Tag Archives: tertelis

Nežinoma žemė. Šalčia

15 Sekmadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

KEISTAS. Kokia asociacija jums kyla perskaičius ar išgirdus šį žodį? Man – gera. Nes keistas – tai kitoks. Neįprastas. Įdomus. Nenuobodus. Man patinka tai, kas kitiems dažnai atrodo keista. Keisti žmonės, keisti rūbai, keistos knygos, keistų skonių kavos. Spektaklį, kurį vakar mačiau, irgi pavadinčiau „keistu“. Gerąja prasme. Jis toks labai sunkiai apibūdinamas – nei linksmas, nei tragiškas, nei trumpas, nei ilgas, nei dokumentinio teatro žanro, nei visiškai išgalvoto siužeto,  nepavadinsi jo ir šokio spektakliu.

Režisierius Jonas Tertelis, prieš kurį laiką Nacionaliniame Dramos teatre Vilniuje pastatęs spektaklį apie Visaginą (aprašiau ČIA), šįkart nusitaikė į Šalčininkus. Spektaklyje apie Visaginą „Žalioji pievelė“ vaidina patys visaginiečiai. Šįkart režisierius vaidinti pakvietė profesionalius aktorius – Miglę Polikevičiūtę, Gailę Butvilaitę, Oskarą Vygonovskį, Lauryną Jurgelį ir šokėją Airidą Gudaitę. Būtent jiems buvo patikėta užduotis suvaidinti Šalčininkų apylinkėse sutiktus žmones, tapusius spektaklio herojų prototipais.

Štai vieną minutę aktorė Miglė Polikevičiūtė vaidina vaikų namuose augusią ir daug skriaudų vaikystėje patyrusią merginą, kuri sugebėjo atsitiesti, dabar studijuoja Vilniuje, yra laiminga ir sako norinti laimingais padaryti kitus. O po kelių akimirkų ta pati aktorė prakalba 88 metų dzūkuojančios senolės lūpomis, kuri prisimena, kad anksčiau pyragą valgydavo kartą per metus –  Velykų proga, o šiandien mes pyragų galime valgyti kasdien. Ir kas keisčiausia – mes jų nenorime. Šiandien, kai turime beveik viską, mes patys nežinome, ko norime. Ir dažnai nenorime nieko.

Spektaklio dailininkė Paulė Boculaitė išardė visą Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę. Scenoje vienus prieš kitus pasodino žiūrovus ir juos atskyrė tarsi siena, tarsi ekranu. Sienos motyvas spektaklyje kartojosi nuolat. Ir ne todėl, kad Šalčininkų kraštas geografiškai yra pasienyje, o todėl, kad tarp jo gyventojų ir likusios Lietuvos stovi tarsi nematoma siena. Šalčia daug kam – nežinoma žemė. Iki šiol sklando daugybė mitų apie Šalčininkų rajoną, kurio beveik 80 proc. gyventojų sudaro lenkų tautybės gyventojai.

„Važiavome ieškoti Šalčininkų, o radome Lietuvą“. Taip spektaklio pabaigoje sakė kūrėjai. Iš tiesų, problemos ir temos, apie kurias užsimenama spektaklyje, yra labai bendražmogiškos. Ir jei nežinotum spektaklio pavadinimo, galėtum spėti, jog čia vaidinama apie Druskininkus, Pagėgius ar Lazdijus.

Untitled

Vakar man vėl iškrito laiminga korta, nes po spektaklio buvo susitikimas su jo kūrėjais. Dramaturgas Andrius Jevsejevas susirinkusiems sakė, kad spektaklyje sąmoningai vengė politinės ir istorinės linijų. Labiau norėjo parodyti, kuo šiandien gyvena šio krašto žmonės.

Pirmoji spektaklio premjera įvyko Šalčininkuose ir kūrėjai sako, kad po to įvykusio aptarimo metu jie sulaukė daugybės vietos žmonių priekaištų, kad parodė tik „blogąją Šalčininkų pusę“.  Pavyzdžiui, klausė, kodėl paliko sceną apie mergaitę, kurios mokytoja, radusi jos galvoje utėlių, demonstratyviai, lydima kitų klasės mokinių, nuvedė ją pas motiną. „Tačiau mes ir norėjome pasakyti, kad nepaisant to, kokių pažeminimų ji patyrė kadaise, šiandien ji yra aukštai pakelta galva“, – sakė spektaklio autoriai.

Į klausimą, kodėl spektaklyje yra tiek daug gatvės šokio, Airida Gudaitė atsakė, kad Šalčininkų meno mokykla yra viena iš nedaugelio vietų, kurioje vietos vaikai ir paaugliai gali kokybiškai leisti laisvalaikį. Prieš spektaklį profesionali šokėja Airida Gudaitė  Šalčininkuose rengė kūrybines dirbtuves su moksleiviais ir tai, ką jose patyrė, sudėjo į šokius, kuriuos ir galima pamatyti spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“.

Diskusiją po spektaklio moderavęs istorikas Tomas Vaiseta klausė spektaklio kūrybinės grupės, ar nėra taip, kad norėję pastatyti spektaklį apie Šalčininkus, jie pastatė spektaklį apie save? Visi sutiko, kad, ko gero, iš dalies – taip, ir prisipažino, kad statydami šį spektaklį, daug  ką naujo sužinojo apie save. Režisierius Jonas Tertelis ir scenografė Paulė Bocullaitė sakė supratę, kiek daug medijų sukurtų stereotipų apie šį kraštą jie turėję.

Iš spektaklio išsinešiau ne tik daug minčių apie saviškius stereotipus, bet ir dar kai ką. Geltonos spalvos, saldų, valgomą. Nesakysiu, ką. Ateikit į spektaklį, sėskite pirmoje eilėje, išsinešite ir jūs.

***

Režisierius Jonas Tertelis

Premjera 2018.03.16 ir 2019.03.22

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

ŽALIA PIEVELĖ

05 Sekmadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Dokumentinis teatras. Toks yra šio Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomo spektaklio žanras. Režisierių Jono Tertelio ir Kristinos Werner spektaklis yra sukurtas pagal visaginiečių ir Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų patirtis. Pasakoja apie jų asmeninius gyvenimus, valdžios sprendimą uždaryti atominę elektrinę ir koks dėl to buvo/yra/bus poveikis Visagino miesto ateičiai. „Žalios pievelės“ vinis yra ta, kad spektaklyje vaidina ne aktoriai, o patys Visagino gyventojai, kurie ir pasakoja savo istorijas scenoje. Būtent šis faktas mane labiausiai ir viliojo.

Per pusantros valandos trukmės spektaklį scenoje dažniausiai kalbama rusiškai, mažiau – lietuviškai ir viena herojė Helen (atvykusi iš Velso) – angliškai. Jei nemokate kažkurios kalbos, ne bėda – visas spektaklis titruojamas. Kaip tyčia, tą dieną, kai buvau „Žalioje pievelėje“, spektakliui einant į pabaigą, kažkas sugedo, ir titrų kurį laiką neberodė. Užjaučiu tuos, kurie nemokėjo rusiškai, nes visgi spektaklio ašis yra sakomi tekstai. Judesio nėra daug: keli perstumdomi baldai, kelios veiksmo scenos, vaizduojančios patikrą įeinant į atominę elektrinę, vaizdo projektorius, rodantis Visagino miesto statymo vaizdus – tai, ko gero, ir visa vizualioji veiksmo dalis. Pagrindas – tekstas, kuris suskaidytas į mažus monologus ir sakomas 10 labai skirtingų spektaklio herojų.

Nesu buvusi Visagine, nepažįstu netgi jokio žmogaus, kuris ten gyventų ar dirbtų, taigi, sakyčiau, kad mano santykis su šiuo miestu yra lygus nuliui. Tačiau spektaklis mane įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos – įtampa jame buvo išlaikyta „nuo…iki“. Aktoriai buvo puikūs (vieni – daugiau, kiti – mažiau), jų tipažai – realūs ir įtikinantys. Šiaip tai net kilo eretiška mintis – kažin, jei atvestume žmogų, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie šį spektaklį, ar nebūtų taip, kad jis neatskirtų, jog scenoje – ne profesionalai? Aišku, vaidinančiųjų sėkmė yra ta, kad jie kalbėjo ne kažkieno parašytą tekstą, o pasakojo apie save, tai, ką jie patyrė, ką mąsto ir kuo jie tiki.

Vienoje vietoje į pabaigą spektaklis pasirodė man šiek tiek sentimentalokas („Oi, kaip liūdna, kad uždarė elektrinę, tiek žmonių neteko darbo, buvo priversti išvykti, kas dabar bus…“, – čia ne pažodžiui tekstas, čia buvo tokia transliuojama mintis), bet gerai, kad tik vienoje vietoje.

Spektaklis rodomas nedažnai, todėl siūlau iš anksto pasidomėti, kad nepražiopsotumėte artimiausio seanso. Pamatyti jį verta. „Žalia pievelė“ – ne tik (ne)optimistinė Visagino ateities vizija, bet ir realybe tapusi svajonė, kad vaidinti profesionalioje scenoje gali visi. Ir kinologas, ir bedarbė, ir buhalterė, ir spektometrijos inžinierius.

Išėjusi iš spektaklio įsijungiau telefone maps’us ir  pamatavau atstumą tarp Vilniaus ir Visagino. 150 km. Garbės žodis, reiks kurį savaitgalį palėkti.

**

„Žalios pievelės“ koncepcijos ir teksto autoriai — Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis, Kristina Werner.

Premjera – 2017 m. gegužės 19 d.

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

 

 

 

 

Animacijos spektaklis TĖČIO PASAKA

13 Pirmadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Apie šį spektaklį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų. 2013 metais sukurtas animacijos spektaklis vaikams „Tėčio pasaka“ yra pelnęs prestižiškiausią teatrinį apdovanojimą Lietuvoje – Auksinį scenos kryžių už geriausią metų vaikišką spektaklį.

Kūrybinė studija PetPunk  ir Atviro rato aktoriai suvienijo jėgas tam, kad atėję į spektaklį žiūrovai užsimirštų, kur esą, o išėję sakytų WOW. Ne wow, o WOW.

Prisipažįstu, kad nesu abejinga „Atviro rato“ trupei. Jų „Atviras ratas“, „Lietaus žemė“ ir vaikiškasis „Senelės pasaka“ (taip pat kadaise gavęs Auksinį scenos kryžių kaip geriausias metų spektaklis vaikams) man yra spektakliai, kurių iš atminties neištrina niekas. ( O atmintis – mano silpnoji kūno dalis). Na, bet grįžtu į „Tėčio pasaką“, kuri rodoma „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje ir trunka 60 minučių.

Į spektaklį atėjom pusvalandžiu anksčiau. Kad ramiai išgertume kavos/kakavos ir suvalgytume po keksiuką. Pasirodo, keksiukų kavinėj nėra. Tiek to, tiks ir pyragai. Jų irgi nėra. Gerai jau, gerai, imsim sausainių. Jų irgi nėra. Gal tada saldainį kokį? Ne? Tai ko gi yra? Ogi kavos ir kakavos. Liekam nepasikeksiukinę ir traukiam į salę, kurioje šįkart sėdėsime scenoje. Na, gerai, 20 cm nuo scenos, nes išvakarėse perkant bilietus jų buvo likę tik pristatomoje eilėje. Jie pigesni ir… tai geriausios vietos visoje salėje!

Spektaklio mintis labai teisinga, reikalinga ir be galo aktuali. Tėtis (aktorius Justas Tertelis) yra toks užsiėmęs, turi kalną darbų ir marias reikalų, kad neberanda laiko žaisti su dukryte (aktorė Benita Vasauskaitė). Ji susigalvoja „nematomą“ draugą ir ima žaisti viena. Persidirbusį ir pervargusį tėtį ima nervinti garsus dukters juokas ir žaidimai, tad jis aprėkia Urtę. Mergaitė parašo tėčiui atsisveikinimo laišką ir išeina iš namų. Tėtis leidžiasi į ilgą kelionę. Tam, kad surastų Urtę, jis vėl turi išmokti žaisti, įsivaizduoti, fantazuoti, neskaičiuoti laiko ir suprasti tai, kad jokie darbai, jokie pinigai ir niekas, niekas gyvenime vaikui neatstos jo tėčio ir mamos.

Visą spektaklį daigė kažkur širdies plote. Tai nebuvo tik „Tėčio pasaka“, tai buvo MANO pasaka. Aš labai dažnai būnu labai panaši į spektaklio tėtį, o mano dukrytė – į Urtę. Aš ir surandu šimtus pasiteisinimų, kad vietoj bendro žaidimo „Uno“ galėčiau pafeisbukinti telefone, o prašymą kartu pašokti ar padainuoti dažniausiai atremiu tokiais žodžiais: „Kur tu matei, kad suaugusieji taip šokinėtų? Pašokinėk viena…“

Tad štai kokią mintį spektaklis siunčia tėvams. O į vaikus jis kreipiasi nerealia animacijos kalba. Visa scena mirgėte mirga fantastiniais pasakos personažais, įspūdingais jų kostiumais, gigantiškomis lėlėmis ir nerealiomis vaizdų projekcijomis. Tokio spalvų ir vaizdų festivalio mano akys seniai buvo neregėję. O vaikiškam spektaklyje tai mačiau apskritai pirmą kartą. Bravo spektaklio animatoriams!

Spektaklis skirtas vaikams nuo 4 metų. Visada labai prašau tėvų atsižvelgti į kūrėjų rekomenduojamas amžiaus normas, nes niekam ne paslaptis, kad kūdikių mamos, neretai apsėstos ankstyvojo lavinimo ar prusinimo idėjomis, mažutėlius tempiasi ten, kur jiems tikrai ne laikas eiti.

Feisbuke spektaklis “Tėčio pasaka“ turi savo puslapį (ČIA), todėl siūlau užsiprenumeruoti jį ir nepraleisti kito artimiausio vaidinimo.

tp_baneriukas