Žymos
Anužis, atsiliepimai, Ivaškevičius, Koršunovas, rusiškas romanas, Rusų dramos teatras, Savičenko, spektaklis, Tolstojus, trukmė
„Tai ką, pamatėm madingiausią šio sezono spektaklį,“ – konstatavo mano draugė, kai 22.35 val. pasiėmėme paltus iš Lietuvos rusų dramos teatro rūbinės. Tikra tiesa. Kai spektaklį kuria du Lietuvos kultūros vandenynų banginiai – dramaturgas Marius Ivaškevičius ir režisierius Oskaras Koršunovas – spektaklis yra pasmerktas, kad apie jį būtų kalbama ir rašoma. O kai jame vieną svarbų vaidmenį atlieka žinoma aktorė, dainininkė ir TV projektų komisijos narė, socialiniuose tinkluose turinti beveik 100 000 fanų (feisbuke – 25 000 ir 50 000 instagrame), spektaklio žinomumas auga kaip ant mielių.
2018-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Marius Ivaškevičius tapo „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“ – taip tiksliai skamba formuluotė. Pirmą kartą spektaklis buvo pastatytas Rusijoje (rež. Mindaugas Karbauskis) ir gavo „Auksinės kaukės“ apdovanojimą kaip geriausias 2017 metų užsienio spektaklis. Lietuvoje Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio premjera Rusų dramos teatre įvyko 2018 metų rudenį. „Rusiškas romanas“ rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais, trunka beveik 4 valandas (įskaičiavus pertrauką). Mokykloje mokiausi rusų kalbos, bet Levą Tolstojų vaidinantis Valentinas Novopolskis tiesiog bėrė monologus, tad teko skaityti lietuvišką vertimą, kad spėčiau sekti veiksmą scenoje. Jeigu iš anksto žinote, kad prireiks subtitrų, pirkite bilietus nuo maždaug penktos eilės, taip jie bus geriau matomi. Mes sėdėjome antroje, tad reikėjo sėdėti užvertus galvas ir į pabaigą jau paskaudo sprandą.
Spektaklyje pagrindinius herojus (išskyrus minėtąjį Valentiną Novopolskį) vaidina du aktorių sąstatai. Vakar mums iškrito tokia korta: Tolstojaus žmoną Sofją Tolstają vaidino Nelė Savičenko (iš anksto jai skiriu visus „Auksinius kryžius“, mano manymu, tai geriausias metų moters vaidmuo), Aną Kareniną – Inga Jankauskaitė, o Čertkovą – Vytautas Anužis. Būtinai norisi paminėti spektaklio dailininkę Iriną Komissarovą, kompozitorių Antaną Jasenko ir vaizdo projekcijų autorių Miką Žukauską.
Nesiveliant į ilgus išvedžiojimus (visada stebiuosi, kaip teatro kritikai sugeba prirašyti penkis lapus visokio ššš… ir nepasakyti esmės, tai koks gi ir apie ką gi tas spektaklis), priminsiu, kad „Rusiškas romanas“ pasakoja rusų ir pasaulio literatūros klasiko Levo Tolstojaus (1828 – 1910) gausios šeimos peripetijas ir rašytojo paskutinius gyvenimo mėnesius. Dramos centre – rašytojo žmona Sofja Andrejevna, jos dramatiškas likimas, tapus genijaus žmona.
Vientisos dermės, gana klasikinis pastatymas man neprailgo, nors per pertrauką nesulaukę pabaigos namo išėjo tikrai ne vienas ir ne penki žmonės (girdėjau vieną porą teisinantis kitai: „Viskas gerai, bet tokius spektaklius ne penktadieniais po sunkios darbo savaitės žiūrėti“). Tarp kitko, antroji spektaklio dalis man buvo stipresnė už pirmąją.
Kiek spėjau pastebėti, mes tikrai ne vienintelės per pertraukas kalbėjome lietuviškai. Smagu, kad lietuviai atranda Rusų dramos teatrą. Pasižadėjau sau, kad ir aš nuo šiol dažniau užmesiu akį į šio teatro repertuarą.
Ir taip, madingiausią šio sezono spektaklį pamačiau. Ach, och, uch nepatyriau, bet jeigu klaustumėte, ar verta pamatyti, sakyčiau – taip.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 