• Apie
  • Kontaktai
  • Facebook

VAKAR BUVAU TEATRE

VAKAR BUVAU TEATRE

Tag Archives: Švedkauskaitė

Eglė Švedkauskaitė. FOSSILIA

14 Sekmadienis Sau 2024

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, Nacionalinis dramos teatras, samuolytė, spektaklis, teatras, trukmė, Švedkauskaitė

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomas spektaklis yra įkvėptas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Teatro interneto svetainėje radau spektaklio anonsą su informacija, kad spektaklio tekstų autoriai yra ne tik Dalia Grinkevičiūtė ar režisierė Eglė Švedkauskaitė, bet ir visi jame vaidinantys aktoriai – Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Povilas Jatkevičius, Vitalija Mockevičiūtė. Įdomu, kaip atrodė spektaklio kūrimo procesas? Bandau įsivaizduoti: susirenka visa kūrybinė grupė ir drauge improvizuoja, kas ką sako ir ko nesako. Arba: susijungia visi į messengerio chatą ir rašo vieni kitiems dialogus?..

Truputį ironizuoju, nes spektaklio metu neapleido jausmas, jog spektaklio tema stipri, o jo dramaturgija – ne. Scenos viena po kitos sudėliotos bele kaip, dialogai kažkokie be meilės, visas spektaklis – be gylio ir nepaliekantis jokios emocijos.

Susidariau įspūdį, kad spektaklis labiau taiko į paauglių auditoriją, nors apie tai anonsuose nei žodžio. Kodėl taip manau? Akivaizdžios pastangos įtikti jaunam žmogui: spektaklyje filmuojama ir vaizdas rodomas ekranuose, vaikinas su seserimi pasikalba angliškai, na, tokia „senobinė“ (rašau kabutėse!) tema sušiuolaikinta.

Apie ką spektaklis? Užsienyje studijuojantis vaikinas gauna kūrybinę užduotį ir grįžta namo kurti filmuko apie šeimą. Tuo metu paaiškėja, jog šeimos namo kieme rastas užkastas stiklainis su tetos pasakojimu apie trėmimus ir Sibiro baisybes.

Spektaklio centre –sūnus, dukra, mama, tėtis. Jų tarpusavio santykiai, reakcija į atrastą dienoraštį. Sibiro realybė ir sąsiuvinyje aprašyti baisumai tarsi antraeiliai. „Fossilia“ trukmė – 1 val. 50 minučių, spektaklis rodomas Naujojoje salėje ir be pertraukos. Jeigu reikėtų išvardinti tris dalykus, palikusius didžiausią įspūdį, tai būtų scenografija, muziejaus darbuotoją vaidinanti Rasa Samuolytė ir optimali spektaklio trukmė.

Labai panašios tematikos (taip pat remtasi Dalia Grinkevičiūte) yra LNDT rodytas monospektaklis „Ledo vaikai“. Ten vaidino viena aktorė, bet, mano manymu, ji nuveikė daugiau, nei šiame spektaklyje visi penki sudėjus.

Kam rekomenduoju? Šeimoms, kurios nori supažindinti atžalas su Lietuvos istorija, tremtimi, Sibiru; norintiems pamatyti šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę Rasą Samuolytę scenoje; besidomintiems, kokius spektaklius stato viena iš trijų LNDT meno vadovių.

Kam nerekomenduoju? Nemėgstantiems istorinių temų; teatre ieškantiems pramogų ir linksmybių.

***

Režisierė Eglė Švedkauskaitė

Premjera: 2023-04-21

Apie spektaklį išsamiau: www.teatras.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Martin Algus. SIEROS MAGNOLIJOS

31 Pirmadienis Spa 2022

Posted by Donata in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, Dainius Gavenonis, Jolanta Dapkūnaitė, Nacionalinis dramos teatras, Sieros magnolijos, spektaklis, trukmė, Švedkauskaitė

Koks įdomus sprendimas visus Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomus spektaklius pradėti 19.30 val. Nežinau, koks genijus taip sugalvojo. Dabar, kai temsta 17 valandą, o darbą žmonės baigia ir 16, ir 17 val., toks laikas yra beveik pusiaunaktis. Ateini, jau tamsu, išeini, dar tamsu, biologinis laikrodis nesupranta, kad atėjus į teatrą ne miegot reikia, o įsijaust į vaidinimą scenoje. Žodžiu, ne kažką man su tokiu grafiku, laimė, kad Mažojoje salėje rodomi spektakliai neilgi ir dažnai rodomi be pertraukų. Vis susitaupo laiko ir dar spėji į priešpaskutinį troleibusą… Na, bet tiek to. Einu prie reikalo – ką tik matyto spektaklio „Sieros magnolijos“.

Paskutiniuoju metu kai eini į teatrą, gauni daug visko vienu metu: muzikos, performansų, instaliacijų, šviesų efektų, net ir cirko elementų pasitaiko. Žodžiu, tradicinio teatro supratimas dabar yra gerokai išsiplėtęs (arba suskydęs, čia kaip kam atrodo).

Estų scenaristo, aktoriaus Martin Algus pjesė „Sieros magnolijos“, kurią režisavo Eglė Švedkauskaitė) yra daugiau mažiau atitinkanti tradicinio teatro sampratą. Nors kitų elementų spektaklyje irgi yra (viso pasirodymo metu scenoje gyvai groja spektaklio muzikos autorius ir gyvos muzikos atlikėjas Deimantas Balys; scenoje stovi ekranai, kuriuose matome filmuojamus teatrinio vyksmo elementus), pagrindinį svorį čia užima vaidyba.

Pirmuoju smuiku griežia Martą vaidinanti Jolanta Dapkūnaitė, kuriai už šį vaidmenį negaila nei komplimentų, nei aplodismentų, nei palinkėjimo būti pastebėtai komisijų, dalijančių nominacijas už geriausius metų darbus teatre.

Jos mylimąjį Ralfą vaidina Dainius Gavenonis, o netikėtai atsiradusį neįgalų ir seną tėvą – aktorius Ramutis Rimeikis.

Spektaklis yra apie senatvę ir nereikalingumą (neįgalus tėvas praktiškai išspiriamas į gatvę numirti, jis nereikalingas nei biologinei dukteriai, kurios neaugino, nei antrajai šeimai, kurioje pragyveno 30 metų).

Spektaklis yra ir apie dukters-tėvo santykį, kurio niekada taip ir nebuvo. Pagrindinės herojės tėvai išsiskyrė, kai jai buvo penkeri metai ir ji tik miglotai prisimena kadaise tėvo mušamą mamą, savo toksišką gyvenimo pradžią ir dabar, kai likimas atsiunčia nukaršinti nepažįstamą ir tik blogus prisiminimus keliantį tėvą, Jolantos Dapkūnaitės vaidinamai herojei tenka sunki dilema – ką gi jai daryti? Kaip gyventi toliau?

Spektaklis yra apie vyro ir moters santykius: šeimą su dviem vaikais palikęs mylimasis, prebiotikų papildais prekiaujantis Ralfas, šildosi Martos pašonėje, tačiau vos atsiradus jos tėvo šmėklai, dingsta.

Spektaklis yra ir apie moterį, darančią karjerą. Marta per plauką nuo direktorės posto, tačiau ant galvos nukritęs tėvas pakeičia ir jos karjeros planus, ir ją pačią.

Kuri iš šių keturių ką tik išvardintų spektaklio linijų yra svarbiausia, nepasakysiu. Buvo šiek tiek to, šiek tiek ano ir dar truputį šito. Man asmeniškai, ko gero, būtų įdomiausia senatvės tema, kurios Lietuvos teatruose tikrai nėra daug. Tačiau režisierės jaunystė, manau, šioj vietoj pakišo koją. Nors spektaklis puikiai sukaltas ir jam priekaištų surasti sunku, kada nors ateityje visai mielai pažiūrėčiau ir kito režisieriaus diriguojamą šios pjesės versiją. Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, trunka be pertraukos 2 val. 10 min.

Tai antrasis mano matytas Eglės Švedkauskaitės spektaklis (pirmas buvo „Žmogus iš žuvies“, esu aprašiusi jį bloge). Atkreipkit dėmesį į šią pavardę. Man rodos, dar ilgai ir geruose kontekstuose ją girdėsime.

***

Martin Algus „Sieros magnolijos“, rež. Eglė Švedkauskaitė

Premjera 2022.01.13

Išsamiau: http://www.teatras.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

https://www.facebook.com/vakarteatre

Blogą talpina WordPress.com.

  • Prenumeruoti Subscribed
    • VAKAR BUVAU TEATRE
    • Already have a WordPress.com account? Log in now.
    • VAKAR BUVAU TEATRE
    • Prenumeruoti Subscribed
    • Užsiregistruoti
    • Prisijungti
    • Pranešti apie pažeidimus
    • Toliau skaityti Skaityklėje
    • Valdyti prenumeratas
    • Suskleisti šį langelį