Tag Archives: spektaklis

Laura Kutkaitė. TEIRESIJO KRŪTIS

03 Sekmadienis Gru 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Pažįstu žmonių, jaunų ir nejaunų, kurie nueina į teatrą, pamato kažką, kas neatitinka iki tol turėtos jų teatrinės patirties, susikurtų lūkesčių arba kertasi su vertybėmis ir po uždaro teatro duris labai ilgam. Metų metams. Todėl prieš einant į spektaklį būtų gerai nors šiek tiek apie jį pasiskaityti. Nesirinkti spektaklio tik todėl, kad, pvz., pavadinimas gražus ar bendradarbei patiko.

Prieš einant į Nacionaliniame dramos teatre rodomą Lauros Kutkaitės spektaklį „Teiresijo krūtis“ visai siūlyčiau užsukti į interneto svetainę Dramų stalčius ir ten perskaityti prancūzo Guillaume‘o Apollinaire‘o (1880–1918) pjesę „Teiresijo krūtys“. Ji trumpa, neužtruksite ir suprasite, koks tai siurrealistinis kūrinys. Ir nors režisierė pjesę atkartoja ne pažodžiui, o tik atsispiria nuo jos, veiksmas scenoje taps gerokai aiškesnis. Apie ką spektaklis? Kaip sako jame vaidinanti aktorė Vitalija Mockevičiūtė, prieš spektaklį su megafonu ateinanti žiūrovų pasitikti į fojė, tai spektaklis apie tai, kad „moteris nenori būti moterimi, o vyras pradeda gimdyti vaikus“ (cituoju iš atminties, nesikonspektavau:)

Teresos, kuri dėl aukščiau įvardintos priežasties tampa Teiresijumi, vaidmenį atlieka aktorė Aistė Zabotkaitė. Jos vyresniąją versiją vaidina Dalia Michelevičiūtė. A.Zabotkaitei šis vaidmuo idealiai tinka. Jos vyrą, tą, kuris vėliau pagimdo labai daug vaikų, vaidina Domantas Starkauskas. Paskutinis aktorius šio spektaklio sąstate – Rytis Saladžius. Jo plastiškumas ir gebėjimas įsikūnyti į bet kokį personažą žavi jau labai seniai.

Šalia manęs sėdėjusi maždaug trisdešimties moteris viso spektaklio metu laikas nuo laiko kikeno. Tai girdėdama dar atidžiau žiūrėjau į sceną ir klausiau dialogų, pasiruošusi pakikenti ir aš. Tik taip ir nesulaukiau tinkamo momento, man spektaklis nebuvo juokingas ar linksmas. Spektaklio trukmė – pusantros valandos, jis rodomas Mažojoje salėje.

Nacionaliniame dramos teatre rodomas ir kitas režisierės Lauros Kutkaitės režisuotas spektaklis „Sirenų tyla“. Abu spektakliai vertybiškai panašūs. Tad jei kažkurį matėte ir patiko, drąsiai galite eiti ir į kitą.

Kam rekomenduoju: atviriems ir drąsiems žmonėms.

Kam nerekomenduoju: homofobams, šeimamaršininkams ir tiems, kuriems geriausias visų laikų spektaklis yra „Žaldokynė“.

***

Režisierė Laura Kutkaitė

Premjera 2023 11 17

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

R.Gavelis JAUNO ŽMOGAUS MEMUARAI

12 Sekmadienis Lap 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pavadinimas spektakliui yra svarbus. Aš taip manau. Nes Jaunimo teatre rodomame režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklyje pagal Ričardo Gavelio (1950-2002) knygą „Jauno žmogaus memuarai“ dauguma žiūrovų buvo jauni. Tokie, kurie nebuvo gimę, kai 1989 metais Ričardas Gavelis publikavo tokio pat pavadinimo savo 14 laiškų romaną. Aišku, galima manyti, kad lietuvių kalbos pamokų programoje yra šis kūrinys, todėl jaunimas atėjo jo pamatyti (vietoj skaityti), bet visai tikiu, kad ir pavadinimas vilioja renkantis, kur eiti.

Adaptuoti spektaklį scenai padėjo dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Ir šis duetas – režisierės ir dramaturgo – buvo pastebėtas 2022 metų Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose. Mindaugas Nastaravičius apdovanotas už geriausią metų dramaturgiją, o Eglė Švedkauskaitė gavo geriausios metų režisierės titulą.

Ričardas Gavelis, be jokių abejonių, buvo vienas geriausių savo laikmečio metraštininkų. Vilniaus metraštininkų. „Jauno žmogaus memuaruose“ tai akivaizdu – čia ir sovietinės nomenklatūros grimasos, ir jauno žmogaus ieškojimai, ir nuslėptas pontoninio tilto per Nerį griuvimas, ir nusivylimas sistema, meile, Kašpirovskio fenomenas, FiDi šventė, kiti dalykai, kurie šiandien gyvi dar neišmirusios kartos atsiminimuose. Tačiau visa tai spektaklyje tarsi interjero detalės, o jo centre – fizikas Leonas Ciparis ir jo asmeninė drama.

Spektaklio sėkmės didelį pyrago gabalą čia atsiriekia aktorių trupė – visi iki vieno susigroję (tikrąja žodžio prasme, jie spektaklyje groja) ir puikiai išpildę savo vaidmenis. Viktorija Kuodytė, Vytautas Anužis, Sergejus Ivanovas, Giedrė Giedraitytė, Vainius Sodeika, Dovilė Šilkaitytė, Matas Dirginčius ir kiti. Kokie talentingi žmonės, sugebantys scenoje ne tik profesionaliai vaidinti skirtingus personažus, bet ir dainuoti ar groti. Gyva muzika labai padeda spektakliui, be jos jis būtų pilkas ir niūrus.

Įdomus ir Alekso Kazanavičiaus suvaidintas ekstrasensas, kuris uždega salėje šviesas ir sceną kviečia žiūrovus. Toks netikėtas ėjimas, pažadinęs miegančius (jei tokių buvo) žiūrovus. Gal tik per ilgas, būtų užtekę perpus trumpesnio interaktyvaus intarpo.

Kalbant apie laiką, teatro svetainėje spektaklio trukmė buvo nurodyta 3 valandos 15 minučių, tačiau jis baigėsi lygiai po trijų valandų. Buvo viena pertrauka. Spektaklis man neprailgo, o jo pašalinis poveikis yra tas, kad užsisakiau bibliotekoje šią Gavelio knygą. Rytoj pasiimsiu ir, tikiuosi, pratęsiu spektaklio padovanotą malonumą.

Kam rekomenduoju? Besiilgintiems įprastų formų teatro; vyresniems kaip 40 metų; R. Gavelio knygų fanams; besidomintiems sovietinių laikų istorija; nemėgstantiems saldumo teatre; fizikams.

Kam nerekomenduoju? Galvojantiems, kad teatras turi linksminti; nenusiteikusiems 3 valandas sėdėti; turintiems alergiją žodžiams „komjaunuolis“, „Leninas“ ir pan.; zanūdoms, kuriems viskas blogai.

***

Premjera: 2022-05-14

Išsamiau: www.jaunimoteatras.lt

Ronald Duncan. ABELARAS IR ELOIZA

17 Šeštadienis Bir 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Iki ateidama į režisieriaus Roko Ramanausko režisuotą ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomą spektaklį „Abelaras ir Eloiza“ apie šią meilės istoriją nebuvau girdėjusi. O ir ar ji iš tiesų buvo, ar tik rašytojų vaizduotės vaisius, sunku pasakyti. Spektaklio anonse rašoma, kad Abelaras ir Eloiza, XII amžiuje gyvenusi pora, yra beveik tiek pat garsūs kaip Romeo ir Džiuljeta arba Tristanas ir Izolda. Ji – išsilavinusi ir protinga septyniolikmetė, jis – jos mokytojas, filosofas, intelektualas. Įsižiebia meilė. Meilės pabaiga – jo kastracija ir jos išėjimas į vienuolyną. Šis spektaklis pastatytas pagal rašytojo Ronald Duncan (1914-1982) praėjusio amžiaus viduryje parašytą dviejų veiksmų pjesę, kurią sudaro Abelaro ir Eloizos laiškai.

Spektaklis rodomas Mažojoje salėje ir trunka šiek tiek mažiau kaip dvi valandas (teatro interneto svetainėje nurodyta buvo 1 val. 30 min.) Vaidina Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė.

Vaidinimas sukonstruotas taip, tarytum vyksta repeticija, kurioje Povilas ir Elžbieta ruošiasi spektaklio premjerai. Jų abiejų skirtingas požiūris į pjesę, skirtinga pasaulėžiūra, skirtingi gyvenimo patyrimai yra spektaklio „Abelaras ir Eloiza“ ašis. XII amžiaus spektaklyje mažai. Meilės irgi. Tai labiau dviejų šiuolaikinių aktorių susitikimas, kuriame atsiskleidžia spektaklio gimimo užkulisiai. Ar lengva vaidinti pjesę, kuria netiki? Kaip interpretuoti viduramžių laikmečio tradicijas XXI amžiaus kontekste?

Elžbieta kelis kartus bando išklausti Povilo, ką jis iš tiesų galvoja. Ką jis sako nuolat tylėdamas? Povilas spektaklio pabaigoje prisipažįsta, kad jam sunku suprasti Elžbietą, jos feministines nuostatas, kad jis išvis bijo kažką pasakyti, kad jos neįžeistų.

Šį sezoną tai yra jau trečias spektaklis LNDT, kuriame matau spektaklį spektaklyje, t.y. spektaklio kūrimo užkulisius. Pirmieji du buvo „Gyvulių ūkis“ ir „Sirenos“. Paprasčiausias ir suprantamiausias man pasirodė „Abelaras ir Eloiza“. Gal todėl, kad aktoriai vakar nesimaivė scenoje, o tik nuoširdžiai vaidino. Toks tikrai nuoširdus ir pozityvus jausmas liko išėjus.

Kadangi spektaklį mačiau vakar, kai Vilniuje siautė Kultūros naktis, iš karto po jo pataikiau į Valdovų kieme vykusį Šv. Jonų bažnyčios gospel choro pasirodymą. Tai buvo geriausias įmanomas spektaklio pabaigos taškas.

***

Ronald Duncan „Abelaras ir Eloiza“

Režisierius Rokas Ramanauskas

Premjera 2020-02-06

Išsamiau apie spektaklį www.teatras.lt

Dėdė Vania Markučių dvare

30 Antradienis Geg 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Nevaidinsiu protingos – terminą „imersinis teatras“ pirmą kartą išgirdau prieš kelerius metus, kai režisierius Tadas Montrimas ir Vilniaus senasis teatras pristatė premjerą „Dėdė Vania“, rodomą Vilniaus Markučių dvare. Praėjo kažkiek laiko, lyg per miglą pamenu, kad spektaklis tąkart sulaukė žiniasklaidos dėmesio ir viešai buvo minimas ne kartą. Gavo jis ir Auksinį scenos kryžių. Spektaklis vyksta lauke ir dvaro viduje, yra visiškai susiliejęs su aplinka, dėl to įspūdis stipresnis ir ryškesnis. Kadangi spektakliui reikia ypatingų sąlygų ir gero oro, jis rodomas tikrai nedažnai. Reikia pagaudyti bilietus.

Vos atėjus į spektaklį žiūrovai suskirstomi į keturias grupes. Kiekvienoje buvo maždaug 20 žmonių. Grupelės turi vedlius, kurie žiūrovams išdalija kaukes, liepia jas dėvėti viso spektaklio metu ir pasakoja instrukciją, kaip kas vyks. Kaip ir Čechovo pjesėje, spektaklyje yra keturi veiksmai: vaidinama, pavyzdžiui, kambaryje, tada vedlys paskambina varpeliu ir grupė pereina į kitą vietą, kur vaidinama kita scena. Ir taip toliau. Visos keturios žiūrovų grupės pamato visas scenas, tiesiog kažkas mato tam tikrą sceną pirmą, o kažkam ji bus paskutinė.

Važiuodama į spektaklį autobuse buvau atsivertusi http://www.dramustalcius.lt ir dar kartą akimis permečiau „Dėdę Vanią“, todėl spektaklio metu aktoriams prasižiojus, jau žinojau, kaip baigsis sakinys, dialogas, scena.

Vaidinimas trunka apie pusantros valandos ir baigiasi įspūdinga scena, kurioje profesorius su žmona išvažiuoja iš kaimo atgal į miestą. Tai, kas vyko tą vakarą, man pasirodė labai įtaigu. Markučių peizažai ir paukščių čiulbėjimas suteikia spektakliui, kurio veiksmas vyksta sename dvare kaime, savotišką 4D įspūdį. Kūrėjams nereikėjo rūpintis scenografija – Markučių dvaro atmosfera ją sukūrė savaime. Prie aplinkos derantys aktorių kostiumai, šimtamečiai arbatos servizai, iš kurių gerta arbata – visa tai įspūdį tik stiprino. Spektaklio įvietinimas ir režisieriaus sugebėjimas tiksliai sustyguoti visas scenas, apskaičiuoti dialogus ir monologus, kad visos grupės tarpusavyje keistųsi sklandžiai, verti didžiausių aplodismentų.

Spektaklis vyksta rusų kalba, taigi, jį pamatyti gali ribotas kiekis žmonių. Tai arba vyresnio amžiaus žiūrovai, arba rusakalbiai vilniečiai. Su drauge aptarėme, kad būtų fantastiška sulaukti spektaklio adaptacijos lietuvių kalba. Dabar, kai teatras turi pavadinimą Vilniaus senasis teatras, o ne Rusų dramos, ko gero visai įmanomas noras. Taip viliuosi.

***

Režisierius Tadas Montrimas

Premjera 2019 06 20

Išsamiau apie spektaklį „Dėdė Vania“

Tinder Dates

21 Sekmadienis Geg 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ 2 Komentaras

Žymos

, , , , ,

Šio spektaklio paantraštė skelbia, jog tai turėtų būti: „Socialinis tyrimas. Dviejų dalių komedija“. Komediją mačiau, dalys irgi dvi buvo, o socialinio tyrimo neįžvelgiau. Nors visai galėjo būti.

Pažinčių programėlė Tinder jau ne vienerius metus pasaulyje yra socialinis reiškinys. Iliuzijų, kad tai ilgalaikiams santykiams, užsibaigsiantiems vestuvėmis, skirtas įrankis, šiandien kažin ar kas beturi. Pažintis – tai ne tik ilgalaikiai įsipareigojimai paduoti senatvėje vandens, bet ir vienos nakties nuotykis arba galimybė bare išgerti bokalą alaus. Pažintys gali ištikti daug kur – bažnyčioje, laidojimo namuose, Eifelio bokšte, 1G autobuse… Tinder programėlėje irgi.

Spektaklyje vaidina jauni aktoriai Božena Aleksandrovič, Inga Šepetkaitė, Greta Šepliakovaitė, Adelė Šuminskaitė, Povilas Adomaitis, Šarūnas Januškevičius, Petras Šimonis, Tomas Šečkus. Ekrane pora monologų paskaito Gintarė Latvėnaitė ir Kirilas Glušajevas (nelabai pagavau minties, kodėl ir ką jie ten kalbėjo). Spektaklio dramaturgė – Gabrielė Labanauskaitė, o režisieriai – Gabrielė Tuminaitė, Stas Žyrkov (Ukraina) ir Kirilas Glušajevas.

Spektaklis kažkuo priminė studentų etiudą, tik kad bilietas į jį kainavo nestudentiškai (už sėdėjimą 12 eilėj mokėjau 25 eurus). Juoko salėje buvo labai mažai (keli kvyktelėjimai per tris valandas), o neskoningo humoro salėje – apsčiai. Nuo trečios spektaklio minutės jau buvo nuspėjama spektaklio pabaiga, be ryšio sukonstruoti kreipiniai į salės žiūrovus, ištęsti dialogai – buvo gėda prieš draugę, kuriai pasiūliau ateiti kartu.

Salė buvo pilnutėlė, nusėsti laiptai ir palaiptės, tiesa, po pirmos dalies jau pasidarė šiek tie erdviau, kai kurie žiūrovai išėjo ir veiksmo metu. Galima būtų daryti prielaidą, kad esu kitoje amžiaus kategorijoje, negu šio spektaklio auditorija, į kurią buvo taikytasi kuriant. Bet nežinau, nežinau, negi apie jaunimą spektaklio kūrėjai tokios prastos nuomonės?

Kam rekomenduoju spektaklį? Vakar užsiregistravusiems Tinder programėlėje arba jos pagalba susiradusiems antrą pusę.

Kam nerekomenduoju? Visiems kitiems.

***

„Tinder Dates“ premjera – 2022 m. lapkričio 18 d.

Išsamiau apie spektaklį: www..vmt.lt

Glaistas

03 Trečiadienis Geg 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Visiškai unikalus spektaklis. Nepanašus į jokį kitą. Puiki idėja, išpildymas ir patyrimas, kurį gauna žiūrovas. Žodis „žiūrovas“ čia net nelabai tinka. Labiau gal tiktų „ėjikas“ arba „dalyvis“. O gerai pagalvojus – gal net „aktorius“.

Tai garso kelionė po buvusio žydų geto teritoriją. Trunka pusantros valandos, jos metu nueinami keli kilometrai, o vienu metu spektaklyje dalyvauja vos penki žiūrovai. Spektaklis sukurtas 2019 metais, jo kūrėjai – dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys.

Viso veiksmo metu dalyviai dėvi ausines ir klauso dabar Izraelyje gyvenančių ir Vilniaus getą prisimenančių žmonių istorijų nuotrupų. Nuoseklaus teksto ar rišlių ilgų istorijų nėra. Tai tarsi prisiminimų skeveldros, kurias apjungia muzika. Viskas surežisuota minučių tikslumu: užeini į seno namo laiptinę ir girdi ausyse žingsnių aidą, vaikų balsus. Dairaisi aplink – ar tai vyksta čia ir dabar, ar tik iliuzija, herojų prisiminimų aidas… Interviu daryti rusų ir anglų kalbomis, tačiau kiekvienam atėjusiajam duodami telefonai, kuriuose patogiai galima matyti vertimą į lietuvių kalbą.

Labai mėgstu tyrinėti Vilnių, todėl šio spektaklio atradimas man buvo tai, kad jis vyksta ne šiaip sau sukant ratus aplink senamiestį, o užeinant į kiemus, kiemelius, laiptines, rūsius. Net į vieną butą užeinama, kur garuoja arbata ir atėjusių laukia pyrago gabalėlis.

Prieš spektaklį ir po spektaklio vyksta trumpas pasidalijimas mintimis: iš pradžių papasakojama apie „Glaisto“ atsiradimo aplinkybes, o po visko – mielai atsakoma į iškilusius klausimus.

Spektaklio prodiuserė yra „Operomanija“, rodomas jis tik pavasarį ir rudenį. Linkiu „pagauti“ bilietą į „Glaistą“. Jis to vertas.

***

Premjera 2019-10-27

Išsamiai: www.operomanija.lt

Eugène Ionesco. RAGANOSIAI

18 Šeštadienis Kov 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kartojimas mokslų motina.

Jau kokį trečią kartą savo blog’e kartoju, kad yra tokia interneto svetainė http://www.dramustalcius.lt, kurioje galima rasti įvairiausių pjesių vertimų į lietuvių kalbą. Čia yra ir rumunų kilmės prancūzų rašytojo Eugène Ionesco „Raganosiai“. Perskaitykite prieš eidami į teatrą. 1956 metais parašyta absurdo pjesė bėgant metams ne sensta, o tampa vis labiau aktualesnė. Lyg parašyta užvakar. Specialiai mums, dabar gyvenantiems žmonėms.

Vieną dieną žmonės pamato, kad jų miestelyje vaikšto raganosis. Iš kur, kas, kaip, kodėl?! Po kurio laiko – ir antras. Tada dar vienas, kitas ir dar anas… Miestelio žmonės ima virsti raganosiais. Kas bus kitas?..

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektaklį režisavo Antanas Obcarskas, kurio ankstesnį pastatymą „Boksas“ iki šiol vadinu spektakliu, nuo kurio pažintį su teatru turi pradėti vaikystėje prastų teatrinių patirčių traumuotas jaunuolis ar jaunuolė.

Prieš premjerą viešumoje buvo išties nemažai spektaklio „Raganosiai“ reklamos ir viešųjų ryšių, o viename interviu režisierius sakė, kad kuria jauniems žmonėms, kurie retai lankosi teatre arba visai nesilanko, norėdamas juos pakviesti į teatrą. Gražu.

Spektaklyje pagrindinį Beranžė vaidmenį kuria Martynas Nedzinskas, jo draugas Žanas yra Kirilas Glušajevas. Mylimoji Deizė — Toma Vaškevičiūtė. Vaidina ir puikieji Kęstutis Cicėnas, Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas, Rimantė Valiukaitė, Aistė Zabotkaitė. Pirmą kartą teatro (Nacionalinio tuo labiau) scenoje mačiau vaidinant nuomonės formuotoją Naglį Bierancą. Gal teatro trupėje žmonių pritrūko, kad pakviestas buvo influenceris? O gal kiti motyvai lėmė, nežinau…

Spektaklio scenografija, šviesos, muzika, didžiulės vaizdo projekcijos, transliuojančios veiksmą už scenoje pastatytos sienos – visa tai kuria šiuolaikiško ir nenuobodaus teatro įspūdį. Visgi man įspūdingiausi buvo gyvi dialogai, kurie vyko žiūrovų akyse, o ne vaizdo projekcijose. Tos dramos, tragedijos ir komedijos, slypinčios veikėjuose. Tas absurdiškos baigties neišvengiamumo jausmas ore…

Martynas Nedzinskas, vaidinantis atsiribojusį, normų nepaisantį Beranžė, nusipelno būti eilinį kartą nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Ir jį gauti. (Tik premjeros laikas toks, kad iki kitų „Kryžių“, kurie teikiami pavasarį, liko metai ir per šį laiką spektaklį užgoš kiti, nauji pastatymai).

Spektaklio trukmė 3 valandos su viena pertrauka. Nesimaivydama sakau, kad jis tikrai neprailgo. Dėl šios ir dar kitų keliolikos priežasčių manau, kad spektaklis vertas mūsų visų dėmesio. Eikit. Amen.

***

Režisierius Antanas Obscarskas

Premjera 2023 03 08

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

R. Kmita (G. Orwello apysakos motyvais) GYVULIŲ ŪKIS. XXI AMŽIUS

17 Penktadienis Vas 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , ,

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Pauliaus Tamolės režisuoto spektaklio pradžia buvo numatyta 19 valandą. Darbą baigiau 16 val., tad laiko pasiguglinti, į kokį spektaklį eisiu, turėjau į valias. Perskaičiau tris protingų tetų recenzijas apie šį spektaklį. Visos jos buvo labiau neigiamos, nei teigiamos, o pagrindiniai išrašyti argumentai buvo tokie:

a) pirmąjį premjeros vakarą prie sienelės fotografavosi garsūs žmonės, jų nuotraukos publikuotos socialiniuose tinkluose. Dėl to bilietai į paskesnius spektaklius išpirkti akimirksniu;

b) apysaka yra tokia gerai žinoma visiems, kad geriau ją skaityti, o ne statyti;

c) dramaturgo darbas silpnas, režisieriaus irgi ne stebuklai, tad spektaklis so–so.

Čia, aišku, interpretuoju savaip perskaitytus atsiliepimus apie spektaklį, bet tie trys punktai skambėjo dažniausiai. Juokingiausias man tai tas pirmasis. Na, žinoma, į teatrą influenceriams geriau neiti, prie sienelės fotografuotis draudžiama, į instagramą kelti nuotraukų nevalia. Nes jeigu taip nutiks, spektaklis a priori blogas. Juk spektakliai kuriami intelektualams zomšiniais (ups, dabar gal jau odiniais) švarkeliais, o ne tūkstančius sekėjų turinčioms žvaigždėms.

Su tokia nuotaika atpėdinau iki Naujosios salės ir įsitaisiau pirmoje eilėje. Spektaklis trunka pusantros valandos ir yra rodomas be pertraukos. Jame vaidina Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Kęstutis Cicėnas, Vainius Sodeika, Kamilė Petruškevičiūtė, Artiom Rybakov, Augustė Pociūtė. Įdomu tai, kad spektaklyje nėra vieno pagrindinio aktoriaus, kiekvienas scenoje yra maždaug vienodai pagrindinis ir svarbus.

„Gyvulių ūkis. XXI amžius“ yra spektaklis spektaklyje. Tai yra, aktoriai kuria spektaklį pagal Orwello „Gyvulių ūkį“, o pertraukose tarp repeticijų atskleidžiama paprastai žiūrovams nematoma teatro virtuvė – kaip aktoriai bendrauja tarpusavyje, koks aktorių santykis su režisieriumi ir panašiai. Šitų intarpų laukiau labiausiai. Suklusti privertė replika, kad (cituoju laisvai iš atminties) „aktoriui recenzijos yra dzin, niekas jų neskaito“. Įdomu, ar šita mintis skambėjo jau pirmame spektaklyje, ar atsirado vėliau, kai aukščiau paminėtosios protingos tetos parašė ne itin palankius atsiliepimus po premjeros.

Jeigu į spektaklį eiti planuoja gimnazistas, kuriam privalomos literatūros sąraše yra „Gyvulių ūkis“, abejoju, ar jis gaus gerą pažymį, atsiskaitymo metu pasirėmęs vien matytu spektakliu. Perskaityti kūrinį vis tiek reiks. Spektaklyje nėra atpasakojamas visas apysakos veiksmas, nors tam tikras Orwello minčių (ir vaizdų) kaleidoskopas susidėlioja. Susidėliojo man ir vaizdelis, kaip nelengvai teatre gimsta spektakliai. Aktoriai, tie scenos apolonai ir afroditės, kaip ir kitų, žemiškų, profesijų žmonės, patiria mobingą, kolegų pavydą, narcistinių režisierių užgaidas, tapatybės krizę ir siekį būti reikalingu, išlikti matomu, geru, geriausiu…

Jeigu tarp teatro apdovanojimų atsirastų „geriausios spektaklio afišos“ nominacija, šiemet šis spektaklis laimėtų be konkurencijos.

***

Režisierius Paulius Tamolė

Premjera: 2022 11 25

Išsamiau apie spektaklį – ČIA.

Iwan Wyrypajew. GIRTI

05 Sekmadienis Vas 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje – premjera. Vieno žinomiausių Europos dramaturgų Iwan Wyrypajew pjesė „Girti“, kurią režisavo pats autorius. Varšuvoje gyvenantis dramaturgas turi Lenkijos pilietybę, nors yra rusų kilmės, iš ruzzijos išvažiavęs prieš gerus dešimt metų.

Lietuvos teatruose esu mačiusi pastatytą ne vieną I. Wyrypajew pjesę – „Irano konferenciją“, „Vasaros vapsvos gelia net lapkritį“, „Šokį Delhi“. Visi šie paminėti spektakliai man išties patiko, todėl naujajam spektakliui „Girti“, ko gero, turėjau didelių lūkesčių. Be reikalo.

Spektaklis Naujojoje salėje trunka dvi valandas ir yra be pertraukos. Jame vaidina 14 puikių Nacionalinio dramos teatro aktorių. Senosios gvardijos atstovai – Arūnas Sakalauskas, Adrija Čepaitė, Nelė Savičenko, Rytis Saladžius, Dainius Gavenonis, taip pat jaunesnieji – Aistė Zabotkaitė, Lukas Malinauskas, Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika, Vainius Sodeika ir kiti.

Veiksmas vyksta vieną naktį, kuomet prisigėrę (scenoje girtus vaidina visi aktoriai be išimties, anei vieno blaivo) veikėjai ima aiškintis, filosofuoti ir atsiduria nepatogiose situacijose. Pavyzdžiui, ką tik susituokusi jaunavedžių pora aiškinasi santykius su drauge, nuo kurios pabėgo jaunikis ir dabar vedė jos geriausią draugę. Arba dvi pagyvenusių sutuoktinių poros, kurių girtas vakarėlis baigiasi išaiškėjusia paslaptimi, kad vienas jų yra permiegojęs su draugo žmona.

Tikriausiai blaiviam vaidinti girtą nėra labai lengva, nes kai kurie aktoriai manęs neįtikino savo vaidyba. Žiūrovai, dvi valandas girdėdami ir matydami scenoje girtuoklystes, lyg bandė tam tikrose scenose juoktis, bet tas juokas toks graudus labiau buvo. Taip jau yra, kad dažname teatro spektaklyje būna veikėjas girtuoklis/kvailelis/juokdarys, kuris vaidinimui suteikia spalvų ir pipirų. Viskas suprantama. Tačiau kai visas spektaklis yra „girtas“… Čia jau ne spalvos ir pipirai, o konkretus persivalgymas ir perdozavimas.

„Dievas kalba per girtuosius“, – ne kartą spektaklyje skambėjo citata. Tikrai, spektaklyje į girtų veikėjų lūpas buvo įdėta daug filosofinių samprotavimų apie vyro ir moters santykius, apie Dievą, apie meilę sau ir kitiems ir t.t. Nežinau, gal mano koks santykis su alkoholiu komplikuotas, bet tokie tiesioginiai pakoučinimai iš girtų lūpų manęs niekaip neveikė. Apskritai, man atrodo, kad gyvename laikais, kai žmonės moka/mokosi bendrauti būdami blaivūs. Ta sovietmečiu gaji girtavimo tradicija ir ezopo kalba (kai girtas pasakai tai, ko blaivas negali) jau yra tapusi istorija.

Negi nė karto nesijuokiau? Bandžiau. Juokingiausias buvo Lauryno Jurgelio vaidinamas personažas ir jo „mėsėdiška filosofija“, kad visi „vegetarai yra užsislėpę naciai“.

Labai smagu, kad buvau premjeroje, kuomet po spektaklio žmonės neša aktoriams gėlių. Seniai matytas ir akiai mielas vaizdelis.

P.S. Perskaičiau, ką parašiau, ir toks jausmas, kad drungnas įrašas išėjo. Kažko lyg trūksta. Ko? Gal trumpo paaiškinimo, kad aš esu abstinentė, alkoholio nevartojanti labai seniai.

***

Iwan Wyrypajew „Girti“, rež. I. Wyrypajew

Premjera – 2023 02 02

Daugiau: www.teatras.lt

M. Lermontov. MASKARADAS

02 Ketvirtadienis Vas 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Režisieriaus Rimo Tumino režisuotas „Maskaradas“ Vilniuje pirmąkart parodytas buvo 1997 metais. Šiandien, kai rašau šį įrašą, prasidėję 2023-ieji. Pavydėtinas ilgaamžiškumas! Ir kas įdomiausia, kai kurie aktoriai spektaklyje vaidina iki šiol. Akivaizdus to įrodymas yra pagrindinį vaidmenį – Arbenino – vaidinantis Arvydas Dapšys.

Buvau šiame spektaklyje, kai jis dar buvo rodomas Nacionaliniame dramos teatre. Prisimenu nedaug – atminty išliko tik nuolat iš padebesių krentantis sniegas ir kunigaikštį vaidinęs a.a. Vytautas Šapranauskas, kurio bene kiekvieną frazę žiūrovai palydėdavo krizenimu.

Dabar šis spektaklis rodomas labai retai, gal kartą per metus. Buvau nusipirkusi į jį bilietą pernai ar užpernai, bet spektaklį atšaukė dėl užklupusios pandemijos. Šiemet irgi nebuvau tikra, ar jį pamatysiu. Maskoliai užpuolė Ukrainą, ir dėl to šiemet teatrai nesigiria savo rusų dramaturgų pastatymais. Nacionalinis operos ir baleto teatras šį pusmetį apskritai iš repertuaro išėmė rusų autorių kūrinius. Buvau nusipirkusi bilietus į vasario 14 „Romeo ir Džiuljeta“, tai jį pakeitė į „Barborą Radvilaitę“. Dėl šios priežasties artėjant „Maskaradui“ vis tikrinau Valstybinio Vilniaus mažojo teatro svetainę – ar spektaklis dar neatšauktas. Ne. Įvyko. Buvo rodomas Vilniaus senajame teatre, o bilietai į abu vakarus išpirkti senų seniausiai.

Ką galiu pasakyti – jausmas po spektaklio toks, lyg būčiau sugrįžusi dvidešimt metų atgalios. Į tuos laikus, kai scenose karaliavo Rimas Tuminas ir jo teatras. Laiko mašina. Rūbai, scenografija, muzika – viskas lyg iš 1997-ųjų. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, spektaklis pasirodė lyg kažkoks miražas. Netikras ir neaktualus. Siužetas irgi lyg iš muilo operos: ji pameta vyro apyrankę. Šią randa kitas. Kitas nueina pas ją ir sakosi mylįs. Bet ji myli vyrą. Vyras mano, kad ji neištikima ir ją nunuodija. Paskui sužino, kad įvyko klaida ir ji niekuo nekalta.

Gražiausias dalykas spektaklyje buvo iš padebesių krentantis sniegas. Nors sėdėjau arti scenos ir mačiau, koks jis netikras, sniegas scenoje yra tai, ką išsinešu iš „Maskarado“ šįkart.

***

Režisierius Rimas Tuminas

Premjera 1997-02-27

Sergejus Loznica. ERINIJOS

26 Ketvirtadienis Sau 2023

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kai Vilnius šventė savo 700-ąjį gimtadienį, spindėjo šviesomis, koncertais ir kitais šventiniais atributais, laiką leidau penkių su puse valandų (5 val. 30 min., Karlai!) spektaklyje apie holokaustą. Bet apie viską iš pradžių.

Trukmė. Statyti spektaklį, kuris trunka beveik tiek, kiek lietuvio įprasta darbo diena, yra nehumaniška. Pradėti jį 17.30 val. ir baigti lygiai 23 val., yra lėtas žiūrovų kankinimas (ir uždarbis Boltams). Nereikia čia lialia, kad menas reikalauja aukų, rimta pjesė į valandą netelpa, geras teatras gali trukti tiek, kiek nori režisierius. Žinokit, gerbiamieji reŽIsieriai, kad dabar už lango 21 amžius. Perkame produktus savitarnos kasose (taip greičiau), į Varšuvą skrendame, o ne bildame 8 valandas automobiliu (taip greičiau), laiškus irgi siunčiame ne pašto karveliais ir ne faksais. Tai kodėl žiūrovai turi taikytis prie teatro, o teatras prie žiūrovo nelabai?

Žiūrovai. Vakar Jaunimo teatro Didžioji salė buvo pustuštė prasidėjus spektakliui. O spektakliui baigiantis ji buvo dar perpus apytuštesnė negu buvo iš pradžių. Jau labai, labai seniai nebuvau spektaklyje, kur didžiulis būrys puikiausių aktorių vaidintų saujelei žmonių. Kur dingo žmonės, aūūū? Ar trukmės išsigando? Ar kainų? Mano pirktas vienas iš pigesnių bilietų kainavo 26 eurus be vieno cento. Klausimas teatro marketingistams: gal kai matote, jog išpirkta 1/5 salės, verta bilietus nuleisti trečdaliu? Perpus? Beje, salėje tarp saujelės žmonių labai gerai matėsi žinomi veidai – vienas garsiausių šių laikų teatro režisierių, viena garsiausių teatro aktorių, viena garsiausių televizijos žurnalisčių ir t.t. Tiesiog žvaigždžių spiečius.

Skandalai. Spektaklio pastatymą lydėjo skandalai. Vienas aktorių atsisakė jame vaidinti, nes pjesė jam pasirodė antiukrainietiška. Kilo širšulys socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje – gal tikrai nėra tinkamiausias laikas statyti pjesę apie holokaustą, kurios veiksmas vyksta Ukrainoje ir viena pirmųjų scenų yra ta, kad vokiečių gestapininkai restorane valgo keptas antis, aptarinėja „nusikaltėlį“ Banderą, o už langų žydus visokiausiais būdais žudo vietiniai baltaraiščiai, suprask, ukrainiečiai…

Spektaklį režisavo žinomas kino režisierius Sergejus Loznica, parašęs jam pjesę pagal 2006 m. prancūzų kalba išleistą Jonathano Littello istorinį romaną „Gero linkinčiosios“ (pranc. Les Bienveillantes). Man rodos, kad lietuvių kalba ši knyga neišleista, tačiau internete yra informacijos, kad vos parašyta prancūzo knyga sukėlė daug diskusijų. Pasirinkta tema – holokaustas – pasakojama ne iš aukos, o iš budelio pozicijos. Kadangi knygos neskaičiau, toliau rašysiu tik apie tai, ką vakar mačiau scenoje, ką iš knygos pasiėmė ir lietuviškai teatro scenai pritaikė S. Loznica.

Ar tikrai visi mes žmonės? Pagrindinis veikėjas – gestapininkas Maksimilianas, mėgstantis klasikinę muziką, galėjęs tapti rašytoju arba filosofu, tačiau tapęs žudiku ir antrojo pasaulinio karo metu atsidūręs rytuose – iš pradžių Ukrainoje, po to – Stalingrade. Spektaklyje žudymo scenų daug – prievartaujamos moterys, žudomi žydų kūdikiai, kariami išdavikai… Maksimilianas spektaklyje man pasirodė toks šiek tiek iškrentantis iš konteksto – lyg nenorėtų žudyti, lyg bjaurisi tuo, kas vyksta, bet aktyviai dalyvauja visame kame, vakarais nuplaunantis vaizdus ir patyrimus konjako taure. Na, toks baltais siūlais susiūtas veikėjas. Dar akimirka ir, rodos, teks imti gailėti vargšelio, gi ne savo noru tapo žudymo mašina. Kažkas varu atvarė į mūšio lauką ir šautuvą rankon įdavė…

Iškalbinga spektaklio pabaiga, kai akis į akį apklausoje susitinka gestapininkas ir komunistas pulkininkas. Abiejų dialogas tarsi bando įpiršti mintį, kad abi ideologijos – ir nacizmas, ir komunizmas, yra vienodai blogos, naikinančios ir griaunančios. Na, ir patys paskutiniai žodžiai prieš nuleidžiant uždangą, kad (cituoju iš atminties) „kenčia ir tie, kas žudo, ir tie, ką žudo“. „Visi mes žmonės“, „Visi mes žmonės“, – kelis kartus pakartoja Maksimilianas ir uždanga nusileidžia.

Na, nežinau. Man tie, kurie 2022 metų vasarį užpuolė Ukrainą, kurie prievartauja moteris, vaikus, vagia klozetus ir mėto kasetines bombas ant Ukrainos daugiabučių nėra žmonės. Tai teroristai ir nusikaltėliai. Taškas.

Kinas teatre. Kadangi S. Loznica iki tol statė filmus, o ne spektaklius, „Erinijos“ irgi šiek tiek priminė filmą. Spektaklį sudaro keliasdešimt epizodų, kuriuose vyksta dialogai, sukuriama tam tikra nuotaika, o tada viens, du, trys, įbėga teatro scenos darbininkai, nurenka kėdes, sustumdo stalus ir prasideda kita scena. Įdomus toks sprendimas, iš pradžių lyg patiko, paskui ėmė erzinti tie nešiojimai ir stumdymai. Sėdėjau pirmoje eilėje, dėl to ypač mačiau ir jaučiau tą techninę dalį.

Bravo. Komplimentus skiriu aktoriams, kurių visų neišvardinsiu, nes vaidino kelios dešimtys. Iš skirtingų teatrų susirinkę jie, mano akimis, padarė maksimumą, ką galėjo padaryti šioje pjesėje. Patiko ir scenografija, kostiumai, muzika.

Kam sakau nebravo? Ogi tokiai šaltai Jaunimo teatro salei, kad sustirusi į ragą per pirmą pertrauką namo išėjo draugė, su kuria atėjau į spektaklį.

Mano nuomone, dabar nėra tinkamas laikas tokiam spektakliui, jo naratyvas tikrai kelia daug klausimų ir abejonių. Jei visgi eisit ir norėsit išbūti iki galo, įsimeskit riešutų ir vilnones kojines.

***

Sergejus Loznica „Erinijos“

Premjera 2022-12-14

Išsamiau apie spektaklį: Jaunimo teatras

Ivanas Vyrypajevas. VAPSVOS

18 Trečiadienis Sau 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Buvau pasiilgusi.

Oskaro Koršunovo (OKT) teatras Ašmenos gatvėje turi baisiausią fojė visoje Lietuvoje, bet ta mažutė keliasdešimt žmonių talpinanti salė pasižymi savita aura. Atėjęs į ją žiūrėti spektaklio jautiesi taip arti aktoriaus, taip arti pjesės, kad pojūčiai savaime suaštrėja. Aiškiai matai raukšles aktoriaus veide, nereikia įsitempti, kad išgirstum žodžius, tai, kas vyksta scenoje, įtraukia kone fiziškai ir atrodo, kad vyksta tavo gyvenime.

Jau senokai lankiausi šiame teatre, tad Artiomo Rybakovo režisuoto spektaklio „Vapsvos“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ labai laukiau. Buvau girdėjusi ir apie nelengvą spektaklio gimimą – dėl COVID 19 pandemijos premjera ne kartą buvo atidėta.

Lenkijos pilietybę turintis ir Varšuvoje gyvenantis rusų kilmės dramaturgas Ivanas Vyrypajevas šį savo kūrinį vadina mylimiausiu. Pjesė išoriškai pakankamai trumpa ir neįmantri. Pjesė viduje – giliai kapstanti. Trys veikėjai – vyras su žmona ir jų draugas. Porą vaidina Kęstutis Cicėnas su Žygimante Jakštaite, jų seną draugą – Laurynas Jurgelis.

Prasidėjęs nuo gana buitinės scenos (vyras kamantinėja žmoną, koks vyras ją lankė anądien šeimos namuose) spektaklis įsisuka į raizgalynę melo, paslapčių, nuoskaudų, neištikimybės, nepasitenkinimo ir t.t.). Viskas taip susipina, kad pakvimpa absurdu ir humoru, kas ir yra Ivano Vyrypajevo firminis ženklas.

Įdomu tai, kad spektaklio pabaiga yra jokia. Kaip viskas buvo iš tiesų ir kuo tai baigėsi, gali susigalvoti pats.

Pusantros valandos spektaklyje prabėgo labai greitai, o jausmas išėjus namo liko šiltas ir šviesus. Puikus aktorių trio, puikus režisūrinis darbas. Žinot tą posakį „ne mano diena“? Tai man su „Vapsvomis“ atvirkščiai – „buvo mano diena ir mano spektaklis“. Nuoširdžiai rekomenduoju pamatyti ir jums.

P.S. Kai rašau šį įrašą, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta spektaklio pagal I. Vyrypajevo pjesę „Girti“ repeticijos. Intriga dviguba – spektaklį pirmą kartą režisuoja pats dramaturgas. Savaime aišku, bilietas kišenėje. Savaime aišku, pirmoje eilėje.

P.P.S. Kauno nacionaliniame teatre šiuo metu taip pat rodomas spektaklis „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, pastatytas režisierės iš Sakartvelo.

***

Spektaklio „Vapsvos“ režisierius Artiom Rybakov

Išsamiau: www.okt.lt

Premjera 2020-04-01

Martin Algus. SIEROS MAGNOLIJOS

31 Pirmadienis Spa 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Koks įdomus sprendimas visus Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomus spektaklius pradėti 19.30 val. Nežinau, koks genijus taip sugalvojo. Dabar, kai temsta 17 valandą, o darbą žmonės baigia ir 16, ir 17 val., toks laikas yra beveik pusiaunaktis. Ateini, jau tamsu, išeini, dar tamsu, biologinis laikrodis nesupranta, kad atėjus į teatrą ne miegot reikia, o įsijaust į vaidinimą scenoje. Žodžiu, ne kažką man su tokiu grafiku, laimė, kad Mažojoje salėje rodomi spektakliai neilgi ir dažnai rodomi be pertraukų. Vis susitaupo laiko ir dar spėji į priešpaskutinį troleibusą… Na, bet tiek to. Einu prie reikalo – ką tik matyto spektaklio „Sieros magnolijos“.

Paskutiniuoju metu kai eini į teatrą, gauni daug visko vienu metu: muzikos, performansų, instaliacijų, šviesų efektų, net ir cirko elementų pasitaiko. Žodžiu, tradicinio teatro supratimas dabar yra gerokai išsiplėtęs (arba suskydęs, čia kaip kam atrodo).

Estų scenaristo, aktoriaus Martin Algus pjesė „Sieros magnolijos“, kurią režisavo Eglė Švedkauskaitė) yra daugiau mažiau atitinkanti tradicinio teatro sampratą. Nors kitų elementų spektaklyje irgi yra (viso pasirodymo metu scenoje gyvai groja spektaklio muzikos autorius ir gyvos muzikos atlikėjas Deimantas Balys; scenoje stovi ekranai, kuriuose matome filmuojamus teatrinio vyksmo elementus), pagrindinį svorį čia užima vaidyba.

Pirmuoju smuiku griežia Martą vaidinanti Jolanta Dapkūnaitė, kuriai už šį vaidmenį negaila nei komplimentų, nei aplodismentų, nei palinkėjimo būti pastebėtai komisijų, dalijančių nominacijas už geriausius metų darbus teatre.

Jos mylimąjį Ralfą vaidina Dainius Gavenonis, o netikėtai atsiradusį neįgalų ir seną tėvą – aktorius Ramutis Rimeikis.

Spektaklis yra apie senatvę ir nereikalingumą (neįgalus tėvas praktiškai išspiriamas į gatvę numirti, jis nereikalingas nei biologinei dukteriai, kurios neaugino, nei antrajai šeimai, kurioje pragyveno 30 metų).

Spektaklis yra ir apie dukters-tėvo santykį, kurio niekada taip ir nebuvo. Pagrindinės herojės tėvai išsiskyrė, kai jai buvo penkeri metai ir ji tik miglotai prisimena kadaise tėvo mušamą mamą, savo toksišką gyvenimo pradžią ir dabar, kai likimas atsiunčia nukaršinti nepažįstamą ir tik blogus prisiminimus keliantį tėvą, Jolantos Dapkūnaitės vaidinamai herojei tenka sunki dilema – ką gi jai daryti? Kaip gyventi toliau?

Spektaklis yra apie vyro ir moters santykius: šeimą su dviem vaikais palikęs mylimasis, prebiotikų papildais prekiaujantis Ralfas, šildosi Martos pašonėje, tačiau vos atsiradus jos tėvo šmėklai, dingsta.

Spektaklis yra ir apie moterį, darančią karjerą. Marta per plauką nuo direktorės posto, tačiau ant galvos nukritęs tėvas pakeičia ir jos karjeros planus, ir ją pačią.

Kuri iš šių keturių ką tik išvardintų spektaklio linijų yra svarbiausia, nepasakysiu. Buvo šiek tiek to, šiek tiek ano ir dar truputį šito. Man asmeniškai, ko gero, būtų įdomiausia senatvės tema, kurios Lietuvos teatruose tikrai nėra daug. Tačiau režisierės jaunystė, manau, šioj vietoj pakišo koją. Nors spektaklis puikiai sukaltas ir jam priekaištų surasti sunku, kada nors ateityje visai mielai pažiūrėčiau ir kito režisieriaus diriguojamą šios pjesės versiją. Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, trunka be pertraukos 2 val. 10 min.

Tai antrasis mano matytas Eglės Švedkauskaitės spektaklis (pirmas buvo „Žmogus iš žuvies“, esu aprašiusi jį bloge). Atkreipkit dėmesį į šią pavardę. Man rodos, dar ilgai ir geruose kontekstuose ją girdėsime.

***

Martin Algus „Sieros magnolijos“, rež. Eglė Švedkauskaitė

Premjera 2022.01.13

Išsamiau: http://www.teatras.lt

SIRENŲ TYLA. Teklė Kavtaradzė

04 Antradienis Spa 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Grįžusi iš spektaklio neturėjau laiko parašyti pirmą įspūdį. Praėjo diena, antra, praėjo savaitė, jau ir užmiršau, kad esu sau skolinga įrašą. Šiandien pagaliau susikaupiau, prisėdau prie kompiuterio, bet staiga mintys tik tipu tapu ir išėjo iš galvos. Tai kur aš ten buvau ir ką mačiau? Taip, buvau Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Sirenų tyla“, kurio režisierė Laura Kutkaitė. Dramaturgija – Teklė Kavtaradzė ir Laura Kutkaitė kartu su aktorėmis. Taip, jame vaidino puikios aktorės – Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė, Gerda Čiuraitė ir Jūratė Vilūnaitė. Spektaklis buvo rodomas Mažojoje salėje ir be pertraukos truko 1,45 val. Bet tai, ko gero, ir viskas, ką pamenu iš to vakaro. Dialogai per šias kelias savaites man išbluko, pagrindinės minties neatgaminu…

Kiek pamenu, spektaklis toks dvilypis: aktorės vaidina save (Aistę, Rimantę, Tomą…), pasakodamos istorijas iš nematomo teatro gyvenimo (girtas režisierius repeticijose, mobingas, seksualinis priekabiavimas ir pan.), o kitą laiką jos vaidina kažkokias neaiškias būtybes, kurios neaišku ką daro. Iš pavadinimo sprendžiant, matyt, tai sirenos. Bet kodėl jos ten, neklauskit, nepasakysiu.

Neatmetu galimybės, kad šalia sėdėjusiai žiūrovei spektaklis paliko gilesnį įspūdį negu man. Viskas suprantama. Spektaklis, kaip ir suknelė ar batai, gali būti per dideli, per maži arba tiesiog „ne to stiliaus“.

Pabaigoje rašau didžiulį komplimentą spektaklio kūrėjoms už tai, kad „Sirenų tyla“ nepataikauja žiūrovui ir nesistengia jam bet kokia kaina įtikti.

***

Sirenų tyla, rež. Laura Kutkaitė

Premjera – 2022.06.15

Išsamiau: www.teatras.lt

Martin Bellemare. LAISVĖ

21 Trečiadienis Rgs 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Spektaklis apie laisvę mirti. Jautriems žmonėms arba susidūrusiems artimoje aplinkoje su savižudybėmis gali būti sunkiai ištveriamas.

Aktorius Dainius Gavenonis ėmėsi režisuoti šiuolaikinio kanadiečių autoriaus Martin Bellemare pjesę „Laisvė“. Jį žiūrėjau Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Tarp kitko, po rekonstrukcijos joje buvau pirmą kartą ir man ji pasirodė ne tokia jau mažoji. Normali tokia, juoda, panaši į Menų spaustuvės salę.

Spektaklis „Laisvė“ rodomas be pertraukos ir trunka šiek tiek daugiau kaip pusantros valandos. Jame vaidina pats Gavenonis, jo pjesės žmoną – tikroji žmona Rasa Samuolytė. Poros sūnų vaidina Laurynas Jurgelis. Dar scenoje pasirodo Aleksas Kazanavičius, Žygimantė Jakštaitė ir Vaidas Vilius.

Jeigu reiktų spektaklį apibūdinti vienu būdvardžiu, ko gero pasakyčiau, kad jis – konkretus. Na, toks be didelių beletristikų, pauzių, pretenzingų ir žiūrovams dažnai nesuvokiamų scenų. Veiksmas vyniojasi gana greitai, sklandžiai, daug dialogų, įtampa kyla, kyla, kol pabaigoje spektaklio sudega.

Vienas įdomesnių sprendimų man pasirodė scenoje esančiame ekrane rodyti dokumentines ištraukas iš aktorių praeities. Nors galėjo tas scenas nufilmuoti su aktoriais ar savanoriais, pasirinko parodyti gabalėlius vaizdo įrašų iš aktorių Lauryno, Dainiaus ir Rasos praeities.

Įsivaizduokite visuomenę, kuri pasiekusi tokį laisvės lygį, kad turi daug privačių ir kelias valstybines įstaigas, padedančias žmogui išeiti iš gyvenimo. Nesvarbu, kiek tau metų – 29, 45 ar 80, tu ateini, pareiški norą, pasirenki norimą gyvenimo nutraukimo būdą ir tau užtikrinama, kad viskas būtų sklandžiai, taip, kaip ir norėjai.

Tokioje įstaigoje dirba pagrindiniai spektaklio herojai tėvas ir sūnus. Vieną dieną į duris pasibeldžia jų žmona ir mama, nusprendusi, kad gyventi ji daugiau nebenori.

Daugiau nepasakosiu. Jei nebijote panašių temų, nueikite į spektaklį ir sužinokite jo pabaigą patys. Poroj vaidinimo vietų, kuriose vyko savižudybės faktas, mano kūną buvo apėmę nemalonūs pojūčiai. Užtat kokia buvau laiminga po spektaklio išėjusi į laisvę. Ir medžiai atrodė žalesni, nei įprastai, ir vyras mielesnis.

Visgi nors teatro svetainėje rašoma N-14, aš į spektaklį neleisčiau nepilnamečių. Ir žiūrovams salėje padėliočiau lankstinukų su pagalbos tarnybų numeriais. Dėl viso pikto įdedu juos čia:

Jaunimo linija/ Budi savanoriai konsultantai/ 8 800 28888/ I-VII, visą parą

Vaikų linija/ Budi savanoriai konsultantai, profesionalai/ 116 111/ I-VII, 11:00 – 23:00

Pagalbos moterims linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai/ 8 800 66366/ I-VII, visą parą

Vilties linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai/ 116 123/ I-VII, visą parą

***

Režisierius Dainius Gavenonis

Premjera 2021. 09. 26

Išsamiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Paulina Pukytė. SCILĖ NORI BŪTI ŽMOGUMI

17 Šeštadienis Rgs 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

BeReal. Tokiu pavadinimu žaibiškai populiarėjanti prancūzų 2020 metais sukurta programėlė sako žmonėms – būk toks, koks esi. Neredaguok nuotraukų, nenaudok filtrų, nemontuok vaizdo įrašų. Pamiršk tobulus instagramo vaizdus, grojančius reelsus… Pasirodyk, koks tu esi iš tiesų. Aš šiame įraše nusprendžiau būti būtent tokia. Neguglinau recenzijų apie spektaklį, neskaičiau Paulinos Pukelytės kūrinio, pagal kurį sukurtas spektaklis. Tiesiog nusipirkau bilietą su nuolaida per vasarą vykusią akciją ir sulaukusi numatytos rugsėjo dienos įsitaisiau Vilniaus Valstybinio Mažojo teatro salės pirmoje eilėje. Kad akinių nereiktų.

Sakau atvirai – spektaklio minties nepagavau, plonybių nesupratau, jis manęs nei graudino, nei juokino, nei privertė apie kažką susimąstyti. Aktoriai dirbo puikiai, įsimintini grimo ir kostiumų dailininkų darbai. Tiek.

Trumpai tariant tai pusiau spektaklis, pusiau kinas. Iš pradžių valandą žiūrime filmuotą įrašą scenoje nuleistame ekrane (patikėkit, sėdėti pirmoje eilėje užvertus galvą į ekraną buvo ne kažką), o paskui tas pats, kas buvo rodyta filme, vaidinama scenoje. Tik rūbais aktoriai kitais vilki.

Visgi du pliusus spektakliui duodu. Pirmas, riebus pliusas, už galimybę scenoje pamatyti aktorę Eglę Mikulionytę. Antras pliusas, kad spektaklis yra be pertraukos ir trunka 2 valandas.

Pabaigai iš teatro interneto svetainės http://www.vmt.lt įdėsiu šio spektaklio režisierės Gabrielės Tuminaitės citatą: „Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, yra netradicinė, itin specifinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“.

Tikiu, kad režisierei galvą pasukti teko. Klausimas tik – ar ateinantys žiūrovai norės/galės tas galvas sukti? Aš iš tų, kur nesukau, ir likau praleidusi vakarą pustuščiai. Gerai, kad bilietas ne karvę kainavo.

***

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera 2022.09.08

Išsamiau apie spektaklį www.vmt.lt

Žemaitė. MARTI

15 Ketvirtadienis Rgs 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Toks beviltiškumo jausmas apėmė išėjus iš spektaklio. Na, tiesiog tooooooooks! Žemaitės apsakymą „Marti“ skaičiau dar mokykloje, ir Vingių Jonas ilgam buvo tapęs tinginio, apsileidusio, girtuoklio, besmegenio, beviltiško žmogaus sinonimu. Šįkart pažiūrėjus spektaklį akcentai susidėliojo kitaip, nei jaunystėje. Katrės tragedija pasirodė esanti ne tik vienos šeimos (na, gerai, dviejų šeimų/giminių – Jono ir Katrės), bet labiau visuomenės. Tokios visuomenės, kuriai moteris yra menkesnė lytis už vyrą; tokiai visuomenei, kurioje neturintis pakankamai pinigų yra mažiau gerbtinas už turtuolius; tokiai, kuri sužeistą ar ligotą nurašo iš karto; tokiai visuomenei, kurioje machinacijos, galia, kumštis yra aukščiau už įstatymą; tokiai, kurioje tamsa nugali šviesą.

Nežinau, pagal kokius kriterijus spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė rinko aktorius vaidmenims. Gal su kai kuriais jų ir paskubėjo… Iš visų buvusių ant scenos išskirčiau mažiausiai vaidinusį pasakotoju buvusį Daumantą Ciunį. Jis kažkaip sulipdydavo paskiras scenas į vienį.

Scenografas Vytautas Narbutas padirbėjo iš peties – neperkrauta, bet išraiškinga scenografija padėjo, o ne trukdė vaidinimui. Kaip ir Fausto Latėno muzika.

Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre rodomas spektaklis nėra kažkoks itin postmodernistinis, bet nėra ir toks, per kurį užmigsi. Nors… Jei labai pavargęs į jį ateisi, galimybė snūstelt išlieka.

Spektaklio trukmė 1 valanda 50 minučių be pertraukos. Salė vakar nebuvo visiškai užpildyta.

Spektaklį mačiau antrą kartą, pirmas kartas buvo pačioje spektaklio gimimo pradžioje. Kiek pamenu, anąkart ir progų nusijuokti buvo daugiau ir aktoriai (taip man dabar atrodo) vaidino labiau įsijautę. Nors gal ir klystu, juk būna, kad nusipirkęs labai patikusius ledus antrą kartą juos valgydamas stebiesi, ir kuo gi jie aną kartą taip sužavėjo…

Man rodos, kad jaunimas šiais laikais nemėgsta mokykloje skaityti panašių į Žemaitės „Marčią“ „oldskūlinių“ veikalų, tad spektaklis padėtų jiems susipažinti su XX a. pradžios realistinės literatūros kūriniu. Teatrui vertėtų jį pasiūlyti gimnazistams „Kultūros paso“ programoje. Nors nežinau, gal tai jau ir padaryta?..

***

Režisierė Gabrielė Tuminaitė

Premjera: 2018 m. spalio 19 d

Išsamiau: www.vmt.lt

PUIKUS NAUJAS PASAULIS. Pagal A. Huxley knygą

01 Sekmadienis Geg 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Puikus naujas spektaklis Valstybiniame Jaunimo teatre. Nekreipkite dėmesio į jo trukmę – 5 valandos – ir nueikite. Aš į spektaklį ėjau todėl, kad esu režisieriaus Gintaro Varno fanų klube. Dar nuo „Hedos Gabler“ laikų, kai buvau studentė ir net nesapnavau, kad kažkada rašysiu viešą dienoraštį apie teatrą.

Spektaklis pastatytas pagal britų rašytojo Aldous‘o Huxley‘io knygą „Puikus naujas pasaulis“, kuri buvo parašyta dar 1932 metais. Reikia daug pastangų norint įsivaizduoti, kaip anuomet buvo sutikta ši distopija, nes net šiandien, XXI amžiuje, ji atrodo stebinanti, šokiruojanti, bauginanti ir aktuali. Spėju, kad buvo bomba. Prisipažinsiu, kad knygos nebuvau skaičiusi, tik po spektaklio nupėdinau į biblioteką jos užsisakyti. Deja, visi egzemplioriai jau buvo paskolinti į kitų skaitytojų namus, tad teko knygą rezervuoti ir laukti eilėje, kol kiti ją perskaitys, grąžins į biblioteką ir ji atiteks man.

Spektaklis iš esmės yra apie laimę ir laisvę. Laimė – tai sukurta tobula visuomenė, kurioje niekas nesensta išoriškai, kur neįmanoma jaustis vienišam, kur nėra dėl ko liūdėti, dėl ko jaudintis, dėl ko konkuruoti. Gimstama čia iš mėgintuvėlių, žodžiai „mama“ ir „tėtis“ yra pasenę ir jų niekas nevartoja. Jeigu netyčia apima nerimas ar kiti „nelaimės“ jausmai – makteli somos, ir vėl esi laimingas. Čia neįsimylima, o meilė tiesiog vartojama be įsipareigojimo – lytiniai santykiai su visais iš eilės yra norma, nes tokios visuomenės šūkis „Kiekvienas priklauso visiems“. Sakysit, tobula? Kažin, kažin. Nes šiame idealiame pasaulyje nelikę vietos laisvei ir asmenybei.

Spektaklio intriga prasideda tada, kai vienas uždaroko būdo „laimės“ šalies gyventojas teleportuojasi į indėnų rezervatą pažiūrėti, kaip anksčiau buvo gyventa, ir čia sutinka prieš 20 metų rezervate netyčia užsilikusią buvusią savo visuomenės atstovę, kuri paseno, išbjuro ir (o dievai!) pati pagimdė sūnų. Jis, Džonas Laukinis, ir tampa tolimesne spektaklio ašimi. Jį suvaidinęs jaunas aktorius Matas Sigliukas nusipelno didžiausių komplimentų. Paskutinysis trečiasis veiksmas (viso spektaklyje buvo dvi pertraukos) yra praktiškai Džono Laukinio monospektaklis, ir Matas Sigliukas su šia užduotimi susidorojo puikiai.

Spektaklis turėtų patikti jaunam žiūrovui, nes nepaisant jo rimtojo filosofinio užtaiso, yra sukurtas vizualiai tikrai patraukliai. Vien ko vertos reklaminės pauzės spektaklyje, muzikiniai intarpai, šviesų ir vaizdo projekcijos…

Gudrųjį valdytoją vaidinantis Vytautas Anužis spektaklyje pasirodo nedažnai, bet įsimintinai. Atskirų pagyrų nusipelno Juozo Statkevičiaus rūbai, Dominyko Digimo muzikinis spektaklio išpildymas ir Julijos Skuratovos lėlės. Žodžiu, jeigu 5 valandų trukmės nevadinsime spektaklio silpnąja puse, „Puikus naujas pasaulis“ šiemet tikrai patenka į mano TOP 3 spektaklių sąrašą.

Kažkaip sutapo, kad šį sezoną Vilniaus scenose pasirodė net trys premjeros fantastikos tema – „Soliaris 4“, „Miegantys“ ir „Puikus naujas pasaulis“. Mačiau visus tris. Daugiausiai plojau vakar.

***

„Puikus naujas pasaulis“

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2021 m. rugsėjo 3 d.

Ingmar Bergman. SCENOS IŠ VEDYBINIO GYVENIMO

24 Sekmadienis Bal 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Man ne kartą yra buvę, kad grįžusi po puotos su N įdomiausių patiekalų atsisėdu ankštoje buto virtuvėje, pasiimu medinę pjaustymo lentelę, pasiraikau juodos duonos su lašiniais ir suprantu – va čia tai džiaugsmas gomuriui! Skanu, aišku, paprasta, pasiilgta. Aišku, kartais norisi kokio fitimititirlipirli patiekalo paragauti, bet natūralių produktų neatstos niekas.

Kodėl tai rašau? Nežinau, arba šią minutę esu alkana, arba panašų pojūtį man sukėlė vakar Nacionaliniame dramos teatre pamatytas Ingmar Bergman „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, kurį režisavo Vytautas Rumšas. Prieš kokius gal penkerius metus buvau kitame V. Rumšo režisuotame spektaklyje pagal I. Bergman kūrinį „Intymūs pokalbiai“ (aprašiau ČIA). Daug laiko praėjo, bet spektaklio atmosferą, siužetą, aktorių veidus prisimenu iki šiol. Vakar matytasis spektaklis kažkuo labai panašus į anąjį. Ir nekeista – kūrybinė grupė beveik ta pati.

Spektaklio pavadinimas puikiai išduoda, apie ką jis yra. Santuoka, meilė, išdavystė, skyrybos, smurtas, vaikai. Spektaklio pagrindiniai veikėjai – skyrybų advokatė Marianė (aktorė Adrija Čepaitė) ir profesorius Johanas (aktorius Povilas Budrys). Penkiolika metų santuokoje gyvenanti pora atrodo ideali – jie nesipyksta ir kas jau kas, bet skyrybos jiems negresia. O gal kaip tik dėl to ir gresia?

Ingmar Bergman šį kūrinį parašė 1973 savo šešių serijų televizijos filmui „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Serialas sulaukė didžiulio pasisekimo ir sakoma, kad po jo Švedijoje padidėjo skyrybų skaičius. 2021 metais serialą pagal I. Bergman kūrinį sukūrė ir amerikiečiai. Prisipažįstu, kad nemačiau nei to, nei ano.

Spektaklis su viena pertrauka trunka 3 valandas. Scenoje mačiau seną gerą teatrą, kuris paremtas dialogais bei dramine veiksmo linija. Žiūrovams, kurie teatre yra matę tik „Išvarymą“, „Respubliką“ ar „Lokį“, toks teatras gali sukelti pasenusio ir nuobodaus teatro jausmą. Žiūrovams, kuriems iki gyvo kaulo scenoje įkyrėjo keiksmažodžiai, klubinė muzika ir lateksiniai aptempti drabužiai sakys, kad „štai, pagaliau normalus tikras teatras“. Kaip aš pati? Esu per viduriuką. Manau, kad teatras yra visoks ir visokio jo reikia.

Dedu „like“ ir už tai, kad vakar pamačiau vaidinančius teatro senbuvius, kuriuos tikrai ne taip dažnai pamatysi scenoje – Adrija Čepaitė, Povilas Budrys, Salvijus Trepulis, Jurga Kalvaitytė, Dalia Storyk ir kt. Balsas už kadro, pristatinėjęs skirtingas spektaklio scenas ir kontekstą, buvo Juozas Budraitis.

Visgi teatras yra visuomenės atspindys, todėl jaunystės kultą regiu ir jame. Spektaklis su vyresniais aktoriais – jau proga pasidžiaugti. Tą ir darau.

***

Režisierius Vytautas Rumšas

Premjera 2019 m. kovo 14 d.

N-14

Daugiau apie spektaklį – http://www.teatras.lt

Laurynas Adomaitis, Antanas Obcarskas. BOKSAS

21 Ketvirtadienis Bal 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Esate buvę 5D arba 3D filme? Kur ne tik ekrane filmą matai, bet ir kėdės siūbuoja, lietus ant galvos lyja, žodžiu, kai yra įveiklinami ir kiti pojūčiai, ne tik rega.

O papildytos realybės knygą esate skaitę? Na, kai skaitai lyg ir paprastą popierinę knygą, bet papildomai nuskenavus puslapyje esantį QR kodą iš puslapių „išlenda“ liūtai, begemotai ar žirafos.

Tai štai, Nacionaliniame dramos teatre rodomas Antano Obcarsko režisuotas spektaklis BOKSAS yra panašiai tokio teatro pavyzdys. 3D teatro arba papildytos realybės teatro. Kai aktoriai ne tik vaidina, kad boksuojasi, bet iš tiesų boksuojasi (o prieš tai daug treniruojasi); kai scenoje stovi ne butaforinis, o tikras bokso ringas; kai spektaklyje vaidinantys antraplaniai aktoriai tą daro gal pirmą ir paskutinį kartą, nes yra tikri boksininkai, o ne aktoriai.

Jau vien dėl to verta pamatyti šį spektaklį. Akivaizdu, kad jam ruoštasi ir pasiruošta tikrai ne per naktį ar mėnesį.

Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje (ėėė, kada bus atidaryta senoji geroji Didžioji salė?) Su viena pertrauka trunka 3 valandas. Įdomu, kad tądien, kai buvau aš, didžiuma žiūrovų buvo gana jauna auditorija. Salė buvo pilnutėlė.

Scenarijus nėra įmantrus ar verčiantis iš koto. Atvirkščiai net. Realiai visą spektaklio siužeto esmę galima papasakoti per kokias dvi su puse minutės. Na, gerai, tris. Sakysit, tai ką veikti likusias 3 valandas? Ogi žiūrėti į boksą. Gilintis į save. Pagalvoti, kodėl šiandien esame būtent tokie, kokie esame. Kokie vaikystės įvykiai lemia šiandien vienus ar kitus mūsų pasirinkimus. Šis spektaklis, nors ir įvilktas į sporto (bokso) rūbą, yra labiau apie žmonių vidų ir esmę. Tokia boksopsichoterapija savotiška.

Man pasirodė, kad spektaklis yra gana „lengvas“ (keista taip sakyti apie tokią „sunkią“ sporto šaką kaip boksas). Turiu omenyje spektaklis lengvas, nes nepalieka grūzo jausmo. O ir aktoriai puikūs – pagrindinius vaidmenis kuria Laurynas Jurgelis ir Gediminas Rimeika, jų trenerių – Marius Repšys ir Giedrius Savickas.

Siūlau pamatyti spektaklį ir susidaryti savo nuomonę. Verta dėl dviejų priežasčių – tai, kas vyko scenoje, buvo nuoširdu ir paprasta. Retas derinys šiuolaikiniame teatre.

***

Rež. Antanas Obscarskas

Premjera 2022.03.03

N-16

Daugiau apie spektaklį: www.teatras.lt