• Apie
  • Kontaktai
  • Facebook

VAKAR BUVAU TEATRE

VAKAR BUVAU TEATRE

Tag Archives: spektaklis

Nežinoma žemė. Šalčia

15 Sekmadienis Bal 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, dokumentinis teatras, Mažoji salė, Nacionalinis dramos teatras, Nežinoma žemė. Šalčia, spektaklis, tertelis, Šalčininkai

KEISTAS. Kokia asociacija jums kyla perskaičius ar išgirdus šį žodį? Man – gera. Nes keistas – tai kitoks. Neįprastas. Įdomus. Nenuobodus. Man patinka tai, kas kitiems dažnai atrodo keista. Keisti žmonės, keisti rūbai, keistos knygos, keistų skonių kavos. Spektaklį, kurį vakar mačiau, irgi pavadinčiau „keistu“. Gerąja prasme. Jis toks labai sunkiai apibūdinamas – nei linksmas, nei tragiškas, nei trumpas, nei ilgas, nei dokumentinio teatro žanro, nei visiškai išgalvoto siužeto,  nepavadinsi jo ir šokio spektakliu.

Režisierius Jonas Tertelis, prieš kurį laiką Nacionaliniame Dramos teatre Vilniuje pastatęs spektaklį apie Visaginą (aprašiau ČIA), šįkart nusitaikė į Šalčininkus. Spektaklyje apie Visaginą „Žalioji pievelė“ vaidina patys visaginiečiai. Šįkart režisierius vaidinti pakvietė profesionalius aktorius – Miglę Polikevičiūtę, Gailę Butvilaitę, Oskarą Vygonovskį, Lauryną Jurgelį ir šokėją Airidą Gudaitę. Būtent jiems buvo patikėta užduotis suvaidinti Šalčininkų apylinkėse sutiktus žmones, tapusius spektaklio herojų prototipais.

Štai vieną minutę aktorė Miglė Polikevičiūtė vaidina vaikų namuose augusią ir daug skriaudų vaikystėje patyrusią merginą, kuri sugebėjo atsitiesti, dabar studijuoja Vilniuje, yra laiminga ir sako norinti laimingais padaryti kitus. O po kelių akimirkų ta pati aktorė prakalba 88 metų dzūkuojančios senolės lūpomis, kuri prisimena, kad anksčiau pyragą valgydavo kartą per metus –  Velykų proga, o šiandien mes pyragų galime valgyti kasdien. Ir kas keisčiausia – mes jų nenorime. Šiandien, kai turime beveik viską, mes patys nežinome, ko norime. Ir dažnai nenorime nieko.

Spektaklio dailininkė Paulė Boculaitė išardė visą Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę. Scenoje vienus prieš kitus pasodino žiūrovus ir juos atskyrė tarsi siena, tarsi ekranu. Sienos motyvas spektaklyje kartojosi nuolat. Ir ne todėl, kad Šalčininkų kraštas geografiškai yra pasienyje, o todėl, kad tarp jo gyventojų ir likusios Lietuvos stovi tarsi nematoma siena. Šalčia daug kam – nežinoma žemė. Iki šiol sklando daugybė mitų apie Šalčininkų rajoną, kurio beveik 80 proc. gyventojų sudaro lenkų tautybės gyventojai.

„Važiavome ieškoti Šalčininkų, o radome Lietuvą“. Taip spektaklio pabaigoje sakė kūrėjai. Iš tiesų, problemos ir temos, apie kurias užsimenama spektaklyje, yra labai bendražmogiškos. Ir jei nežinotum spektaklio pavadinimo, galėtum spėti, jog čia vaidinama apie Druskininkus, Pagėgius ar Lazdijus.

Untitled

Vakar man vėl iškrito laiminga korta, nes po spektaklio buvo susitikimas su jo kūrėjais. Dramaturgas Andrius Jevsejevas susirinkusiems sakė, kad spektaklyje sąmoningai vengė politinės ir istorinės linijų. Labiau norėjo parodyti, kuo šiandien gyvena šio krašto žmonės.

Pirmoji spektaklio premjera įvyko Šalčininkuose ir kūrėjai sako, kad po to įvykusio aptarimo metu jie sulaukė daugybės vietos žmonių priekaištų, kad parodė tik „blogąją Šalčininkų pusę“.  Pavyzdžiui, klausė, kodėl paliko sceną apie mergaitę, kurios mokytoja, radusi jos galvoje utėlių, demonstratyviai, lydima kitų klasės mokinių, nuvedė ją pas motiną. „Tačiau mes ir norėjome pasakyti, kad nepaisant to, kokių pažeminimų ji patyrė kadaise, šiandien ji yra aukštai pakelta galva“, – sakė spektaklio autoriai.

Į klausimą, kodėl spektaklyje yra tiek daug gatvės šokio, Airida Gudaitė atsakė, kad Šalčininkų meno mokykla yra viena iš nedaugelio vietų, kurioje vietos vaikai ir paaugliai gali kokybiškai leisti laisvalaikį. Prieš spektaklį profesionali šokėja Airida Gudaitė  Šalčininkuose rengė kūrybines dirbtuves su moksleiviais ir tai, ką jose patyrė, sudėjo į šokius, kuriuos ir galima pamatyti spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“.

Diskusiją po spektaklio moderavęs istorikas Tomas Vaiseta klausė spektaklio kūrybinės grupės, ar nėra taip, kad norėję pastatyti spektaklį apie Šalčininkus, jie pastatė spektaklį apie save? Visi sutiko, kad, ko gero, iš dalies – taip, ir prisipažino, kad statydami šį spektaklį, daug  ką naujo sužinojo apie save. Režisierius Jonas Tertelis ir scenografė Paulė Bocullaitė sakė supratę, kiek daug medijų sukurtų stereotipų apie šį kraštą jie turėję.

Iš spektaklio išsinešiau ne tik daug minčių apie saviškius stereotipus, bet ir dar kai ką. Geltonos spalvos, saldų, valgomą. Nesakysiu, ką. Ateikit į spektaklį, sėskite pirmoje eilėje, išsinešite ir jūs.

***

Režisierius Jonas Tertelis

Premjera 2018.03.16 ir 2019.03.22

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

B. Kapustinskaitė TERAPIJOS

12 Ketvirtadienis Bal 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, kapustinskaitė, OKT, OKT studija, spektaklis, terapijos, vėžys

Kai bilietas į šį spektaklį buvo kišenėje, Teatro dienos proga vyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai. Pavėlavau įsijungti TV, tad tos akimirkos, kai Birutė Kapustinskaitė gauna Auksinį scenos kryžių kaip geriausia metų dramaturgė už pjesę „Terapijos“, nemačiau. Prestižiškiausiam teatro apdovanojimui – Auksiniam scenos kryžiui – nominuota šiemet buvo ir šio spektaklio aktorė Rasa Samuolytė už Sonatos vaidmenį, tačiau jo negavo.

Šis Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis (nors skaičiau vieną  interviu, kuriame jis sakė, jog nebuvo čia ką režisuoti – pjesė tokia kinematografiška, dialogai natūralūs, kad įsikišimas minimalus) mano planuose buvo nuo pat jo premjeros dienos – 2017 metų pavasario.

Pirmiausia, kas viliojo, – tai galimybė vienoje scenoje pamatyti tiek fainų aktorių – čia vaidina ir Nelė Savičenko, ir Viktorija Kuodytė, ir Aldona Vilutytė, ir Gintarė Latvėnaitė, ir Rasa Samuolytė, ir Severina Špakovska, ir Indrė Patkauskaitė. Pastaroji, greičiausiai, pavadavo kažkurią kitą aktorę, nes nei spektaklio anonsuose, nei teatro puslapyje jos pavardės ties šiuo spektakliu nebuvo.

Antra, kas mane traukė į šį spektaklį – OKT teatro studijos erdvė Ašmenos gatvėje. Ji tokia mažutė, čia telpa tiek nedaug žiūrovų, kad visada pasijauti esantis labai arti aktorių. Tokios progos didžiosios teatro scenos nesuteikia.

Spektaklis trunka 1 val. 40 min. be pertraukos. Scenografija minimaliausia, kokia tik gali būti. Kėdės, siena, langas ir 7 aktorės scenoje.

Jeigu esate kažkokiu būdu asmeniškai patyręs, kad vėžys yra ne tik vandens gyvūnas, bet ir negailestinga medicininė diagnozė, šio spektaklio ramiai negalėsite žiūrėti. Šešios vėžiu sergančios moterys, gyvenančios vienoje palatoje, jų (ne) susitaikymas su liga, santykiai su namuose likusia šeima, vaikais ir viena su kita –  šio spektaklio šerdis.

Po spektaklio aktorės ėjo ir ėjo nusilenkti į sceną, žmonės plojo ir plojo. Kiek spėjau pamatyti, sausų akių salėje buvo nedaug.

Aš po spektaklio tradiciškai ėjau iki artimiausios 2 troleibuso stotelės, kad grįžčiau namo. Ir ką jūs manot – prieinu, o ji visa išklijuota socialinės reklamos apie vėžį plakatais, raginančiais tikrintis ir laiku pastebėti ligą. Gal pradėti tikėti ženklais?..

***

Birutė Kapustinskaitė TERAPIJOS

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2017.03.11

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

A. Špilevoj NEIŠMOKTOS PAMOKOS

06 Penktadienis Bal 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Colours of Bubbles, koncertas, menų spaustuvė, mokykla, neišmoktos pamokos, paauglystė, spektaklis, teatras, Špilevoj

Vilniuje esančią „Menų spaustuvę“ aš labai myliu. Man patinka jos ankštas laukiamasis, mažos salės, keista rūbinė, amžiais prietemoje skendinti kavinukė ir, aišku, lankytojai. Pastarieji patinka todėl, kad daugiausia yra jauni. Kituose Vilniaus teatruose jauni sudaro tikrai ne daugumą žiūrovų, o tik nedidukę dalį. Kartais tokią nedidelę, kad su žiburiu reikia paieškoti. Kai ateinu į „Menų spaustuvę“, kišu veidą į šaliką. Arba į telefoną. Nes juk ir aš noriu būti jauna.

Vakar „Menų spaustuvės“ Juodoji salė buvo kupina, ne, tiesiog kaupina, jaunų žmonių. Čia buvo rodomas Aleksandr Špilevoj režisuotas spektaklis pagal jo paties pjesę „Neišmoktos pamokos“. Tiksliau, spektaklis-koncertas. Taip oficialiai lankstinukuose įvardijamas šis žanras. Viso spektaklio metu groja ir dainuoja „Colours of Bubbles“ grupė, scenoje vaidina keturiese – Aleksandr Špilevoj, Greta Grinevičiūtė, Paulius Markevičius ir Greta Petrovskytė.

