Slovėnų režisierius Jernejus Lorenci pagal garsiąją Albert Camus knygą „Svetimas“ pastatė spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Eidama į teatrą bandžiau atgaminti kadaise skaityto romano siužetą ir neturėjau jokių išankstinių lūkesčių – neskaičiau išankstinių interviu su režisieriumi, nežinojau net, kokie aktoriai vaidins spektaklyje. Tai, kad spektaklis trunka 4 valandas ir turi vieną pertrauką taip pat sužinojau tik premjeros dieną, kai susirūpinau, kokiu transportu teks grįžti namo.

Į savo vietą – kėdę eilės viduryje (8 vieta) atsisėdau likus dešimčiai minučių iki spektaklio pradžios. Salėje stovėjo pusračiu sudėtos kėdės, keli mikrofonai, apšvietimo lampos, pianinas. Minimalizmas.

Už nugaros atsisėdo dvi rusakalbės moterys, kurios kalbėjo taip garsiai, kad, neabejoju, jų kalbas apie Izraelį ir vienos jų anūką, kuris labai, labai judrus, girdėjo trečdalis salės. Mintyse atskirą vietą eilėje prie pragaro vartų priskyriau porelei, kuri į savo 3 ir 4 vietas eilėje nusprendė eiti iš kitos pusės ir taip privertė atsistoti visą jau sėdėjusią eilę žiūrovų. Tuo tarpu apėjus iš kitos pusės jiems būtų reikėję pakelti tik 1 ir 2 vietose sėdinčiuosius.

Iš dešinės man atsisėdo pagyvenusių žmonių trijulė, kurios vienintelis vyriškis, duodu galvą nukirst, paskutinį kartą teatre buvo kokiais 1986-aisiais. Jaučiau tai šeštuoju pojūčiu ir supratau neklydusi, kai prasidėjus spektakliui jis ėmė muistytis, mykti, kažką replikuoti savo kaimynei, o pasibaigus pirmam veiksmui pusbalsiu pareiškė: „Tai jau einam namo“. Ir išėjo. Antrame veiksme turėjau tris laisvas vietas šalia, tad galėjau įsipatoginti, nes, teatro dievai mato, Naujoji LNDT salė yra nepatogiausių teatro salių topo viršūnėje.

Spektaklį „Svetimas“ dedu į tradicinio teatro stalčiuką vien todėl, kad jame nebuvo kamerų, kurios filmuoja ir vaizdą rodo ekranuose. Jau vien už tai duodu vieną patiktuką. Antras keliauja už vaidybą – parinktas tikrai įdomus aktorių sąstatas. Vaidina Diana Anevičiūtė, Povilas Budrys, Dainius Gavenonis, Algirdas Gradauskas, Vaidilė Juozaitytė, Laurynas Jurgelis, Jurga Kalvaitytė, Birutė Mar, Šarūnas Rapolas Meliešius, Aurelijus Pocius, Augustė Pociūtė, Irena Sikorskytė, Augustas Gornatkevičius. Pastarasis pasirodo tik antrame veiksme, kuriame vaidina teismo posėdžio vertėją į anglų kalbą. Šitas režisieriaus ėjimas man liko mįslė – kam ir kodėl to reikėjo?.. Jei suprasit, brūkštelkit a.ž., man tikrai smalsu.

Jeigu pagrindinį spektaklio veikėją reikėtų nuspalvinti, ieškočiau pilko pieštuko. Pilki ir dažniausiai sakomi jo žodžiai: „Taip / Ne / Nežinau / Nesvarbu / Gal“. Į merginos klausimą „Ar mane myli?“, jis atsako: „Nežinau, greičiausiai ne“. Į teisėjo klausimą „Ar gailiesi nužudęs žmogų?“ atsako savo tradicine mantra „Taip, ne, nežinau“. Nuvažiavęs į prieglaudą atsisveikinti su mirusia motina, jis nenori jos pamatyti paskutinį kartą. Teisiamas už žmogžudystę ir sulaukęs mirties nuosprendžio jis išlieka pilkas (=abejingas) iki galo.

Pirmas spektaklio veiksmas man kažkuo priminė pjesės skaitymus, kai aktoriai prieš premjerą dar tik ruošiasi savo vaidmenims. Atrodė taip: aktoriai sėdi pusračiu ant kėdžių, Jurga Kalvaitytė skaito ištraukas iš A. Camus „Svetimas“, o aktoriai vaidina etiudus. Antroji spektaklio dalis buvo kitokia – pasikeitė ne tik dekoracijos, bet ir veiksmo vystymas: vaidybos buvo daugiau, knygos skaitymo mažiau.

Ar rekomenduoju šį spektaklį kitiems, atsakysiu pagrindinio veikėjo Merso žodžiais: „Taip ne, nežinau“. Tiems, kurie teatre lankosi dažnai arba kuriems patiko romanas „Svetimas“, taip. Tiems, kurie paskutinį kartą teatre buvo 1986-asiais, ne. O dėl visų kitų – nežinau.

Prasidėjęs 19 valandą, spektaklis truko lygiai tiek, kiek nurodyta anonse – keturias valandas. Pro teatro duris išėjau 23 valandą. Spalio vakaras pasitaikė pakankamai šiltas, Gedimino prospekto kavinėse buvo apypilnės, miestas gyveno savo gyvenimą. Į pabaigą ėjo 2024-ieji metai. Paskutinė mirties bausmė Lietuvoje įvykdyta 1995 metais (šaltinis).

***

Režisierius Jernejus Lorenci

Premjera 2024 10 03

N-16

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt