. Nors jis ir prisistatė esąs keistuolis, neformatas, neišsipildęs Dostojevskis ar Bodleras, jo nykumas ir beveidiškumas buvo akivaizdus. Nežinau, ar čia buvo to-bu-las personažo išpildymas ar tiesiog aktoriui „ne ta diena ir ne tas vaidmuo“.

P.S. Laukiu „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų nekantriai. Pasitikrinsiu, ar turiu kokį astrologinį geną. Kad teatrinį turiu, tai faktas – vakar nusipirkau bilietą į dar vieną spektaklį. Susirašysim po savaitės. Iki!

***

Anton Čechov „Dėdė Vania“

Režisierius ir adaptacijos autorius – Tomi Janežič (Slovėnija)

Premjera 2021. 07.15

Daugiau: www.vmt.lt

Sulėtintai

08 Šeštadienis Sau 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , ,

Šį sezoną su teatrais man nelabai sekasi. Rudenį iš anksto nusipirkau bilietus į keturis spektaklius. Tiksliau, premjeras. Tai iš jų buvau tik vienoje. Vieną atšaukė. Du perkėlė kitoms datoms, kurios man netiko. Tad daviau sau žodį, kad šiuo pandeminiu laikotarpiu bilietų iš anksto į spektaklius nepirksiu. Būsiu laisva, googlinsiu, jei rasiu kokį biliečiuką, imsiu ekspromtu.

Panašiai nutiko ir su Nacionalinio dramos teatro spektakliu „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar). Išvakarėse ėjau Gedimino prospektu ir va taip iš niekur nieko pravėriau teatro duris. Į mano klausimą, ar yra bilietų į rytojaus spektaklį, kasininkė nuleidusi akis ir akivaizdžiai apgailestaudama atsakė, kad, deja, likęs tik vienas. Sužinojusi, kad vieno bilieto man ir tereikia, mieloji moteris taip nudžiugo, kad net ir man smagiau pasidarė. Gi gEra nudžiuginti kitus, ar ne?

Spektaklis kurį laiką buvo rodytas Nacionalinėje Dailės galerijoje. Man rodos, kad labai konceptualus sprendimas žinant didžiulius tuščius galerijos fojė plotus ir tai, kad spektaklio siužetas yra apie menininkus. Aš spektaklį mačiau Nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje, tiesa, ne tradiciškai sėdint parteryje ar balkone, o sustačius kėdes scenoje ratu.

Menininkas A (aktorius Martynas Nedzinskas) – žavus, talentingas, mačiškas vyriškis, prieš dvejus metus įsivėlęs į seksualinės prievartos skandalą. Menininkė B (aktorė Miglė Polikevičiūtė) – jauna, emancipuota, lygių teisių reikalaujanti moteris, kuri nuolat reflektuoja, kaip jaučiasi ir sako panašius dalykus: „Aš dabar blogai jaučiuosi, man reikia pertraukos“, „Stop, nenoriu dalyvauti“, „Išlaikykim atstumą“ ir pan. Tuo tarpu menininkas A ne toks „politkorektiškas“. Į žiūrovus jis kreipiasi tiesmukiškai: „Žinau, ko čia atėjote. Jūs norite būti iškrušti. Norite būti sukrėsti. Aš tai ir duodu žmonėms. Tai kodėl jūs po to skundžiatės?“

Spektakliui įpusėjus pasirodo ir prieš dvejus metus prievartą patyrusi nekviesta menininkė (aktorė Augustė Pociūtė). Jos prisiminimai apie tai, kokia buvo artimųjų ir žmonių reakcija į prievartą, sukrečia. Pati kalta/Tylėk ir nedaryk gėdos šeimai/Jis geras vyras, negalėjo to padaryti ir kt. – visa tai kažkur jau girdėta. Arba skaityta feisbuke, kai buvo paviešintos lietuviškos me too istorijos.

Atskiro pagyrimo vertas kūrėjų sprendimas į spektaklį groti gyvai pakviesti smuikininkę Lorą Kmieliauskaitę. (Jeigu norite apie ją sužinoti daugiau (o verta), įveskite į google paiešką vardą su pavarde). Spektaklyje buvo ir šiuolaikinių režisierių pamėgtoji „gyva“ vaizdo transliacija, kuomet aktoriai spektaklio metu filmavo vieni kitus ir vaizdus rodė projektorių pagalba ant sienų. Spektaklyje buvo ir keiksmažodžių šiek tiek (kaip gi be jų dabar teatre!). Dar spektaklyje buvo improvizacijos (užstrigo filmavimo kamera ir vieną monologą aktorė kartojo du kartus).

Be seksualinės prievartos temos spektaklyje svarbi mobingo ir jauno menininko santykio su mokytoju tema. Menininkė B puikiai prisimena, kaip parodos kuratorė (aktorė Monika Bičiūnaitė) studijų metais iš jos žiauriai išsityčiojo kitų akivaizdoje.

Paminėti geru žodžiu noriu ir galerijos direktorių vaidinusį Rytį Saladžių ir menininkų mediatoriumi spektaklyje tapusį Gediminą Rimeiką.

Spektaklis yra vienos dalies, be pertraukos, ir trunka 1 val. 45 minutes.

Eidama į spektaklį nebuvau skaičiusi jokios recenzijos apie jį, tik oficialų anonsą teatro puslapyje. Man rodos, kad tą anonsą reiktų perrašyti – jis tikrai labai nykus. Spektaklis daug įdomesnis. O juk dažniausiai būna atvirkščiai.

***

Rež. Anna Smolar

Spektaklis „Sulėtintai“

Premjera: 2019 m. gruodžio 5 d.

Daugiau: www.teatras.lt

Savižudis

24 Sekmadienis Spa 2021

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Pirkau bilietą į legendinį Rimo Tumino „Maskaradą“, o išvakarėse sužinojau, kad jis pakeistas į G. Tuminaitės režisuotą „Savižudį“. Buvo galima grąžinti bilietus ir laukti kito „Maskarado“ karto, bet pasitarėme su drauge ir nusprendėme eiti. Atšauktasis spektaklis buvo suplanuotas rodyti Rusų dramos teatre, tad čia ir matėme „Savižudį“. Su viena pertrauka spektaklis trunka pustrečios valandos, salė buvo pusiau tuščia, pusiau pilna (ko gero, tuščiosios vietos reiškė, kad žmonės nepanorėjo ateiti į kitą, nei planavo, spektaklį).

Šįkart eidama į spektaklį apie jį beveik nieko nežinojau – negulinau nei pjesės autoriaus, nei informacijos apie siužetą. Kartais (o gal ir visada) labai gerai yra neturėti lūkesčių ir išankstinių nusiteikimų. Spektaklyje vaidina puikiai pažįstami Mažojo teatro aktoriai –Indrė Patkauskaitė, Agnė Šataitė, Neringa Būtytė, Daumantas Ciunis, Tomas Rinkūnas, Tomas Stirna, Tomas Kliukas.

Pjesės autorius rusas Nikolajus Erdmanas ironišką ir groteskišką „Savižudį“ parašė XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje ir sulaukė tuometės sovietų valdžios nepalankumo. Buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs pjesių jau neberašė. Tik po jo mirties 1970 metais ši pjesė buvo „atrasta“ užsienio režisierių.

Spektaklio centre – bedarbis Podsekalnikovas (aktorius Daumantas Ciunis) susipykstantis su žmona dėl dešros valgymo naktimis. Ši maža detalė įsiūbuoja pjesės veiksmą ir vos nesibaigia pagrindinio veikėjo mirtimi. Podsekalnikovui nusprendus nusižudyti, atsiranda ne vienas veikėjas, kuriam tokia mirtis būtų naudinga, tad ima jį įkalbinėti mirti ne šiaip sau, o „dėl kažko“. Pavyzdžiui, vardan smaugiamos inteligentijos.

Nors spektaklio paantraštė sako, jog tai „komedija“, juoktis šįkart nesinorėjo. Tas savižudybės vaizdavimas scenoje, pasiruošimas mirčiai, atsisveikinimo laiškų rašymas, karsto ir gėlių pirkimas man buvo kažkoks makabriškai graudus ir juokas neėmė. Tiesa, šaliai sėdintis vienas vyriškis vis reguliariai nusižvengdavo – tai kažkam visgi juokinga buvo.

***

N-14

Premjeros data: 2014 m. spalio 23 d.

Režisierė: Gabrielė Tuminaitė

Išsamiau: http://www.vmt.lt.

SOLIARIS 4

08 Penktadienis Spa 2021

Posted by in Spektakliai

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , ,

Nesu fantastikos gerbėja. Neskaitau fantastinių knygų. Neinu į fantastinius filmus kino teatre. Man atrodo, kad gyvenimas yra toks įvairus ir nenuspėjamas, kad jo scenarijui neprilygsta joks fantastinis siužetas. Todėl į spektaklį pagal Stanislawą Lemą SOLIARIS 4 ėjau tikrai ne todėl, kad pamatyčiau, kaip režisierius Grzegorz Jarzyna įkurdina tyrimų sotį kosmose. Ėjau todėl, kad po karantino buvau pasiilgusi teatro. Todėl, kad spektaklis vyko atsinaujinusiame Nacionaliniame dramos teatre, jau įrengtoje Naujojoje salėje. Todėl, kad spektaklio afišoje pamačiau mėgstamų aktorių pavardes – Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas, Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Kęstutis Cicėnas, Oneida Kunsunga. Na, ir nemeluosiu – dar ir todėl, kad tai vienas iš retų spektaklių, kuris trunka dvi valandas, o ne nenormaliai ilgai – penkias ar šešias valandas, kaip dabar labai madinga. Spektaklis vyksta be pertraukos.

Beje, taip sutapo, kad prieš eidama į SOLIARĮ 4 kažkuriame kultūriniame leidinyje perskaičiau recenziją apie šį spektaklį. Recenzija buvo tokia sukta susukta, kad nieko joje nesupratau. Toks vaizdas, kad atsiverstas Tarptautinių žodžių žodynas ir surašyti pirmi pasitaikę teatro terminai. Kažin, ar teatro kritikai patys supranta, ką parašo?..

Į Nacionalinį dramos teatrą atėjau pusvalandžiu anksčiau, kad galėčiau ramiai apžiūrėti jį po rekonstrukcijos. Ji, beje, dar tęsiasi (remontuojama Didžioji salė ir kiti reikalai), tačiau kažkokį vaizdą jau galima susidaryti. Pirmas dalykas, kas nudžiugino – naujos rūbinės rūsyje ir daug WC (gal nebebus jau tų gėdingų eilių iki lauko durų moterims skirtuose WC). Į akis krito, kad interjere atsikartoja teatro uždangos motyvas. Pagrindinis fojė vaizdas beveik nepasikeitęs, gal tik nenumindžiotas kilimas išduoda, kad remontas čia visgi buvo.

Naujoji salė primena kino salę, nes kėdžių eilės kyla aukštyn gana stačiai. Gerai – matomumas net ir sėdint viršutinėje eilėje bus puikus. Deja, kėdės ne pačios patogiausios – šalia sėdėjęs vyras spektaklio metu kosčiojo ir muistėsi, tai drebėjo ir mano bei kitų kaimynų kėdės. Salė yra black box tipo (kažkas panašaus į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę).

Ai, dar apie vestibiulyje matomų teatro darbuotojų ir savanorių rūbus – šiemet jie skaisčiai raudoni. Šis teatras jau nuo seno garsėja keistais personalo rūbais, anksčiau buvo tokie nenusakomos paskirties apsiaustai, dabar jų neliko, bet rūbai vis tiek keistoki mano akimis.

Kalbant apie spektaklį, tai gerai, kad pamačiau jį nebūdama fantastikos gerbėja – tikrosios fantastikos jame ne tiek daug ir įžvelgiau. Fantastikos žanrui priskirčiau spektaklio scenografiją, vaizdo projekcijas, kostiumus, grimą, tačiau pats turinys (atleiskite man, protingieji kurmiai) buvo grynai psichologinis teatras. Kosminėje stotyje dirbantys specialistai netyčia išleidžia savo skeletus iš spintų – juos aplanko (a) buvęs alkoholikas vyras, (b) seksualinę prievartą artimoje aplinkoje patyrusi sesuo, (c) studentas, patyręs priekabiavimą iš savo gerbiamo medicinos profesoriaus. Viskas ir sukasi apie tai. Mhhhh, šitą, aną, o gal režisierius irgi nėra fantastikos žanro mėgėjas?

***

Režisierius ir scenarijaus autorius — Grzegorz JARZYNA

Premjeros data: 2021 m. rugsėjo 9 d.

N-16

Daugiau info: https://www.teatras.lt/lt/spektakliai/pagal_stanislawa_lema_soliaris_4/

VAIDINA MARIUS REPŠYS

29 Antradienis Rgs 2020

Posted by in Spektakliai

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , ,

Monospektaklį „Vaidina Marius Repšys“ režisavo režisierius Mantas Jančiauskas. Įsivaizduoju, kaip nelengva buvo jiems abiems: juk broliai vienas kitą tikrai geriau pažįsta nei šiaip bendradarbiai, atsiriboti emociškai vienas nuo kito ir nuo spektaklio medžiagos kažin ar įmanoma. Neveltui sakoma, kad joks medikas neoperuos savo vaiko ar žmonos – šį darbą geriau padarys su pacientu nesusijęs žmogus.

Kadangi 2020 metais gyvename šiek tiek kitoje realybėje, negu buvo prieš metus, šio spektaklio premjerą, vykusią Jonavoje, stebėjau internete. Iš anksto nusipirkau bilietą ir numatytą valandą palindusi po kaldra žiūrėjau spektaklį. Jo trukmė – 1 val. 30 min. Iš karto pasakysiu, kad online formatas man patiko. Kadangi tai buvo monospektaklis, žiūrėti transliaciją buvo gana patogu – garsas nešokinėjo, kamera stambiu planu rodė aktorių, įsijausti į spektaklį tikrai buvo nesunku.

Pirmasis spektaklis, kurį aprašau ne pamačiusi teatro salėje, o po tiesioginės transliacijos internetu.

Marius Repšys šiame spektaklyje persikūnijo į savo suvaidintus veikėjus: pradėjo nuo Vandalo (spektaklis „Išvarymas“), toliau pabuvo Laurynu (spektaklis „Katedra“), tada nusikėlė į „Meistrą ir Margaritą“ ir taip toliau. Vėliau pasakojo savo gyvenimo epizodus, minėdamas ir kaip į jo gyvenimą atėjo patėvis, ir kodėl jis vaiku būdamas lankė Rytų kovos menų užsiėmimus. Spektaklio kulminacija tapo atsivėrimas apie emocinę duobę jo gyvenime, psichikos sveikatos problemas, kurios nuvedė jį į psichiatrijos ligoninę.

Kadangi prieš kurį laiką buvau skaičiusi Mariaus Repšio knygą „Heraklis Nr.4“, visa tai, kas vyko scenoje, man buvo žinoma ir nuspėjama žingsniu į priekį. Jaučiu, kad neskaičiusieji knygos turėjo didesnį malonumą žiūrėti. Man mano žinojimas apie Mariaus ligą ir kaip jam sekėsi su ja tvarkytis, trukdė. Spektaklis pasirodė lyg fragmentiškas knygos atpasakojimas.

Kaip ten bebūtų, Marius Repšys man yra kokybės ženklas lietuviškame teatre ir jeigu pamatau spektaklį, kuriame vaidina, tai būna postūmis į jį nueiti.

**

Nacionalinis Dramos teatras. „Vaidina Marius Repšys“

Režisierius: Mantas Jančiauskas

Premjera: 2020 m. rugsėjo 27 d.

Daugiau apie spektaklį: ČIA.

Jobo knyga. Eimuntas Nekrošius

08 Sekmadienis Kov 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau mačiusi aktorių Remigijų Vilkaitį teatro scenoje. Mano atmintyje teišlikęs jo paskutinis suvaidintas vaidmuo gyvenimo teatre – Kultūros ministro. Su nekantrumu laukiau a.a. Eimunto Nekrošiaus režisuoto ir Jaunimo teatre rodyto spektaklio „Jobo knyga“, kuriame pagrindinį – Jobo – vaidmenį atlieka Remigijus Vilkaitis.

Spektaklis vyko tuo metu, kai Lietuvoje jau buvo nustatytas pirmasis susirgimo koronavirusu atvejis ir sveikatos specialistai įspėjo žmones būti atsargius, vengti masinių susibūrimų uždarose erdvėse. Įspėjimas šįkart nesuveikė: teatro salė buvo pilnut pilnutėlė.

Apie ką spektaklis, nesunkiai sužinosite į paieškos sistemą įvedę žodžius „Jobo knyga“. Lakonišką ir labai tikslų siužeto apibūdinimą pateikia wikipedia: „Jobo knygoje pasakojama apie teisuolį Jobą, kuris praradęs viską, tačiau nesiliovęs tikėti Dievu. Jobo istorija užduoda klausimą: jei Dievas teisingas, kodėl kenčia teisieji? Knygoje rašoma, kaip Dievas leidžia šėtonui išbandyti Jobą. Šį užgriūva nelaimės – jis praranda turtus, vaikus, sveikatą“.

Beveik dviejų valandų (be pertraukos) spektaklis, kaip įprasta E.Nekrošiaus režisūrai, kupinas simbolių: vienus nesunkiai galima iššifruoti, kiti taip ir liko man paslaptis. Salėje  mačiau sėdint ne vieną dvasininką ir vienuolę, tačiau, ko gero, neteisinga sakyti, kad spektaklis skirtas tikintiesiems ar yra vien apie tikėjimą. Tikrai ne. Jis skirtas visiems, keliantiems sau būties, gyvenimo prasmės ir esmės klausimus.

ĮSPĖJIMAS. Jeigu iki šiol lankėtės tik komedijose ar labiau mėgstate modernų šiuolaikinį teatrą, pagalvokite prieš pirkdami bilietą į „Jobo knygą“. Jums spektaklis gali labai nepatikti. Arba gali taip patikti, kad imsitės gailėtis iki tol švaistę laiką visokiems niekams.

***

Režisierius: Eimuntas Nekrošius

Vaidina: Remigijus Vilkaitis, Vygandas Vadeiša, Vaidas Vilius, Milda Noreikaitė,
Marija Petravičiūtė, Simonas Dovidauskas, Tauras Čižas.

Premjera: 2013 m. rugsėjo 19 d. Italijoje

Daugiau: www.menofortas.lt

CV, arba Kas aš esu?

29 Šeštadienis Vas 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Vakar rašiau Nacionalinį diktantą, todėl jo įkvėpta šiandien drįstu suabejoti spektaklio pavadinimu. Mano kukliu manymu, jis turi gramatinę klaidą. Frazė „Kas aš esu“ arba turėtų būti rašoma kabutėse, arba nereikia didžiosios K raidės.  Bet gal ir klystu, nežinau. Nesu Nacionalinio diktanto laimėtoja, tiesiog vakar rašiau jį.

Kaip ten bebūtų, pavadinimas, sutikite, intriguojantis. Kuriantis iliuziją, kad visi, nežinantieji, kas jie yra ir kur einą, atėję į vaidinimą po jo išeis jau viską žinantys. Arba bent jau įkvėpti atsigręžti į save ir gerai pagalvoti – koks tu esi šiandien? Koks tu nesi šiandien? Ar esi laimingas šiandien? Kas tave daro laimingu?

Šio „Atviro rato“ spektaklio režisierius ir pjesės autorius yra Justas Tertelis. 2016 metais LRT ir Asociacijos LATGA organizuotame radijo dramaturgijos konkurse „Kviečia radijo teatras”, skirtame Lietuvos radijo 90-čiui, „CV, arba Kas aš esu?“ laimėjo pirmąją vietą.  Net ir nežinant šio fakto akivaizdu, kad pjesė yra labai radijiška. Joje daug teksto ir daug garsų. Veiksmo mažiau.

Esu buvusi daugelyje „Atviro rato“ spektaklių, jie gana skirtingi, nors beveik visus  vienija šiais laikais deficitu tapęs teatrinis nuoširdumas ir neįmantrios teatrinės raiškos priemonės. (Man iki šiol geriausias jų spektaklis yra „Lietaus žemė“, kur ratu sustatytos žiūrovų kėdės, aktoriai vaidina šalia žiūrovų be jokių dekoracijų ir rekvizitų). Toks jausmas, kad spektaklių (aprašomojo irgi) tikslas – ne nustebinti, ne pritrenkti, ne prajuokinti ir ne sugraudinti, o užmegzti dialogą su žiūrovu. Kartais jis įvyksta spektaklio metu, kartais – po kurio laiko. Kartais ir neįvyksta. „Atviro rato“ teatras jau ne pirmus metus turi Vilniaus miesto teatro statusą, jo spektaklius mėgsta jaunimas, sudarantis didelę dalį visų žiūrovų. Šįkart irgi panašiai buvo, tiesa, salė ketvirtadienio vakarą nebuvo pilna.

87772079_193746768561853_7018964030479925248_n

Be pertraukos spektaklis trunka 1 val. 40 minučių. Rodomas Juodojoje salėje, kurioje man labai patinka tai, kad eilės žymimos ne skaičiais, o raidėmis: A, B, C ir t.t. Aktoriai Vesta Šumilovaitė, Benita Vasauskaitė, Karolis Kasperavičius, Vaidotas Žitkus, Rokas Petrauskas ir Danas Kamarauskas vaidindami veidus slepia po kaukėmis (ne, tai ne koronoviruso pasekmė, toks spektaklio užmanymas). Spektaklio anonse buvo rašoma, kad jis bus „apie vieną visiems labai gerai žinomą žmogų. Kas jis, atskleista bus spektaklio metu“. Laukdama Menų spaustuvės fojė prieš spektaklį, mąsčiau, koks žmogus galėtų būti „visiems žinomas“. Mamontovas? – Ne. Sabonis? Mikutavičius? – Ne. Taip ir nesugalvojau atsakymo. Pasirodo, kad visiems žinomas žmogus yra… statistinis Lietuvos pilietis. Būtent apie jį ir yra šis spektaklis.

Žiūrėdama į tai, kas vyksta scenoje, jaučiau, kad esu šiek tiek per sena šiam spektakliui. Būčiau norėjusi jį pamatyti mokyklos laikais, studijų metais, prieš kuriant santuoką ar einant į pirmą darbo pokalbį. Nesakau, kad jaučiuosi, jog mano gyvenimo daina sudainuota, anaiptol. Tiesiog šiuo metu nesijaučiu kamuojama jokios tapatybės krizės, todėl spektaklis manęs neįtikino.

Na, o jeigu vis dėlto man reikėtų trūks plyš atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“, atsakyčiau kažkaip taip: „Esu žmogus, kuriam patinka gyventi. Labai“.

***

Režisierius – Justas Tertelis

Premjera – 2018.11.15

 

Sigitas Parulskis. JULIJA

22 Šeštadienis Vas 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Nacionalinis dramos teatras jau ne pirmą kartą savo spektaklių premjeras pristato ne Vilniuje, o kituose miestuose. Pamenu, kažkada spektaklis „Durys“ pirmą kartą buvo parodytas Anykščiuose, o „Žalia pievelė“ – Visagine. Šįkart spektaklio „Julija“ pagal S. Parulskio pjesę premjera vyko Trakų kultūros centre. Sakyčiau, gana rizikingas sprendimas, nes dar išvakarėse mačiau feisbuke klaidžiojantį postą, kad „premjera rytoj, o bilietų dar yra“.  Vilniuje, spėju, į premjerinį rodymą bilietai būtų išgaravę jau senų seniausiai.

Premjerai atidžiai ruoštasi – tiek išplatintų spaudos pranešimų apie būsimą spektaklį ne visada pamatysi. Skaičiau ir interviu su režisieriumi Kirilu Glušajevu, kuriam tai pirmasis režisuotas spektaklis Nacionaliniame dramos teatre, skaičiau interviu su pagrindine aktore Jolanta Dapkūnaite, kuri sakė, jog spektaklio idėja gimė susipažinus su rašytojos Žemaitės gyvenimu ir kūryba, skaičiau interviu ir su spektaklio scenografu Gintaru Makarevičiumi bei kostiumų dailininke Dovile Gudačiauskaite. Žodžiu, prieš važiuodama į Trakus apie spektaklį, jo siužetą ir gimimo aplinkybes žinojau tiek daug, kad kilo pagunda apskritai nevažiuoti. Bet pagundas nugalėjau ir jau temstant pasiekiau Trakų kultūros centrą.

87738071_195201115167074_7522712597074804736_n

Oficialiame teatro puslapyje spektaklio „Julija“ anonsas prasidėjo taip: „Kaip šiuolaikiniam žiūrovui pristatyti įvairiapusę ir iki šiol gana siaurai suprastą rašytojos Žemaitės asmenybę? Toks buvo pagrindinis naujo spektaklio kūrėjų galvosūkis“. Hm, tiesą sakant, nežinau, kas šiais laikais rašytojos asmenybę supranta „gana siaurai“. Gal kažkada, 1975-aisiais ir suprato, bet šiandien?.. Man atrodo, kad atvirkščiai, pastarąjį dešimtmetį ji tapusi nestandartinės moters, XX a pradžioje laužiusios bet kokius stereotipus, ikona. Jos meilės istorija 30 metų jaunesniam vyrui, kuris piršosi jos anūkei ir vedė dukterį, apdainuota senų seniausiai. Išleista ne viena knyga, kurioje pasakojama kaip ji, žilagalvė, plaukė per Atlantą, kaip sėdėjo kalėjime Vilniuje ir kodėl niekada nenusiėmė savo esybės simboliu tapusios skarelės. Tarp kitko, spektaklio išvakarėse lankiausi Vilniaus knygų mugėje, kur Literatūros ir tautosakos instituto stende puikavosi marškinėliai su Žemaitės atvaizdu ir prierašu „Nereikia man cackų pacackų“. Taigi, Žemaitės asmenybė man tikrai neatrodo tokia nežinoma, neįvertinta ar nesuprasta, kad reikėtų „griauti mitus“ ir tik dėl to statyti spektaklius.

87056740_2707515529297423_5925392982424420352_n

Vienos dalies ir 1,50 val. trukmės spektaklio forma – teatras teatre. Pagyvenusi aktorė Dora (aktorė Jolanta Dapkūnaitė) gauna jauno režisieriaus (Kęstutis Cicėnas) pasiūlymą suvaidinti Žemaitę – rašytoją Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę. Garsaus vyro (Salvijus Trepulis) šešėlyje namų šeimininke 20 metų buvusi moteris, išleidusi sūnų į užsienius, nusprendžia, kad tai jos paskutinis šansas ir imasi vaidmens. Tarp jos ir režisieriaus įsiplieskia romanas. Spektaklyje kaitaliojasi ir laikai, ir herojai: iš 2020-ųjų persikeliame į 1915 ar 1905, apsisiautusi švarkelį  Dora tampa Žemaite, o jos draugė Monika (Airida Gintautaitė) – Gabriele Petkevičaite-Bite.  Kartais šie perėjimai spektaklyje buvo meistriški, kartais – nevykę. Blankoki man pasirodė visi nepagrindiniai pjesės herojai – Doros sūnus, Žemaitės rašytojo talento „atradėjas“ Povilas Višinskis ir kiti. Pagrindiniai aktoriai atliko savo vaidmenis be menkiausios klaidelės, bet kažko man spektaklyje pritrūko. Gal mano nuotaika buvo ne ta, gal salė buvo ne ta, gal pjesės medžiaga režisieriui pasitaikė ne ta, gal režisierius buvo ne tas. Nežinau.

„Mažoka plojimų kaip premjerai“, – nugirdau jau eidama iš salės po spektaklio. Tikrai, mažoka.

P.S. O visgi galėjau nusipirkti tuos Žemaitės marškinėlius mugėje. Ech…

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2020 02 21

Daugiau apie spektaklį: www.teatras.lt

R. Schneider MIEGO BROLIS

02 Sekmadienis Vas 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Įsivaizduokit, kad jūs gyvenate pasaulyje, kuriame visus aplink esančius garsus – laikrodžio tiksėjimą, basų kojų žingsnius, širdies plakimą ir pan. – girdite tūkstantį kartų garsiau, negu visi kiti žmonės. Neįmanoma? Tačiau būtent taip savo trumpą gyvenimą nugyveno austrų rašytojo Robert Schneider romano „Miego brolis“ pagrindinis veikėjas absoliučios klausos vargonininkas Johanesas Elijas Alderis. Jau nuo pirmų spektaklio minučių tapo aišku, kad tokiam jautriam žmogui tokioje nejautrioje aplinkoje išgyventi neįmanoma, todėl gabaus muziko mirtis – gana logiška ir nuspėjama baigtis. Gal tik pats būdas, kurį išėjimui pasirinko Elijas, neįprastas. Jis apsisprendė… nemiegoti, nes „kas miega, tas nemyli“.

Iš karto sakau, kad didžiausių pagyrų šiame spektaklyje nusipelno pagrindinio vaidmens atlikėjas jaunas aktorius Džiugas Grinys, nerealiai įtaigiai suvaidinęs jam tekusį herojų. Spektaklyje Elijo tėvus vaidina Andrius Bialobžeskis ir Aušra Pukelytė, draugą ir jo sesę, Elijo mylimąją –  Aurelijus Pocius ir Digna Kulionytė. Būtiniausiai reikia paminėti spektaklio kompozitorių Vygintą Kisevičių, kuriam teko didžiulis iššūkis pasirūpinti spektaklio garsine puse. 

Režisierius Adomas Juška, Eimunto Nekrošiaus mokinys, baigęs režisūrą LMTA, Jaunimo teatre pastatė jau trečią savo spektaklį. „Miego brolis“ rodomas nedidelėje teatro salėje „99“ ir trunka 1 val. 40 minučių be pertraukos. Spektaklis nėra iš lengvųjų, ypač jei teatre lankotės kartą per penkmetį.

Iš pradžių spektaklyje nėra rišlaus teksto, dialogų (jų apskritai beveik nėra), todėl gali atrodyti, kad jis ir bus toks betekstis. Taip, žiūrovui sunkiau, ypač, jei jis neskaitė paties kūrinio ar bent jau anonso teatro puslapyje prieš ateidamas. Gal todėl vakar prasidėjus spektakliui, po kokių 15 minučių iš jo išėjo kelios poros žiūrovų. Salė mažutė, tad jų atsistojimas ir išėjimas aktoriams vaidinant prieš pat jų nosis – įvykis, kuris ne kasdien pasitaiko. Man, atvirai pasakysiu, buvo gėda už tokią nepagarbą kūrėjams. Kita vertus, laisvoj Lietuvoj gyvenam…

Spektaklis kol kas parodytas vos du kartus, bet prognozuoju, kad jam surinkti pilnas sales nebus labai lengva. Pasvarstykim, ko reikia, kad bilietai į spektaklį būtų išperkami du mėnesiai į priekį? Influencerių įrašų socialiniuose tinkluose? Aktorių, kurie būtų nusifilmavę populiariuose TV serialuose, muzikiniuose šou ar TV laidose? Daug lauko reklamos – afišų mieste, troleibusų stotelėse ir švieslentėse prie sankryžų? O gal skandaliuko, kai pasirenkama prieštaringai vertinama pjesė ar režisierius mėgsta skandalus? Juk tokiu atveju net spaudos pranešimų spektaklio komandai nereiks platinti, apie premjerą net neprašyti rašys didžiausi portalai… Spektaklis „Miego brolis“ neturi nei vienos šios sudedamosios dalies, tačiau jei paklausit mano nuomonės, ar verta jį pamatyti, atsakingai sakau – taip!

***

Režisierius: Adomas Juška

Premjera: 2020 m. sausio 31 d.

Daugiau info: www.jaunimoteatras.lt

A. Vološina ŽMOGUS IŠ ŽUVIES

18 Šeštadienis Sau 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Jaunos rusų dramaturgės Asios Vološinos pjesę „Žmogus iš žuvies“ Valstybiniame Jaunimo teatre režisavo jauna režisierė Eglė Švedkauskaitė. Spektaklis rodomas mažesniojoje teatro salėje „99“ ir be pertraukos trunka šiek tiek daugiau kaip pusantros valandos. Puslankiu sėdintys žiūrovai ir šeši vienoje linijoje išsirikiavę aktoriai nėra pats patogiausias sumanymas. Nes į salę įėjusi viena paskutiniųjų gavau vietą atsisėsti tik šone, maždaug pusmetris nuo aktorių. Taip gerą spektaklio gabalą mačiau tik visų aktorių profilius, o kai jie pradėjo judėti po sceną, teko gerokai pamankštinti kaklo raumenis, kad galėčiau matyti, kas ten vyksta. Nesuprantu, kodėl negalima buvo susodinti visų tradiciškai priešais aktorius. Aišku, norisi tų nekasdienių formų, bet kartais spektaklio kūrėjams siūlyčiau atsisėsti į žiūrovų vietas, kad jie pamatytų, ką mato anieji.

Spektaklio anonsuose buvo rašoma, kad tai spektaklis apie Rusiją. Šalį, kurioje „net neverta eiti į mitingus ar protestus, nes tai nieko nepakeis“. Nusiteikusi politinei tematikai, spektaklyje pamačiau buitiaką, kuris, beje, gerai pagalvojus, kartais paveikesnis už bet kurį filosofijos vadovėlį. Pjesėje visi veikiantys asmenys gyvena viename bute. Čia kambarį nuomojasi studentas iš Paryžiaus (aktorius Matas Dirginčius), žurnalistu dirbantis išsiskyręs rašytojas (aktorius Simonas Storpirštis) su drauge (aktorė Ieva Kaniušaitė), pradinukę dukrą Umą, vadinančią save Odre, auginanti humanitarė, šiuo metu dirbanti nekilnojamojo turto versle (aktorė Viktorija Kuodytė) ir į svečius atvažiuoja buvusi butiokė, pagaliau pasiryžusi viešai išpažinti meilę mylėtam ir mylimam rašytojui. Grišai (aktorė Asta Zacharovaitė). Iki spektaklio pabaigos likus keliolikai minučių atsiranda dar vienas personažas – Alekso Kazanavičiaus vaidinamas girtuoklėlis.

Spektaklį mačiau praėjus vos kelioms dienoms po to, kai buvo paskelbta, jog patį prestižiškiausią valstybės apdovanojimą – Kultūros ir meno premiją– šiemet laimėjo aktorė Viktorija Kuodytė. Esu aktorės fanų klube ir žiūrėdama šį spektaklį dar kartą įsitikinau neeiliniu meistriškumu. Jos monologas (nakties skambutis užsienyje dirbančiam vyrui) buvo kažkas toookio! Viktorijos Kuodytės suvaidintos Svetos Salmanovos tapatybės krizė šiame spektaklyje bene akivaizdžiausia iš visų. Filologė, kuri dirba nekilnojamojo turto firmoje. Mylinti moteris, kuri gyvena toli nuo vyro. Pinigus atskiram būstui taupanti ir su kitais gyvenimo paklydėliais besispaudžianti Sveta net mama nesijaučia esanti 100 procentų. Ji sukelia skandalą kino teatre, kad negali dukros nusivesti į filmą, kurio amžiaus cenzas yra didesnis, negu Odrei metų. Ar tikrai valstybė geriau už ją, mamą, žino, koks filmas kada tinka jos vaikui?

Spektaklio kulminacija – žinia, kad dukterį jai nesant iš namų išsivežė vaikų teisių tarnyba. Netikėtas spektaklio posūkis, nors kita vertus, juk vos prieš kelias dienas Odrė naktį sapnavo žmogų iš žuvies, kuris ateina ir paima ją.

Beje, jeigu šio spektaklio anonsą skaitysite Jaunimo teatro puslapyje, rasite prierašą raudonu šriftu „Dėmesio! Spektaklio metu rūkoma*, vartojama necenzūrinė leksika“ ir paaiškinimą, ką reiškia žvaigždutė: *naudojant žoliniu pagrindu pagamintas teatrines cigaretes be tabako ir nikotino.

***

Režisierė: Eglė Švedkauskaitė

Daugiau apie spektaklį:  www.jaunimoteatras.lt

Premjera: 2020.01.07

T.Slobodzianek. MŪSŲ KLASĖ

01 Sekmadienis Gru 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Režisierės Yanos Ross spektaklio „Mūsų klasė“ premjera įvyko 2013 metų rudenį. Panašiai tada ir pamačiau jį pirmą kartą. Spektaklis pastatytas pagal lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesę, kuri pasakoja apie mažą Lenkijos kaimą ir jo tragediją. Iki 1941 metų buvę tiesiog skirtingų tautybių klasiokai, pjesės veikėjai vėliau tampa žudikais ir aukomis, skundikais ir prievartautojais, emigrantais ir prisitaikėliais, kailį keičiančiais sulig nauja valdžia. Geriausiu atveju – alkoholikais, kurie užpylę akis nebemato siaubo, vykstančio aplink. „Mūsų klasė“ tais metais gavo net 4 auksinius kryžius – už režisūrą, scenografiją ir šviesas (Marijus Jacovskis) , antraplanį moters vaidmenį (Aldona Janušauskaitė) ir jaunąjį menininką (Dainius Jankauskas).

Kai manęs klausdavo, kokį spektaklį verta pamatyti Nacionaliniame dramos teatre, „Mūsų klasę“ paminėdavau visada. Jis man buvo palikęs išties didžiulį įspūdį. Būtent todėl prabėgus šešeriems metams vėl nusprendžiau jį pamatyti. Dėl Nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos, jį rodė Rusų dramos teatre, į kurį ir nuėjau, nusipirkusi bilietą pirmoje eilėje. Spektaklio trukmė – 3 val. 45 minutės, jo amžiaus cenzas yra N-18.

Žinau, kad yra žmonių kategorija, kurie antrą kartą į tą patį spektaklį neina, nes bijo susigadinti įspūdį. Aš ne iš tokių. Jeigu man smalsu ir norisi – einu. Spektaklis ir po šešerių metų man pasirodė toks pat stiprus, o aktorių komanda scenoje – nuostabi (iš viso jų vaidina kone dvidešimt, tai taupydama popierių nevardinsiu visų).

Žiūrėjimo malonumą gadino nebent žinojimas, kas po ko bus, kas su kuo ir kas prieš ką, kaip viskas baigsis. Tačiau šįkart spektaklį pamačiau kitomis akimis dėl to, kad per tuos šešerius metus pasikeičiau aš pati. Holokausto tema, kuri anksčiau lietuviams buvo tarsi terra incognita šiandien jau labiau išdiskutuota. Per šį laiką išėjo ne viena knyga šia tema, TV surengė ne vieną diskusiją, o feisbuke iki šiol verda aistringi ginčai. Tai, kad būta vietinių žmonių, anuomet prisidėjusių prie holokausto, abejojančių kažin ar yra. Tikrai ne visus Žagarės, Molėtų ar Lazdijų žydus nužudė tik svetimšalių rankos ir tai, apie ką mūsų seneliai bei tėvai nedrįso kalbėti, šiuolaikiniai jaunuoliai kalba kaip apie istorinę praeitį. Todėl spektaklio „Mūsų klasė“ siužetas galėjo būti sukurtas ir kažkuriame Lietuvos kaime. Spektaklis sukrečia ir nepalieka abejingų. Todėl kai manęs paklausite: „Ir ką čia gero rodo Vilniuje – kokį spektaklį pamatyti?“, aš būtinai atsakysiu – „Mūsų klasę“.

P.S. Šiuo metu kai rašau, Klaipėdos dramos teatre režisierius Oskaras Koršunovas irgi stato „Mūsų klasę“. Labai noriu pamatyti. O kadangi tuoj Kalėdos, einu rašyti laiško Kalėdų seneliui. Gera buvau, gal noras ir išsipildys.

***

Režisierė Yana ROSS

Premjera – 2013 m. rugsėjo 20 d.

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

 

I. Šeinius ZYGFRYDAS

23 Šeštadienis Lap 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kažkaip jaučiuosi apleidusi savo šį ūkelį, ups, blogelį. Žiūriu, kad nuo paskutinio įrašo mėnuo prabėgo, o per tą laiką dviejų pamatytų spektaklių taip ir neaprašiau. Taisausi. Gal ir gerai, įspūdžiai jau gerokai susigulėjo, nes Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį „Zygfrydas“ mačiau prieš kelias savaites. Gildo Aleksos spektaklis, pastatytas pagal Igno Šeiniaus romaną, buvo atvežtas į Vilnių ir parodytas „Menų spaustuvėje“. Žmonių salėje buvo kaupina, nežinau, ar susirinkusieji buvo Panevėžio dramos teatro gastrolių išsiilgę, ar Gildos gerbėjai sugužėjo, ar visiems buvo smalsu pamatyti netradicinį Šeiniaus kūrinį. Kuris, būkim, atviri, didelei daliai žmonių apskritai nebuvo girdėtas.  1934 metais parašytas romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ reagavo į tuo metu stiprėjančias nacionalistines idėjas. Kadangi kai kur šiomis dienomis išgyvename kažkuo panašų dejavu jausmą, šis kūrinys kaip niekada aktualus.

Prieš eidama į spektaklį, perskaičiau feisbuke jo anonsą. Ir gerai, nes spektaklio esmė sutilpo į štai šį vieną sakinį: „tai satyra apie rasių teorijos vadą, kuris po atsijauninimo operacijos prabunda žydu“. Rasių vadą vaidina Vaidotas Žitkus, atsinaujinusį jį antroje spektaklio dalyje – Matas Dirginčius. Dar vaidino Dalius Skamarakas, Gytis Ivanauskas, Milda Jonaitytė, Milda Naudžiūnaitė ir Arnas Ašmonas. Spektaklio trukmė – 3 valandos (su viena pertrauka). Į pretenzingus kostiumus įsprausti aktoriai scenoje ne tik vaidino, bet ir pasikeisdami filmavo vienas kitą, o tas vaizdas rodomas scenoje. Kažkaip retas šiuolaikinis spektaklis dabar apsieina be panašaus finto, nieko naujo. Jeigu reikėtų išskirti, kas labiausiai patiko, paminėčiau scenografiją, kuri buvo gana minimali ir taikli tokiam mokslinės fantastikos kūriniui. Be to, viso spektaklio metu režisieriui kažkaip pavyko išlaikyti įtampą – pirmoje dalyje didysis vadas, įkūręs pirmąjį žmonių rasių muziejų, išleidžiamas atostogų, nes jaučiasi pervargęs. Tada jis nusprendžia vykti į Šveicarijos kliniką, kur jam bus atlikta jauninimo procedūra. Ši pavyksta, tačiau šalutinis operacijos poveikis, kad vietoj didžiausio pasaulyje rasisto jis tampa kardinaliai kitokiu.

Neįtikėtina, kad Ignas Šeinius parašė du tokius skirtingus kūrinius – šį romaną, pagal kurį pastatytas spektaklis, ir garsųjį „Kuprelį“ (jis teberodomas Nacionaliniame dramos teatre). Manyčiau, kad verta pamatyti abu.

***

Režisierius – Gildas Aleksa

Premjera – 2018 m. gruodžio 15 d.

Spektaklis sukurtas teatro „Teatronas ir Juozo Miltinio dramos teatro

Daugiau info – Juozo Miltinio dramos teatras

Buda palėpėje

24 Ketvirtadienis Spa 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Spektaklio scenarijaus autorė, režisierė ir vienintelė aktorė – Birutė Mar, įkūrusi „Solo  teatrą“ ir savo monospektaklius rodanti įvairiausiose Vilniaus erdvėse. Spektaklį pagal japonų kilmės amerikietės rašytojos J.Otsuka romanas „Buda palėpėje“ (prieš kelerius metus išleistas ir lietuvių kalba) žiūrėjau jaukioje Kotrynos bažnyčioje, kuri šiandien turi tik pavadinimą „bažnyčia“, o iš tiesų nėra šventinta ir atlieka koncertų ir vaidinimų erdvės funkciją. Valandos trukmės spektaklis buvo rodomas Japonijos kultūros festivalio “NowJapan” programoje.

„Buda palėpėje“ sukurtas pagal tikras XX amžiaus pradžioje į Tokiją vykusių japonų emigrantų gyvenimo istorijas. Kaip rašoma spektaklio lankstinuke, kurį gavau įeidama į salę, po pirmojo pasaulinio karo japonai vyrai plaukė į San Franciską ieškotis darbo – vėliau vieni jų užsidirbę grįžo į Japoniją, kiti pasiliko Amerikoje ir ėmė kurti šeimas. Į Japoniją siųsdavo nuotrauką (nebūtinai tikrą) ir laukdavo nuotakos, išsirinkusios savo būsimąjį iš fotografijos. Autorė seka „fotografijų nuotakų“ pėdomis – keliauja su jomis alinančioje kelionėje laivu į Ameriką, stebi pirmąjį susitikimą su būsimu vyru, svajonių apie stebuklingą gyvenimą Amerikoje žlugimą. Kasdienybės ritualai trunka iki lemtingo Perl Harboro ryto, po kurio japonai Amerikoje masiškai buvo iškeldinami iš savo namų, išvežami ir pradanginami – tiesiog išnyko tarsi rūkas, lyg jų nebūtų buvę.

Kiek esu mačiusi Birutės Mar spektaklių, tiek kartų stebėjausi, kokia solo meistrė yra ši aktorė. Jai iš tiesų nėra lygių šiandien. Aktorės vaidinami personažai visada būna preziciškai išjausti, nepervaidinti, taiklūs, nuoširdūs. Scenoje ji būna vienui viena, tačiau ją taip užpildo, kad spektakliai niekada neprailgsta, atvirkščiai, pasibaigia per anksti. Ko, tiesą sakant, nepasakyčiau apie kitus monospektaklius. Kitų aktorių vaidinamuose esu ir snūstelėjusi, ir apskritai pasigailėjusi, kad atėjau.

Šįkart aktorė scenoje buvo ne visai viena. Jai talkino muzikantas Egidijus Ališauskas, spektaklį papildęs gyva muzika ir gongais. Muziką kūrė ir parinko Antanas Kučinskas, o japoniškuoju įvaizdžiu rūpinosi Indrė Pačėsaitė.

Nebuvau skaičiusi knygos, apskritai, spektaklio tematika man iki šio vakaro buvo nežinoma, tačiau išėjus po spektaklio kilo noras pasidomėti apie tai plačiau. Na, o Solo teatro puslapį (http://www.birutemar.lt/) įsidėjau į sekamų puslapių sąrašą. Radusi laisvą vakarą, mielai apsilankyčiau ir kituose kūrėjos spektakliuose.

***

 

J. Genet. BALKONAS

04 Penktadienis Spa 2019

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Jau kokiam keistam spektaklyje vakar buvau! Išorė tokia blizganti lyg sidabru apipilta Kalėdų eglutė, o turinys – lyg iš filosofijos vadovėlio. Tas spektaklis vadinasi „Balkonas“, jo režisierius prancūzas Eric Lacascade, o pjesę parašė prancūzų dramaturgijos klasikas Jean’as Genet.

Paprastai spektaklio trukmę, jei nepamirštu, paminiu gale, bet šįkart nuo jos pradėsiu. Spektaklis trunka lygiai 5 valandas ir baigiasi 23.30, panašiai tada, kai į troleibusų parką nuvažiuoja paskutinis viešasis Vilniaus transportas. Visai gali būti, kad slaptas spektaklio rėmėjas yra kokia nors taksi firma, nes po spektaklio grįžti namo kitaip nei su taksi vargiai įmanoma. O jei gyvenate, pavyzdžiui, Kaune, išvis nepavydžiu. Kitą dieną reikia imti laisvadienį arba mamadienį. Arba tiesiai važiuoti į darbą, nes grįžti namo kažin ar apsimoka. Mano kuklia nuomone, įdėjus pastangų (nereikia daug) ir sutrumpinus spektaklį iki trijų valandų, nenukentėtų niekas. O laimėtų žiūrovas. Sakau ne iš lempos. Vakar atidžiai stebėjau, kiek žiūrovų buvo pirmam, antram ir trečiam veiksme. Spektaklio pabaigos sulaukė maždaug pusė visų žiūrovų, atėjusių į spektaklį. Ir nemanau, kad čia kalta tik trukmė, turinys – irgi. Off topic, bet antros dalies tik pusę laiko ištvėrė vienas vyresnėse kartos aktorius legenda (apie jį rašiau visai neseniai po premjeros Mažajame teatre). Atsistojo ir išėjo vidury veiksmo žmogus, ir ką tu jam… Aš, beje, irgi norėjau išeit kokius keturis kartus, bet smalsumas nugalėjo, likau iki galo.

Štai kaip spektaklį apibūdina patys jo kūrėjai oficialioje Jaunimo teatro svetainėje: „Balkono“ pagrindiniai veikėjai – valdžios atstovai ir visuomenės normų sergėtojai, iliuzijų namuose (tradicinis prancūzų viešnamio pavadinimas) besislapstantys nuo miestą apėmusio liaudies sukilimo. Balkono salonuose jie vaidina iliuzijų namų vadovės Irmos surežisuotus erotinius scenarijus ir šitaip išsilaisvina iš savo politinių vaidmenų. Genet ne šiaip demaskuoja amžiną valdžios dviveidiškumą, bet kuria filosofinę parabolę apie tikrovę ir iliuziją, įvaizdžio galią ir už jo slypinčią tuštumą. Šioje Genet pjesėje, kaip retame dramos kūrinyje, originaliai persipina žemieji žanrai ir filosofija“.

Jeigu reikėtų išvardinti, kas man labiausiai patiko spektaklyje, ilgai nesvarstyčiau – aktoriai. Čia jų vaidina labai didelis būrys, kai kurie iš jų labai seniai matyti ir pasiilgti. Pavyzdžiui, porą metų scenoje nematyta Monika Vaičiulytė, puikiai atlikusi įsivaizduojamos teisėjos vaidmenį. Kaip nulietas „vyskupas“ – Martynas Nedzinskas ir kumelaičių mylėtojas „kapitonas“ – Gediminas Storpirštis. Pagrindinis spektaklio vaidmuo patikėtas jaunajai Kamilei Petruškevičiūtei, kuri (taip atrodė iš šono) labai lengvai ir be jokios įtampos suvaidino viešnamio direktorę Irmą. Tuo tarpu spektaklio antroje ir trečioje dalyse vaidinęs režisierius manęs visai neįtikino. Ir jeigu reiktų kirpti kažką iš tų penkių valandų iki trijų, pirmiausia iškirpčiau jo vaidmenį ir prancūziškas kalbas. Tiesa, prieš išeinant jam į sceną, buvo perspėjimas, kad susirgo aktorius ir todėl jį keičia pats režisierius. Sunku pasakyti, kaip būtų atrodęs spektaklis, jei aktorius nesirgtų ir būtų vaidinęs lietuvių kalba.

Pati spektaklio pradžia labai primena Jaunimo teatre matytą spektaklį „Baimės“: aktoriai paskirsto visus žiūrovus į penkias dalis ir juos vedžioja po penkias skirtingas stoteles (viešnamių kambarius). Ši spektaklio dalis ir buvo įdomiausia. Įdomu buvo stebėti kitų žiūrovų reakcijas, eiti ir nežinoti, kas tavęs laukia už kampo. Be to, kol visi iš vienos vietos pereidavo į kitą, spėdavau ir feisbuką pasitikrinti, ir su namiškiais pasirašinėti…

Manau, kad nekartočiau šio spektaklio, net jei gaučiau bilietus dovanų gimtadienio proga. Kam jį galiu rekomenduoti? Neįsivaizduoju. Gal turintiems daug laisvo laiko?..

***

Pjesės autorius Jean Genet

Režisierius Eric Lacascade

Premjera 2019 m. spalio 2 d.

Aš nieko neprisimenu

30 Pirmadienis Rgs 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Arthur Miller pjesę režisavęs Kirilas Glušajevas buvo numatęs, kad spektaklyje apie pagyvenusių žmonių santykius vaidins aktoriai Gediminas Girdvainis ir Eglė Gabrėnaitė. Labai laukiau šios premjeros, kartas nuo karto refrešindavau Mažojo teatro puslapį, ieškodama, ar jau? Tai kada spektaklis? Tačiau 2018-2019 metų teatrų sezonas pasibaigė ir premjeros nesulaukiau. Tik 2019 metams įpusėjus vėl pamačiau informaciją apie būsimą spektaklį – šįkart afišoje šalia Gedimino Girdvainio pamačiau Gintarę Latvėnaitę. Interviu apie būsimą spektaklį režisierius sakė, kad visko būna kūrybinio proceso eigoje, o tai, kad pagyvenusią moterį vaidins nepagyvenusi aktorė, nieko nereiškia. Esą panašūs santykiai ir dialogai gali klostytis tarp įvairaus amžiaus žmonių.

Spektaklį mačiau pačią pirmąją jo rodymo dieną. Premjerinė diena turi minusų, įsitikinu jau kelintą kartą. Ne dėl to, kad aktoriai dar būna nesusigroję, o todėl, kad į premjerą ateina daug kūrėjų draugų ar spektaklio rėmėjų, kurie nėra dažni teatrų lankytojai. Būtent šalia vieno tokio ir lėmė likimas man atsisėsti. Nors spektaklis yra vienos dalies ir trunka tikrai neilgai, mano kaimynas leido visus įmanomus garsus, kokius tik gali skleisti nuobodžiaujantis žmogus. Tai rangėsi kėdėje, tai krenkštė, tai visaip kitaip kūno kalba bandė pasakyti savo palydovei: „Kokio velnio čia mane atsivedei? Galėjom namie Kakadu su taure vyno pažiūrėti“. Prisipažinsiu, tokia kaimynystė nervino nejuokais, kartais net pamesdavau scenoje vykusį veiksmą ir tekstą.

Veiksmas vyksta sunkiai vaikščiojančio Leo namuose (nuostabi Marijaus Jacovskio scenografija!). Jį aplanko sena pažįstama Leonora. O gal ir neaplanko. Gal jis tiesiog prisimena viena dialogų su ja. Arba įsivaizduoja jį. Spektaklyje našlė Leonora ir jos velionio vyro draugas Leo kalbasi apie praeitį ir dabartį. „Aš nieko neatsimenu“ – tai trumpas vieno vakaro susitikimas. Regis, nieko reikšminga neįvyksta, tačiau buities detalės ir kasdieniški pokalbiai slepia praėjusio gyvenimo ilgesį, pasimetimą ir pastangas susikurti viltį. Šis spektaklis – tai subtili, dramatiška ir sykiu komiška žmonių santykių ir neišsipildžiusių jausmų studija.

Spektaklis patiks tiems, kurie nemėgsta teatre daug efektų, neoninių šviesų, hiphopo muzikos ir keiksmažodžių. Klasikinis, kamerinis pastatymas ir švelniai graudūs dialogai privers susimąstyti visus, kam artimos žmogaus santykių ir brandos temos. Viename interviu paklaustas, kam skirtas naujasis spektaklis, režisierius sakė, kad jis, ko gero, labiau patiks ir įtiks vyresniesiems. Greičiausiai jis teisus.

***

Režisierius – Kirilas Glušajevas

Pjesės autorius – Arthur Miller

Premjera – 2019 m. rugsėjo 20 d.

 

Sapnavau, sapnavau

29 Sekmadienis Rgs 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Audiospektaklis „Sapnavau, sapnavau“ yra dviejų jaunų, produktyvių ir talentingų kūrėjų – režisierės Kamilės Gudmonaitės ir dramaturgės Teklės Kavtaradzės darbas. „Jaunimo teatre“ spektaklis pristatytas 2019 metų pavasarį. Prieš apsilankydama jame, buvau skaičiusi kelis interviu ir atsiliepimus apie spektaklį – pastaruosius rašiusieji nebuvo sužavėti. O mano viena bendradarbė, spektaklį pamačiusi anksčiau už mane, ironiškai konstatavo: „O, dabar jau spektaklius stato be aktorių…“ Tikra tiesa – toks ir yra šis spektaklis – be aktorių. Ir tai nebuvo mano pirmasis matytas spektaklis be aktorių – esu rašiusi apie audiospektaklį „Justiniškės. Vieno buto istorija“. Ten įdomumas buvo tas, kad reikėjo važiuoti į Justiniškes ir spektaklis vyko keistame kažkieno bute. Spektaklis „Sapnavau, sapnavau“ rodomas Jaunimo teatro salėje 99. Gal todėl kurį laiką niekaip neprisiruošiau jo pamatyti, kol nepasitaikė viena palanki proga – festivalis „Sirenos“. Šiemet jų programoje ir pamačiau spektaklį „Sapnavau, sapnavau“, o suintrigavo jo rodymo vieta – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas. Visai neseniai ištuštėjęs (kaliniai perkelti į kitas įkalinimo vietas) exkalėjimas dabar virtęs geidžiamiausia ekskursijų sostinėje vieta. Ir aš neseniai buvau vienoje tokioje ekskursijoje – įspūdžių ir vaizdų joje išties buvo apstu. Bet grįžkim prie spektaklio.

20190920_122337

Spektaklis „Sapnavau, sapnavau“ festivalio „Sirenos“ metu rodytas Lukiškėse.

Atėję į spektaklį žmonės gauna žibintuvėlius, kuriuos gali panaudoti, jei iškils būtinybė. Visas valandos trukmės spektaklis vyksta tamsoje. Žiūrovai sėdi kėdėse ir klausosi iš kolonėlių sklindančius iki gyvos galvos nuteistųjų pasakojimus, kurie apima ir laiką iki nusikaltimo, ir laiką, praleistą kalėjime, apima ir jų sapnus, ir svajones, ir šiaip pamąstymus apie gyvenimą. Spektaklio pačioje pabaigoje girdime jau kitus balsus – tai nužudytųjų artimųjų pasakojimai. Kaip jie jautėsi netekę mamos ar sužadėtinio, ar norėtų susitikti su artimųjų žudikais, ar jaučia jiems pyktį.

Tai, kad spektaklis man paliko normalų, o ne superduperwow įspūdį, esu pati kalta. Pirma, neseniai buvau apsilankiusi ekskursijoje Lukiškėse, tad visa aplinka man jau buvo žinoma ir nesukėlė kažkokių ypatingų emocijų. Be to, man nebe 18 metų, tad aš kuo puikiausiai prisimenu tokias populiarias kadaise TV laidas ir TV dokumentinius serialus, kuriuose buvo pasakojama apie laukinius 90-uosius, apie Lietuvos mafiją ir jų nusikaltimus. Panašių nuteistųjų interviu, kokie yra spektaklyje „Sapnavau, sapnavau“, esu girdėjusi ir skaičiusi daug. Tad didelio įspūdžio iš spektaklio neišsinešiau. Taip, vietomis buvo graudoka ir gaila visų kalbančiųjų – ir nuteistųjų iki gyvos galvos, ir jų aukų artimųjų. Tik tiek…

Patiko sumanymas prieš spektaklį visiems išdalinti spausdintinę informaciją apie kalėjimų ir nuteistųjų padėtį Lietuvoje – manau, tai puikus švietėjiškas darbas, už kurį Kalėjimų departamentas galėtų išrašyti spektaklio kūrėjams padėką. Dar smagi detalė buvo ant žiūrovų kėdžių sudėti atvirukai. Kas norėjo, galėjo parašyti linkėjimą ar trumpą laišką spektaklio herojams – žadėta juos perduoti adresatams.

2019 metais įsigaliojo įstatymas, pagal kurį nuteistiesiems iki gyvos galvos suteikiama galimybė išeiti į laisvę anksčiau laiko įvykdžius tam tikras sąlygas. Kai buvo imami interviu iš kalinių, tokia galimybė dar nebuvo numatyta. Tad šiandien kuriamas, ko gero, šis spektaklis būtų jau kitoks.

P.S. Į spektaklį įleidžiami žiūrovai nuo 14 metų.

***

Režisierius: Kamilė Gudmonaitė
Dramaturgas: Teklė Kavtaradze
Kompozitorius: Dominykas Digimas
Premjera: 2019 m. gegužės 17 d.

G. Lessing. NATANAS IŠMINTINGASIS

10 Pirmadienis Bir 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Gintaro Varno režisuotas spektaklis „Natanas išmintingasis“ yra paskutinis mano matytas spektaklis šį sezoną prieš didžiąsias vasaros atostogas, kuomet visi teatrai užveria duris ir vėl jas atvers tik rudenį.  Ir šis spektaklis man – kaip vyšnia ant torto! Nemeluoju ir neperdedu, tai – geriausias šį teatro sezoną mano matytas spektaklis. Taip, tai yra teatras, kokį jį labiausiai myliu. Gintaras Varnas – neapsakomai talentingas režisierius, kurį, beje, įsimylėjau kadaise žiūrėdama jo „Hedą Gabler“. Apgailestauju, kad režisieriaus darbus vis rečiau galima pamatyti Vilniuje. Na, taip, Kaunas – tai ne Sidnėjus, bet kaip rodo asmeninė patirtis, išsiruošti iš Vilniaus į Kauną žiūrėti spektaklių nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti teoriškai. Laimė, kad šįkart išsiruošiau.

G. Lessing pjesė nukelia mus į XII amžiaus Jeruzalę. Veiksmo centre – žydas Natanas (aktorius Vytautas Anužis už šį vaidmenį 2017 metais gavo Auksinį scenos kryžių), krikščionis tamplierius (Arnas Ašmonas) ir musulmonas Sultonas Saladinas (Dainius Svobonas). Likimas pina, perpina šių trijų žmonių likimus. Trys didžiosios religijos ir trijų šeimų asmeninės gyvenimo dramos. Ir daugiau kaip trys valandos veiksmo, per kurias, rodos, nė nekvėpavau. Kad ir kaip banaliai skambėtų, laikas prabėgo akimirksniu. Ir tai nėra tik kažkoks sparnuotas posakis. Tai tas variantas, kai ateini, atsisėdi ir nesupranti, kodėl jau reikia keltis ir išeiti. Norėjau dar ir dar. ..

Jeigu būčiau turėjusi užrašinę, spektaklio metu būčiau galėjusi ją primarginti daugybe išmintingų minčių. Nieko keisto, juk spektaklis ir vadinasi „Natanas išmintingasis“. Būtent į seno žydo lūpas buvo sudėta daug gyvenimiškos išminties. Štai, kad ir ši, kuri įrašyta spektaklio anonse: „Visų pirma žmogus, o tik paskui – krikščionis, musulmonas arba žydas“. Būtent apie tai ir yra šis spektaklis. Spektaklyje nuskamba klausimas, kuri gi iš religijų yra „toji tikroji ir vienintelė“. Natano atsakymas buvo superinis!

Atvirai pasakius, iš spektaklio aprašymo internete (pristatomas kaip „spektaklis-utopija“, o dar tie Kryžiaus žygiai ir senieji laikai) buvau susidariusi nuomonę, kad jis bus labai filosofiškas ir sudėtingas. Na, toks, kur ateini, pažiūri ir išeini nieko nesupratęs. Nieko panašaus! Šis spektaklis toks daugiasluoksnis, kad jame kažką sau ras kiekvienas atėjęs žiūrovas – ir įsimylėjęs paauglys, ir religijotyrininkas, ir cinamoninių bandelių kepyklos konditerė, ir fizikos mokytoja, ir nepraktikuojantis katalikas. Visi.

Didžiulių aplodismentų nusipelno ne tik šį vakarą vaidinę aktoriai, bet ir scenografas Gintaras Makarevičius (milžiniškos knygos simbolis scenoje kažkas tooookio!!!), kompozitorius Vidmantas Bartulis, kostiumų dalinininkas Juozas Statkevičius, videomenininkas Rimas Sakalauskas ir lėlių dailinininkė Julija Skuratova.

Atskirų liaupsių vertas pats Nacionalinis Kauno dramos teatras. Tuo metu, kai lauke termometrai rodė +30, salėje buvo maloniai vėsu. Minkštutėlės ir patogios kėdės išdėliotos taip, kad matomumas puikus iš bet kurios salės vietos. Ir titrai! Viršuje švieslentėje buvo titrai kurtiesiems. Nieko panašaus nesu mačiusi Vilniuje. Žodžiu, išėjau tokia apžavėta, kad jei kartais kažkada tektų emigruoti iš Vilniaus, rinkčiausi Kauną. Vien dėl teatro ir tokių spektaklių, kaip „Natanas išmintingasis“.

***

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2017 m. gruodžio 8 d.

Daugiau info: www.dramosteatras.lt

 

D. Wasserman. Skrydis virš gegutės lizdo

06 Ketvirtadienis Bir 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Vakar (2019. 06.05) buvo karščiausia diena Lietuvoje per paskutiniuosius 100 metų. Kaišiadoryse užfiksuotas rekordas – 33 laipsniai karščio. Kaip tai susiję su teatru? Ogi tai, kad šiandien jaučiuosi šiek tiek priglušinta.  Ir štai kodėl. Bilietą į režisieriaus Valerij Griško spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“ pirkau dar žiemą, kai iki spektaklio buvo likęs geras pusmetis. Pirkau todėl, kad ties šiuo Jaunimo teatro spektakliu buvo prierašas mažomis raidėmis „Rodomas paskutinį kartą“. Kadangi Jaunimo teatro Didžioji salė remontuojama, spektaklis paskutinę pavasario dieną buvo numatytas rodyti Rusų dramos teatre. Ir taip, buvau spektaklyje, plojau taip garsiai, kaip tik galima ploti paskutinį kartą savo herojus suvaidinusiems aktoriams, stebėjausi, kad šiais laikais niekas nedovanoja gėlių ir kad tas atsisveikinimas su spektakliu, kuris rodomas nuo 2011 metų, buvo mėgstamas žiūrovų, išėjo toks, sakykim, kuklus. O šiandien mano feisbuko sienoj įkrenta Jaunimo teatro pranešimas, kad jau paskelbti naujojo sezono rudens spektakliai ir galima į juos įsigyti bilietus. Spusteliu, dairausi po repertuarą ir ką aš matau? Ogi spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“! Niekur jis nedingęs, bus rodomas toliau. Tai ir sakau, kad jaučiuosi šiek tiek keistokai. Kur dingo tas „Rodomas paskutinį kartą“? O gal jo nebuvo? Sapnavau? Ne, buvo tikrai! Tai kas privertė persigalvoti teatrą? Žodžiu, sumišusi ne juokais jaučiuosi. Gal tai nuo vasaros pradžiai nebūdingo karščio visgi…

Dabar apie nepaskutinį kartą rodytą spektaklį. Pamatyti jį verta dėl daugybės priežasčių. Šį visame pasaulyje žinomą romaną 1963 metais parašė rašytojas Ken Kesey. Kūrinį dar labiau išgarsino Milošo Formano filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975).

Teatro scenai pritaikė Holivudo filmų ir TV scenaristas Dale Wasserman. Jaunimo teatre režisavo režisierius iš Rusijos Valerij Griško.

Siužetą, turbūt, girdėję yra net tie, kurie nei romano, nei legendinio filmo akyse nematė. Į psichiatrinę ligoninę atvyksta naujokas Makmerfis – lošėjas, mergišius, mušeika ir šiaip į rėmus neįspraustas žmogus (aktorius Andrius Bialobžeskis). Jis mano, kad ligoninėje tarp durnių jam bus saugiau ir ramiau pabūti kurį laiką nei kalėjime. Tačiau ligoninės tvarka pasirodė esanti griežtesnė negu kalėjime, o pacientai – protingesni už pasaulio išmintinguosius, tik užguiti žiauriosios seselės Retčed. Makmerfis pradeda maištauti prieš sistemą ir ginti bejėgius ligonius. Kuo viskas baigėsi, greičiausiai žinote. Jei ne, vis tiek nesakysiu. Gyvenkit ramiai ir toliau nežinodami.

Jau kelintą kartą šį sezoną likau apžavėta Jaunimo teatro aktorių darbu (šiemet visą būrį jų mačiau spektakliuose „Autonomija“, „Vienos miško pasakos“). Taip taikliai, neperspaudžiant ir nesimėgaujant savimi suvaidinti personažai paliko didžiulį įspūdį. Retas atvejis šiais laikais (ypač kai spektaklio veiksmo vieta – psichiatrinė ligoninė, pavojus „padauginti“ humoro ar ironijos visada didelis). Todėl atsidėkodama noriu išvardinti visus spektaklio aktorius, tai – Andrius Bialobžeskis, Jurgis Damaševičius, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis, Aušra Pukelytė, Algirdas Latėnas, Saulius Sipaitis, Vytautas Taukinaitis, Nerijus Gadliauskas, Giedrius Arbačiauskas, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė,  Vytautas Petkevičius, Dalia Morozovaitė, Giedrė Giedraitytė, Kristina Ovčinikaitė. Bravo!

Šis spektaklis patiks tiems, kuriems pabodo teatrų scenose matyti eksperimentinio teatro performansus. Spektaklis nepatiks tiems, kurie į teatrą eina tikėdamiesi „gero tūso“ su technomuzika ir neoninėm šviesom.

Su viena pertrauka spektaklis trunka 3 valandas. Pamatymo jis vertas, todėl jei rasit progą – ateikit. Artimiausias jo rodymas – rudenį jau atnaujintoje Jaunimo teatro Didžiojoje salėje. Prierašo „Rodomas paskutinį kartą“ šįkart nesimato. Ir ačiūdie…

***

Režisierius Valerij Griško

Premjera 2011 m. rugsėjo 30 d.

Daugiau informacijos: www.jaunimoteatras.lt

A. Špilevoj. 12 GRAMŲ Į ŠIAURĘ

02 Sekmadienis Bir 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Aleksandr Špilevoj savo pjesėms ir spektakliams sugalvoja labai taiklius pavadinimus. Esu mačiusi jo „Neišmoktas pamokas“ (pelnė autoriui „Auksinį scenos kryžių“ nominacijoje „Debiutas/Jaunasis menininkas“) ir „Bagadelnia“ (pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už dramaturgiją). Kai pamačiau informaciją apie Mažajame teatre jo kuriamą naują spektaklį „12 gramų į Šiaurę“, žinojau, kad būtinai jame apsilankysiu. Kažkokie medumi patepti tie pavadinimai, taip ir norisi pačiupinėti, kas už jų slepiasi. Neslėpsiu, patiko ir pirmieji jo darbai, tad buvo smalsu, ką sukurs šįkart. (Mano įspūdžiai iš kitų A. Špilevoj spektaklių: „Neišmoktos pamokos“ – ČIA. „Bagadelnia“ – ČIA.)

Kadangi šio spektaklio premjera buvo numatyta 2019 05 30-31 dienomis, spektaklis sulaukė tikrai labai daug dėmesio dar net nesukurtas. Didžiosios Vilniaus scenos (Jaunimo teatro, Nacionalinio Dramos teatro) remontuojamos, sezoną jau baigė „Keistuoliai“, tad būsima premjera sulaukė labai daug dėmesio – interviu spaudoje, radijuje, socialiniuose tinkluose… Likus savaitei iki premjeros tos informacijos man jau buvo tiek daug, kad abejojau, ar išvis verta eiti – atrodo, jau viskas buvo pasakyta ir išfotografuota. Be to, labai nervino dramaturgo ir režisieriaus pabrėžiamas akcentas, kad jis yra jaunas, geriausiai supranta jauną auditoriją, būtent jai kuria ir jam įdomiausi yra žmonės, kurie nesilanko teatre. Tad jo tikslas – prisikviesti į spektaklį jaunus žmones, kuriems teatras atrodo neišvengiama atgyvena. Tokia kaip laidinis telefonas.

61699264_2335479700052988_4500215970530328576_n

Tiesą sakant, nesuprantu, kam autorius užsikrovė tokią misiją – sukviesti „neinančius į teatrą“ į teatrą. Gal pigiau ir paveikiau būtų pas juos nueiti – į naktinius klubus, populiarius peronus, tapusius maitinimo (gėrimo) įstaigomis, pagaliau – mokyklas?..

Nes pasirinkta spektaklio vieta – Mažasis teatras – negarsėja jauna žiūrovų auditorija. Atvirkščiai, dėl vykdomos bilietų politikos, šiame teatre senjorams suteikiama 30 proc. nuolaida vienam bilietui, todėl labai daug žiūrovų salėje tenka matyti žilagalvių teatro mylėtojų.

Spektaklio anonsuose buvo nurodoma, kad jis yra skirtas N-16 publikai, jame „naudojama nenormatyvinė leksika, garsi muzika ir blyksinčios šviesos“. Visas 2,5 valandos (tiek maždaug truko vaidinimas) grojo elektroninės muzikos grupė „Black Water“.  „12 gramų į Šiaurę“ vaidina keturi aktoriai, tądien, kai žiūrėjau aš, scenoje buvo Paulius Markevičius, Gintarė Latvėnaitė, Tomas Rinkūnas ir Indrė Patkauskaitė. Mano subjektyvia nuomone, aktoriai vaidino 200 procentų. Tai yra padarė dvigubai daugiau, negu išvis buvo įmanoma padaryti. Ypač Paulius Markevičius. Gal nuskambės ir keistokai, bet atrodė vaidinantis kaip iš tiesų pavartojęs. (Čia komplimentas, nes spektaklio veikėjai – keturi nuo alkoholio ir narkotikų nuolat apkvaitę jauni žmonės).

Siužeto nepasakosiu, nes jo vientiso kaip ir nėra. Spektaklyje yra daug scenų, kurios kartojasi ir siužetas kas kartą pakrypsta vis kita linkme. Tarp kitko, toks pjesės išdėstymas man kažkuo priminė matytą O. Koršunovo spektaklį „Šokis Delhi“. O pats gyvos muzikos, mikrofonų naudojimas pasirodė atkartotas iš spektaklio „Neišmoktos pamokos“.

Antroje spektaklio dalyje žmonių buvo mažiau nei pirmoje. Kažkur emigravo man iš kairės sėdėję du garsūs vyresnės kartos žurnalistai, taip pat prieš mane sėdėjusi pagyvenusi moteris. Tuščių properšų atsirado ir kitose salės vietose. Per pertrauką sutikau bičiulę su septyniolikmete dukra, kuri taip pat derėjosi su mama, kad nori eiti namo, nes „nieko čia nesupranta ir nepatinka“. Įkalbėjom, liko.

12

Linkiu spektakliui gyvuoti kuo ilgiau ir tegul išsipildo režisieriaus svajonė sulaukti daug žiūrovų, kurie ateis į teatrą pirmą kartą. Aišku, būtų gerai, kad tas pirmas nebūtų paskutinis. Nes, na, neatmetu ir tokios galimybės.

***

„12 gramų į Šiaurę“

režisierius Aleksandr Špilevoj

Premjera – 2019 05 30

Daugiau informacijos – www.vmt.lt

 

MANNO LAIMĖ

10 Trečiadienis Bal 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pirmas kartas, kai vos nepavėlavau į spektaklį. Patekau į kamštį ir jau buvau susitaikiusi su tuo, kad rasiu Vilniaus Mažojo teatro duris užrakintas, tačiau man pasisekė! Matyt, į tą patį kamštį buvo patekę ir daugiau žiūrovų, nes kai atsisėdau salėje, po manęs dar atėjo ne vienas vėluojantysis.

Spektaklį pagal ankstyvąsias Thomo Manno noveles pastatė režisierė Gulnaz Balpeisova. Skaičiau interviu, kad ji buvo režisieriaus Rimo Tumino mokinė.  Trumpai tariant, tai vienos dalies (1 val. 40 minučių trukmės) spektaklis apie meilę, nusivylimą, mirtį ir kitas panašias žmogų visą gyvenimą lydinčias neišvengiamybes. Ramaus braižo, netgi lėtokas spektaklis pirmiausia įsimena dėl scenoje gyvai grojančios violončelininkės Žanos Miniotaitės (man šis sprendimas labai patiko) ir spektaklyje puikius vaidmenis sukūrusių Daumanto Ciunio (mirtinai sergantis ir baronaitę įsimylėjęs dailininkas Paolas) bei Tomo Rinkūno (Paolo draugas, vardas nežinomas). Įdomu, kad premjeros aprašymuose baronaitę Adą vaidinanti visur minima aktorė Elžbieta Latėnaitė, tačiau vakar spektaklyje vaidino ne ji. Matyt, įvyko šio vaidmens aktorių rotacija ir dabar baronaitę vaidina dar aktorystę studijuojanti Roberta Sirgedaitė.

Jau kelintą kartą grįžusi iš šio teatro rašau apie tai, kad kažkas su akustika ne taip. Kartais scenoje kalbama taip tyliai, jog reikia įtempti visus organus, norint suprasti tekstą. Vakar, nors ir sėdėjau antroje eilėje, buvo sakinių, kurių neišgirdau, nes jie tiesiog per tyliai sakomi. Užjaučiu sėdėjusius 10 -oje eilėje, jiems tokių sakinių turėjo būti daugiau.

Nors spektaklį mačiau vakar vakare ir nuo jo nepraėjo nei 12 valandų, sėdžiu štai dabar  ir sunku kažką daugiau pasakyti. Įspūdis toks kažkoks išplaukęs ir nublankęs, o priežastis, mano manymu, – pati spektaklio medžiaga.  Tos novelės gal tokios neįdomios, kad įdomaus veiksmo/vyksmo scenoje nesukursi. Kita vertus… Yra režisierių, kurie pastato puikų spektaklį pagal telefonų knygą, taip kad, gal ne pati medžiaga ir kalta. Nežinau.

***

Režisierė – Gulnaz Balpeisova

Vienos dalies spektaklis pagal Thomo Manno noveles

Premjera – 2018 m. gegužės 3 d.

Daugiau info – www.vmt.lt