Tag Archives: samuolytė

Eglė Švedkauskaitė. FOSSILIA

14 Sekmadienis Sau 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomas spektaklis yra įkvėptas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Teatro interneto svetainėje radau spektaklio anonsą su informacija, kad spektaklio tekstų autoriai yra ne tik Dalia Grinkevičiūtė ar režisierė Eglė Švedkauskaitė, bet ir visi jame vaidinantys aktoriai – Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Povilas Jatkevičius, Vitalija Mockevičiūtė. Įdomu, kaip atrodė spektaklio kūrimo procesas? Bandau įsivaizduoti: susirenka visa kūrybinė grupė ir drauge improvizuoja, kas ką sako ir ko nesako. Arba: susijungia visi į messengerio chatą ir rašo vieni kitiems dialogus?..

Truputį ironizuoju, nes spektaklio metu neapleido jausmas, jog spektaklio tema stipri, o jo dramaturgija – ne. Scenos viena po kitos sudėliotos bele kaip, dialogai kažkokie be meilės, visas spektaklis – be gylio ir nepaliekantis jokios emocijos.

Susidariau įspūdį, kad spektaklis labiau taiko į paauglių auditoriją, nors apie tai anonsuose nei žodžio. Kodėl taip manau? Akivaizdžios pastangos įtikti jaunam žmogui: spektaklyje filmuojama ir vaizdas rodomas ekranuose, vaikinas su seserimi pasikalba angliškai, na, tokia „senobinė“ (rašau kabutėse!) tema sušiuolaikinta.

Apie ką spektaklis? Užsienyje studijuojantis vaikinas gauna kūrybinę užduotį ir grįžta namo kurti filmuko apie šeimą. Tuo metu paaiškėja, jog šeimos namo kieme rastas užkastas stiklainis su tetos pasakojimu apie trėmimus ir Sibiro baisybes.

Spektaklio centre –sūnus, dukra, mama, tėtis. Jų tarpusavio santykiai, reakcija į atrastą dienoraštį. Sibiro realybė ir sąsiuvinyje aprašyti baisumai tarsi antraeiliai. „Fossilia“ trukmė – 1 val. 50 minučių, spektaklis rodomas Naujojoje salėje ir be pertraukos. Jeigu reikėtų išvardinti tris dalykus, palikusius didžiausią įspūdį, tai būtų scenografija, muziejaus darbuotoją vaidinanti Rasa Samuolytė ir optimali spektaklio trukmė.

Labai panašios tematikos (taip pat remtasi Dalia Grinkevičiūte) yra LNDT rodytas monospektaklis „Ledo vaikai“. Ten vaidino viena aktorė, bet, mano manymu, ji nuveikė daugiau, nei šiame spektaklyje visi penki sudėjus.

Kam rekomenduoju? Šeimoms, kurios nori supažindinti atžalas su Lietuvos istorija, tremtimi, Sibiru; norintiems pamatyti šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę Rasą Samuolytę scenoje; besidomintiems, kokius spektaklius stato viena iš trijų LNDT meno vadovių.

Kam nerekomenduoju? Nemėgstantiems istorinių temų; teatre ieškantiems pramogų ir linksmybių.

***

Režisierė Eglė Švedkauskaitė

Premjera: 2023-04-21

Apie spektaklį išsamiau: www.teatras.lt

Jo Strømgren. DURYS

16 Penktadienis Lap 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Šis norvegų režisieriaus šokio spektaklis – pirmoji šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Pirmąkart spektaklis parodytas Anykščiuose. Tada – Osle. Aš jį žiūrėjau Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, kuri kol kas dar neuždaryta remontui. Garsųjį norvegų menininką Jo Strømgreną besidomintys šokiu žino iš kitų jo Lietuvoje kurtų spektaklių. Šis yra kiek kitoks, nes jame šoka ne profesionalūs šokėjai, o aktoriai – Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Mantas Stabačinskas, Ugnė Šiaučiūnaitė ir Rimantė Valiukaitė.

46337828_253709225294950_6991993242178813952_n

Pasakysiu tiesiai šviesiai – apie ką buvo spektaklis, aš nesupratau. Scenografė Goda Palekaitė scenoje įkurdino konstrukciją, kuri padalijo sceną pusiau. Buvo vienos durys ir daug langų. Kažkas nuolat vyko anapus, kažkas šiapus. Dar spektaklio metu aš mačiau aprūdijusią pašto dėžutę, šiukšlių konteinerį, radiją, grojantį senus įvairių šalių šlagerius ir 8 aktorius, kurie šoko, mušėsi, pykosi, mylavosi, mirė, prisikėlė ir dar veikė kažką, ką man sunku įvardinti žodžiais. Beje, apie žodžius: nebuvau skaičiusi prieš spektaklį jokių atsiliepimų, tad iš pradžių nesupratau – kodėl aš nieko nesuprantu, ką jie scenoje kalba??? Lyg vienas lietuviškas žodis, kitas – panašus į latvišką, Rytis Saladžius dainavo dainą vokiškai, o Rimantė Valiukaitė garsiai nusikeikė angliškai iš F*** raidės. Tik po kažkiek laiko man dingtelėjo mintis, kad aktoriai kalba… niekieno kalba. Neegzistuojančia, pačių sukurta.  O ką jie tuo nori pasakyti, suprask pats. Įjunk vaizduotę, tsakant…

Kai grįžau namo, aišku, ėmiau guglinti ieškodama interviu su režisieriumi. Akurat! Pasirodo, toks buvo ir sumanymas – vaidinti nonsensine kalba, be žiūrovams aiškaus siužeto, tarsi verstum albumą su daug miniatiūrų ar žiūrėtum pro kaleidoskopą. Labai gera analogija interviu buvo pateikta su dailininko paveikslu – juk kai ateini į galeriją ir matai paveikslą, turi pats suprasti, ką matai, ko nematai, ką norėjo juo pasakyti ir ko nenorėjo pasakyti dailininkas. Ir visi tą mato skirtingai. Taip ir šis spektaklis – kiekvienam turėjo sužadinti skirtingą matymą, jautimą ir patyrimą.

Spektaklis be pertraukos, jo trukmė – 1 val. 15 min. Kai po spektaklio teatro laiptais lipau žemyn, priešais ėjusios dvi merginos puikiai apibūdino tai, kaip ir aš jaučiausi tą minutę: „Toks jausmas, kad gavai daug vertingos informacijos, bet kol kas nemoki jos iššifruoti“.

***

Premjera: 2018 10 05

Režisierius: Jo STRØMGREN

Daugiau informacijos apie spektaklį – ČIA.

Martin Crimp. LAIMĖS RESPUBLIKOJE

12 Pirmadienis Lap 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Šį rudenį Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras Vilniuje pasitiko užkalęs pagrindines duris – rekonstrukcija. Kol kas veikia tik Mažoji salė. Būtent čia vakar ir žiūrėjau Manto Jančiausko režisuotą spektaklį „Laimės respublikoje“. Likus dviems valandoms iki jo gulėjau namuose sau ant sopkutės, visiškai užmiršusi, kad kažkada dar vasarą pirkau bilietą į jį. Išgelbėjo mane duktė, perskaičiusi apie tai kabančiame šeimos kalendoriuje ir šūktelėjusi: „Mama, kas ten per laimė pas tave užrašyta šiandien 16 valandą?“ Tikrai, laimė. Nes jeigu tą įrašą ji būtų pamačiusi bent valanda vėliau, būtų amen mano vizitui į teatrą.

Turiu pasakyti, kad maloniai nustebino puikus aktorių sąstatas. Tris skirtingas kartas vaidino: Gediminas Girdvainis ir Aldona Janušauskaitė (seneliai), Jolanta Dapkūnaitė ir Algirdas Gradauskas (tėvai), Žygimantė Jakštaitė ir Adelė Šuminskaitė (dukterys). Šeimos giminaičius suvaidino Darius Gumauskas ir Rasa Samuolytė. Pats aiškiausias ir suprantamiausias buvo pirmas veiksmas: Kalėdos, prie stalo susėda trys šeimos kartos. Malonus ir mandagus bendravimas pamažu eižėja ir išlenda vis daugiau veikėjų slepiamų paslapčių, liaudyje šiandien vadinamų „skeletais spintoje“. Kai į svečius užsuka dėdė Robertas su drauge, situacija tampa nevaldoma, mat jie išdeda į akis viską, ką galvoja.

Tuo tarpu antras veiksmas nuo pirmojo skiriasi kardinaliai. Blykčiojančios šviesos, muzika, bevardžių veikėjų skanduojami pseudopsichologiniai saviįtaigos tekstai… Kažkoks chaosas. (Norėjau parašyti bardakas, bet nerašau).

Spektaklio pabaiga dar trečiopa – joje Dariaus Gumausko ir Rasos Samuolytės veikėjai kažin kur, kažin ką kalba, o galų gale stačia galva krenta į vandens pripiltą baseiną.

Tarp kitko, šis scenografės Godos Palekaitės scenoje įkurdintas baseinas – įdomus sprendimas. Pirmo veiksmo pabaigoje iš dangaus ima stipriai lyti. Baseinas prisipildo vandens. Būtent aplink baseiną ir vyksta visas spektaklio veiksmas.

Jau grįžusi namo vienoje protingoje recenzijoje perskaičiau, kad ši Martino Crimpo pjesė yra prilyginama Dantės „Dieviškosios komedijos“ trilogijai – pirmas veiksmas buvo tarsi pragaras, o antrame – ir skaistykla, ir rojus. Na, jeigu iš tiesų taip, tai iš tų pamatytų trijų dalių renkuosi pragarą – jis man kažkoks „žmogiškiausias“ pasirodė.

Spektaklis su pertrauka trunka dvi du puse valandos. Šiaip jau po visko pagalvojau, kad visai būtų galima pardavinėti bilietus perpus pigiau į vieną kurią dalį: nori, už pusę kainos perki į pirmą spektaklio dalį iki pertraukos, nori, už pusę kainos perki į antrą dalį po pertraukos. Dar galima parašyti ties kiekviena dalimi po rekomenduojamą amžiaus cenzą: pirmai daliai duočiau >35, antrajai – <35. Tik tokiu atveju ryžčiausi ateiti į spektaklį antrą kartą. Ir, kaip supratot, imčiau bilietą su 50 proc. nuolaida tik į pirmą dalį.

***

Režisierius Mantas Jančiauskas

Premjera – 2018.06.14

Daugiau info – čia.

Moljeras. TARTIUFAS

16 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Kokį aktorių laikote savo idealu? Šį klausimą aktoriui Giedriui Savickui žurnalistė uždavė viename interviu 2013 metais (čia).  „Salvijus Trepulis“, – atsakė tąkart jis. Ir štai, po ketverių metų, Giedrius su Salvijumi atsidūrė vienoje scenoje ant vieno permatomo plastikinio suoliuko. Giedrius – Tartiufas, Salvijus – juo aklai tikintis Orgonas.

Vienas garsiausių komedijos žanro meistrų Moljeras, o tiksliau – Žanas Batistas Poklenas – gimė 1622 metais. Komediją apie apgaviką ir prisitaikėlį Tartiufą, sėkmingai mulkinantį Orgono šeimą, jis parašė 1664 metais. Kaip tokią pjesę suvaidinti 2017 metais? Klausimas, į kurį pabandė atsakyti režisierius Oskaras Koršunovas. Tiesa, ne iš pirmo karto.  Numatyta premjera prieš metus atšaukta buvo likus vos savaitei iki pirmojo pasirodymo. Plakatai, lankstinukai atspausdinti, bilietai išpirkti ir še tau – spektaklio nebus. Oficiali Nacionalinio dramos teatro vadovų pozicija buvo, kad spektaklis iki galo neišbaigtas, jis atidedamas neribotam laikui „dėl režisieriaus ligos“.

Taigi, kai 2017 metų rudenį pasklido informacija, kad „Tartiufas“ sugrįžta, teatro mylėtojų gretose kilo sujudimas. Bilietai buvo šluojami, teatro fojė šnabždamasi, tai ką gi parodys Koršunovas TOKIO ypatingo savo „uždraustame“ spektaklyje?

O parodė jis vienos dalies, 1 val. 50 minučių trukmės spektaklį, kuris nebuvo nei labai linksmas, nei pasižymintis išskirtiniais režisūriniais sprendimais. Eiliuotas 17 amžiaus tekstas įdėtas į šiuolaikiniais rūbais pasipuošusių aktorių lūpas. Suvaidinę mizanscenas jie bėgdavo parūkyti į šalia scenos esantį kambariuką, o ten jų laukdavo operatorius su kamera, kuris užkulisinius aktorių veiksmus ir vyksmus tiesiogiai transliavo didžiuliame ekrane.

Išskirčiau scenografo Vytauto Narbuto indėlį į spektaklį – žalia žole ir krūmais „apželdinta“ scena atrodė tikrai išskirtinai.

23659957_10213318564626232_866984458_o

Nesudrebėjo režisieriaus ranka parenkant aktorius – Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Toma Vaškevičiūtė scenoje nardė kaip žuvys po ledu. Rasa Samuolytė tai išvis kažkokį jaunystės eliksyrą yra išradusi. Aš kiek prisimenu, ji jau kokius 20 metų atrodo taip pat. Nenustebsiu, jei ir po 20 metų taip atrodys.

Viena mano bičiulė, spektaklį mačiusi anksčiau už mane, replikavo, kad jai šis spektaklis kažkuo priminė „Domino“ teatro komedijas (draugai žino, kad man žodis „Domino“ semantiškai rikiuojasi ties žodžiais „rupūžė žalioji“, „kičas“, „prastas skonis“, „cukrus“). Bet man taip nepasirodė. Ne. „Tartiufas“ man buvo visai nejuokingas ir ne lėkštas. Jis toks labiau tragiškai dramatiškas. Sutinku su visais, kurie sakė, kad per šimtus metų „Tartiufas“ neprarado aktualumo. Tartiufas yra apie mesijus, kurie mums susuka galvas; apie politikus, jų pažadus ir rinkėjų gundymus; apie tuščiavidurius žmones, kuriais mes susižavime ir pametame dėl jų galvas.

Spektaklio išvakarėse dėdės Goglo padedama online perskaičiau „Tartiufą“. Tačiau to tikrai nebūtina daryti – net ir nežinant veikėjų ar teksto, spektaklyje viskas bus aišku. Tiesa, pabaiga kardinaliai skiriasi nuo tikrosios pjesės pabaigos.

Šis spektaklis, gal ir pats to nenorėdamas, tapo labiausiai gandais apipintu šio sezono spektakliu. Po tokio piar’o, savaime suprantama, bilietai perkami su vėjeliu. Jei eisite, įsigykite juos iš anksto.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2017.09.27

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt