Pastebiu tokią tendenciją – kuo labiau teatro kritikai sudirba spektaklį, tuo labiau jis man patinka. Ir atvirkščiai, kai visi išsijuosę giria, nuėjus kartais akys sulimpa iš nuobodulio arba išeinu taip ir nesupratusi, ką pamačiau. Tai šįkart buvo pirmas variantas. Spektaklis man patiko, rekomenduoju pamatyti ir pati mielai pakartočiau.

Siurrealistu vadinamo prancūzų rašytojo, dramaturgo ir poeto Roger Vitrac (1899–1952) pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ pirmą kartą buvo pastatyta Paryžiuje 1928 metais. Šis faktas pasirodė įdomus, nes Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Gintaro Varno pastatytas spektaklis man pasirodė labai šiuolaikiškas.

Pirmiausia, ką norisi pasakyti apie šį spektaklį, tai paminėti režisieriaus bendrapartnerius scenoje: įspūdingi rūbai ir grimas (Juozas Statkevičius), muzika (Martynas Bialobžeskis) ir scenografija (Gintaras Makarevičius). Pagyrų nusipelno ir aktoriai, ypač pagrindinį devynmečio ViktORo (kirtis ant O) vaidmenį atlikęs jaunasis  Šarūnas Rapolas Meliešius ir šešiametę Ester vaidinusi Rūta Jonikaitė. Viktoro tėvai scenoje Vainius Sodeika ir Miglė Polikevičiūtė, Ester tėvai Elzė Gudavičiūtė ir Marius Repšys. Taip pat trumpiau scenoje pasirodę Arūnas Sakalauskas, Aurelija Tamulytė, Povilas Budrys, Radvilė Budrytė.

Spektaklis trunka tris su puse valandos, buvo dvi pertraukos. Būtent joms ir dėkoju, kad spėjau perskaityti visus google rastus atsiliepimus apie šį spektaklį. Beje, nors spektaklio premjera vyko šiais metais, taigi, spektaklis kaip ir naujas, Naujoji LNDT salė nebuvo pilna. Tai šen, tai ten bolavo tuščių vietų. Gal žmones atbaidė spektaklio ilgis ir tai, kad jis vyko vidury savaitės, o gal tie neigiami atsiliepimai, rasti internete turėjo įtakos…

Spektaklio veiksmas vyksta Pomelių šeimos namuose. Čia 180 cm ūgio devynmetis Viktoras švenčia gimtadienį ir nusprendžia, kad gana būti patogiu, geru, protingu, visiems įtinkančiu vaiku. Nuo tos akimirkos, rodos, kad jame apsigyvena kažkokia griaunamoji jėga, kuri naikina viską aplink: dūžta ir vazos, ir šeimų gyvenimai, ir jis pats…

Retas atvejis šiandien teatre, tad turiu būtinai paminėti: šiame spektaklyje nebuvo jokių šviesų efektų, nebuvo ekranų ir aktorius filmuojančių kamerų! Nebuvo ir mikrofonų, į kuriuos aktoriai dainuoja, nebuvo kitų XXI amžiaus teatro atributų, nuo kurių neretai jau bloga darosi. Apėmė jausmas, kad grįžau laiko mašina kokius 20 metų ir žiūriu ankstyvuosius Gintaro Varno spektaklius. Viskas režisieriaus ir aktorių rankose – ta teatro magija tave paims arba nepaims. Be jokių išorinių triukų. Tai štai – mane paėmė. Bet buvo ir tokių, kurių nepaėmė. Štai lipant po spektaklio laiptais žemyn, šalia manęs ėjusi porelė diskutavo:

Kam rekomenduoju? Gintaro Varno spektaklių gerbėjams; mėgstantiems ironiją ir sarkazmą; tiems, kam patinka Edvard Munch „Klyksmas“; pavargusiems nuo šiuolaikinio teatro, kai ateini į spektaklį, o gauni performansą, koncertą ar neaišku ką.

Kam nerekomenduoju? Turintiems hemorojų (nepatogios kėdės teatre ir netrumpas laikas sėdėti); mėgstantiems realistinį teatrą, pvz. „Amerika pirtyje“; tiems, kuriems niekas neįtinka.

***

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2024 04 11

Apie spektaklį išsamiau www.teatras.lt

Režisieriaus Luko Twarkowski režisuotas spektaklis „Quanta“ pradėjo naują Nacionalinio dramos teatro sezoną. Kažkaip neplanavau pirkti bilieto būtent į pirmą premjeros dieną, bet pasirodo, kad netyčia pataikiau į patį pirmąjį rodymą.

Premjera nebuvo labai sėkminga, nes turėjęs prasidėti 18.30 val. spektaklis vėlavo daugiau kaip pusvalandį. Teatro fojė buvo taip tvanku, kad damos vėdinosi tuo, kas po ranka papuolė, vyrai braukė prakaito lašus. Spektaklis vėlavo, laiką reikėjo kažkaip „prastumti“, nepatingėjau ir atsisiunčiau termometro apps’ą – jis parodė, kad fojė temperatūra buvo 29 laipsniai! Lauke rodė 21. Žinant, kad teatras ką tik užbaigė pastato rekonstrukciją, architektams būtų galima užduoti ne vieną klausimą šia tema. Bet tiek to. Pagaliau pasigirdo teatro skambutis, ženklas, kad spektaklis tuoj pasidės.

Pirmos kelios spektaklio minutės buvo tokios keistos – scenoje kybantis milžiniškas ekranas buvo pusiau buvo juodas, o kita jo pusė rodė vaizdą. Po penkių minučių atsirado angliški titrai, bet po poros sakinių dingo ir jie. Spektaklis buvo sustabdytas, visi paprašyti būtinai išeiti iš salės ir palaukti. Pasak pranešėjo, sutvarkius techninius trukdžius, spektaklis vėl prasidės iš naujo. Taigi, vėl atsidūrėme fojė.

Kurį laiką rimtai tariausi su savimi, gal verta eiti namo. Tas vėlavimas ir sustabdytas spektaklis tikrai nebuvo gera pradžia… Bet smalsumas nugalėjo, likau ir praėjus daugiau kaip valandai nuo repertuare numatytos pradžios spektaklis vėl prasidėjo.

Jeigu buvote šio režisieriaus ankstesniuose spektakliuose „Lokis“ arba „Respublika“ ir jie jums pasirodė šiaip sau, galite drąsiai praleisti ir „Quanta“. Nebuvo nieko naujo, kas nebuvo jau matyta ankstesniuose jo spektakliuose. Kas buvo? Buvo nepriekaištingas šviesų dailininko, projekcijų ir kompozitoriaus darbas, įspūdingi sumontuoti kambariai scenoje, juose vykstantis veiksmas, kameros, filmuojančios aktorius ir tiesiogiai transliuojamas vaizdas didžiuliuose ekranuose. Realiai tai buvo kino seansas teatro scenoje. Ne spektaklis. Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose metas naujai nominacijai – geriausias kino darbas. Spektaklis „Quanta“ galėtų drąsiai į ją pretenduoti.

Visi spektaklyje vaidinantys aktoriai yra puikūs, tačiau „Quantoje“ jiems teko kino statistų vaidmenys, kurie niekaip neatskleidžia talento ar galimybių. Spektaklyje daug svarbiau buvo techniniai parametrai: atsistoti taip, kad kamera stambiai fiksuotų veidą; stiklinę nuo stalo numesti taip, kad kritimą spėtų užfiksuoti kamera; daryti veiksmus skirtinguose kambariuose sinchroniškai tada, kai kameros filmuoja ir transliuoja dvi skirtingas scenas vienu metu ekrane ir pan. Riebus minusas buvo per mikrofonus aktorių sakomas tekstas, neretai jis buvo tylus, neaiškus, tad teko skaityti angliškus titrus, kad suprastum, apie ką kalba.

Pats spektaklio siužetas visai intriguoja: 1938 metais viename Šveicarijos viešbutyje susitinka šiaip jau gyvenime niekada nesusitikę žmonės (realūs, kadaise gyvenę garsūs fizikai). Tačiau tie personažai kažkokie sušiuolaikinti ir pritempti. Ką reiškia sušiuolaikinti? Na, pavyzdžiui, emancipuota moteris (buvo), homoseksualus veikėjas (buvo, ne vienas) ir kt. Spektakliui „Quanta“ pjesę rašė režisieriaus kūrybinė bendradarbė Joanna Bednarczyk, kūrusi tekstą ir „Respublikai“.

Spektaklis trunka apie pusketvirtos valandos ir yra dviejų dalių su viena pertrauka. Neišeikite po pirmos dalies – antroji daug įdomesnė.

Spektaklis nenustebino, nesujaudino ir nesukėlė jokių inspiracijų tolimesnei diskusijai ar pagalvojimui, ką aš čia dabar pamačiau. Panašiai galvoju ne aš viena, paskaitykite kitų įspūdžius „Vakar buvau teatre“ feisbuko paskyroje ČIA.

Iš spektaklio pliusų paminėčiau art deco detales scenografijoje ir kostiumų dizaine (kostiumų dailininkė — Svenja Gassen).

Tačiau savo trumpą įspūdį noriu užbaigti mano akimis tobula režisieriaus L. Twarkowski citata iš priešpremjerinio interviu: „Manau, svarbiausia atsipalaiduoti, būti atviram ir neieškoti atsakymų. Į galvą ateina graži režisieriaus Tarkovskio citata: „Kai žmonės bando suprasti mano filmus, jie praleidžia visą esmę.“ Viskas yra susiję su patirtimi ir atsivėrimu. Tai mes ir siekiame padaryti“ (interviu nuoroda ČIA).

Kam rekomenduoju? Labiau jaunai publikai; mėgstantiems eksperimentus ir performansus teatre; besidomintiems fizikos istorija; spektaklių „Lokis“ ir „Respublika“ fanams.

Kam nerekomenduoju? Mėgstantiems tradicinį teatrą ir tiems, kas turi alergiją ekranams ir vaizdo kameroms teatro scenoje.

***

Režisierius Lukas Twarkowski.

Premjera: 2024-09-13

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Iš antro karto patekau į šį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomą spektaklį. Pirmą kartą bilietą nusipirkusi eiti negalėjau, tad jį padovanojau. Šįkart jau visiškai teatro sezono pabaigoje pagaliau pamačiau Yanos Ross režisuotą spektaklį „Apmąstant omarą“ pagal David Foster Wallace pjesę. Nevaidinsiu protingos – David Foster Wallace pavardę prieš spektaklio premjerą išgirdau pirmą kartą. Dėdė Googlas pasiūlė internetinės enciklopedijos Wikipedia paslaugas, po kurių sužinojau, kad šis JAV rašytojas (1962-2008) publikavo savo kūrinius spaudoje, o po jo mirties išleistas romanas buvo nominuotas Pulitzerio premijai.

Spektaklis pastatytas pagal vieną iš rašytojo esė, kurioje pasakojama apie omarą. Tą, kuris metamas į puodą dar gyvas ir kurio festivaliai vyko (o gal tebevyksta) kažkokiame mažame JAV miestelyje. Ar jaučia skausmą omaras, įmestas į verdantį vandenį? Kiek užtrunka laiko, kol jis numiršta puode? Ar jaučiame skausmą mes, žmonės, gyvendami šalia toksiškų tėvų, nemylimų mylimųjų? Ką jaučiame valgydami omarus ir kitus gyvius?

Klausimų spektaklis iškelia daug (visi jie šiandien labai madingi!), o atsakymo nepateikia nei vieno. Tad tik žiūrovo reikalas, ką jis po pusantros valandos teatre išsineš iš spektaklio namo. Spektaklis rodomas be pertraukos Mažojoje salėje.

Vaidino šįkart keturi aktoriai – Miglė Polikevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Salvijus Trepulis, Jūratė Vilūnaitė. Spektaklio pradžioje kartu su aktoriais į sceną išėjo ir dar vienas vaikinas, kuris pasirodė tik tą vieną kartą ir ištarė vieną sakinį apie tai, kad „susirgus aktorei, čia, scenoje, dabar turi pasirodyti jis, režisierės asistentas“ (cituoju apytiksliai, bet mintis buvo tokia).

Labai patiko spektaklio vizualika – kostiumai, šviesos, scenografija, rekvizitas. Turinys irgi toks, kad žiovauti nebuvo kada. Tačiau išėjusi iš spektaklio ir eidama Gedimino prospektu jau galvojau apie kažką kitą. Tai, ką pamačiau ir išgirdau, nutekėjo kaip nuo žąsies vanduo (atsiprašau, ne nuo žąsies, o omaro). Kažkaip man liko toks jausmas, kad spektaklis buvo sukurtas dėl labiau dėl formos ir temos, o ne turinio. Šiandien, kai rašau, praėjo gera savaitė po spektaklio ir aš negaliu prisiminti anei vienos citatos, anei vieno dialogo, anei jokios minties. Viskas, kas užsiliko, tai vaizdinys scenos, kai guminiais žvejų kostiumais apsirengę aktoriai traukia iš statinių omarus. Tik tiek.

