VIENOS MIŠKO PASAKOS

05 Antradienis Kov 2019

Žymos

atsiliepimai, Jaunimo teatras, Petkevičius, Rusų dramos teatras, spektaklis, trukmė, Vienos miško pasaka, yana ross

Pagal Ödöno von Horvátho pjesę, kurią adaptavo Mindaugas Nastaravičius, spektaklį „Vienos miško pasakos“ režisuoti ėmėsi režisierė Yana Ross, kuriai tai buvo pirmasis darbas Valstybiniame Jaunimo teatre. Pirmas netikėtumas manęs laukė spektaklio rytą, kai ant bilieto radau parašyta, jog mano eilė yra 1, vieta 3, o sėdėsiu aš… beletaže. Garbės žodis, šį žodį išgirdau pirmą kartą. Na, teatre parteris yra tas, kuris ant žemės, balkonas tas, kuris kabo ore, o kas yra beletažas? Išgelbėjo Vikipedija, paslaugiai paaiškindama, kad tai yra balkonas antrame aukšte. Įdomu, kodėl Rusų dramos teatras, kuriame buvo rodomas spektaklis, išlaikė šį tarptautinį ir tikrai neįprastą pavadinimą, o nepavadino tiesiog balkonu? Bet sutikite, gražiai skamba BE-LE-TA-ŽAS… Nors kai atsisėdau beletaže į savo vietą, taip gražu nebuvo – vietos sėdėjimui čia tikrai mažiau, negu parteryje, todėl kai šalia manęs atsisėdo du stambaus sudėjimo vienetai, pasijaučiau kaip silkė skardinėje. Laimė, abu mano kaimynai po pertraukos nesugrįžo, tad galėjau ištiesti kojas kaip ponia…

Pjesė, pagal kurią sukurtas spektaklis, parašyta 1931 metais ir joje atspindimos besimezgančios fašizmo užuomazgos vokiečių ir austrų sąmonėje. Spektaklio veiksmą jo kūrėjai perkėlė į Lietuvą ir šias dienas. „Vienos miško pasakos“ – užeiga, kurioje vyksta ir laidotuvės, ir vestuvės, ir šiaip lietuviški pagėrimai. Iš pirmo žvilgsnio spektaklis kupinas gana buitiškų scenų: prasideda laidotuvėmis, kuomet Oskaras (Sergejus Ivanovas) gedi mirusios mamos, pasibaigus gedului jis veda Marytę (Paulina Taujanskaitė), surengiamos vestuvės, kurių metu jaunoji palieka jaunąjį ir su(si)vilioja donžuaniškąjį Alfredą (Simonas Storpirštis). Jų sąjunga nepatenkintas ir Marytės tėtis (Vidas Petkevičius), ir Alfredo motina (Janina Matekonytė), kuri pasitaikius progai vis uja marčią, neapkenčia jų gimusio kūdikio ir ragina sūnų pabėgti nuo visko į Norvegiją. Marytė, nepakėlusi mylimojo išdavystės, ima daryti tai, dėl ko šis spektaklis turi amžiaus cenzą N-18.

Jauniausias spektaklio herojus – studentas Erikas (Matas Dirginčius), susikukavęs su gerokai vyresne signataro našle Valerija (Aušra Pukelytė), atvirai išsako nepakantumą kitos tautybės žmonėms, išsitatuiruoja ant nugaros hipokentaurą – tariamą Lietuvos herbą, kuris alia turi parodyti jos didybę.

Sunkiausios svorio kategorijos spektaklio herojus Valdas (Irmantas Jankaitis) grįžta iš Amerikos į Lietuvą ir pasiperša mylimajai (Dovilė Šilkaitytė), nes susapnuoja sapną su keistai mūkiančia karve.

Vienišiausias spektaklio herojus Robertas (Aleksas Kazanavičius) yra remiamas prie sienos, ar jis rusas, ar lietuvis, ar ilgisi sovietinių laikų, ar yra lojalus Lietuvai.

Ačiū režisierei, kad aktoriai savo vaidmenis atlieka taip preciziškai, kad net ir tokių santabarbara santykių fone spektaklis netampa banalia tragikomedija ir visas tris valandas (tiek jis truko) kažin kokia nelaimės nuojauta tvyro ore. Labai gerai, kad aktoriai nesimėgauja savo buvimu scenoje, neperspaudžia žiūrovams skirtų juokelių, neimprovizuoja, o tiksliai vykdo režisierės sumanymus – man atrodo, tai yra didelis spektaklio privalumas.

„Ruoškitės karui. Jis tikrai bus. Reiks kariauti jums, jūsų vaikams arba jūsų anūkams. Karas bus. Nes kaip gamtoje, taip ir žmoguje“, – tai paskutiniai spektaklyje skambėję žodžiai (cituoju iš atminties).

Nežinau, kaip su tuo karu bus, bet žinau vieną dalyką: spektaklyje „Vienos miško pasaka“ vakar nepamačiau anei Vienos, anei miško. Tiesa, pasaka buvo. Viena. Ar suras spektaklis kelią į žiūrovų širdis, nežinau. Ar surado į mano? – Irgi (dar) nežinau.

***

Režisierė: Yana Ross

Premjera: 2019 vasario 15 d.

Daugiau info: Valstybinis Jaunimo teatras

William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

19 Antradienis Vas 2019

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, cicėnas, Gavenonis, Koršunovas, Koršunovo teatras, Nacionalinis dramos teatras, Repšys, romeo ir džiuljeta, Rusų dramos teatras, spektaklis, trukmė

Man atrodo, kad šis spektaklis turi ilgiausią pavadinimą Lietuvoje. Nesuklydus pasakyti iš pirmo karto nedaug kam pavyksta. Nors „liaudyje“ jis vadinamas paprasčiau – Romeo ir Džiuljeta. Tiksliau, Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džiuljeta“. Spektaklio premjera vyko 2003 metais, taigi, vakar, kai buvau jame, jis skaičiavo jau 16 -uosius metus. Pirmą kartą šį spektaklį mačiau seniai, pagrindinius vaidmenis jame tada vaidino Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė. Kai šis duetas ėmė neatitikti Romeo ir Džiuljetos įvaizdžio, 2015 metais spektaklis buvo atnaujintas ir garsiosios poros vaidmenys atiteko Laurynui Jurgeliui ir Agnieškai Ravdo. Būsiu atvira sau ir jums – silpniausia grandis šiame spektaklyje man vakar pasirodė būtent Džiuljeta. Tokios neartikuliacijos, neaiškiai tariamo teksto, netaisyklingos tarties seniai jau negirdėjau scenoje. Atrodytų, lyg visą spektaklį aktorė burnoje laikė karštą burokėlį ir kalbėjo jo nepaleisdama iš burnos. Viena mano bičiulė, vakar spektaklį žiūrėjusi iš „aukštai“, kaltino prastą akustiką balkone. Neeee! Aš sėdėjau pirmoje parterio eilėje ir taip pat ne viską supratau.

Oskaras Koršunovas vieną garsiausių Šekspyro veikalų interpretavo genialiai. Virtuvėje tarp miltų kamuolių ir tešlos gaminių vykstančios Montekių ir Kapulečių pjautynės kaip niekada atsiskleidė visu savo stiprumu. Truputį komiškos, truputį absurdiškos bei dramatiškos, truputį tragiškos natos scenoje skambėjo visas tris valandas. Dėl Nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės rekonstrukcijos spektaklis dabar rodomas Rusų dramos teatre. Vakar jame susirinko marga publika. Aplink mane sėdėjo senjorės ir senjorai. Vienus, kaip supratau, atsivedė vaikai (o gal jau ir anūkai), o kitos dvi senjoritos bilietus į spektaklį gavo per Kalėdas. Per pertrauką pastarosios žiūrovės dūsavo ir vienbalsės nusprendė, kad spektaklis „yra savotiškas, reikia laiko prie jo priprasti“ (cituoju iš atminties).

Didžiulis spektaklio turtas yra jame vaidinantys aktoriai, ten jų – beveik dvi dešimtys. Ryškiausiai vakar įsiminė auklę to-bu-lai vaidinusi Eglė Mikulionytė, Džiuljetos tėtis Vaidotas Martinaitis, Paris – Dainius Gavenonis, tarnas – Rytis Saladžius ir kiti. Įspūdinga buvo ir Kęstučio Cicėno (Tebaldo) ir Mariaus Repšio (Merkucijus) dvikova. Marius Repšys vėl neapsiėjo be improvizacijų – vidury šekspyriško monologo pamerkė akį žiūrovei ir… paprašė jos telefono.

Spektaklį žiūrėjau vakar, pirmadienį. Anksčiau visi žinodavo, kad pirmadienis aktoriams yra šventa laisva diena. Dabar, kai ne viena teatro salė Vilniuje yra uždaryta, spektakliai rodomi ten, kur juos priima, tad Nacionalinio dramos teatro spektaklius Rusų Dramos teatro scenoje galima išvysti pirmadieniais.

Po spektaklio apėmė toks sportinis interesas – kiek dar metų bus rodomas šis spektaklis? Ar tik jis nesumuš ilgiausiai rodomo repertuarinio spektaklio rekordo?

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2003 m. birželio 13 d.

Daugiau apie spektaklį – ČIA

M.Ivaškevičius RUSIŠKAS ROMANAS

02 Šeštadienis Vas 2019

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Anužis, atsiliepimai, Ivaškevičius, Koršunovas, rusiškas romanas, Rusų dramos teatras, Savičenko, spektaklis, Tolstojus, trukmė

„Tai ką, pamatėm madingiausią šio sezono spektaklį,“ – konstatavo mano draugė, kai 22.35 val. pasiėmėme paltus iš Lietuvos rusų dramos teatro rūbinės. Tikra tiesa. Kai spektaklį kuria du Lietuvos kultūros vandenynų banginiai – dramaturgas Marius Ivaškevičius ir režisierius Oskaras Koršunovas – spektaklis yra pasmerktas, kad apie jį būtų kalbama ir rašoma. O kai jame vieną svarbų vaidmenį atlieka žinoma aktorė, dainininkė ir TV projektų komisijos narė, socialiniuose tinkluose turinti beveik 100 000 fanų (feisbuke – 25 000 ir 50 000 instagrame), spektaklio žinomumas auga kaip ant mielių.

2018-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Marius Ivaškevičius tapo „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“ – taip tiksliai skamba formuluotė. Pirmą kartą spektaklis buvo pastatytas Rusijoje (rež. Mindaugas Karbauskis) ir gavo „Auksinės kaukės“ apdovanojimą kaip geriausias 2017 metų užsienio spektaklis. Lietuvoje Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio premjera Rusų dramos teatre įvyko 2018 metų rudenį. „Rusiškas romanas“ rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais, trunka beveik 4 valandas (įskaičiavus pertrauką). Mokykloje mokiausi rusų kalbos, bet Levą Tolstojų vaidinantis Valentinas Novopolskis tiesiog bėrė monologus, tad teko skaityti lietuvišką vertimą, kad spėčiau sekti veiksmą scenoje. Jeigu iš anksto žinote, kad prireiks subtitrų, pirkite bilietus nuo maždaug penktos eilės, taip jie bus geriau matomi. Mes sėdėjome antroje, tad reikėjo sėdėti užvertus galvas ir į pabaigą jau paskaudo sprandą.

Spektaklyje pagrindinius herojus (išskyrus minėtąjį Valentiną Novopolskį) vaidina du aktorių sąstatai. Vakar mums iškrito tokia korta: Tolstojaus žmoną Sofją Tolstają vaidino Nelė Savičenko (iš anksto jai skiriu visus „Auksinius kryžius“, mano manymu, tai geriausias metų moters vaidmuo), Aną Kareniną – Inga Jankauskaitė, o Čertkovą – Vytautas Anužis. Būtinai norisi paminėti spektaklio dailininkę Iriną Komissarovą, kompozitorių Antaną Jasenko ir vaizdo projekcijų autorių Miką Žukauską.

Nesiveliant į ilgus išvedžiojimus (visada stebiuosi, kaip teatro kritikai sugeba prirašyti penkis lapus visokio ššš… ir nepasakyti esmės, tai koks gi ir apie ką gi tas spektaklis), priminsiu, kad „Rusiškas romanas“ pasakoja rusų ir pasaulio literatūros klasiko Levo Tolstojaus (1828 – 1910) gausios šeimos peripetijas ir rašytojo paskutinius gyvenimo mėnesius. Dramos centre – rašytojo žmona Sofja Andrejevna, jos dramatiškas likimas, tapus genijaus žmona.

Vientisos dermės, gana klasikinis pastatymas man neprailgo, nors per pertrauką nesulaukę pabaigos namo išėjo tikrai ne vienas ir ne penki žmonės (girdėjau vieną porą teisinantis kitai: „Viskas gerai, bet tokius spektaklius ne penktadieniais po sunkios darbo savaitės žiūrėti“). Tarp kitko, antroji spektaklio dalis man buvo stipresnė už pirmąją.

Kiek spėjau pastebėti, mes tikrai ne vienintelės per pertraukas kalbėjome lietuviškai. Smagu, kad lietuviai atranda Rusų dramos teatrą. Pasižadėjau sau, kad ir aš nuo šiol dažniau užmesiu akį į šio teatro repertuarą.

Ir taip, madingiausią šio sezono spektaklį pamačiau. Ach, och, uch nepatyriau, bet jeigu klaustumėte, ar verta pamatyti, sakyčiau – taip.

***

VAKAR BUVAU TEATRE

Tag Archives: Rusų dramos teatras