Įsivaizduokite, kad jūs gyvenate ramiame, eiliniame Lietuvos kaime. Čia kartais koncertuoja kaimo kapelos, mokyklos vaikų choras, užsuka pagyvenusios pop žvaigždės, nesibodinčios koncertuoti “kultūrnamiuose“, per valstybines šventes užklysta ir koks B kategorijos klasikinės muzikos dainininkas. Ir štai pirmą kartą pas jus surengiamas toks pusiau andergraudinis, pusiau techno muzikos vakarėlis. Garsas jame toks, kad, rodos, smegenys neatlaikys decibelų, o nuo šviesų efektų vartytis ima ne tik akys, bet ir žarnos pilve.
Tai štai tokį patyrimą turėjau vakar, kai apsilankiau lenkų režisieriaus Łukasz Twarkowski režisuotame spektaklyje „Lokis“ (kirtis ant O, antrame skiemenyje I trumpoji). 2015 metais Auksiniu scenos kryžiumi už vaizdo projekcijas spektaklyje “Didvyrių aikštė“ apdovanotas Łukasz užvirė Lietuvos žiūrovams tikrą pragarą scenoje. Tris su puse valandos trunkantis šviesų ir garsų šou buvo šiek tiek paįvairintas aktorių vaidyba, bet ne ji čia buvo svarbiausia. Tokio žanro spektaklio Lietuvoje tikrai nebuvau mačiusi, neveltui kai kas jį vadina net ne spektakliu, o performansu ar instaliacijų šou. Teigiamai vertinu ir tai, kad spektaklio kūrėjai pasirinko N-18 amžiaus cenzą ir afišose naudoja įspėjamąjį prierašą būsimiems žiūrovams: “Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas“.
Spektaklį pamačiau, kaip sakoma, „per Marytės plauką“. Mat atėjusi numatytu laiku prie Nacionalinio Dramos teatro, sutikau stoviniuojančių žmonių „kamštį“ ir atsiprašinėjančius darbuotojus, kad spektaklis nukeliamas kelioms valandoms, „nes yra techninių problemų“. Laimė, jos per kelias valandas buvo išspręstos, nes kai pamačiau spektaklį, supratau, kad jis tikrai neįmanomas, jei būtų bent menkiausia techninė kliūtis. Spektaklio šerdis ir yra techniniai jo sprendimai – efektai, garsas, šviesos, vaizdo projekcijos, po sceną važinėjantys kaktusai, muzika. Beje, spektaklio kompozitorius Bogumił Misala – nusipelno didžiausių pagyrimų.
Spektaklio dėlionė susideda iš trijų skirtingų detalių: Prospero Merimee (1803–1870) novelės “Lokis“ motyvų; istorijos, kuomet prancūzų roko grupės „Noir Désir“ vokalistas Bertrandas Cantat viename Lietuvos viešbučių nužudė savo mylimąją, žinomą prancūzų aktorę Marie Trintignant bei tragiško likimo fotografo Vito Luckaus gyvenimo akimirkų. Pjesės dramaturgė Anka Herbut tikrai drąsi moteris, pabandžiusi šias tris skirtingas istorijas sumazgyti į vieną kamuolį.
Visi aktoriai spektaklio metu vaidino kelis vaidmenis – buvo minėtų trijų istorijų personažai bei įkūnijo pačius spektaklio kūrėjus – režisierių, kompozitorių, dramaturgę ir t.t. Iš tiesų žodis „vaidino“ šiame spektaklyje gal ir nelabai tikslus. Labiau tiktų – „atliko“, „dalyvavo“ arba tiesiog „buvo“. Kiekvienas spektaklio aktorius scenoje atrodė taip, lyg būtų „suaugęs“ su savo vaidmeniu: šoko įtikinamai, kalbėjo įtikinamai, mirdavo įtikinamai, gimdė įtikinamai, dainavo įtikinamai, žudė įtikinamai. Be galo taikliai atspindėti personažai! Aš būčiau jais patikėjusi net ir tokiu atveju, jei jie būtų vaidinę juodame fone anei be jokio efekto.
Pirmoji spektaklio dalis – ilgesnė ir dramaturgiškai aiškesnė. Po jos pirmoje salės eilėje (aš sėdėjau antroje) suskaičiavau atsilaisvinusias 5 vietas. Kažkam neišlaikė nervai. Po antrojo veiksmo supratau, kad išėjusieji gal labai daug ir neprarado. Kai kurie epizodai antrame veiksme buvo kartojami, o didžiausią jo dalį užėmė beprotišku garsu leidžiama muzika, šviesų blykčiojimas ir aktorių šokis scenoje. Nuo šviesų man pasidarė bloga, tai kurį laiką pabuvau užsimerkusi (nors jaučiau blyksėjimą net ir tada, – kiaurai skrodė).
Kadangi į spektaklius einu tikrai dažnai, galiu konstatuoti, kad net ir po šiaip sau spektaklio lietuviai mėgsta garsiai ir ilgai ploti. Vakar nustebau, kad po „Lokio“ plojimų buvo mažai (aktoriai neturėjo progos sugrįžti iš užkulisių ir nusilenkti dar kartą). Tačiau kažin, ar žiūrovai neplojo dėl to, kad jiems nepatiko. Gal labiau dėl to, kad jie patyrė tam tikrą teatrinį šoką ir iš karto negalėjo adekvačiai įvertinti to, ką matė?
Po spektaklio užsukau ten, kur teatre per pertraukas rikiuojasi ilgiausios moterų eilės. Už manęs stovėjusių moterų (apie 60 metų) dialogas:
-Aš, aišku, ryt paskambinsiu ir padėkosiu už bilietus. Bet liežuvis neapsivers pasakyti, kad patiko.
-Tai tiesiai šviesiai ir pasakyk, kad “mes dar nepriaugom tokiam teatrui“, jis labiau jauniems skirtas.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 