Nežinau kodėl, bet į galvą šovė pamatyto spektaklio palyginimas su mitingais Vinco Kudirkos aikštėje. Ten jų būna daug ir įvairiais klausimais. Būna ir gana efektingų – su plakatais, mikrofonais, muzika, performansais… Eini pro šalį, įdomu užmest akį, bet parėjus namo nesugebėtum pasakyti, tai apie ką jie ten piketavo…

***

Režisierė Yana Ross

Premjera 2023 09 21

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Pasielgsiu man neįprastai ir pirmiausiai pasidalinsiu ne savo įspūdžiu, o pacituosiu, kaip šis spektaklis pristatomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro svetainėje: „Lietuvos nacionalinis dramos teatras kartu su dar 13 kitų lyderiaujančių Europos teatrų (Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos, Kroatijos, Vengrijos, Švedijos Portugalijos, Belgijos, Taivano, Slovėnijos ir kt.) pirmą kartą istorijoje vykdo bendrą projektą STAGES, siekiant sukurti tvaresnio teatro metodiką. Visi projekte dalyvaujantys teatrai pagal amerikiečių autorės Miranda Rose Hall pjesę kuria spektaklį. Siekiama, kad spektaklis „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ kiekvienoje šalyje būtų kuriamas taupant išteklius, taip pat atsisakant nebūtinų kelionių, skrydžių. Rodant spektaklį, jame gali būti naudojama tik ta elektra, kurią sugeneruoja scenoje esantys aktoriai, naudojama galia negali viršyti 150 vatų. Spektaklio sukūrimas yra finansuojamas Europos Sąjungos „Kūrybiškos Europos“ programos lėšomis.“ (www.teatras.lt)

Paskutinis aukščiau esančios pastraipos sakinys, manau, yra aiškus atsakymas man (o ir kitiems), kodėl tokia pjesė atsirado LNDT repertuare. Ją režisavo Antanas Obcarskas, vaidina Gytis Ivanauskas. Spektaklyje pasirodo būsimieji aktoriai, kurių pagrindinė užduotis yra minti elektrą generuojantį dviratį.

Pirmiausia paieškosiu teigiamų dalykų, kuriuos išsinešiau iš spektaklio. 1. Tema. Klimato kaita, rūšių nykimas, naikinimas(-is) yra temos, kurios šiandien rūpi daugeliui, ypač jaunesnės kartos žmonėms. Taigi, tai proga juos atsivilioti į teatrą. 2. Aktorius. Gytis Ivanauskas yra labai talentingas ir tai aš žinau nuo tada, kai pirmąkart pamačiau jį O.Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas“. Vėliau lankiausi ne viename Gyčio Ivanausko teatro projekte, mačiau jį vaidinant skirtingų teatrų scenose. 3. Trukmė. Spektaklis Mažojoje salėje truko 1 val. 15 min. Išties trumpai, nors šalia sėdėjęs vyrutis spėjo kelis kartus pažiovauti ir maždaug per vidurį vaidinimo iš spektaklio išėjo pora už manęs sėdėjusių žmonių.

Kas man ne taip labai patiko? Užkliuvo į ekologinės pjesės medžiagą prikaišioti asmeniškumai apie spektaklio režisieriaus ir spektaklio atlikėjo mamas ir jų mirtis. Nebuvo nei jautru, nei į temą. Taip pat spektaklis pasirodė skylėtas ta prasme, kad minčių šuoliai ar potemės neturėjo sklandžių perėjimų. Vienintelis labiau pavykęs bandymas buvo tada, kai studentai, būsimieji aktoriai, statė scenoje palapinę. Toji pauzė davė kelias minutes žiūrovams atsipūsti ir suvirškinti tai, kas buvo pasakyta. O ir pati pjesės medžiaga pasirodė pateikta kažkaip negiliai, paviršutiniškai. Lyg kalbėjimas apie kažką tik dėl kalbėjimo.

Antrą kartą į spektaklį neičiau ir net nelabai žinau, kam galėčiau rekomenduoti. Gal gimnazistų klasėms vietoj kokios biologijos pamokos? Kad jie galėtų užsisakyti tokį monospektaklį, pavyzdžiui, per Kultūros paso programą ir jis atvažiuotų į mokyklą. Nors nesu tikra, ar tie gimnazistai manęs paskui nepasiųstų toli, toli po tokios rekomendacijos… 

***

Režisierius Antanas Obcarskas

Premjera: 2024-01-26

Apie spektaklį išsamiau: www.teatras.lt