Tag Archives: teatras

DREAMLAND

26 Sekmadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Vakar teatre vienu šūviu du zuikius patiesiau.  Ne tik pamačiau pirmą kartą rodomą režisieriaus Manto Jančiausko spektaklį „Dreamland“, bet ir spektaklio išvakarėse sužinojau, kad visi žiūrovai po jo kviečiami pasilikti ir dalyvauti susitikime su kūrėjais. Kaipgi praleisi tokią progą. Niekaip! Diskusija po spektaklio truko gal net ilgiau negu pats spektaklis. Pastarasis rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje ir tęsiasi pusantros valandos be pertraukos.

Šis spektaklis – akivaizdus dokumentinio teatro pavyzdys. Scenoje vaidina ne aktoriai, o tiesiog žmonės. Iš gatvės. Jie pasakoja ne išgalvotas, o savo gyvenimo istorijas. Du rusai, pasiprašę prieglobsčio Lietuvoje dėl politinio persekiojimo, VGTU studijuojanti ir hidžabą tik prieš miegą nusiimanti turkė, Klaipėdoje mylimąją radęs ir ką tik Lietuvos pilietybę gavęs libanietis bei iš Afganistano pabėgęs ir dabar Pabradės užsieniečių registravimo centre gyvenantis Zabi, kurio prašymą apsigyventi Lietuvoje valstybinės institucijos atmetė jau 4 kartus. „Gali būti, kad kitame spektaklyje vietoj manęs stovės kažkas kitas, nes galiu būti deportuotas atgal į Afganistaną“, – pasirodymo metu sakė vyras. Būtent jo istorija iš visų penkių dalyvių man pasirodė stipriausia: pinigai nelegaliems tarpininkams už galimybę patekti į svajonių Europą, Afganistane su vaikais likusi žmona, kuri pyksta ir su juo nesikalba net telefonu, neaiški ateitis ir baimė, kas bus, jei jis grįš ten, kur Talibanas jam ne kartą jau grasino…

Visgi kiekybiškai daugiausiai spektaklyje plėtojama dviejų rusų – Vsevolodo ir Daniilo – istorijos. Ir tai galima suprasti. Kaip po spektaklio sakė režisierius, visuomenės apklausos rodo, kad viena didžiausių lietuvių baimių – Putino režimo Rusijoje grėsmė.

Spektaklyje visi herojai kalba skirtingomis kalbomis. Žiūrovams juos suprasti padeda lietuviškas vertimas ekranuose.

Sakysit, kam eiti į teatrą, jei panašių istorijų galima pamatyti TV ar pasiskaityti naujienų portaluose? Tam, kad tai paliestų ne tik jūsų akis ar ausis, bet ir širdis.

Kadangi spektaklyje vaidina ne profesionalai, didžiulė užduotis tenka kitiems jo kūrėjams – kompozitorei, dailininkei, vaizdo projekcijų autorei, šviesos dailininkui. Man atrodo, kad šįkart visi dirbo kaip vienas kumštis, todėl jiems pavyko sukurti vientisą ir įtaigų spektaklį.

Diskusijos metu moderatorius paklausė spektaklio dalyvių, kas jiems yra dreamlandas? Juk , ko gero, tikrai ne Lietuva su savo minus 20 šalčiu ir šalčiaširdžiais lietuviais. Turkė Feyzanur nekoketavo: „Taip, Lietuva tikrai nėra mano svajonių šalis“. Tačiau mergina prisipažino, kad svajonių šalis yra ta, kurioje ji gali gyventi saugiai, nebijodama dėl savo ir savo artimųjų gyvybių. Šia prasme Lietuva jai yra saugi šalis gyventi. Vienintelės spektaklyje vaidinusios merginos žodžius pakartojo ir visi keturi vyrai.

24135330_10213391982461632_1781572408_n

Na, o paklausti, kodėl sutiko vaidinti šiame spektaklyje, visi vardijo skirtingus argumentus. Tačiau svarbiausias jų – noras šiuo spektakliu keisti lietuvių požiūrį į emigraciją, pabėgėlius ir apskritai – kitokius žmones.

Prieš maždaug mėnesį tame pačiame teatre ir toje pačioje salėje žiūrėjau „Žalią pievelę“ apie Visaginą. Apie ją rašiau ČIA.    Šie abu spektakliai yra tarsi brolis ir sesuo. Sukurti panašiomis priemonėmis, to paties žanro, tik labai skirtingų tematikų. Net neabejoju, kad jie dar daug kartų bus lyginami tarpusavyje.

Kaip visada, pasibaigus spektakliui, jo tęsinys vyksta eilėje prie rūbinės, kur girdžiu pirmuosius atsiliepimus ir vertinimus. Šįkart stovėjau už garbaus amžiaus ponios, kuri skubėjo kažkam raportuoti telefonu: „Aha, jau, pasibaigė. Ne, nesujaudino. Kažko pritrūko. Gal kokios dramos“.

Man tai nieko nepritrūko.

***

Režisierius Mantas Jančiauskas

Premjera 2017 11 25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio dramos teatro svetainėje

Moljeras. TARTIUFAS

16 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Kokį aktorių laikote savo idealu? Šį klausimą aktoriui Giedriui Savickui žurnalistė uždavė viename interviu 2013 metais (čia).  „Salvijus Trepulis“, – atsakė tąkart jis. Ir štai, po ketverių metų, Giedrius su Salvijumi atsidūrė vienoje scenoje ant vieno permatomo plastikinio suoliuko. Giedrius – Tartiufas, Salvijus – juo aklai tikintis Orgonas.

Vienas garsiausių komedijos žanro meistrų Moljeras, o tiksliau – Žanas Batistas Poklenas – gimė 1622 metais. Komediją apie apgaviką ir prisitaikėlį Tartiufą, sėkmingai mulkinantį Orgono šeimą, jis parašė 1664 metais. Kaip tokią pjesę suvaidinti 2017 metais? Klausimas, į kurį pabandė atsakyti režisierius Oskaras Koršunovas. Tiesa, ne iš pirmo karto.  Numatyta premjera prieš metus atšaukta buvo likus vos savaitei iki pirmojo pasirodymo. Plakatai, lankstinukai atspausdinti, bilietai išpirkti ir še tau – spektaklio nebus. Oficiali Nacionalinio dramos teatro vadovų pozicija buvo, kad spektaklis iki galo neišbaigtas, jis atidedamas neribotam laikui „dėl režisieriaus ligos“.

Taigi, kai 2017 metų rudenį pasklido informacija, kad „Tartiufas“ sugrįžta, teatro mylėtojų gretose kilo sujudimas. Bilietai buvo šluojami, teatro fojė šnabždamasi, tai ką gi parodys Koršunovas TOKIO ypatingo savo „uždraustame“ spektaklyje?

O parodė jis vienos dalies, 1 val. 50 minučių trukmės spektaklį, kuris nebuvo nei labai linksmas, nei pasižymintis išskirtiniais režisūriniais sprendimais. Eiliuotas 17 amžiaus tekstas įdėtas į šiuolaikiniais rūbais pasipuošusių aktorių lūpas. Suvaidinę mizanscenas jie bėgdavo parūkyti į šalia scenos esantį kambariuką, o ten jų laukdavo operatorius su kamera, kuris užkulisinius aktorių veiksmus ir vyksmus tiesiogiai transliavo didžiuliame ekrane.

Išskirčiau scenografo Vytauto Narbuto indėlį į spektaklį – žalia žole ir krūmais „apželdinta“ scena atrodė tikrai išskirtinai.

23659957_10213318564626232_866984458_o

Nesudrebėjo režisieriaus ranka parenkant aktorius – Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Toma Vaškevičiūtė scenoje nardė kaip žuvys po ledu. Rasa Samuolytė tai išvis kažkokį jaunystės eliksyrą yra išradusi. Aš kiek prisimenu, ji jau kokius 20 metų atrodo taip pat. Nenustebsiu, jei ir po 20 metų taip atrodys.

Viena mano bičiulė, spektaklį mačiusi anksčiau už mane, replikavo, kad jai šis spektaklis kažkuo priminė „Domino“ teatro komedijas (draugai žino, kad man žodis „Domino“ semantiškai rikiuojasi ties žodžiais „rupūžė žalioji“, „kičas“, „prastas skonis“, „cukrus“). Bet man taip nepasirodė. Ne. „Tartiufas“ man buvo visai nejuokingas ir ne lėkštas. Jis toks labiau tragiškai dramatiškas. Sutinku su visais, kurie sakė, kad per šimtus metų „Tartiufas“ neprarado aktualumo. Tartiufas yra apie mesijus, kurie mums susuka galvas; apie politikus, jų pažadus ir rinkėjų gundymus; apie tuščiavidurius žmones, kuriais mes susižavime ir pametame dėl jų galvas.

Spektaklio išvakarėse dėdės Goglo padedama online perskaičiau „Tartiufą“. Tačiau to tikrai nebūtina daryti – net ir nežinant veikėjų ar teksto, spektaklyje viskas bus aišku. Tiesa, pabaiga kardinaliai skiriasi nuo tikrosios pjesės pabaigos.

Šis spektaklis, gal ir pats to nenorėdamas, tapo labiausiai gandais apipintu šio sezono spektakliu. Po tokio piar’o, savaime suprantama, bilietai perkami su vėjeliu. Jei eisite, įsigykite juos iš anksto.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2017.09.27

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

ŽALIA PIEVELĖ

05 Sekmadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Dokumentinis teatras. Toks yra šio Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomo spektaklio žanras. Režisierių Jono Tertelio ir Kristinos Werner spektaklis yra sukurtas pagal visaginiečių ir Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų patirtis. Pasakoja apie jų asmeninius gyvenimus, valdžios sprendimą uždaryti atominę elektrinę ir koks dėl to buvo/yra/bus poveikis Visagino miesto ateičiai. „Žalios pievelės“ vinis yra ta, kad spektaklyje vaidina ne aktoriai, o patys Visagino gyventojai, kurie ir pasakoja savo istorijas scenoje. Būtent šis faktas mane labiausiai ir viliojo.

Per pusantros valandos trukmės spektaklį scenoje dažniausiai kalbama rusiškai, mažiau – lietuviškai ir viena herojė Helen (atvykusi iš Velso) – angliškai. Jei nemokate kažkurios kalbos, ne bėda – visas spektaklis titruojamas. Kaip tyčia, tą dieną, kai buvau „Žalioje pievelėje“, spektakliui einant į pabaigą, kažkas sugedo, ir titrų kurį laiką neberodė. Užjaučiu tuos, kurie nemokėjo rusiškai, nes visgi spektaklio ašis yra sakomi tekstai. Judesio nėra daug: keli perstumdomi baldai, kelios veiksmo scenos, vaizduojančios patikrą įeinant į atominę elektrinę, vaizdo projektorius, rodantis Visagino miesto statymo vaizdus – tai, ko gero, ir visa vizualioji veiksmo dalis. Pagrindas – tekstas, kuris suskaidytas į mažus monologus ir sakomas 10 labai skirtingų spektaklio herojų.

Nesu buvusi Visagine, nepažįstu netgi jokio žmogaus, kuris ten gyventų ar dirbtų, taigi, sakyčiau, kad mano santykis su šiuo miestu yra lygus nuliui. Tačiau spektaklis mane įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos – įtampa jame buvo išlaikyta „nuo…iki“. Aktoriai buvo puikūs (vieni – daugiau, kiti – mažiau), jų tipažai – realūs ir įtikinantys. Šiaip tai net kilo eretiška mintis – kažin, jei atvestume žmogų, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie šį spektaklį, ar nebūtų taip, kad jis neatskirtų, jog scenoje – ne profesionalai? Aišku, vaidinančiųjų sėkmė yra ta, kad jie kalbėjo ne kažkieno parašytą tekstą, o pasakojo apie save, tai, ką jie patyrė, ką mąsto ir kuo jie tiki.

Vienoje vietoje į pabaigą spektaklis pasirodė man šiek tiek sentimentalokas („Oi, kaip liūdna, kad uždarė elektrinę, tiek žmonių neteko darbo, buvo priversti išvykti, kas dabar bus…“, – čia ne pažodžiui tekstas, čia buvo tokia transliuojama mintis), bet gerai, kad tik vienoje vietoje.

Spektaklis rodomas nedažnai, todėl siūlau iš anksto pasidomėti, kad nepražiopsotumėte artimiausio seanso. Pamatyti jį verta. „Žalia pievelė“ – ne tik (ne)optimistinė Visagino ateities vizija, bet ir realybe tapusi svajonė, kad vaidinti profesionalioje scenoje gali visi. Ir kinologas, ir bedarbė, ir buhalterė, ir spektometrijos inžinierius.

Išėjusi iš spektaklio įsijungiau telefone maps’us ir  pamatavau atstumą tarp Vilniaus ir Visagino. 150 km. Garbės žodis, reiks kurį savaitgalį palėkti.

**

„Žalios pievelės“ koncepcijos ir teksto autoriai — Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis, Kristina Werner.

Premjera – 2017 m. gegužės 19 d.

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

 

 

 

 

A. Herbut. LOKIS

29 Sekmadienis Spa 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Įsivaizduokite, kad jūs gyvenate ramiame, eiliniame Lietuvos kaime. Čia kartais koncertuoja kaimo kapelos, mokyklos vaikų choras, užsuka pagyvenusios pop žvaigždės, nesibodinčios koncertuoti “kultūrnamiuose“, per valstybines šventes užklysta ir koks B kategorijos klasikinės muzikos dainininkas. Ir štai pirmą kartą pas jus surengiamas toks pusiau andergraudinis, pusiau techno muzikos vakarėlis. Garsas jame toks, kad, rodos, smegenys neatlaikys decibelų, o nuo šviesų efektų vartytis ima ne tik akys, bet ir žarnos pilve.

Tai štai tokį patyrimą turėjau vakar, kai apsilankiau lenkų režisieriaus Łukasz Twarkowski režisuotame spektaklyje „Lokis“ (kirtis ant O, antrame skiemenyje I trumpoji). 2015 metais Auksiniu scenos kryžiumi už vaizdo projekcijas spektaklyje “Didvyrių aikštė“ apdovanotas Łukasz užvirė Lietuvos žiūrovams tikrą pragarą scenoje. Tris su puse valandos trunkantis šviesų ir garsų šou buvo šiek tiek paįvairintas aktorių vaidyba, bet ne ji čia buvo svarbiausia. Tokio žanro spektaklio Lietuvoje tikrai nebuvau mačiusi, neveltui kai kas jį vadina net ne spektakliu, o performansu ar instaliacijų šou. Teigiamai vertinu ir tai, kad spektaklio kūrėjai pasirinko N-18 amžiaus cenzą ir afišose naudoja įspėjamąjį prierašą būsimiems žiūrovams: “Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas“.

Spektaklį pamačiau, kaip sakoma, „per Marytės plauką“. Mat atėjusi numatytu laiku prie Nacionalinio Dramos teatro, sutikau stoviniuojančių žmonių „kamštį“ ir atsiprašinėjančius darbuotojus, kad spektaklis nukeliamas kelioms valandoms, „nes yra techninių problemų“. Laimė, jos per kelias valandas buvo išspręstos, nes kai pamačiau spektaklį, supratau, kad jis tikrai neįmanomas, jei būtų bent menkiausia techninė kliūtis. Spektaklio šerdis ir yra techniniai jo sprendimai – efektai, garsas, šviesos, vaizdo projekcijos, po sceną važinėjantys kaktusai, muzika. Beje, spektaklio kompozitorius Bogumił Misala – nusipelno didžiausių pagyrimų.

Spektaklio dėlionė susideda iš trijų skirtingų detalių: Prospero Merimee (1803–1870) novelės “Lokis“ motyvų; istorijos, kuomet prancūzų roko grupės „Noir Désir“ vokalistas Bertrandas Cantat viename Lietuvos viešbučių nužudė savo mylimąją, žinomą prancūzų aktorę Marie Trintignant bei tragiško likimo fotografo Vito Luckaus gyvenimo akimirkų. Pjesės dramaturgė Anka Herbut tikrai drąsi moteris, pabandžiusi šias tris skirtingas istorijas sumazgyti į vieną kamuolį.

Visi aktoriai spektaklio metu vaidino kelis vaidmenis – buvo minėtų trijų istorijų personažai bei įkūnijo pačius spektaklio kūrėjus – režisierių, kompozitorių, dramaturgę ir t.t. Iš tiesų žodis „vaidino“ šiame spektaklyje gal ir nelabai tikslus. Labiau tiktų – „atliko“, „dalyvavo“ arba tiesiog „buvo“. Kiekvienas spektaklio aktorius scenoje atrodė taip, lyg būtų „suaugęs“ su savo vaidmeniu: šoko įtikinamai, kalbėjo įtikinamai, mirdavo įtikinamai, gimdė įtikinamai, dainavo įtikinamai, žudė įtikinamai. Be galo taikliai atspindėti personažai! Aš būčiau jais patikėjusi net ir tokiu atveju, jei jie būtų vaidinę juodame fone anei be jokio efekto.

Pirmoji spektaklio dalis – ilgesnė ir dramaturgiškai aiškesnė. Po jos pirmoje salės eilėje (aš sėdėjau antroje) suskaičiavau atsilaisvinusias 5 vietas. Kažkam neišlaikė nervai. Po antrojo veiksmo supratau, kad išėjusieji gal labai daug ir neprarado. Kai kurie epizodai antrame veiksme buvo kartojami, o didžiausią jo dalį užėmė beprotišku garsu leidžiama muzika, šviesų blykčiojimas ir aktorių šokis scenoje. Nuo šviesų man pasidarė bloga, tai kurį laiką pabuvau užsimerkusi (nors jaučiau blyksėjimą net ir tada, – kiaurai skrodė).

Kadangi į spektaklius einu tikrai dažnai, galiu konstatuoti, kad net ir po šiaip sau spektaklio lietuviai mėgsta garsiai ir ilgai ploti. Vakar nustebau, kad po „Lokio“ plojimų buvo mažai (aktoriai neturėjo progos sugrįžti iš užkulisių ir nusilenkti dar kartą). Tačiau kažin, ar žiūrovai neplojo dėl to, kad jiems nepatiko. Gal labiau dėl to, kad jie patyrė tam tikrą teatrinį šoką ir iš karto negalėjo adekvačiai įvertinti to, ką matė?

Po spektaklio užsukau ten, kur teatre per pertraukas rikiuojasi ilgiausios moterų eilės. Už manęs stovėjusių moterų (apie 60 metų) dialogas:

-Aš, aišku, ryt paskambinsiu ir padėkosiu už bilietus. Bet liežuvis neapsivers pasakyti, kad patiko.

-Tai tiesiai šviesiai ir pasakyk, kad “mes dar nepriaugom tokiam teatrui“, jis labiau jauniems skirtas.

***

Režisierius Łukasz Twarkowski

Premjera 2017 m. rugsėjo 14 d.

Daugiau apie spektaklį “Lokis“ – teatro svetainėje.

M.Ivaškevičius. IŠVARYMAS

03 Sekmadienis Rgs 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Man nepatinka, kad vasarą teatrai atostogauja. Jeigu būtų mano valia, jie atostogautų žiemą, kai šalta, tamsu, niūru ir vakarais nelabai norisi kelti kojos iš namų. Vasarą vakarai ilgi ir malonūs, o kai prasidėjus vasaros atostogoms vaikai išvažiuoja pas senelius, aš, pavyzdžiui,  kas antrą vakarą eičiau į spektaklius. Na, bet yra kaip yra. Čia šiaip sau. Intro. Patikėkite, rašyti apie Oskaro Koršunovo spektaklį “Išvarymas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę nėra lengva. Čia panašiai kaip rašyti apie krepšinį ar Sabonį. Visi viską žino, matė, turi savo nuomones ir nieko naujo nebepasakysi.

Spektaklio premjera Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyko 2011 metų gruodžio 22 dieną ir nuo tada jis tapo populiariausiu (spėju), lankomiausiu (žinau), brangiausiu (na, beveik) spektakliu. Tais pačiais metais šis spektaklis gavo net 6 Auksinius kryžius – prestižiškiausius Lietuvos teatro apdovanojimus. 5 valandų ir 30 minučių trukmės “Išvarymas“, turintis 2 pertraukas, baigiasi tada, kai darbą Vilniuje jau baigia ir troleibusai, tad reikia gerai pagalvoti, kaip po jo reiks grįžti namo. Spektaklį pirmą kartą mačiau 2014 metais, ir didžiausią įspūdį tąkart jame paliko Vandalą vaidinantis Marius Repšys. Atrodė, kad tas vaikinas buvo pagimdytas būtent šiam vaidmeniui. Wow efektą sukėlė ir viso spektaklio metu gyvai atliekama Sauliaus Prūsaičio muzika.

Šią vasarą feisbuko naujienos (folowinu ne vieną lietuvių aktorių, kuris leidžiasi būti sekamas) pranešė, jog iš spektaklio pasitraukia du pagrindiniai jo aktoriai – Beną vaidinantis Ainis Storpirštis ir Eglę vaidinanti Monika Vaičiulytė. Priežastis paprasta – Ainis turi naujų darbų, kuriems nori atiduoti visą laiką ir širdį, o šiuo savo šešerius metus vaidintu personažu jau pasakė viską, ką galėjo. Birželio mėnesio pabaigoje buvo numatyti du “Išvarymo“ spektakliai – viename paskutinį kartą vaidino “senieji“ aktoriai, o kitame – juos pakeisiantys “naujieji“. Tai ir buvo man paskata vėl ateiti į “Išvarymą“. Mano matytame spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliko Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė. Spektaklyje vaidina didžioji dauguma Nacionalinio dramos teatro aktorių, kurie per šitiek metų šiame spektaklyje yra taip “susigroję ir susivaidinę“, kad, man atrodo, be vargo spektaklį suvaidintų ir dingus šviesoms, ir sugedus mikrofonams.

Nors Kęstutis Cicėnas išoriškai labai primena savo pirmtaką Ainį Storpirštį, tačiau savo pirmą kartą “Išvaryme“ jis suvaidino savaip, cicėniškai. Mano manymu, elegantiškiau, rafinuočiau, paslaptingiau ir… įdomiau. Gailei Butvilaitei kažko pritrūko. Gal pasitikėjimo savimi, gal įžūlumo. Mane erzino nelietuviškos priegaidės jai kalbant, bet daug metų užsienyje gyvenusi aktorė tikrai labai stengėsi. Ji išoriškai irgi labai primena savo pirmtakę, bet būtų gerai, kad nenorėtų jos atkartoti. Vandalas (aktorius Marius Repšys) vienu metu man pasirodė praradęs saiką. Niekam ne paslaptis, kad šiame spektaklyje aktoriai mėgsta improvizuoti, bet vienas Vandalo solo man buvo per ilgas, per lėkštas ir per nejuokingas. (Tarp kitko, jei sutrumpinus juokelius apie šį ir aną galą, gal spektaklis sutrumpėtų tiek, kad į paskutinį troleibusą dar būtų galima spėti?)

Apie ką spektaklis? Apie lietuvius, išvykusius laimės ieškoti į Londoną. Čia juos, nelegalus, apgauna, ir nuo šiol kiekvienas turi kovoti už savo išlikimą. Kas jų laukia svetimoje šalyje? Ar galima prarasti viską, bet neprarasti žmogiškumo?

Spektaklis yra N-18, nes jame tikrai labai daug keikiamasi. Labai daug. Beje, kažkada buvau parsinešusi šią M. Ivaškevičiaus pjesę iš bibliotekos. Lapuose išguldyti keiksmažodžiai atrodo dar baisiau. Spektaklis nėra baisus, jis yra sukrečiantis. Nepaliekantis abejingų, priverčiantis šlykštėtis, stebėtis, juoktis, gailėtis. Įspūdis po spektaklio išlieka tikrai labai stiprus, todėl nieko keisto, kad gandai apie jį sklinda iš lūpų į lūpas ir į spektaklį ateina tie žiūrovai, kurie apskritai pirmą kartą ateina į teatrą.

Bilietai į spektaklį greitai išperkami, todėl labai nesnauskite, jei norėsite eiti. Turiu nuojautą, kad ir aš dar į jį eisiu.

***

Marius Ivaškevičius “Išvarymas“

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera – 2011. 12. 22

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

A.Čechovas. ŽUVĖDRA

24 Trečiadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Tai buvo labiausiai laukiamas mano šių metų spektaklis. Tai buvo brangiausias mano pamatytas šio sezono dramos spektaklis (visi bilietai į “Žuvėdrą“ kainuoja po 30 eu). Tai buvo spektaklis, prieš kurį jo adresu buvau girdėjusi bene daugiausia liaupsių. Prieš savaitę spektaklis gastroliavo Prancūzijoje ir, pasak spaudos pranešimų, buvo sutiktas be galo šiltai ir su daugybe bisų.

A. Čechovo “Žuvėdra“ daug kur įvardijama kaip užbaigianti triptiką OKT teatre – “Hamletas“, “Dugne“ ir “Žuvėdra“. Viena žinomiausių Čechovo pjesių persikėlė į OKT teatro studiją ir buvo suvaidinta džinsais ir kitais kasdieniniais drabužiais pasipuošusių OKT trupės aktorių. Beveik jokio rekvizito, jokios scenografijos. Tik aktorius, vaidyba ir žiūrovas.

Trumpai priminsiu “Žuvėdros“ turinį: senstelėjusios, bet save vis dar aistringai tebemylinčios primadonos Irinos Arkadinos sūnus Trepliovas stato savo pjesę. Reikia naujo, kitokio teatro, įsitikinęs jis. Pagrindinį vaidmenį jis patiki savo mylimajai Ninai, kuri įsimyli jo mamos meilužį, garsų rašytoją Trigoriną. Tai spektaklis ir apie teatrą teatre ir apie nelaimingą meilę.

Spektaklyje vaidina įspūdingas aktorių būrys. Jeigu manęs paprašytų išvardinti mylimiausius aktorius, į TOP 10 patektų, ko gero, visi “Žuvėdros“ aktoriai. Pagrindinį Trepliovo vaidmenį atliko aktorius Martynas Nedzinskas, už jį prieš kelerius metus gavęs Auksinį scenos kryžių. Tais pačiais metais šiuo aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu buvo pagerbta ir jo motiną suvaidinusi Nelė Savičenko. Mano didysis šių metų atradimas – aktorė Agnieška Ravdo, šiame spektaklyje suvaidinusi Niną. Mažesnius vaidmenis, bet atiduodami visą save “Žuvėdroje“ suvaidino Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Giedrius Savickas, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Vytautas Anužis.

Nežinau kodėl, bet šįkart pats spektaklis manęs neuždegė. Atvirkščiai, erzino viskas: tai, kad sėdint antroje eilėje kėdės buvo viename lygmenyje su pirmos eilės kėdėmis, tad prastai matėsi. Tai, kad kėdės salėje taip sustumtos viena prie kitos (ir nepažymėtos vietos, ateini, atsisėdi), jog šlaunimis tenka susiglausti su kaimyno šlaunimis. Tai, kad po paleistų dūmų pirmame veiksme nebebuvo kuo kvėpuoti ir graužė akis. Tai, kad žiūrovai susodinti taip, jog matosi tik tam tikras scenos kampas. Tai, kad akustika OKT salėje nekokia, ir tekdavo įtempti ausis, kad išgirstum kai kurias replikas.

Atsiprašau už piktžodžiavimą, bet pirmas veiksmas man nuoširdžiai prailgo. Buvo žiūrovų, po jo išėjusių namo. Antras veiksmas už pirmąjį buvo gerokai įdomesnis, įtampa augo ir pačioje pabaigoje jau teko prikąsti lūpą, kad neimčiau bliauti balsu.

Tai, kad aktoriai yra taip arti žiūrovo, kad jie atviri ir nuogi (ne fiziškai, o dvasiškai) – yra pats didžiausias šio spektaklio privalumas. Jeigu patirčiau tai pirmą kartą, neabejoju, būčiau priblokšta. Tačiau man kortos taip sukrito, kad per kelis mėnesius šioje OKT teatro studijoje mačiau kitus tikrai panašios stilistikos Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius – “Vestuvės“ ir “Dugne“ ( pastarąjį – du kartus). Tad ši “Žuvėdra“ buvo su  dejavu prieskoniu – ir tas matyta, ir anas patirta, o tai primena tą ir aną.

Ačiū draugei už gimtadienio dovaną – bilietą į “Žuvėdrą“. Ką, gi, viena teatrinė svajonė išsipildė, einu pasvajosiu, ką norėčiau pamatyti dabar.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2014 02 22

Daugiau apie spektaklį – OKT svetainėje.

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje

18588690_10211796135086445_9196752797832771390_o

W.Szymborska. Moters portretas

19 Trečiadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kovo 27 -osios kiekvienais metais laukiu labiau, negu kovo 26 -osios ar balandžio 3-osios. Tą dieną švenčiama Teatro diena, ir skirtingi teatrai siūlo skirtingų akcijų bei nuolaidų į spektaklius. Štai portalas http://www.teatrai.lt jau kelinti metai ta proga kviečia “pirkti du bilietus, o mokėti už vieną“. Būtent šios akcijos suviliota ir nusipirkau du bilietus į Dalios Michelevičiūtės monospektaklį “Moters portretas“ Nacionaliniame dramos teatre. Smagu buvo dvigubai – ir tai, kad vienas bilietas pirmoje eilėje tekainavo 4 eurus, ir tai, kad antrą bilietą pasiūliau seniai nematytai klasės draugei. Bus proga susimatyti!

Mažojoje salėje vykstantis spektaklis trunka valandą. Dalia Michelevičiūtė deklamuoja lenkų poetės, Nobelio premijos laureatės W. Szymborskos eiles, o jai padeda filmuota medžiaga (animacijos autorius Rimas Sakalauskas) ir muzika (kompozitorius Julius Aglinskas). Prisipažinsiu, kad nesu poezijos gerbėja, esu labiau teatro fanė, o “Moters portrete“ teatro buvo labai mažai,  poezijos – labai daug. Man atrodo, kad paimti poetės kūrybą ir sudėti į vientisą spektaklį skirtingus eilėraščius yra misija neįmanoma. Vis tiek tai tėra žavios aktorės poezijos vakaras. Manęs neįtikino ir tai, kad aktorė viską, kas vyko scenoje, įvilko į savo autobiografinį rūbą – neradau tam jokio pagrindo.

Spektaklį filmavo LRT televizija, o po spektaklio aktorė gavo glėbius gėlių (dar du kibirai gėlių buvo pamerkti teatro rūbinėje, ko gero, žiedai čia laukė spektaklio pabaigos, kada bus įteikti aktorei asmeniškai, o ne visiems matant). Nelabai supratau, kas čia vyksta – iš kur tiek gėlių ir tiek gerbėjų. Tas nesibaigiantis gėlių teikimas ir glėbesčiavimasis scenoje po spektaklio man paliko stiprų įspūdį. Nebuvau mačiusi nieko panašaus.

Tik šiandien supratau, kokiame svarbiame įvykyje vakar sudalyvavau. Kai Nacionalinio dramos teatro feisbuko paskyra šiandien pasveikino aktorę su “garbingu jubiliejum“ (cituoju), atsivėrė akys – vakar Dalia Michelevičiūtė teatro scenoje šventė savo 50 metų jubiliejų.

***

Wislawa Szymborska. Moters portretas

Premjera 2015.01.21

Apie spektaklį daugiau – ČIA.

Thomas Bernhard. MINETIS

30 Ketvirtadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Šio Rimo Tumino spektaklio premjera Vilniaus Mažajame teatre įvyko Teatro dieną prieš dvejus metus. Ir neatsitiktinai, ko gero. Spektaklio tema itin artima visiems teatro žmonėms – nusigyvenusio artisto paskutinis bandymas išeiti į sceną, kurioje jis nevaidino 30 metų.

Į spektaklį mane pakvietė draugė iki jo likus dviems valandoms (labai įdomu, iš kur ji tuos kvietimus traukia, a?!), todėl laiko pasigilinti – kas, kaip ir kodėl – nebuvo. Pakeliui į teatrą spėjau paguglinti vos kelis faktus – spektaklis trunka pusantros valandos (be pertraukos), pagrindinį Minečio vaidmenį vaidina Vladas Bagdonas arba Arvydas Dapšys ir tai, kad šis spektaklis buvo vadinamas “viena laukiamiausių teatro premjerų 2015 metais“.

Thomą  Bernhardą (1931 – 1998) puikiai prisimenu iš savo studijų – vokietakalbės literatūros dėstytoja jį labai mylėjo, todėl ir mes, studentai, skaitėm bei nagrinėjom tikrai daug jo kūrinių. Amžinai nepatenkintas, neigiantis, nelaimingų menininkų saulėlydžius aprašantis autorius – taip apibūdinčiau šį austrų rašytoją, jei tam turėčiau skirtus vos 6 žodžius. (Beje, Nacionaliniame Dramos teatre šiuo metu rodomas kitas spektaklis pagal Bernhardą – “Didvyrių aikštė“, jį aprašiau ČIA.)

Iš esmės “Minetis“ – tai pusantros valandos trunkantis vieno aktoriaus monologas. Vlado Bagdono balsas mane nukėlė į vaikystę, todėl kartais išplaukdavau kažkur, bet sugrįžusi viską rasdavau savo vietose. Viešbučio vestibiulis, jo krėsle tebesėdinti ponia (aktorė Inga Burneikaitė), kuri Naujuosius šioje vietoje sutinka jau trečią kartą, ir jai (o gal ir sau) savo gyvenimą pasakojantis Minetis. 30 metų scenoje nevaidinęs ir sesers palėpėje visą šį laiką gyvenęs aktorius atvažiuoja į vieną viešbutį Ostendėje. Paskutinius pinigus sukrapštęs bilietui, jis čia tikisi susitikti su teatro direktoriumi, nes yra sutaręs su juo teatro jubiliejui suvaidinti “Karalių Lyrą“. Bent jau taip visiems teigia, nors akivaizdu, kad šia savo melagyste nebetiki ir pats. Menininko likimas, aktoriaus misija ir realybė, vienišo, nuteisto, (ne)palūžusio žmogaus drama – šios temos spektaklyje svarbiausios.