Praėjo 15 metų nuo tada, kai pjesės herojai mokėsi 8 klasėje. Ką jie mokėsi, ko nesimokė, ką išmoko ir ko neišmoko – apie tai ir yra pusantros valandos trunkančios „Neišmoktos pamokos“. Spektaklio pavadinimas puikiai nusako tai, ką rasite spektaklyje – mes mokomės mokykloje daugybės dalykų, tačiau pačių svarbiausių dalykų taip ir neišmokstame.

Per kūno kultūrą  mus moko futbolo, krepšinio, netgi tinklinio paslapčių. Tačiau kūno paslapčių ir tuo labiau kūno kultūros mūsų nemoko.

Per lietuvių pamoką mes išmokstame, kad yra vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, bet mūsų kažkodėl neišmoko padėkininko. Mes neišmokstame padėkoti, neišmokstame atsiprašyti, neišmokstame išklausyti ir išgirsti kito žmogaus.

Per pertrauką mes išmokstame bėgti į valgyklą, alkūnėmis skindami visus, kurie pasitaiko kelyje. Reikia bėgti ir skinti, nes kitaip tave nuskins. O jei nuskins, tada tu atėjęs į valgyklą rasi atšalusius kiaulienos kotletus, kuriuose nėra mėsos, ir prispjaudytą arbatą. Mes išmokstame bėgti – per gyvenimą, santykius… Bet mes neišmokstame gyventi. Lėtai gyventi, besimėgaujant gyvenimu, santykiais, geru, o ne greitu maistu.

Mokykloje mes sužinome, kad dvi niekam nereikalingiausios pamokos yra tikyba ir etika. Jas „apdairus“ mokyklos direktorius tvarkaraštyje įrašo penktadienį pačias paskutines. Nes juk žino, kad aštuntokai šiaip ar taip į jas neateis. Jie ir neateina, taip ir nesužinoję, nei kas yra Dievas, nei kas yra Žmogus.

Ir kai penkiolika metų nešiojiesi užantyje pyktį tave aštuntoje klasėje kone mirtinai primušusiam klasiokui, vienintelis dalykas, kurį gali padaryti dėl savęs ir dėl jo, tai – priimti, apkabinti ir paleisti. Priimti. Apkabinti. Paleisti.

Kad nepadaryčiau nuodėmės ir nepameluočiau, prisipažinsiu, kad keliose vietose buvau suabejojusi spektaklio nuoširdumu. Man pasirodė, kad kai kuriuose etiuduose (iš viso spektaklio metu buvo 12 muzikinių – tekstinių kompozicijų) per daug tiesmukiškai išsakomas moralas. Na, sakymo tonas toks, lyg būčiau buvusi kažkokioje sektoje, o scenoje stovintis žmogus – pastorius, tuoj, tuoj įteigsiantis man savo tiesą. Bet tai truko akimirką, dauguma aktorių monologų buvo tikrai įtaigūs ir paveikūs.

30226842_10214464673318233_2613242241019281408_n

Šįryt savo bičiulėms, pasakodama įspūdžius apie vakarykštį spektaklį, pasakiau tokią frazę: „Norėčiau, kad šį spektaklį pamatytų visi paaugliai“. Šįvakar (dabar, kai rašau, yra 23.21 val.) galiu papildyti: „Ir apskritai, visi“. Nes mes visi turim neišmoktų pamokų.

Ir aš, ir tu.

***

A. Špilevoj „Neišmoktos pamokos“

Spektaklis-koncertas rodomas „Menų spaustuvėj“

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

F. Schiller. MARIJA STIUART

25 Sekmadienis Kov 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

areima, latėnaitė, marija stiuart, Mažasis teatras, patkauskaitė, spektaklis, vilniaus mažasis teatras, vilnius, vmt

Trijų dalių spektaklis Vilniaus Mažajame teatre trunka 3 valandas 20 minučių. (Galėtų trukti ir 2 valandas 30 minučių, manau, esmės tai labai nepakeistų). Spektaklio režisierius ir scenografijos autorius – Artūras Areima, turintis ir savo teatrą – http://www.areimosteatras.lt. Tačiau Mažajame teatre pastatytas spektaklis „Maria Stiuart“, palyginus su paskutiniaisiais jo spektakliais, yra gana nuosaikus ir tradicinis. Jeigu ne karalienės Elžbietos keistumas, visi kiti personažai yra daugiau mažiau klasikiniai – kalėjime paskutines dienas leidžianti, bet vilties neprarandanti Marija  Stiuart, ją įsimylėjęs Mortimeras, jau (nebe)mylintis grafas Lesteris ir kiti. F. Šilerio pjesę, kuri parašyta 1800 metais, lietuviškai patogiai galite perskaityti online, puslapyje http://www.dramustalcius.lt.

Spektaklis patiks visiems, kurie domisi britų karališkosios šeimos istorija, kurie yra lankęsi šios šalies pilyse ir matė prikaltas lenteles „Čia kalėjo Marija Stiuart“, tiems, kurie apskritai yra Mažojo teatro fanai ir eina į bet kurį šio teatro spektaklį, kad pamatytų savo mylimus aktorius – Indrę Patkauskaitę, Elžbietą Latėnaitę, Tomą Rinkūną, Tomą Stirną, Vytautą Rumšą (jaunesnįjį), Daumantą Ciunį, Mindaugą Capą, Almantą Šinkūną, Iloną Kvietkutę, Tomą Kliuką, Edmundą Mikulskį. Būtent šis sąstatas ir vaidino spektaklyje, kurį anądien mačiau. Nors dauguma aktorių spektaklyje – vyrai, pati pjesė yra labai moteriška – karalienių Elžbietos ir Marijos Stiuart konfliktas atskleidžia ne tik jų karališkąsias, bet ir žmogiškąsias puses.

Spektaklis, kuriam, atrodo, nieko prikišti negali. Spektaklis, kurio premjerą lydėjo šūkis „jausmų drama“. Spektaklis, kuriame už Elžbietos vaidmenį aktorė E. Latėnaitė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Viskas gal taip, nesiginčiju, tiesiog greičiausiai vakar buvo ne mano diena. Kaip sakoma, vakar spektaklyje buvau, bet akiniai (linzės) buvo likę namie:)

***

Režisierius Artūras Areima

Premjera 2017.04.26

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt puslapyje

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

KNYGOS TEATRAS. Pakalnučių metai

13 Antradienis Kov 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Demokratija, ivanauskaitė, Knygos teatras, pakalnučių metai, spektaklis, zanussi

29136425_10214261166230683_7151472662143827968_nJeigu kovo 8-ąją nuspręstumėte švęsti teatre, tai „Pakalnučių metai“ tam – tinkamiausias pasirinkimas. Tiesa, visai gali būti, kad tokiu atveju jums teks trenktis į Šiaulius, Jonavą, Telšius ar Mažeikius, mat „Knygos teatras“ Vilniuje tikrai nedažnas svečias. Jis keliauja į įvairius Lietuvos miestus, miestelius, mokyklas ir bendruomenes, su savimi veždamasis savo spektaklius pagal lietuvių autorių kūrinius. 2012 metais įkurtas teatras garsėja teatralizuotais lietuvių literatūros autorių skaitymais, taip derindamas teatrą ir literatūrą.

Man pasisekė, kad šiais metais kovo 8-ąją spektaklį „Pakalnučių metai“ buvo galima pamatyti Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje Vilniuje. Beje, pirmą kartą, turbūt, joje mačiau tiek vyrų – visgi buvo kovo 8-oji, ir vyrai džentelmenai atlydėjo savo moteris į teatrą.

„Pakalnučių metai“ sukurti pagal Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės Jurgos Ivanauskaitės noveles. Spektaklyje – trys skirtingos novelės, trys istorijos ir trys aktoriai – Redita Dominaitytė, Aura Garmutė ir Vaidotas Žitkus. Režisierė – Virginija Kuklytė. Jurgos Ivanauskaitės debiutinį novelių rinkinį „Pakalnučių metai“ (1985 m.) skaičiau būdama studentė, todėl nesistebiu, kad žiūrėdama ir klausydama tai, kas vyksta scenoje, jaučiausi taip, lyg viską patirčiau pirmą kartą. Įtaigu, nuoširdu ir stilinga – taip trimis žodžiais nusakyčiau tas pusantros valandos, kurias praleidau su spektakliu.

Teatrams, kurie yra nevalstybiniai ir negauna finansavimo (na, gal kokią kruopelę nuo vieno ar kito projekto), tikrai be galo sunku. Mano akimis – neįsivaizduojamai. Todėl visi, kurie imasi misijos kurti ir išlaikyti nepriklausomą teatrą,  yra šiek tiek don kichotai.  Lenkiu galvą prieš juos visus.

Kai ėjau į spektaklį, prie Mažosios salės durų aplenkiau du angliškai kalbančius vyrus – pagyvenusį ir jauną,  su tulpių puokšte. Mintyse nusistebėjau, ką jie veiks lietuviškame spektaklyje, kuriame tiek daug teksto ir būtent jis „Knygos teatre“, kiek suprantu, svarbiausias…  Tik kitą rytą „Knygos teatro“ feisbuke pamačiau nuotrauką, kurioje kūrybinė grupė nusifotografavusi su šiais dviem vyrais. Nuotraukos prierašas skelbė: „Vakar mus aplankęs Krzysztof Zanussi turi tokį juoką, kad nusifotografavę su juo aktoriai tampa lemtingi sėkmei“.

***

„Knygos teatro“ namai feisbuke – ČIA. 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

M. Gorkis. MOTINA (VASA ŽELEZNOVA)

28 Trečiadienis Vas 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Gabrėnaitė, glušajevas, Gorkis, Motina, spektaklis, trukmė, vaitiekūnas, vmt

Vakar buvo šalčiausia metų diena. Minus dvidešimt šeši. Jutiminė temperatūra. Bent taip man sakė sūnus, bandydamas išsisukti nuo mokyklos. Aš jį suprantu. Kai vakare iš šiltų namų reikėjo eiti į teatrą, vienu metu vos nekapituliavau ir aš pati. Tačiau smalsumas nugalėjo. Eglė Gabrėnaitė, Gorkis, Motina – šių trijų burtažodžių pakako, kad kojos nuneštų iki Vilniaus Mažojo teatro.

Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis čia rodomas nuo 2011 metų. Dvi dalys su pertrauka, trukmė – dvi valandos su trupučiu. Be Nacionalinės premijos laureatės (labai džiaugiausi už šiemet ją gavusią aktorę Eglę Gabrėnaitę), jame vaidino Vaida Bičkutė, Tomas Stirna, Almantas Šinkūnas, Gintarė Latvėnaitė, Mantas Vaitiekūnas, Ilona Kvietkutė, Mindaugas Capas ir kiti.

Spektaklio centre – Železnovų šeimos gyvenimo tragedija: mirštantis tėvas, motina, visą gyvenimą krovusi turtus savo vaikams, jos abu netikėliai sūnūs, dar labiau netikėlės marčios, kadaise iš namų dėl meilės išėjusi ir dabar sugrįžusi duktė… Kiekvienas iš jų – atskira istorija ir atskira nuodėmių saugykla. Visi laukia šeimininko mirties, kad galėtų pasidalinti jo palikimą. Tam, kad jį gautų, pasiryžę bet kam, net mirtinai nuodėmei.

Spektaklis turėtų patikti visiems, kurie mėgsta gerą tradicinį teatrą. Be ultramegaturbo naujoviškų sprendimų (lazerių šou ir techno muzikos nebus), be nuogybių (nuogiausia scenoje buvo Liudmila, bet ne tiesiogine, o labiau perkeltine prasme) ir be keiksmažodžių (riebiausia, ką girdėjau, buvo, ko gero, Semiono žmonai Natalijai pasakyti žodžiai „Tylėk, dūra“). Švarus, tikslus, stilingas spektaklis. Jei nebūčiau skaičiusi, kas jo režisierius, būčiau galėjusi spėti, kad tai ankstesniųjų laikų Rimo Tumino spektaklis. Kažkuo jis man priminė kadaise jo matytus “Vyšnių sodą“, “Revizorių“ ar “Nusišypsok mums, Viešpatie“.

eventDetails

Eglė Gabrėnaitė buvo puiki. Sužavėjo ir jos luošį sūnų vaidinęs Tomas Stirna, atmintin įstrigo nedidelis, bet labai puikiai suvaidintas tarnaitės Lipos (aktorė Ilona Kvietkutė) vaidmuo. Apie Mindaugą Capą pasakysiu tiek, kad jį įsimylėjusi buvau dar paauglystėje, kai žiūrėdavau televizijos spektaklius (kažin, dabar dar išlikęs toks žanras – televizijos spektaklis?..)

Sėdėjau devintoje salės eilėje ir šalia įsitaisiusi pagyvenusių senjorų pora vis garsiai dūsavo, kad aktoriai labai tyliai kalba ir „nieko neįmanoma girdėti“. Gal jie ir teisūs, kartais tikrai reikėjo įtempti ausis, kad išgirstum, ką aktoriai sako. Tačiau buvo verta jas įtempti – pasakyta buvo daug dalykų, apie kuriuos galvosiu dar ilgai.

Grįžusi dar tą patį vakarą perskaičiau M.Gorkio pjesę. Ją rasti galima „Dramų stalčiuje“ – čia.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera – 2011.12.09

Daugiau apie spektaklį –www.vmt.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

KITAS KAMPAS. Nuostabūs dalykai

12 Pirmadienis Vas 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

glušajevas, kitas kampas, monospektaklis, Nedzinskas, Nuostabūs dalykai, premjera, spektaklis, valstybinis mažasis teatras, vmt

Tai yra spektaklis, kuris, ko gero, pakoreguos mano iki tol turėtą asmeninį (įsimintiniausių/mėgstamiausių) spektaklių top’ą.  O juk dar dvejojau, eiti ar neiti į jį. Mat nutiko toks keistas dalykas – pirkdama bilietą internetu „Tiketoje“ kažkaip sugebėjau nusipirkti bilietą į 20.30 valandos rodymą (nors tądien buvo ir 18 valandos spektaklis).  Man, vyturių karalienei, eiti į teatrą 20.30 atrodė sunkiai įmanomas dalykas. Mission impossible. Paprastai tokiu metu mano organizmas yra įjungęs konoriišmanęsašpusiaumiegu režimą. Visgi susikaupiau ir nuėjau.

27331870_10157157578365884_230339326087586164_n

Tą vakarą lengva nebuvo ne tik man. Aktorius Martynas Nedzinskas tądien monospektaklį vaidino du kartus. Žinokit, sunkiai galiu suvokti, KAIP TAI ĮMANOMA? 18 valandą scenoje pirmasis pasirodymas, 20.30 valandą – antrasis. Nežinau, koks buvo pirmasis spektaklis, bet vėlyvasis – nuostabus.

Jeigu iki šiol galvojote, kad teatro „Kitas kampas“ spektakliai yra skirti tik pasijuokti ir atsipalaiduoti jaunimui, kuris šiaip neina į teatrus, galvokite iš naujo. Naujausia „Kito kampo“ premjera – spektaklis „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncan Macmillan pjesę yra visiškai kitoks, negu ankstesnieji „Kito kampo“ pasirodymai. Taip, joje improvizuojama, taip, joje į sceną lipa žiūrovai iš salės, taip, čia daug kvatosite, bet taip, čia jūs ir verksite kartu su herojumi, nes aptariami dalykai yra labai aktualūs, rimti ir jautrūs.

1992 -ieji. Septynmetis Martynas su tėčiu, mama ir šuniu gyvena Klaipėdoje. Pirmoji Martyno netektis – mylimo augintinio mirtis. Po kiek laiko berniuko laukia dar vienas išbandymas: į mokyklą atvažiavęs tėtis nusiveža sūnų į ligoninę, kur paguldyta jo nusižudyti bandžiusi mama. Tą dieną Martynui ir kyla mintis sudaryti sąrašą nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi. Sąrašas vis ilgėja ir ilgėja. Martynui – septyniolika.  Dar vienas mamos bandymas žudytis. Martynas studentas. Martyno pirmoji meilė. Vedybos.  Neapleidžiantis kaltės jausmas. Mintys apie savižudybę. Skyrybos. Mamos laidotuvės. Sąrašas vis didėja ir didėja. Ir paskutinis, milijonasis, nuostabių dalykų sąrašo įrašas: „Aš pats. Užtai, kad gyvenu“.

Visada lengviausia yra kritikuoti. Tačiau šįkart nelabai turiu ką kritikuoti, todėl rašyti man nelengva. Šimtą kartų bravo Martynui Nedzinskui, kuris scenoje sukūrė stebuklą. Jis juokėsi ir verkė, sutramdęs ašaras vėl juokėsi… Tikriausiai tai ir vadinama didžiausia aktoriaus meistryste. Ačiū režisieriui Kirilui Glušajevui už spektaklio idėją, preziciškai atkurtas 20 dešimtmečio Lietuvos gyvenimo detales ir ačiū spektaklio kompozitoriui Dmitrij Golovanov, kuris palaikė Martynui kompaniją scenoje.

Nežinau, kaip jautėsi salės dauguma, kurią sudarė tikrai jauni žmonės, tačiau mano kartos žmogui, kuris turi mamą ir jau pats turi vaikų, spektaklio tema yra be galo artima.

Aš net neabejoju, kad pasaulyje yra milijonai nuostabių dalykų, dėl kurių buvo ir yra verta gyventi. Jeigu bent sekundę tuo dvejojate, ateikite į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pasisemti vilties. Apie rimtus dalykus čia kalbama su šypsena. Ir tai yra nuostabus dalykas.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2018.02.11

„Kito kampo“ namai feisbuke – ČIA.

 

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

I. Vyrypaev ŠOKIS DELHI

03 Šeštadienis Vas 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

cicėnas, Koršunovas, Koršunovo teatras, OKT, OKT studija, spektaklis, vyrypaev, šokis delhi

Mano pastarojo pusmečio atradimas – feisbuke esanti grupė „Parduodu bilietą į…“ (ČIA). Nusipirkai bilietą į teatrą ar koncertą, bet negali eiti – parašai joje skelbimą, ir po pusdienio bilieto nebėr. Ir atvirkščiai – geri ryte kavą, kompiuterį neseniai įsijungusi, šmaukšt feisbuke langas prieš akis „Parduodu bilietą į OKT teatro spektaklį ŠOKIS DELHI, ir po penkių minučių sąskaita banke palengvėja keliolika eurų, o į mesengerį įkrenta elektroninis bilietas. Taip šįkart nutiko ir man.

Iš principo apie šį spektaklį galėčiau nerašyto anei žodžio, nes taikliau, negu jį apibūdino Oskaras Koršunovas, kažin ar įmanoma pasakyti. Štai toji režisieriaus tiksli citata iš spektaklio ŠOKIS DELHI anonso: „Man ši pjesė tiesiog kupina gero humoro jausmo. Tokia egzistencialistinė komedija. Tai toks budistinis dalykėlis, parašytas, neabejoju, nirvanoje pabuvojusio dramaturgo“.

Spektaklis susideda iš 7 novelių, trunka pusantros valandos be pertraukos ir rodomas OKT studijoje Ašmenos gatvėje. Čia nėra nurodytų vietų, ateini ir sėdi, kur nori. Salė yra maža (skambiai pasakyta salė, tiksliau – didelis kambarys), tad atstumo tarp aktorių ir žiūrovų beveik nelieka. Nenaudojamos jokios dekoracijos. Ech, kaip man patinka toks teatro formatas!

25

Spektaklyje vaidina šeši jauni aktoriai, kuriuos galima sutikti kituose Oskaro Koršunovo spektakliuose – “Vestuvės“, „Jelizaveta Bam“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, „Kankinys“. Aktoriai visi bendraamžiai, bet vaidina labai skirtingo amžiaus personažus, pavyzdžiui, mamą ir dukterį ar garbaus amžiaus baleto kritikę. Spektaklyje labai daug teksto. Ir visai nėra šokio. Tačiau spektaklis būtent ir yra apie ypatingą šokį Delhi, kurį sukūrė šokėja Katia (aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė). Jos santykiai su mama – komplikuoti. Kai ši miršta, Katia nesureaguoja: „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“. Komplikuoti Katios santykiai ir su Andrejumi. Išdrįsusi prisipažinti, kad myli šį vedusį ir vaikų turintį vyrą, ji išgirsta NE: „Atsiprašau, bet aš myliu kitą moterį. Savo žmoną“. Tiesa, kitoje novelėje viskas apsiverčia aukštyn kojom – Andrejus jau sako TAIP, o jo žmona iš sielvarto nusižudo. „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“, – dabar jau sako vienintelis pjesės herojus vyras. Visų 7 novelių veiksmas vyksta ligoninėje. Ir skirtingose novelėse vis kažkas miršta – tai Katios mama, tai Katios mylimasis, tai pati Katia. Žodžiu, ten viskas taip pynę susipynę, kad į spektaklio pabaigą jau ėmiau nesiaiškinti, kas ten kelintą kartą miršta ir kas ten kaip su kuo susijęs, tiesiog mėgavausi tuo, ką matau ir girdžiu.

Spektaklyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo gana žaismingas, glūdi daug rimtų temų – meilė, santuoka, mirtis, nepagydoma liga, mamos-dukters santykiai, menininko gyvenimas. Man įstrigo baleto kritikės Lioros žodžiai (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), kai ji, šiaip elegantiška ir rafinuota dama, sprogsta emocijomis, supratusi, kad pragyveno visą gyvenimą rašydama apie šokį, bet taip nė karto jo ir nesušoko… O juk iš tiesų tik to ir tetroško…

Viskas, baigiu. Nes kai pradedu rašyti sakiniais, kurie baigiasi daugtaškiais, tai ženklas man, kad reikia baigti, nes kitaip dar ilgai nebaigsiu. Neslėpsiu – šis spektaklis man po savęs paliko daug daugtaškių. Jei eisit į jį, linkiu ir jums to paties.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Spektaklio „Šokis Delhi“ premjera – 2017. 03. 25

Daugiau apie jį – OKT svetainėje.

 

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Bedalis ir labdarys

14 Sekmadienis Sau 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

bedalis ir labdarys, bilietai, Latvėnaitė, latėnaitė, Mažasis teatras, spektaklis, trukmė, vaitiekūnas, valstybinis mažasis teatras, vmt

Neplanavau eiti į šį spektaklį. Tiesiog vieną rytą sužinojau, kad turėsiu laisvą vakarą –  nereiks nieko namo parvesti, vakarienės gaminti, pasakos prieš miegą skaityti. O kai sužinau panašią naujieną, kitas mano žingsnis būna paprastai būna toks: kreipimasis į gerb. Google ir žodžiai paieškos langelyje „Teatras. Ką rodo šiandien“. Taip nutiko, kad tą vakarą Valstybiniame Mažajame teatre rodė mano dar nematytą vienos dalies spektaklį „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės pjesę. Ir buvo laisvų bilietų. Taip aš jame ir atsidūriau.

Apie bilietus į šį teatrą. Salė nedidelė, bet scena puikiai matoma iš bet kurios vietos. Kiekviena eilė turi po 2 papildomas vietas, kurios pavadintos A ir B raidėmis. Jose yra atlenkiamos sėdynės, kurios neturi atlošų, taigi, sėdėti nelabai patogu, tačiau bilietai šiose vietose yra gerokai pigesni. Būtent tokį pigų 6 su centais eurų kainavusį bilietą aš ir įsigijau. Tačiau kadangi salėje buvo ir kitų laisvų vietų, prie manęs priėjusi teatro darbuotoja pasiūlė persėsti į laisvą vietą pirmoje eilėje. Taip su pigiausiu bilietu atsidūriau brangiausiai kainuojančioje vietoje.

Spektaklyje vaidina kone visas Mažojo teatro žvaigždynas. Nevardinsiu visų, nes jų pavardės užims pusę šio įrašo. Vėliau paminėsiu, kas man itin įstrigo. Tačiau tikrai labai smagu, kai atėjęs į spektaklį, pamatai seniai matytus ir pasiilgtus aktorių veidus.

Spektaklį pagal Paulinos Pukytės pjesę (mušuosi į krūtinę – nebuvau skaičiusi) režisavo Gabrielė Tuminaitė. Jo tema – lietuviai emigracijoje. Tiksliau, Londone. Bedaliai ir labdariai. Bedalių, aišku, daugiau. Miegančių skvotuose arba kalėjimuose, kur patenka ne tik už vagystes ar muštynes, bet ir už saviškių, tautiečių, nužudymus. Bedaliai be saiko geria, keikiasi, dauginasi, rausiasi konteineriuose, miega po 20 viename mažame kambarėlyje, o tėvynės ilgesiui suėmus traukia lietuvišką dainą. Arba pasikaria oro uoste, kai pritrūksta pinigų bilietui namolio. Labdariai – prakutę, kostiumuoti, pietums valgantys sušius. Atrodytų, didžiulis kontrastas ir šiek tiek sutirštintos spalvos. Bet ne, nebuvo spektaklyje tik juoda-balta arba balta-juoda. Buvo ir daug kitų atspalvių. Tas spalvas padėjo sukurti Giedriaus Puskunigio muzika ir Elžbietos Latėnaitės vaidyba bei muzikinis atlikimas. Aktorė, kuri spektaklyje buvo labdarių komandoje, ne tik puikiai vaidino, bet ir grojo, o taip pat dainavo! Po jos atlikto „London, London“ salėje pasigirdo plojimai. (Elžbieta, gal jūs ir šiaip kažkur kitur dainuojate, ne tik šiame spektaklyje? – Mielai ateičiau!)

Spektaklio anonse rašoma, kad naudojama „nenormatyvinė leksika“. Tačiau iš tiesų buvo vos keli keiksmažodžiai. Palyginus su panašios emigrantinės tematikos spektakliu „Išvarymas“ (apie jį rašiau ČIA), šis spektaklis atrodo it nekaltoji mergelė Marija. Nelyginti šių spektaklių neišeina – visgi jie kažkuo labai panašūs. Tik „Bedalis ir labdarys“ trunka ne 6, o 1 valandą ir 50 minučių.

Man atrodo, kad į panašios tematikos spektaklį žiūrovai reaguoja labai skirtingai. Priklauso ir nuo to, ar jie ragavo emigranto duonos patys, ką jiems reiškia Londonas, su kuria visuomenės grupe čia, Lietuvoje, – labdarių ar bedalių –  save tapatina. Vieniems spektaklis gali nepatikti, kitus – sužavėti. Bet abejingų kažin ar bus.

eventDetails

***

Paulina Pukytė „Bedalis ir labdarys“

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera 2015.11.15

Daugiau apie spektaklį – www.vmt.lt

 

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Birutė MAR. Ledo vaikai

13 Šeštadienis Sau 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Birutė Mar, Ledo vaikai, monospektaklis, Nacionalinis dramos teatras, spektaklis, tremtis

Labai keistomis aplinkybėmis vakar atsidūriau šiame spektaklyje. Toks ekspromtas išėjo, kad verta papasakoti. Šiais metais gavau „dovaną“ – darbo ofisas persikėlė į Gedimino prospektą. Išeini iš darbo, 5 minutės į dešinę – Nacionalinis dramos teatras, 5 minutės į kairę – Valstybinis mažasis teatras, 5 minutės į priekį – Nacionalinis operos ir baleto teatras. Žodžiu, geriau būti negali. Tai štai, vakar, penktadienį, ofiso duris užvėriau 18.30. Maždaug 18.40 buvau prie Nacionalinio dramos teatro kasos (kodėl ten užėjau, neklauskit, nežinau, kojos užnešė), o 18.47 jau sėdėjau Mažosios salės trečioje eilėje, rankoje laikydama ką tik už 6 eurus nusipirktą bilietą į Birutės Mar spektaklį “Ledo vaikai“.

Birutės Mar vienos dalies monospektaklis „Ledo vaikai“ rodomas nuo 2015 metų. Pusantros valandos trukmės spektaklis sukurtas pagal lietuvių tremtinių prisiminimus. Skaudžią mūsų tautos pokario istoriją Birutės lūpomis pasakoja maža mergaitė, kuri su broliu ir mokytojais tėvais ištremiami į Sibirą. Badas, prievarta, šaltis, nuo kurio naktimis prie jurtos sienų prišaldavo plaukai, artimųjų mirtys, kalėjimas, – net ir tokiomis beviltiškomis akimirkomis tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos esantys tikėjosi, jog kada nors sugrįš namo. Ten, kur auga dideli sodai, o juose – daug, daug obuolių…

Pati spektaklio istorija man kažkuo priminė garsųjį Rūtos Šepetys romaną “Tarp pilkų debesų“. Pasakojimai apie dėl skorbuto iškritusius dantis, nuo šalčio nušalusias rankas ir gyvų žuvų valgymą, nes “taip išlieka daugiau vitaminų“ sukėlė deja vu jausmą.

Minimali Kristinos Norvilaitės scenografija, kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika,  kostiumų dailininkės Indrės Pačėsaitės darbas, pati Birutė Mar, kuri labai įtaigiai buvo spektaklyje („vaidino“ nerašau sąmoningai, nes ji labai organiškai atrodė scenoje), – visa tai sukūrė gražų, nesaldų, bet ir nenuobodų spektaklį.

26758315_359961667816605_2026876266126527158_o

Ne, spektaklis negraudino (nors kai tokia tema, režisieriui gali kilti pagunda jautrias  sielos stygas pakutenti), ašarų nebraukiau, tačiau man jis patiko. Gražiausia spektaklio akimirka buvo tada, kai Birutės Mar herojė su akordeonu užtraukė dainą “Kur tas dulkėtas traukinys…“. Jau po pirmos eilutės dainą kartu dainuoti ėmė salėje sėdėję ir mokėję jos žodžius.

Kai kurie dialogai spektaklyje sakomi rusų kalba, be vertimo. Salėje sėdėję jauni žmonės, nemokantys šios kalbos, ėmė šurmuliuoti, ir viena dama, sėdėjusi per pora eilių nuo manęs, rusų kalbos tekstus jaunimui ėmė pusbalsiui versti į lietuvių. Po visko pridūrė, kad tai esą nesusipratimas, dėl kurio jai gėda prieš jaunimą, ir spektaklio kūrėjai turėtų patys pagalvoti apie vertimą.

Birutė Marcinkevičiūtė šiam monospektakliui tinka idealiai. Net fiziškai spektaklyje buvo tokia įtaigi, jog patikėjau ja ir kai vaidino penkiametę, ir subrendusią moterį.

Jeigu būčiau istorijos mokytoja, mano mokiniai šį spektaklį pamatytų privaloma tvarka.

***

Birutė MAR “Ledo vaikai“

Premjera 2015 sausio 11 diena.

Daugiau info: Nacionalinio dramos teatro puslapyje

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

CINKAS

30 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Cinkas, Jaunimo teatras, Nekrošius, premjera, spektaklis, teatras

Pirmą kartą Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje lankiausi būdama antro kurso studentė. Man, atvykusiai iš mažo miestelio, kur ne tik teatro, bet ir kino teatro nėra, veiksmas scenoje priminė kosmosą. Žiūri ir nieko nesupranti. Laimė, šalia buvo apsišvietusi kursiokė iš Vilniaus, kuri paslaugiai man aiškino, kad „Nekrošiaus spektaklius reikia mokėti šifruoti“. Štai, mėtosi scenoje du aktoriai kamuoliu, – čia ne šiaip sau. Čia jų pykčio scena. Apsižodžiavimas nepratariant nė žodžio. Nuo tada į kiekvieną šio režisieriaus spektaklį einu kaip į kokį protmūšį: ar suprasiu, ką jis man sako, ar nesuprasiu.

Jaunimo teatre režisierius pastatė spektaklį po 26 metų pertraukos. Kai vasarą pirkau bilietą į būsimą premjerą lapkričio 29 dieną, ant bilieto buvo parašyta „Švytėjimas“. Likus gal mėnesiui iki spektaklio, jo pavadinimas iš „Švytėjimo“ virto „Cinku“.

24271384_10213419679514041_2034905059_o

Dviejų dalių pustrečios valandos trukmės spektaklis sukurtas pagal Svetlanos Aleksijevič knygas. Spektaklis apima dvi temas: Afganistano karą ir Černobylio avariją. Pasakojimus jungia pačios rašytojos personažas, kurią talentingai vaidina Aldona Bendoriūtė.

Buvau nusipirkusi bilietą į pirmos dienos premjerą, bet labai nustebau, kad vietos salėje buvo neužpildytos. Tikėtina, kad kvietimus ne visi garbūs žmonės atsiėmė, kaip kitaip paaiškinsi tuščias vietas (ir net eiles), kai Tiketa rašo, jog sold out. Spektaklis vėlavo. 5 minutes. 10 minučių. 18.15 val. į salę įžengus pirmajam faktiniam atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovui, salėje šviesos užgeso po kelių sekundžių. „Aaa, štai ko mes laukėm“, – pusbalsiu replikavo balsas iš už nugaros. Įdomiai taip, pagalvojau. Kaip kokiais senais laikais laukdavo svarbaus partijos veikėjo, be kurio negali prasidėti renginys.

 

Spektaklis yra būtent apie anuos laikus. Apie sudaužytas žmonių sielas, sulaužytus stuburus ir cinko karstus, kurie mamoms grąžindavo jų vaikus iš Afganistano. Didvyrius. Žudikus.

Černobylio temai spektaklyje liko kiekybiškai mažiau vietos.

Mano kartos žmonėms spektaklyje aptariamos temos žinomos geriau, negu, pavyzdžiui, dvidešimtmečiams. Ir, tegul atleidžia man teatro dievai, šiandien, kai aplink mus yra kitokių grėsmių ir iššūkių, Svetlanos Aleksijevič knygose aptariamos temos man neatrodo labai aktualios. Atvirkščiai, gal net kiek pavalkiotos, žinant, kad į Černobylio atominės elektrinės prieigas organizuojamos net komercinės ekskursijos visiems norintiems.

O kaip su tais simboliais? Buvo, buvo jų. Tačiau buvo ir labai daug rišlių tekstų, tarsi apsakymų, įdėtų į pasakotojų lūpas. Taigi, šįkart į Nekrošiaus „Cinką“, manau, gali eiti visi. Ir antro kurso studentė iš kaimo, ir tie, kas po 6 valandas trunkančių kitų režisieriaus spektaklių buvo pasižadėję kojos nekelti į jo spektaklius.

Tarp kitko, kitą kartą nepirksiu bilietų į pirmos dienos premjerą, nes į ją susirenka tiek garsenybių ir žinomų žmonių, kad kyla rizika, jog veiksmas salėje ir fojė bus įdomesnis už veiksmą scenoje.

***

Režisierius Eimuntas Nekrošius

Premjera 2017-11-29

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje

 

 

 

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

DREAMLAND

26 Sekmadienis Lap 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

dokumentinis teatras, Dreamland, emigracija, Mažoji salė, Nacionalinis dramos teatras, spektaklis, teatras

Vakar teatre vienu šūviu du zuikius patiesiau.  Ne tik pamačiau pirmą kartą rodomą režisieriaus Manto Jančiausko spektaklį „Dreamland“, bet ir spektaklio išvakarėse sužinojau, kad visi žiūrovai po jo kviečiami pasilikti ir dalyvauti susitikime su kūrėjais. Kaipgi praleisi tokią progą. Niekaip! Diskusija po spektaklio truko gal net ilgiau negu pats spektaklis. Pastarasis rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje ir tęsiasi pusantros valandos be pertraukos.

Šis spektaklis – akivaizdus dokumentinio teatro pavyzdys. Scenoje vaidina ne aktoriai, o tiesiog žmonės. Iš gatvės. Jie pasakoja ne išgalvotas, o savo gyvenimo istorijas. Du rusai, pasiprašę prieglobsčio Lietuvoje dėl politinio persekiojimo, VGTU studijuojanti ir hidžabą tik prieš miegą nusiimanti turkė, Klaipėdoje mylimąją radęs ir ką tik Lietuvos pilietybę gavęs libanietis bei iš Afganistano pabėgęs ir dabar Pabradės užsieniečių registravimo centre gyvenantis Zabi, kurio prašymą apsigyventi Lietuvoje valstybinės institucijos atmetė jau 4 kartus. „Gali būti, kad kitame spektaklyje vietoj manęs stovės kažkas kitas, nes galiu būti deportuotas atgal į Afganistaną“, – pasirodymo metu sakė vyras. Būtent jo istorija iš visų penkių dalyvių man pasirodė stipriausia: pinigai nelegaliems tarpininkams už galimybę patekti į svajonių Europą, Afganistane su vaikais likusi žmona, kuri pyksta ir su juo nesikalba net telefonu, neaiški ateitis ir baimė, kas bus, jei jis grįš ten, kur Talibanas jam ne kartą jau grasino…

Visgi kiekybiškai daugiausiai spektaklyje plėtojama dviejų rusų – Vsevolodo ir Daniilo – istorijos. Ir tai galima suprasti. Kaip po spektaklio sakė režisierius, visuomenės apklausos rodo, kad viena didžiausių lietuvių baimių – Putino režimo Rusijoje grėsmė.

Spektaklyje visi herojai kalba skirtingomis kalbomis. Žiūrovams juos suprasti padeda lietuviškas vertimas ekranuose.

Sakysit, kam eiti į teatrą, jei panašių istorijų galima pamatyti TV ar pasiskaityti naujienų portaluose? Tam, kad tai paliestų ne tik jūsų akis ar ausis, bet ir širdis.

Kadangi spektaklyje vaidina ne profesionalai, didžiulė užduotis tenka kitiems jo kūrėjams – kompozitorei, dailininkei, vaizdo projekcijų autorei, šviesos dailininkui. Man atrodo, kad šįkart visi dirbo kaip vienas kumštis, todėl jiems pavyko sukurti vientisą ir įtaigų spektaklį.

Diskusijos metu moderatorius paklausė spektaklio dalyvių, kas jiems yra dreamlandas? Juk , ko gero, tikrai ne Lietuva su savo minus 20 šalčiu ir šalčiaširdžiais lietuviais. Turkė Feyzanur nekoketavo: „Taip, Lietuva tikrai nėra mano svajonių šalis“. Tačiau mergina prisipažino, kad svajonių šalis yra ta, kurioje ji gali gyventi saugiai, nebijodama dėl savo ir savo artimųjų gyvybių. Šia prasme Lietuva jai yra saugi šalis gyventi. Vienintelės spektaklyje vaidinusios merginos žodžius pakartojo ir visi keturi vyrai.

24135330_10213391982461632_1781572408_n

Na, o paklausti, kodėl sutiko vaidinti šiame spektaklyje, visi vardijo skirtingus argumentus. Tačiau svarbiausias jų – noras šiuo spektakliu keisti lietuvių požiūrį į emigraciją, pabėgėlius ir apskritai – kitokius žmones.

Prieš maždaug mėnesį tame pačiame teatre ir toje pačioje salėje žiūrėjau „Žalią pievelę“ apie Visaginą. Apie ją rašiau ČIA.    Šie abu spektakliai yra tarsi brolis ir sesuo. Sukurti panašiomis priemonėmis, to paties žanro, tik labai skirtingų tematikų. Net neabejoju, kad jie dar daug kartų bus lyginami tarpusavyje.

Kaip visada, pasibaigus spektakliui, jo tęsinys vyksta eilėje prie rūbinės, kur girdžiu pirmuosius atsiliepimus ir vertinimus. Šįkart stovėjau už garbaus amžiaus ponios, kuri skubėjo kažkam raportuoti telefonu: „Aha, jau, pasibaigė. Ne, nesujaudino. Kažko pritrūko. Gal kokios dramos“.

Man tai nieko nepritrūko.

***

Režisierius Mantas Jančiauskas

Premjera 2017 11 25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio dramos teatro svetainėje

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Moljeras. TARTIUFAS

16 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

komedija, Koršunovas, Nacionalinis dramos teatras, ndt, premjera, samuolytė, savickas, spektaklis, tartiufas, teatras

Kokį aktorių laikote savo idealu? Šį klausimą aktoriui Giedriui Savickui žurnalistė uždavė viename interviu 2013 metais (čia).  „Salvijus Trepulis“, – atsakė tąkart jis. Ir štai, po ketverių metų, Giedrius su Salvijumi atsidūrė vienoje scenoje ant vieno permatomo plastikinio suoliuko. Giedrius – Tartiufas, Salvijus – juo aklai tikintis Orgonas.

Vienas garsiausių komedijos žanro meistrų Moljeras, o tiksliau – Žanas Batistas Poklenas – gimė 1622 metais. Komediją apie apgaviką ir prisitaikėlį Tartiufą, sėkmingai mulkinantį Orgono šeimą, jis parašė 1664 metais. Kaip tokią pjesę suvaidinti 2017 metais? Klausimas, į kurį pabandė atsakyti režisierius Oskaras Koršunovas. Tiesa, ne iš pirmo karto.  Numatyta premjera prieš metus atšaukta buvo likus vos savaitei iki pirmojo pasirodymo. Plakatai, lankstinukai atspausdinti, bilietai išpirkti ir še tau – spektaklio nebus. Oficiali Nacionalinio dramos teatro vadovų pozicija buvo, kad spektaklis iki galo neišbaigtas, jis atidedamas neribotam laikui „dėl režisieriaus ligos“.

Taigi, kai 2017 metų rudenį pasklido informacija, kad „Tartiufas“ sugrįžta, teatro mylėtojų gretose kilo sujudimas. Bilietai buvo šluojami, teatro fojė šnabždamasi, tai ką gi parodys Koršunovas TOKIO ypatingo savo „uždraustame“ spektaklyje?

O parodė jis vienos dalies, 1 val. 50 minučių trukmės spektaklį, kuris nebuvo nei labai linksmas, nei pasižymintis išskirtiniais režisūriniais sprendimais. Eiliuotas 17 amžiaus tekstas įdėtas į šiuolaikiniais rūbais pasipuošusių aktorių lūpas. Suvaidinę mizanscenas jie bėgdavo parūkyti į šalia scenos esantį kambariuką, o ten jų laukdavo operatorius su kamera, kuris užkulisinius aktorių veiksmus ir vyksmus tiesiogiai transliavo didžiuliame ekrane.

Išskirčiau scenografo Vytauto Narbuto indėlį į spektaklį – žalia žole ir krūmais „apželdinta“ scena atrodė tikrai išskirtinai.

23659957_10213318564626232_866984458_o

Nesudrebėjo režisieriaus ranka parenkant aktorius – Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Toma Vaškevičiūtė scenoje nardė kaip žuvys po ledu. Rasa Samuolytė tai išvis kažkokį jaunystės eliksyrą yra išradusi. Aš kiek prisimenu, ji jau kokius 20 metų atrodo taip pat. Nenustebsiu, jei ir po 20 metų taip atrodys.

Viena mano bičiulė, spektaklį mačiusi anksčiau už mane, replikavo, kad jai šis spektaklis kažkuo priminė „Domino“ teatro komedijas (draugai žino, kad man žodis „Domino“ semantiškai rikiuojasi ties žodžiais „rupūžė žalioji“, „kičas“, „prastas skonis“, „cukrus“). Bet man taip nepasirodė. Ne. „Tartiufas“ man buvo visai nejuokingas ir ne lėkštas. Jis toks labiau tragiškai dramatiškas. Sutinku su visais, kurie sakė, kad per šimtus metų „Tartiufas“ neprarado aktualumo. Tartiufas yra apie mesijus, kurie mums susuka galvas; apie politikus, jų pažadus ir rinkėjų gundymus; apie tuščiavidurius žmones, kuriais mes susižavime ir pametame dėl jų galvas.

Spektaklio išvakarėse dėdės Goglo padedama online perskaičiau „Tartiufą“. Tačiau to tikrai nebūtina daryti – net ir nežinant veikėjų ar teksto, spektaklyje viskas bus aišku. Tiesa, pabaiga kardinaliai skiriasi nuo tikrosios pjesės pabaigos.

Šis spektaklis, gal ir pats to nenorėdamas, tapo labiausiai gandais apipintu šio sezono spektakliu. Po tokio piar’o, savaime suprantama, bilietai perkami su vėjeliu. Jei eisite, įsigykite juos iš anksto.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2017.09.27

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

ŽALIA PIEVELĖ

05 Sekmadienis Lap 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

aktorius, atominė elektrinė, dokumentinis teatras, Mažoji salė, Nacionalinis dramos teatras, spektaklis, teatras, tertelis, visaginas, Žalia pievelė

Dokumentinis teatras. Toks yra šio Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomo spektaklio žanras. Režisierių Jono Tertelio ir Kristinos Werner spektaklis yra sukurtas pagal visaginiečių ir Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų patirtis. Pasakoja apie jų asmeninius gyvenimus, valdžios sprendimą uždaryti atominę elektrinę ir koks dėl to buvo/yra/bus poveikis Visagino miesto ateičiai. „Žalios pievelės“ vinis yra ta, kad spektaklyje vaidina ne aktoriai, o patys Visagino gyventojai, kurie ir pasakoja savo istorijas scenoje. Būtent šis faktas mane labiausiai ir viliojo.

Per pusantros valandos trukmės spektaklį scenoje dažniausiai kalbama rusiškai, mažiau – lietuviškai ir viena herojė Helen (atvykusi iš Velso) – angliškai. Jei nemokate kažkurios kalbos, ne bėda – visas spektaklis titruojamas. Kaip tyčia, tą dieną, kai buvau „Žalioje pievelėje“, spektakliui einant į pabaigą, kažkas sugedo, ir titrų kurį laiką neberodė. Užjaučiu tuos, kurie nemokėjo rusiškai, nes visgi spektaklio ašis yra sakomi tekstai. Judesio nėra daug: keli perstumdomi baldai, kelios veiksmo scenos, vaizduojančios patikrą įeinant į atominę elektrinę, vaizdo projektorius, rodantis Visagino miesto statymo vaizdus – tai, ko gero, ir visa vizualioji veiksmo dalis. Pagrindas – tekstas, kuris suskaidytas į mažus monologus ir sakomas 10 labai skirtingų spektaklio herojų.

Nesu buvusi Visagine, nepažįstu netgi jokio žmogaus, kuris ten gyventų ar dirbtų, taigi, sakyčiau, kad mano santykis su šiuo miestu yra lygus nuliui. Tačiau spektaklis mane įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos – įtampa jame buvo išlaikyta „nuo…iki“. Aktoriai buvo puikūs (vieni – daugiau, kiti – mažiau), jų tipažai – realūs ir įtikinantys. Šiaip tai net kilo eretiška mintis – kažin, jei atvestume žmogų, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie šį spektaklį, ar nebūtų taip, kad jis neatskirtų, jog scenoje – ne profesionalai? Aišku, vaidinančiųjų sėkmė yra ta, kad jie kalbėjo ne kažkieno parašytą tekstą, o pasakojo apie save, tai, ką jie patyrė, ką mąsto ir kuo jie tiki.

Vienoje vietoje į pabaigą spektaklis pasirodė man šiek tiek sentimentalokas („Oi, kaip liūdna, kad uždarė elektrinę, tiek žmonių neteko darbo, buvo priversti išvykti, kas dabar bus…“, – čia ne pažodžiui tekstas, čia buvo tokia transliuojama mintis), bet gerai, kad tik vienoje vietoje.

Spektaklis rodomas nedažnai, todėl siūlau iš anksto pasidomėti, kad nepražiopsotumėte artimiausio seanso. Pamatyti jį verta. „Žalia pievelė“ – ne tik (ne)optimistinė Visagino ateities vizija, bet ir realybe tapusi svajonė, kad vaidinti profesionalioje scenoje gali visi. Ir kinologas, ir bedarbė, ir buhalterė, ir spektometrijos inžinierius.

Išėjusi iš spektaklio įsijungiau telefone maps’us ir  pamatavau atstumą tarp Vilniaus ir Visagino. 150 km. Garbės žodis, reiks kurį savaitgalį palėkti.

**

„Žalios pievelės“ koncepcijos ir teksto autoriai — Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis, Kristina Werner.

Premjera – 2017 m. gegužės 19 d.

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

 

 

 

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

A. Herbut. LOKIS

29 Sekmadienis Spa 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Lokis, Nacionalinis dramos teatras, premjera, Savičenko, Sodeika, spektaklis, teatras

Įsivaizduokite, kad jūs gyvenate ramiame, eiliniame Lietuvos kaime. Čia kartais koncertuoja kaimo kapelos, mokyklos vaikų choras, užsuka pagyvenusios pop žvaigždės, nesibodinčios koncertuoti “kultūrnamiuose“, per valstybines šventes užklysta ir koks B kategorijos klasikinės muzikos dainininkas. Ir štai pirmą kartą pas jus surengiamas toks pusiau andergraudinis, pusiau techno muzikos vakarėlis. Garsas jame toks, kad, rodos, smegenys neatlaikys decibelų, o nuo šviesų efektų vartytis ima ne tik akys, bet ir žarnos pilve.

Tai štai tokį patyrimą turėjau vakar, kai apsilankiau lenkų režisieriaus Łukasz Twarkowski režisuotame spektaklyje „Lokis“ (kirtis ant O, antrame skiemenyje I trumpoji). 2015 metais Auksiniu scenos kryžiumi už vaizdo projekcijas spektaklyje “Didvyrių aikštė“ apdovanotas Łukasz užvirė Lietuvos žiūrovams tikrą pragarą scenoje. Tris su puse valandos trunkantis šviesų ir garsų šou buvo šiek tiek paįvairintas aktorių vaidyba, bet ne ji čia buvo svarbiausia. Tokio žanro spektaklio Lietuvoje tikrai nebuvau mačiusi, neveltui kai kas jį vadina net ne spektakliu, o performansu ar instaliacijų šou. Teigiamai vertinu ir tai, kad spektaklio kūrėjai pasirinko N-18 amžiaus cenzą ir afišose naudoja įspėjamąjį prierašą būsimiems žiūrovams: “Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas“.

Spektaklį pamačiau, kaip sakoma, „per Marytės plauką“. Mat atėjusi numatytu laiku prie Nacionalinio Dramos teatro, sutikau stoviniuojančių žmonių „kamštį“ ir atsiprašinėjančius darbuotojus, kad spektaklis nukeliamas kelioms valandoms, „nes yra techninių problemų“. Laimė, jos per kelias valandas buvo išspręstos, nes kai pamačiau spektaklį, supratau, kad jis tikrai neįmanomas, jei būtų bent menkiausia techninė kliūtis. Spektaklio šerdis ir yra techniniai jo sprendimai – efektai, garsas, šviesos, vaizdo projekcijos, po sceną važinėjantys kaktusai, muzika. Beje, spektaklio kompozitorius Bogumił Misala – nusipelno didžiausių pagyrimų.

Spektaklio dėlionė susideda iš trijų skirtingų detalių: Prospero Merimee (1803–1870) novelės “Lokis“ motyvų; istorijos, kuomet prancūzų roko grupės „Noir Désir“ vokalistas Bertrandas Cantat viename Lietuvos viešbučių nužudė savo mylimąją, žinomą prancūzų aktorę Marie Trintignant bei tragiško likimo fotografo Vito Luckaus gyvenimo akimirkų. Pjesės dramaturgė Anka Herbut tikrai drąsi moteris, pabandžiusi šias tris skirtingas istorijas sumazgyti į vieną kamuolį.

Visi aktoriai spektaklio metu vaidino kelis vaidmenis – buvo minėtų trijų istorijų personažai bei įkūnijo pačius spektaklio kūrėjus – režisierių, kompozitorių, dramaturgę ir t.t. Iš tiesų žodis „vaidino“ šiame spektaklyje gal ir nelabai tikslus. Labiau tiktų – „atliko“, „dalyvavo“ arba tiesiog „buvo“. Kiekvienas spektaklio aktorius scenoje atrodė taip, lyg būtų „suaugęs“ su savo vaidmeniu: šoko įtikinamai, kalbėjo įtikinamai, mirdavo įtikinamai, gimdė įtikinamai, dainavo įtikinamai, žudė įtikinamai. Be galo taikliai atspindėti personažai! Aš būčiau jais patikėjusi net ir tokiu atveju, jei jie būtų vaidinę juodame fone anei be jokio efekto.

Pirmoji spektaklio dalis – ilgesnė ir dramaturgiškai aiškesnė. Po jos pirmoje salės eilėje (aš sėdėjau antroje) suskaičiavau atsilaisvinusias 5 vietas. Kažkam neišlaikė nervai. Po antrojo veiksmo supratau, kad išėjusieji gal labai daug ir neprarado. Kai kurie epizodai antrame veiksme buvo kartojami, o didžiausią jo dalį užėmė beprotišku garsu leidžiama muzika, šviesų blykčiojimas ir aktorių šokis scenoje. Nuo šviesų man pasidarė bloga, tai kurį laiką pabuvau užsimerkusi (nors jaučiau blyksėjimą net ir tada, – kiaurai skrodė).

Kadangi į spektaklius einu tikrai dažnai, galiu konstatuoti, kad net ir po šiaip sau spektaklio lietuviai mėgsta garsiai ir ilgai ploti. Vakar nustebau, kad po „Lokio“ plojimų buvo mažai (aktoriai neturėjo progos sugrįžti iš užkulisių ir nusilenkti dar kartą). Tačiau kažin, ar žiūrovai neplojo dėl to, kad jiems nepatiko. Gal labiau dėl to, kad jie patyrė tam tikrą teatrinį šoką ir iš karto negalėjo adekvačiai įvertinti to, ką matė?

Po spektaklio užsukau ten, kur teatre per pertraukas rikiuojasi ilgiausios moterų eilės. Už manęs stovėjusių moterų (apie 60 metų) dialogas:

-Aš, aišku, ryt paskambinsiu ir padėkosiu už bilietus. Bet liežuvis neapsivers pasakyti, kad patiko.

-Tai tiesiai šviesiai ir pasakyk, kad “mes dar nepriaugom tokiam teatrui“, jis labiau jauniems skirtas.

***

Režisierius Łukasz Twarkowski

Premjera 2017 m. rugsėjo 14 d.

Daugiau apie spektaklį “Lokis“ – teatro svetainėje.

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Apie baimes

26 Antradienis Rgs 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Apie baimes, baimės, Jaunimo teatras, Lapina, spektaklis, spektaklis vaikams

Jaunimo teatras Vilniuje šį sezoną pradėjo premjera “Apie baimes“. Instaliacijų spektaklis visai šeimai – taip skamba oficiali spektaklio versija. Ir prierašas – skirta visiems, o ypač 7-10 metų vaikams. Ta proga, kad mūsų namuose auga tokio amžiaus gyventojas, tiksliau – gyventoja, bilietus į spektaklį įsigijau dar vasarą, iš anksto. Ir, o siaube, grįžusi namo supratau, kad dar anksčiau buvau nusipirkusi tai dienai bilietus į Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklį “Čipolinas“. Laimė, kad bent valandos nesutapo. Ką gi, tapo akivaizdu, kad tas sekmadienis mūsų šeimoje bus labai kultūringas ir su daug įspūdžių. Taip ir buvo. Taigi, pažiūrėjusios “Čipoliną“, su dukra patraukėme per visą Senamiestį link Jaunimo teatro. Čia teatro fojė jau stoviniavo pirmieji spektaklio žiūrovai. Buvo kelios ponios ir būrys brandaus jaunimo. Vaiko – anei vieno. Net ėmiau abejoti savimi, kad gal ne to spektaklio anonsą skaičiau, ir visai čia ne spektaklis šeimai/vaikams. Iš viso vieno seanso metu priimama 10 žiūrovų. Nei daugiau, nei mažiau, o būtent 10.

Režisierė Olga Lapina, dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir scenografė Renata Valčik sukūrė spektaklį, kurio metu 10 žiūrovų būrelis aplanko skirtingose teatro vietose įrengtas 10  “baimių stotelių“. Kiekvienoje iš jų laukia atskira istorija apie vaikystėje patirtą baimę. Tamsos baimė, odontologo baimė, netekties baimė, paklydimo baimė, skendimo baimė, griežtos mokytojos ir jos bausmių baimė – iš tikrųjų, bent jau daugumą iš šių baimių savo gyvenime esame jautę daugelis. Istorija “baimės stotelėje“ pasakojama iš anksto įrašytu aktoriaus balsu. Ji trumpa, o įspūdį stiprina aplinka, kurianti baimės įspūdį. Kai šiandien, praėjus kelioms dienoms po spektaklio, galvoju apie jį, man pirmiausia prieš akis iškyla tie skirtingi baimių kambariai, jų sukurtas vaizdinys, jausmas būnant juose. Kai kurie – su makabriškomis, kai kurie – su šypseną keliančiomis detalėmis. Maždaug po penktos instaliacijos iki tol priekyje visur bėgusi duktė įsikabino man į ranką, dar po kitos sušnibždėjo: “Man žiauriai baisu“.

Spektaklis tądien buvo rodomas pirmą kartą ir taip jau įdomiai sutapo, kad su mumis tarp tų  10 vaikščiojančiųjų žiūrovų buvo spektaklio scenarijaus autorė Teklė Kavtaradzė ir jos mama, žinoma psichologė Rasa Bieliauskaitė, konsultavusi spektaklio kūrėjus (gerai kartais pažiūrėti televizorių, pažinau jas abi iš ekrano). Įsidrąsinusi pasitikslinau, ar čia tikrai spektaklis vaikams, ir Teklė patvirtino, kad taip. Ji pridūrė, kad labai svarbu apie tai kalbėtis su vaikais, o reakcija į spektaklyje patiriamas baimes visų žmonių labai skirtinga.

Spektaklio pabaiga nusipelno atskiro žodžio. Man ji labai patiko ir sudėliojo visus taškus ant i. Po to, kai aplankėme visas baimių vietas, buvome pakviesti į kambarį, kuriame į mus iš nuotraukų žvelgė 10 Jaunimo teatro aktorių. Pasirodo, kiekviena iš pamatytų ir išgirstų baimių ir buvo šių aktorių  vaikystėje išgyventa baimė. Užsidėję ausines, kiekvienas iš mūsų išklausėme skirtingo aktoriaus kalbą, kurios pagrindinė mintis telpa dviejuose žodžiuose “Nebijok bijoti“.

Išėjusios iš spektaklio, su dukra aptarėme, ką mačiusios. Jai įstrigo vienos baimės,  man – visai kitos. Aš spektaklio metu daugiausiai mintijau apie tai, kaip dabar jaučiasi mano duktė, ką ji galvoja, kaip priima vieną ar kitą baimę, ką apie tai reiks su ja kalbėti grįžus namo. Apie save ir savo jausmus galvoti kažkaip neliko laiko. Tuo labiau, kad spektaklis  trumpas, truko mažiau negu valandą.

Klausiate, ar verta apsilankyti spektaklyje? – TAIP.

Dabar galvoju, o jeigu spektaklį apie savo baimes statyčiau aš, kokios būtų jo stotelės? Mhhh… Viena stotelė tikrai būtų apytamsis kambarys su daug, daug pelyčių narvuose. Gal net ne narvuose, o laisvai lakstančių pilkų pelyčių.

***

Režisierė Olga Lapina

Instaliacijų spektaklis “Apie baimes“

Premjera 2017.09.24

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje.

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

A.Čechovas. ŽUVĖDRA

24 Trečiadienis Geg 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Koršunovas, Koršunovo teatras, Nedzinskas, OKT, OKT studija, Savičenko, spektaklis, teatras, Žuvėdra, Čechovas

Tai buvo labiausiai laukiamas mano šių metų spektaklis. Tai buvo brangiausias mano pamatytas šio sezono dramos spektaklis (visi bilietai į “Žuvėdrą“ kainuoja po 30 eu). Tai buvo spektaklis, prieš kurį jo adresu buvau girdėjusi bene daugiausia liaupsių. Prieš savaitę spektaklis gastroliavo Prancūzijoje ir, pasak spaudos pranešimų, buvo sutiktas be galo šiltai ir su daugybe bisų.

A. Čechovo “Žuvėdra“ daug kur įvardijama kaip užbaigianti triptiką OKT teatre – “Hamletas“, “Dugne“ ir “Žuvėdra“. Viena žinomiausių Čechovo pjesių persikėlė į OKT teatro studiją ir buvo suvaidinta džinsais ir kitais kasdieniniais drabužiais pasipuošusių OKT trupės aktorių. Beveik jokio rekvizito, jokios scenografijos. Tik aktorius, vaidyba ir žiūrovas.

Trumpai priminsiu “Žuvėdros“ turinį: senstelėjusios, bet save vis dar aistringai tebemylinčios primadonos Irinos Arkadinos sūnus Trepliovas stato savo pjesę. Reikia naujo, kitokio teatro, įsitikinęs jis. Pagrindinį vaidmenį jis patiki savo mylimajai Ninai, kuri įsimyli jo mamos meilužį, garsų rašytoją Trigoriną. Tai spektaklis ir apie teatrą teatre ir apie nelaimingą meilę.

Spektaklyje vaidina įspūdingas aktorių būrys. Jeigu manęs paprašytų išvardinti mylimiausius aktorius, į TOP 10 patektų, ko gero, visi “Žuvėdros“ aktoriai. Pagrindinį Trepliovo vaidmenį atliko aktorius Martynas Nedzinskas, už jį prieš kelerius metus gavęs Auksinį scenos kryžių. Tais pačiais metais šiuo aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu buvo pagerbta ir jo motiną suvaidinusi Nelė Savičenko. Mano didysis šių metų atradimas – aktorė Agnieška Ravdo, šiame spektaklyje suvaidinusi Niną. Mažesnius vaidmenis, bet atiduodami visą save “Žuvėdroje“ suvaidino Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Giedrius Savickas, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Vytautas Anužis.

Nežinau kodėl, bet šįkart pats spektaklis manęs neuždegė. Atvirkščiai, erzino viskas: tai, kad sėdint antroje eilėje kėdės buvo viename lygmenyje su pirmos eilės kėdėmis, tad prastai matėsi. Tai, kad kėdės salėje taip sustumtos viena prie kitos (ir nepažymėtos vietos, ateini, atsisėdi), jog šlaunimis tenka susiglausti su kaimyno šlaunimis. Tai, kad po paleistų dūmų pirmame veiksme nebebuvo kuo kvėpuoti ir graužė akis. Tai, kad žiūrovai susodinti taip, jog matosi tik tam tikras scenos kampas. Tai, kad akustika OKT salėje nekokia, ir tekdavo įtempti ausis, kad išgirstum kai kurias replikas.

Atsiprašau už piktžodžiavimą, bet pirmas veiksmas man nuoširdžiai prailgo. Buvo žiūrovų, po jo išėjusių namo. Antras veiksmas už pirmąjį buvo gerokai įdomesnis, įtampa augo ir pačioje pabaigoje jau teko prikąsti lūpą, kad neimčiau bliauti balsu.

Tai, kad aktoriai yra taip arti žiūrovo, kad jie atviri ir nuogi (ne fiziškai, o dvasiškai) – yra pats didžiausias šio spektaklio privalumas. Jeigu patirčiau tai pirmą kartą, neabejoju, būčiau priblokšta. Tačiau man kortos taip sukrito, kad per kelis mėnesius šioje OKT teatro studijoje mačiau kitus tikrai panašios stilistikos Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius – “Vestuvės“ ir “Dugne“ ( pastarąjį – du kartus). Tad ši “Žuvėdra“ buvo su  dejavu prieskoniu – ir tas matyta, ir anas patirta, o tai primena tą ir aną.

Ačiū draugei už gimtadienio dovaną – bilietą į “Žuvėdrą“. Ką, gi, viena teatrinė svajonė išsipildė, einu pasvajosiu, ką norėčiau pamatyti dabar.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2014 02 22

Daugiau apie spektaklį – OKT svetainėje.

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

charms, jelizabeta bam, Koršunovas, Koršunovo teatras, Nacionalinis dramos teatras, ndt, Nedzinskas, OKT, Repšys, spektaklis, teatras

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje

18588690_10211796135086445_9196752797832771390_o

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

J.Pommerat „Raudonkepurė“

02 Antradienis Geg 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Nacionalinis dramos teatras, Raudonkepuraitė, Raudonkepurė, spektaklis, spektaklis vaikams, vaikai, vaikiškas spektaklis

Kadangi mūsų namuose auga viena jaunoji teatro žiūrovė (auga ir dar vienas, bet jo jau toks amžius, kad į teatrą už rankos nebenusivesi), stebiu, kokios naujos premjeros vaikams teatruose randasi. O randasi jų nedažnai, daug dažniau grybai rudenį po lietaus randasi.

Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis “Raudonkepurė“ rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Jis skirtas 5-10 metų vaikams ir trunka apie 50 minučių. Kai 2016 metų rudenį įvyko spektaklio premjera, nusipirkau bilietus į jį ilgai negalvojusi. Pavergė nuotraukos iš repeticijų, kuomet žiūrovai ir aktoriai įsitaisę scenoje, o ši tapusi didžiule piešimo lenta, kurioje vaikai, laukdami spektaklio, piešia, spalvina ir kitaip smagiai leidžia laiką. Tačiau tąkart į spektaklį nueiti nepavyko, bilietai iškeliavo pas bičiulę, o aš nusipirkau naujus kitam kartui. Teko pirkti gerokai į priekį, nes artimiausiems seansams bilietų nebuvo.

Vos įėjus į salę, išgirsti “laba diena, malonu, kad atėjot“. Tai aktoriai sveikinasi su visais ir su kiekvienu atskirai, iš karto pasiūlydami flomasterių spalvinimui. Toks asmeninis kontaktas ir idėja su piešimu scenoje iš tiesų labai miela. Mačiau, kad žibėjo ne tik vaikų, bet ir jų tėvų akys. Čia pat, scenoje, tarp žiūrovų įsitaisę ir aktoriai – pasakotojas (Justas Tertelis), Raudonkepuraitė (Kamilė Petruškevičiūtė), jos mama (o vėliau ir senelė – aktorė Diana Anevičiūtė). Spektaklis prasideda su įspūdingomis vaizdo projekcijomis, todėl tarp vaikų nuvinguriuoja šnabždėjimas ir atodūsiai: “Oho“, “O, žiūrėk“, “Kaip gražu!“…

J.Pommerat pjesės pagrindas yra visiems žinoma pasaka apie Raudonkepuraitę, tik joje dar labiau akcentuojamas mamos ir dukters ryšys, vaiko vienišumas, išgyvenamos baimės, kompleksai. J.Pommerat pasakojimas yra labiau tėvams, nerandantiems savo vaikams laiko ir bendraujantiems paviršutiniškai, nes “gi visi esame labai užsiėmę ir žaidimams neturime laiko“

Labai smagus režisūrinis sprendimas – Raudonkepurę kelionėje pas močiutę sekantis šešėlis, kuris scenoje išdarinėjo tokius akrobatikos ir gatvės šokių triukus, kad gniaužė kvapą. Dar vienas netikėtumas buvo vilkas, kurį įkūnijo aktorius, įvilktas į trimetrinį kailinį kostiumą. (Kai vėliau visi žiūrovai buvo padalinti į dvi grupes ir išėjo iš salės sekdami paskui Raudonkepurę ar Vilką, pasirinkome pastarąjį, nes taip ir norėjosi į  jį ilgiau paspoksoti bei kailį paglostyti).

Girdėjau, kaip šeimos, sėdėjusios šalia manęs, stebėjosi tikrai netradicine šio spektaklio forma. “Jis visai kitoks, negu visi kiti“, – kalbėjo jie. Aš pritariau jiems mintyse.

Jeigu trūks plyš reikėtų prie kažko prikibti, pasirinkčiau spektaklio pabaigą. Ji kažkokia striuka. Po viso spektaklio, kuris iš tiesų smagus, įsimenantis, toks “uch“ ir “ach“, pabaiga atrodė kažkokia išsikvėpusi. Man asmeniškai labai trūko tradicinio aktorių išėjimo nusilenkti spektaklio pabaigoje. Jis toks kaip taškas visada būna. Padedi tašką spektakliui, ir taškas. O šįkart to nebuvo, todėl viskas pasibaigė padrikai ir iki drugelių skraidymo pilve po spektaklio kažko pritrūko. Bet nepaisant to, aš šį spektaklį jau tą pačią dieną po jo pamatymo sugebėjau pareklamuoti kokioms trims mamoms, auginančioms panašaus amžiaus vaikus. Nes nuoširdžiai noriu, kad jį pamatytų kuo daugiau šeimų.

***

J.Pommerat “Raudonkepurė“

režisierius Paulius Tamolė

premjera 2016-10-16

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Bertold Brecht. VESTUVĖS

26 Trečiadienis Bal 2017

Posted by Donata in Spektakliai

≈ 3 Komentaras

Žymos

Brechtas, Koršunovas, Koršunovo teatras, OKT, OKT studija, režisierius, spektaklis, Vestuvės

Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis “Vestuvės“ man nurovė stogą (leksiką šiame įraše įkvėpė spektaklis, atleiskit, jei ką). Draugė, su kuria buvome spektaklyje, po jo abejojo, ar vakare pavyks užmigti, nes emocijų ir adrenalino dozė spektaklyje buvo smūginė. Ir juokas, ir sumišimas, ir liūdesys, ir pyktis, ir nuostaba, ir dar daug kitokių emocijų spektaklio metu manyje virte virė. Jeigu į spektaklį eisite ir jūs, nepakartokite mano klaidos – nesidažykite blakstienų. Nes ašarų bus tiek, kad makiažui šakės. Juoko ašarų, aišku.

Vienos dalies spektaklis trunka 1 val. 15 min. ir vyksta OKT studijoje Ašmenos gatvėje Vilniuje. Spektaklyje vaidina jauni aktoriai, neseniai baigę Muzikos ir teatro akademiją. Oficialioje teatro svetainėje apie spektaklį rašoma taip: “„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą“. Neskaičiau Brechto pjesės, todėl nežinau, kiek jos liko spektaklyje. Tačiau improvizacijos jame apstu – ir apie Ikėją, ir apie apkaltą Steponavičiui, ir kt.  Devyni spektaklio veikėjai – devyni skirtingi charakteriai. Negaliu išskirti nei vieno, nes visi vaidino iš širdies. Akivaizdu, kad jiems įdomu daryti tai, ką jie darė scenoje. Net jei vaidinamas herojus jiems fiziškai gana tolimas, pavyzdžiui, plius/minus dvidešimtmečiui  aktoriui reikia įsikūnyti į jaunosios motiną ar tėvą.

Spektaklis prasideda nuo pirmos jo sekundės – kai įeinantiems į salę žiūrovams aktorė Greta Petrovskytė (beje, šiemet laimėjusi Auksinį scenos kryžių kategorijoje “Jaunasis menininkas“) į saujas pila ryžių. Kai po akimirkos pro duris įžengs jaunieji su palyda, mes, žiūrovai, turėsime juos pasveikinti. Vestuvių dalyviai susėda už stalo, ir puota prasideda. Jaunojo draugas, uždarbiaujantis statybose Švedijoje, šauna šampaną, jaunosios motina (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė) neša į stalą baltą mišrainę. Beje, būtent motina spektaklyje ištaria mažiausiai žodžių, tačiau jos vaidmuo man pasirodė bene charakteringiausias.

Puota vyksta pagal lietuviškas vestuvių tradicijas – su tostais, daug alkoholio, muštynėmis, svetimoteriavimu, ašaromis ir netikėtų paslapčių atskleidimu. Tokios vestuvės prieš keliasdešimt metų Lietuvos provincijoje tikrai buvo įprastos, o gal tebevyksta ir dabar, ką gali žinoti…

Spektaklyje vaidina buvę kurso draugai, ir tai labai jaučiasi. Aktoriai – tarsi vienas kumštis, o spektaklis – tarsi vienas iškvėpimas. Tiksliau – įkvėpimas. Nes po spektaklio aš išėjau įkvėpta ir pamokyta. Pamoka, kurią išmokau, yra paprasta – tam, kad spektaklis būtų puikus,  jo afišoje nebūtinai turi būti tau žinomos aktorių pavardės. Talentas amžiaus neturi. Man atrodo, kad spektaklyje vaidinę aktoriai jį (talentą) tikrai turi.

Must see.  Nemeluoju.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2016 09 08

Daugiau apie spektaklį “Vestuvės“ – OKT teatro puslapyje

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook
← Older posts
Newer posts →

https://www.facebook.com/vakarteatre

Blogą talpina WordPress.com.

  • Prenumeruoti Subscribed
    • VAKAR BUVAU TEATRE
    • Already have a WordPress.com account? Log in now.
    • VAKAR BUVAU TEATRE
    • Prenumeruoti Subscribed
    • Užsiregistruoti
    • Prisijungti
    • Pranešti apie pažeidimus
    • Toliau skaityti Skaityklėje
    • Valdyti prenumeratas
    • Suskleisti šį langelį
 

Loading Comments...