Scenoje grojančią muzikantę (Kristina Žebrauskaitė) čia įkurdino spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklio muzika nuostabi. Kaip ir nebylių aktorių trijulė (Agnė Kiškytė, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna), vaidinusi viešbučio personalą. Per visą spektaklį jie ištarė vos kelias frazes, tačiau jų nebyli vaidyba buvo man stiprus paralelinis veiksmas, vykęs šalia Minečio šou. Pagaudavau save, kad kai kuriais momentais žiūriu ne į pagrindinį aktorių, o į juos ir bandau nuskaityti akimis, ką kalba jų lūpos, taip ir nepratariančios nei žodžio.

Vladas Bagdonas myli šį savo vaidmenį – tą aš pajutau sėdėdama net toli nuo scenos. Ir nėra ko stebėtis, juk kas geriau supras aktorių, jei ne kitas aktorius?

Jeigu šį spektaklį man reikėtų nutapyti, jis būtų toks šviesiai pilkos spalvos. Tokios liūdnos pilkos spalvos, tačiau ne beviltiškos pilkos. Nes po nakties visada išaušta rytas. O po Naujųjų metų nakties (spektaklyje veiksmas vyksta ją) išaušta ne tik naujas rytas, bet ir nauji metai.

***

Režisierius Rimas Tuminas

Premjera – 2015 03 27

Apie spektaklį daugiau – www.vmt.lt

H. Ibsenas „Junas Gabrielis Borkmanas“

25 Šeštadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , , , , ,

Gintaro Varno režisuotas spektaklis Jaunimo teatre pirmą kartą parodytas prieš mėnesį. Dėmesio premjera susilaukė daug. Mano – irgi. Sužinojusi, kad spektaklyje vienoje scenoje bus galima išvysti tokius teatro scenos grandus kaip Jūratė Onaitytė, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius ir Kostas Smoriginas, bilietą nusipirkau ilgai negalvodama. Intrigavo ir pati spektaklio tema, kadaise sudominusi Ibseną: kaip gyventi po to, kai gyvenime imi ir tampi numirėliu? Kvėpuojančiu, kavą geriančiu, tačiau numirėliu. Kaip nugyventi paskutinę tau skirtą atkarpą, kai žinai, jog gyvenimas jau praėjo pro šalį. Ne toks, apie kokį svajojai kadaise, būdamas jaunas. Gyvenimo pabaiga, nesusiklostę santykiai ( tarp vyro ir žmonos; tarp seserų; tarp mamos ir sūnaus; tarp sūnaus ir tėčio; tarp vyro ir buvusios jo mylimosios) ir artėjančios tragedijos nuojauta. Visa tai patyriau per tris spektakliui skirtas valandas Jaunimo teatre.

Fantastiška Antano Kučinsko muzika. Bravo. Fantastiška Gintaro Makarevičiaus scenografija. Bravo. Fantastiškos moterys scenoje, vaidinusios dvi vienos nekenčiančias seseris dvynes – Dalia Overaitė ir Jūratė Onaitytė. Bravo.

Nors spektaklio recenzijose visur pabrėžiama, kad veiksmas rutuliojasi aplink velniškos ir dieviškos patirties sukaupusi bankrutavusį bankininką Juną Gabrielį Borkmaną (aktorius Kostas Smoriginas), jis man šįkart nepasirodė toks įdomus, kaip abi jo moterys. Nežinau, kodėl. Gal kad aktorius sakydamas savo tekstus ne kartą užkliuvo ir suklydo? Suprantu, kad pastatymas klasikinis, teksto daug, dialogų, monologų daug. Gal savijauta bloga, gal gripas koks ar nuovargis. Visgi tai gadina bendrą malonumą, ką čia slėpti…

1896 metais parašytas “Junas Gabrielis Borkmanas“ šiandien nepasenęs nei per nago juodymą. Pats pastatymas man pasirodė toks preciziškai šaltas, kaip tas sniegas ir ledas finalinėje ledo scenoje. Toks labai varniškas. Juk pati pjesė tokia, kurią skaitant norisi išlieti ne vieną ašarą, peripetijos tokios, kad suvirpintų kiekvienos moters širdį. Bet net aš, šlapių nosinių karalienė, šįkart neturėjau nė menkiausios progos paraudoti. Tačiau minčių spektaklis man sukėlė daug. Išėjusi rinkausi ilgiausią kelią iki troleibuso stotelės, kad galėčiau kuo ilgiau apmąstyti tai, ką mačiau.

Prieš mane pro duris iš teatro išėjusi viena porelė garsiai piktinosi, kad “režisieriai šiais laikais negerbia žiūrovų, nes vietoj trijų ištęstų valandų galėtų padaryti dvi“ (porelės moteriškoji dalis bandė lyg užginčyti, bet vyrukas ją greitai nutildė). Nesąmonė. „Junas Gabrielis Borkmanas“ trunka nei per ilgai, nei per trumpai, o tiksliai tiek, kiek reikia.

Šiais laikais daug kas piktinasi, kad teatras tapo pernelyg socialinis, pernelyg pataikaujantis žiūrovui, kad sunku rasti spektaklį, kuriame nesikeikiama ar nėra nuogo kūno scenoje. Tai štai, mielieji, toks spektaklis yra. Ieškokite jo adresu: Valstybinis Jaunimo teatras, Arklių gatvė 5, Vilnius.

***

Henrikas Ibsenas “Junas Gabrielis Borkmanas“

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2017. 02.10

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje

 

Maksimas Gorkis. DUGNE

22 Trečiadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kaip tau patiko spektaklis? Po vakar aplankyto O.Koršunovo spektaklio „Dugne“ šiandien šį klausimą girdėjau kelis kartus. Pasakyti atvirai? Ogi labai skaudėjo galvą po spektaklio. Jis toks, na, kažkoks sunkiai nupasakojamas. Labiau išjaučiamas. Apdujinantis ir galvą sprogdinantis.

Pažintį su spektakliu pradėjau prieš kokį mėnesį, kai iš bibliotekos parsinešiau Dovilės Zelčiūtės knygą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“. Knygoje autorė kurį laiką keliavo su Oskaru Koršunovu, jo teatru ir aprašė spektaklių „Dugne“, „Žuvėdra“, „Miranda“ ir kt. gimimą. Jau tada supratau, kad du iš jų – „Dugne“ ir „Žuvėdra“ – noriu pamatyti.

Tačiau kadangi OKT teatras privatus, šiuos spektaklius rodo retai ir mažai žiūrovų talpinančioje erdvėje Ašmenos g. 8, bilietai labai nepigūs. Pavyzdžiui, į spektaklį „Dugne“ kainuoja po 20 eu, į „Žuvėdrą“ – po 30 eu. Todėl nusprendžiau, kad eisiu ne iš karto – turiu kurį laiką būti gera ir nusipelnyti tų bilietų.

Valandos su trupučiu trukmės spektaklis pagal Maksimo Gorkio pjesę rodomas nuo 2010 metų. Jei į OKT teatrą Ašmenos gatvėje eisite pirmą kartą, išeikite iš namų anksčiau, nes galite ir praeiti pro šalį, jo nepastebėję. Atskiro žodelio nusipelno teatro rūbinė/prieškambaris. Kadangi ji/jis didumo sulig kišene, visi prieš spektaklį atėję žmonės sunkiai sutelpa. Toks silkės ankštoje statinėje jausmas. Jei turite klaustrofobijos požymių, ateikite tiesiai į spektaklį, o ne likus pusvalandžiui iki jo.

Pati M. Gorkio pjesė turi 4 veiksmus, tačiau „Dugne“ sukurtas pagal paskutinįjį. Nors spektaklis yra apie visišką “dugną“ ir žmonių degradaciją, man jis iš tiesų pasirodė apie žmogiškumą. Bet apie viską iš eilės.

Įeinančius į salę žiūrovus pasitinka už stalo sėdintys aktoriai. Sveikintis? Šypsotis? Apsimesti, kad tau tai nerūpi? – Bet kokiu atveju nejauku… (Įdomu, o kaip jiems? O jei pamato ateinant pirmąją meilę? Nekenčiamiausią kaimyną? Premjerą? Vaiko mokyklos auklėtoją? (..)

Visi spektaklio „Dugne“ veikėjai – degradavę, nusigėrę užribio žmonės. ŽMONĖS. Šis žodis spektaklyje buvo kartojamas dažniausiai. Ir aktorių lūpomis, ir citatose švieslentėje ant sienos. Žmogus – tai daugiau negu valgymas ir gėrimas. Alkoholikas – irgi žmogus. Kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos. Žmogui nereikia gailesčio, jam reikia pagarbos.

Satinas (aktorius Dainius Gavenonis) – spektaklio centre. Jam iš dešinės – Baronas (aktorius Darius Meškauskas). Kairėje – geraširdis kailiadirbys Bubnovas (aktorius Julius Žalakevičius). Spektaklio pabaigoje pasikarsiantis Aktorius (aktorius Darius Gumauskas) pratrūksta, nes neįstengia prisiminti savo mėgstamiausio eilėraščio pradžios. Užtat jau miręs, spektaklio epiloge, sklandžiai beria tekstą iš „Hamleto“. Nastia (aktorė Rasa Samuolytė) prisimena savo pirmąją meilę, pasimatymus su prancūzu, kurio prototipą pamato sėdint tarp žiūrovų ir čia pat užkalbina. Kvašnia (aktorė Nelė Savičenko) sako nenorinti tekėti už Medvedevo (aktorius Rytis Saladžius) ir prisimena mirusį vyrą, kuris ją lupo kiekvieną dieną. „O jus vyras muša? Ne? Tai dar muš!“, – pareiškia pirmoje eilėje sėdinčiai žiūrovei.

Dabar kai pagalvoju, mano galvos skausmą ir sukėlė tas nuolatinis aktorių bendravimas su publika, kreipimasis, siūlymas išgerti (norinčių atsirado ne vienas). Pirmoje eilėje per vidurį sėdėjęs vidutinio amžiaus žiūrovas su dideliu pilvu ir violetiniu megztuku per visą spektaklį teksto susakė daugiau, negu kai kurie aktoriai. Jis kalbėjo ir paklaustas, ir neklaustas, tiesiog, kai po aktorių monologų atsirasdavo pauzė. Vieną kartą net pagalvojau, gal jis čia pasamdytas? Nors ne, negali būti.

Kai Satinas pakėlė taurę už žmogiškumą ir paklausė salės, kas su juo išgers, Violetinis, aišku, vėl pasisiūlė. Dainius Gavenonis meistriškai vystė su juo dialogą, neleisdamas pernelyg įsismarkauti, bet ir neišjuokdamas jo. Paaiškėjo, kad vyras į spektaklį atėjo su moterimi, su kuria susipažino internetu. Automobilio nevairuoja, todėl išgerti gali. Išgėręs bruderšaftą su aktoriumi, jis atsisėdo į savo vietą. Tiesa, po kelių minučių pašoko nuo kėdės ir aktoriams iš po nosių paėmė ant stalo gulėjusių traškučių. „Reikia užkąsti“, – paaiškino jis. Komedija visiška. Bandžiau įsivaizduoti, kaip tokiomis akimirkomis jaučiasi aktoriai, ir koks nepatogus yra toks režisūrinis sprendimas. Man tas Violetinis žiūrovas pasirodė supainiojęs sales – vietoj agitbrigadų pasirodymo „Juokis“ atėjo į Oskaro Koršunovo teatrą.

Tačiau gal toks ir yra spektaklio „Dugne“ sumanymas? Ištrinti ribą tarp žiūrovo ir aktoriaus, tarp realybės ir įsivaizduojamo, tarp to, kas „normalu“ ir „nenormalu“.

Viso spektaklio metu buvo geriama. Daug. Prisiekiu, kartą pajaučiau alkoholio kvapą.

„Dugne“ mane paveikė. Stipriai. Spektaklį mačiau vakar, o šiandien jau nusipirkau bilietą į jį po mėnesio. Gi turiu sugrįžti ir pamatyti, ar ir vėl jame bus Violetinis. Susitikim „Dugne“.

***

Maksimas Gorkis “Dugne“
Režisierius Oskaras Koršunovas
Premjera 2010 spalio 22 d.
Daugiau apie spektaklį OKT teatras

Mindaugas Nastaravičius. DEMOKRATIJA

06 Antradienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Nacionaliniame dramos teatre Mažojoje salėje šis N-18 spektaklis rodomas nuo 2014 metų gegužės mėnesio. Taigi, po pusantrų metų rodymo jį pamačiau ir aš. Kai iki P.Ignatavičiaus režisuoto spektaklio likus pusdieniui sugalvojau, kad gal noriu į jį eiti ne viena ir ėmiau ieškoti antro bilieto į jį, pamačiau žodelį  „Išpirkta“. Tikrai neblogas ženklas. Ne kiekvienas spektaklis gali tuo pasigirti. Tačiau nemeluoju, salėje tikrai buvo nemažai vietų. O dar įdomiau, kad prieš mane sėdėjęs vyriškis iš spektaklio išėjo maždaug po 10 minučių nuo jo prasidėjimo. Nežinau, ar kokių skubių reikalų jam pasitaikė netikėtai, ar tiesiog sunervino keiksmažodžių lavina scenoje.

Manęs keiksmažodžiai neveikia. Nemažai jų girdėjau per savo gyvenimėlį. Scenoje – irgi. Tiesa, prieš spektaklį, kai atėjus į salę ieškojau vietos atsisėsti, sutrikau, ar atėjau ten, kur reikia. Scenoje nutriušusioje sofoje su senu radijo imtuvu sėdėjo aktorius Rimantas Bagdzevičius, grojo muzika. Sena viryklė, tušti stiklainiai, pabuvę baldai –užuomina, kad veiksmas vyks senoje apleistoje patalpoje (vėliau paaiškėjo – rūsyje). Paskutiniame mano matytame spektaklyje „Gyvūnas KUKŪ“ spektaklis prasidėjo analogiškai: senoje sofoje (gal toje pačioje?) gulėjo Marius Repšys su senu radijo imtuvu (gal tuo pačiu?) ir grojo muzika. Aplinka taip pat buvo apšnerkšta ir nevalyva. Todėl ir sunerimau – ar tikrai atėjau ten, kur dar nebuvau?..

Veiksmas vyksta daugiabučio rūsyje, kuriame susirinkę žmonės sprendžia labai elementarią problemą – kodėl name nuolat dingsta elektra? Kas čia kaltas – senos elektros sistemos „provodkės“ (iš dainos žodžių neišmesi, taip spektaklyje sakė elektrikas Algis – aktorius Algirdas Gradauskas), pelės, kurios graužia laidus, ar kaimynė GraŽYna, kuri sena ir apsikuitusi, ir gal dėl būtent dėl jos name veisiasi pelės? Marga kaimynų draugija nusprendžia įkurti namo bendriją ir spręsti graužikų bei kenkėjų problemas iš esmės. Spektaklis trunka dvi valandas, tiek laiko bendrija kuriama. Su daug aistrų, keiksmažodžių, keletu lenkiškų žodžių (lietuvių ir lenkų kaimynystės klausimas).

Juoko buvo daug. Beveik kaip „Domino“ teatre. Neinu į jį sąmoningai jau kokius 7 metus, bet žinau, kad į jį eina žmonės pasijuokti.

Didžiausią simpatiją šįkart pelnė Algirdas Gradauskas, kuris tiesiog mėgavosi savo vaidmeniu. Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius – aktoriai, kuriems tokie tragikomiški vaidmenys tikrai ne naujiena. Mano gerbiamieji Tadas Gryn ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje nesužibėjo. Neįtikino nei Tado vaidinamas plevėsa Ignas (nors po jo frazės „Turiu svajonę permiegoti su brandžia moterimi“ salė tiesiog lūžo), nei pavėpusią biochemijos studentę Jolantą vaidinusi Toma.

Kaip sakoma teatro puslapyje esančioje spektaklio anotacijoje, tai spektaklis „apie kenkėjus ir naikintojus. Apie mus pačius“. Galbūt. Nesiginčysiu.

Manęs jis kažkaip asmeniškai nesujaudino. Nes kai išėjau iš teatro, pakeliui į troleibusų stotelę jau buvau pamiršusi beveik viską, ką sakė spektaklio metu. Retas atvejis, paprastai užstringa kokia mintis ar sentencija. Ai, prisiminiau, viena užsiliko ir man. Kai kaimynai susivienija eiti pas lenkę GraŽYną ir ją pagąsdinti, kažkuris pasiūlo:

-Nueikim ir pasakykim, kad Mickevičius mirė. Ot bus jai!..

***

Režisierius: Paulius IGNATAVIČIUS
Premjera: 2014 m.05.14
Daugiau apie spektaklį – čia.

 

 

 

Thomas Bernhard. DIDVYRIŲ AIKŠTĖ

14 Pirmadienis Lap 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, ,

 

Spektaklio premjera Nacionaliniame dramos teatre vyko 2015 kovo 27, o aš jame buvau tik vakar. Po pusantrų metų. Per šį laiką  spektaklis spėjo susižerti pundą „Auksinių scenos kryžių“, apsilankyti „Avinjono“ teatrų festivalyje bei apkeliauti Lenkiją, kur teatro kritikai spektakliui iš esmės buvo palankūs ir negailėjo liaupsių.

Apie šį spektaklį internete galima rasti begalę visokiausios informacijos – atsiliepimų ir interviu su kūrėjais. Spektaklio režisierius – Krystian Lupa iš Lenkijos. Vaidina Lietuvos teatro grandai – Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Doloresa Kazragytė, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Rumšas, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė. Atrodo, nieko nepamiršau.

Spektaklio trukmė su dviem  pertraukom – 4 valandos.

Žiūrovų atsiliepimai po spektaklio – dvejopi. Vieni sako, kad tai yra geriausias jų matytas spektaklis, kiti – kad tai niekalas, kuris nepelnytai užkeltas ant pjedestalo. Nepritariu abiems pusėms.

Pirmas netikėtumas teatre man buvo tas, kad bilietus teko rodyti du kartus – įeinant į teatrą ir antrą kartą prie salės durų. Kai paklausiau vaikino, kodėl taip daroma (nebuvau patyrusi to anksčiau), jis atsakė, kad „spektaklis labai populiarus, salė pilna žiūrovų, todėl tikrina bilietus, kad geriau sureguliuotų srautus“. Įdomiai taip. Iš tiesų, prie scenos buvo pastatytos dvi papildomos eilės kėdžių, o pasieniais rikiavosi negavusieji sėdimų vietų, bet pasiryžę žiūrėti spektaklį stovėdami.

Kadangi į spektaklius einu viena (dažniausiai), visada smagu stebėti, kokius kaimynus likimas lems. Šįkart iš kairės liko dvi vietos laisvos, į kurias klestelėjo studentai, atėję, spėju, pasižiūrėti spektaklio nemokamai. Jie garsiai aptarinėjo Eglę Gabrėnaitę, tarėsi, kuris neš jai gėlių po spektaklio. Visai gali būti, kad ji – jų dėstytoja, o jie – teatro studentai. Ir spėju, kad pirmakursiai, nes baigiantis spektakliui vienas pareiškė „šiame spektaklyje, kaip ir kituose Vaitkaus, jo braižas akivaizdus“. Tiesą sakant, nedrįsau nuliūdinti jų, kad režisierius čia ne Vaitkus buvo. Tiek to, tegul patys išsiaiškina.

Thomasas Bernhardas „Didvyrių aikštę“ parašė 1988 metais. Kaip ir kiti jo kūriniai (studijų metais kelis semestrus studijavau vokiškai kalbančių šalių literatūrą ir šį austrų rašytoją kuo puikiausiai prisimenu kaip „depresyvių“ tekstų autorių), pastarasis persmelktas senatvės, gyvenimo prasmės ieškojimo, menininko egzistencijos, vienatvės, mirties temomis. Garsusis žydų kilmės profesorius Josefas  Šusteris nusižudo, iššokdamas pro savo buto langą. Čia pat Didvyrių aikštė, kurioje džiūgaujančiai miniai Hitleris 1938 paskelbė apie Austrijos prijungimą prie Vokietijos. Nuo to laiko prabėgo  daugiau kaip 40 metų, tačiau iš Anglijos į Austriją grįžę broliai Šusteriai nesijaučia čia lyg namuose. Vienas brolis – Jozefas – nusižudo, kitas – Robertas – sako nesąs toks drąsus, todėl pasirenka gyvenimą šalyje ir mieste, kuriame tiesiog tvyro nusivylimo, artėjančios tragedijos nuojautos.

Spektaklyje veiksmas vyksta po Jozefo mirties: pirmame veiksme jo tarnaitės tvarko šeimininko daiktus, prisimindamos amžinatilsį, antrame – Jozefo Šusterio dukterys po mišių bažnyčioje kalbasi su dėde  Robertu, o trečiame veiksme visa šeima susirenka gedulingų pietų.

Organiškiausiai spektaklyje atrodo Valentinas Masalskis. Man atrodo, jam nė vaidinti čia nereikia, jis tiesiog gyvena tuo, ką sako. Salau iš malonumo stebėdama jį scenoje. Prisipažinsiu, V. Masalskio aš prisibijau. Žiūrėdama ankstesnius jo vaidmenis, neretai jausdavausi šiek tiek nejaukiai. Jis, toks visažinis, intelektualas, niekinantis masinį skonį, na, tikras „Pasaulio gerintojas“ (aktorius pats vaidino ir režisavo kitą T. Bernhardo pjesę Nacionaliniame dramos teatre), sukurdavo tarsi kokią sieną tarp savęs ir žiūrovų salėje. Šįkart to nejaučiau.

Spektaklyje labai daug teksto.  Labai daug tylos pauzių. Daug puikios muzikos.

Nustebino ir tai, kad šįkart salėje buvo labai daug pasipuošusių žiūrovų. Ne džinsuotų ar megztinuotų, o su suknelėmis, pasitempusių. Po spektaklio supratau, kodėl. Ko gero, šis spektaklis – tai šventė žiūrovams. Ne, ne „ko gero“, o iš tiesų. Taip. Tikrai!

***

Thomas Bernhard. DIDVYRIŲ AIKŠTĖ

Režisierius Krystian Lupa

Premjera – 2015 03 27

Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

Janis Balodis. MIŠKINIS

30 Sekmadienis Spa 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, ,

Apie šį spektaklį žinojau nuo tada, kai jis pasirodė Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Nežinau, gal gerai išpiarintas buvo, gal pati istorija pasirodė „užkabinanti“, gal pavadinimas, sukeliantis asociacijų su mūsų pokario laikais, įsirėžė į atmintį.

Kaune gyvenančios bičiulės, kuri ėjo į spektaklio premjerą, paklausiau: „Na, kaip?“. „Trukmė – keturios valandos. Jeigu atsisakytų bereikalingų scenų ir sutrauktų iki 2 valandų, būtų puiku“, – tada atsakė ji. Dabar, kai spektaklį atvežė į Vilnių, ir aš jį pamačiau, savo draugei visiškai pritariu. Ne todėl, kad nemėgčiau ilgų spektaklių. Anaiptol, esu buvusi n spektaklių, kurių 4 valandos prabėgo žaibiškai. Tačiau „Miškinyje“ iš tiesų labai daug mizanscenų, kurių kažin ar visų reikia, ir jei jas išėmus, guldau galvą, niekas jų nepasigestų.

Latvių autoriaus sukurta istorija remiasi tikrais įvykiais Latvijoje. Buvo toks Janis Pinups, karo metais pasislėpęs miške ir  1995 metais, po pusės šimto metų slapstymosi, išlindęs kaip Pilypas iš kanapių. Spektaklyje Janis virto lietuviu Jonu Petručiu. Joną vaidina Vainius Sodeika (jaunystėje) ir Liubomiras Laucevičius (senatvėje).

Į Vilnių spektaklis atvažiavo 2016 metų rudenį, metai po premjeros.

Prieš spektaklį išklausiau interviu su Vainiumi Sodeika vienoje radijo laidoje. Gerai, kad išklausiau, nes Vainius pasidalijo spektaklio kūrimo įspūdžiais ir mintimis apie keistąjį Janį-Joną. Jis nebuvo nei kovotojas už laisvę, besislapstantis nuo okupantų sovietų laikais, nei kažkoks herojus. Dezertyravęs iš kariuomenės, į kurią pakliuvo visiškai atsitiktinai, jis praleido gyvenimą besislapstydamas.

Svarbų vaidmenį jo gyvenime suvadino sesuo, kuri pasiaukojo broliui, atsisakydama asmeninio gyvenimo ir padėdama jam išgyventi.

Nors spektaklio aprašymuose  buvo minima „humoro ir tragedijos“ sintezė, man juokinga nebuvo. Neapleido jausmas, kad istorija buvo pernelyg „popsinė“, pernelyg „įdomi“, kad būtų sėkmingai įgyvendinta teatro scenoje.

Režisierius Valters Silis pažįstamas iš Nacionaliniame dramos teatre rodomų „Barikadų“. Pastarosios vertinamos irgi visaip, bet mane jos labai įtikino. Meilė iš antro žvilgsnio su režisierium neįvyko. Nieko, lauksiu trečios progos.

P.S. Bilietus į šį spektaklį laimėjau feisbuko konkurse, kuris vyko teatro profilyje. Tai kaip ir normalu – juk kam sekasi loterijoje, tam nesiseka meilėje.

***
Janis Balodis. Miškinis
Režisierius Valters Silis
Premjera 2015 09 18

Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis Kauno dramos teatras

untitled

Ingrid Lausund. BESTUBURIADA

30 Sekmadienis Spa 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, ,

Prisipažinsiu, kai ėmiau domėtis būsimu spektakliu ir radau informaciją, kad spektaklio režisierė Giedrė Kriaučionytė gimė 1991 metais, mano pirma reakcija buvo „Jėzau, kokia jauna“. Bet jeigu būčiau nežinojusi to iš anksto, po spektaklio būčiau galėjusi galvą guldyti, kad jį pastatė gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus, labai daug patyręs.

Nes man spektaklis pasirodė labai brandus ir sukeliantis klausimus: ar aš dabar esu laimingas? Ar esu savo vietoje? Kodėl aš dirbu būtent tai, ką dirbu? Gal mano pašaukimas būti kitur?

Kodėl mes, homo sapiens, kartais elgiamės kaip primityviausi gyvūnai? Nori išgyventi – prisitaikyk. Nori nemirti iš bado – numarink kitą. Ne, spektaklyje niekas nieko nežudė ir kraujais nesitaškė. Tačiau spektaklyje buvo nužudyta jo pagrindinių herojų viltis – gyventi oriai, nemeluoti sau ir kitiems.

Pjesės herojai – penki darbuotojai, laukiantys susitikimo su savo vadovu. Kas jis, taip ir nesužinosime – juoda rankovė, kurioje sėdi JIS, įtraukia tai vieną, tai kitą darbuotoją. Kam jie pasiryžę, kad išliktų darbe, gautų atlyginimą, būtų pagirti vadovo, gautų paaukštinimą? Kada žmogus tampa bestuburiu, neturinčiu savo nuomonės?

10 balų už itin taiklų spektaklio pavadinimą. Nežinau, kam čia dėkoti – pjesės vertėjai iš vokiečių kalbos Jūratei Pieslytei ar dar kam nors.

Pjesėje veikia 5 vienos įmonės bestuburiai – Kruzė (Dainius Jankauskas), Šmit (Jovita Jankelaitytė, Gelminė Glemžaitė), Krecki (Dovilė Šilkaitytė), Kristensen (Aldona Vilutytė), Hufšmitas (Šarūnas Zenkevičius). Iš visų išskirčiau Dovilę Šilkaitytę, kuri tiesiog fiziškai panaši į savo vaidinamą heroję. Žiūri į ją ir net skauda, atrodo, jauti visą savo į daug dalelių lūžtantį stuburą. Aldona Vilutytė – lyg ir šviesiausias personažas iš visų, tačiau bendrame kontekste jos žodžiai dažnai skambėjo komiškai.

Taip, aš žinau, kad irgi esu bestuburė. Kartais lyg jaučiu kažką toje vietoje, kur turėtų būti stuburas, bet dažniausiai – deja… Ir kai žiūrėjau spektaklį, man buvo nejauku, kad jis apie mane. Nejauku buvo ir mano kaimynams, sėdintiems  Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje iš kairės ir iš dešinės. Manau, jie jautėsi panašiai. Todėl pasibaigus spektakliui, nors tai ir buvo premjera, plojimai buvo skysti. Nes toks jausmas, kad tu ploji savo laidotuvėse. Ploji sau, už tai, kad plauki pasroviui gyvenime, per daug nesigilindamas, kas ir kaip, lendi savo viršininkui į užpakalį ir dėl didesnės algos esi pasiryžęs bet kam.

Prisipažinsiu, grįžusi po spektaklio atsidariau internete darbo skelbimų puslapį – gal tikrai laikas keisti kažką gyvenime? Tačiau nieko neradusi, gana greitai užvėriau jį.

***

Ingrid Lausund. BESTUBURIADA
Režisierė Giedrė KRIAUČIONYTĖ
Premjera – 2016 09 04
Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

Paul Claudel. APREIŠKIMAS MARIJAI

30 Sekmadienis Spa 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Vakar buvau mišiose. Oi, tai yra teatre. Tiksliau, teatro mišiose. Penktoji Nacionalinio Dramos teatro 77 sezono premjera – Jono Vaitkaus režisuotas „Apreiškimas Marijai“.

Prieš spektaklį atlikau „namų darbus“ – kas gi tas Paulis Claudelis ir jo „Apreiškimas Marijai“?  Informacijos viešojoje erdvėje nedaug. Prancūzas Paulis Claudelis (1868–1955) – prancūzų poetas, dramaturgas, diplomatas, už savo kūrybą šešis kartus nominuotas Nobelio premijai. Jaunystėje išgyvenęs religinį atsivertimą, vėliau buvo labai tikintis ir tai atsispindėjo jo kūryboje.  20 amžiaus pradžioje sukurta drama „Apreiškimas Marijai“ būtent tokia ir yra – persmelkta religinių motyvų ir tekstų.

Iš prancūzų kalbos pjesę vertė Genovaitė Dručkutė (ech, mano buvusi dėstytoja, kuri mane vieną kartą už kažką išvarė iš auditorijos. Tik niekaip nepamenu, už ką).

Spektaklį Jonas Vaitkus statė su trimis skirtingais sąstatais. Aš mačiau spektaklį pirmąją premjeros dieną. Aną Verkorą vaidino Vytautas Anužis, jo žmoną – Nelė Savičenko, pagrindinį Violenos vaidmenį kūrė Agnieška Ravdo, jos seserį Marą – Gabija Urniežiūtė, Žakas Hiuri – Ainis Storpirštis. Kitą dieną jau turėjo būti kitas sąstatas, bet jaučiu, kad man pasisekė labiausiai.

Taip išėjo, kad sėdėjau pirmoje eilėje. Štai jums ir išankstinio pirkimo bonusas – bilietas į premjerą kainavo  6 eurus, ir tu sėdi kaip kokia ponia beveik ant scenos. Sėdėjimas pirmoje eilėje man visada būna ypatingas: matai virpančius aktoriaus pirštus, žodžius, su garu virstančius iš burnos, o judančios dekoracijos sudaro įspūdį, kad tuoj ims ir užvirs ant tavo galvos…

Viso spektaklio metu buvo jausmas, kad vienu metu esu dviejuose pasauliuose – dangiškajame ir žemiškajame. Pastarasis, atrodytų, yra suprantamesnis – aistros, sesių santykiai, meilė, vaikų gimdymas, mirtis, žemės dirbimas. Dangiškojo pasaulio esmė spektaklyje pateikta, jeigu galima taip pasakyti, neįkyriai ir švelniai. Nors buvo giesmių, psalmių skaitymo ir nežmoniškai daug teksto. Per spektaklio pertrauką galvojau, kad į tokį spektaklį tėvams reikia atsivesti apie aktoriaus profesiją svaičiojančius vaikus. Pamatę, kiek ir kokio teksto reikia išmokti, jie arba visam laikui atsižegnos tokios ateities, arba jei neatsižegnos, vadinasi, gali jais tapti.

Pagrindinės herojės Violenos vaidyba spektaklio pradžioje man atrodė kiek „perspausta“. Bet dabar atsiimu atgal savo mintis, nes manau, kad toks buvo sumanymas, parodyti aštuoniolikmetę, kuri lyg ir yra čia – gyvena su savo tėvais, turi mylimą ir mylintį sužadėtinį, tačiau jos iš tiesų jau nebėra tarp mūsų. Bent jos sielos. Spektaklio pradžioje padovanojusi savo bučinį raupsuotajam, ji nulemia visą savo ateitį. Ir ne tik savo, bet ir savo šeimynykščių. Violenos sesuo Mara – priešingybė. Amžinatilsį kunigaikščio Vilgaudo duktė, aktorė Gabija Urniežiūrė scenoje tiesiog siautė – pyktis, neapykanta, netikėjimas, nemeilė tykšte tyško.

Tarp dviejų mylimųjų atsidūręs Ainis Storpirštis savo vaidmeniu mane įtikino. Žemę dirbantis, nekilmingas, bet iškeliavusio į Jeruzalę šeimininko turtą ir dukteris paveldėjęs Žakas Hiuri – lemtingai susiklosčiusių aplinkybių auka.

Spektaklio kompozitorius Algirdas Martinaitis prie kūrybinės trupės prisijungti pakvietė kontratenorą Vaidą Bartušą. Vyskupu tapęs dainininkas ir jo gyvai atliekama muzika spektaklio įspūdį tik sustiprino.  Bravo sakau ir scenografui Vytautui Narbutui bei kostiumus kūrusiai Dovilei Gudačiauskaitei.

Kai išėjau po spektaklio, jaučiausi panašiai, kaip po gerų mišių. Nežinau, ar spektaklis privilios būrius žiūrovų, net jei premjeros dieną bolavo tuščių kėdžių. Tačiau „Apreiškimas Marijai“ yra tai, ką aš vadinu Teatras. Tikrąja to žodžio prasme.

***

Paul Claudel. APREIŠKIMAS MARIJAI
 Premjera – 2016 10 29
Režisierius — Jonas VAITKUS

Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

 photo_page_1_11201937