Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis “Vestuvės“ man nurovė stogą (leksiką šiame įraše įkvėpė spektaklis, atleiskit, jei ką). Draugė, su kuria buvome spektaklyje, po jo abejojo, ar vakare pavyks užmigti, nes emocijų ir adrenalino dozė spektaklyje buvo smūginė. Ir juokas, ir sumišimas, ir liūdesys, ir pyktis, ir nuostaba, ir dar daug kitokių emocijų spektaklio metu manyje virte virė. Jeigu į spektaklį eisite ir jūs, nepakartokite mano klaidos – nesidažykite blakstienų. Nes ašarų bus tiek, kad makiažui šakės. Juoko ašarų, aišku.
Vienos dalies spektaklis trunka 1 val. 15 min. ir vyksta OKT studijoje Ašmenos gatvėje Vilniuje. Spektaklyje vaidina jauni aktoriai, neseniai baigę Muzikos ir teatro akademiją. Oficialioje teatro svetainėje apie spektaklį rašoma taip: “„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą“. Neskaičiau Brechto pjesės, todėl nežinau, kiek jos liko spektaklyje. Tačiau improvizacijos jame apstu – ir apie Ikėją, ir apie apkaltą Steponavičiui, ir kt. Devyni spektaklio veikėjai – devyni skirtingi charakteriai. Negaliu išskirti nei vieno, nes visi vaidino iš širdies. Akivaizdu, kad jiems įdomu daryti tai, ką jie darė scenoje. Net jei vaidinamas herojus jiems fiziškai gana tolimas, pavyzdžiui, plius/minus dvidešimtmečiui aktoriui reikia įsikūnyti į jaunosios motiną ar tėvą.
Spektaklis prasideda nuo pirmos jo sekundės – kai įeinantiems į salę žiūrovams aktorė Greta Petrovskytė (beje, šiemet laimėjusi Auksinį scenos kryžių kategorijoje “Jaunasis menininkas“) į saujas pila ryžių. Kai po akimirkos pro duris įžengs jaunieji su palyda, mes, žiūrovai, turėsime juos pasveikinti. Vestuvių dalyviai susėda už stalo, ir puota prasideda. Jaunojo draugas, uždarbiaujantis statybose Švedijoje, šauna šampaną, jaunosios motina (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė) neša į stalą baltą mišrainę. Beje, būtent motina spektaklyje ištaria mažiausiai žodžių, tačiau jos vaidmuo man pasirodė bene charakteringiausias.
Puota vyksta pagal lietuviškas vestuvių tradicijas – su tostais, daug alkoholio, muštynėmis, svetimoteriavimu, ašaromis ir netikėtų paslapčių atskleidimu. Tokios vestuvės prieš keliasdešimt metų Lietuvos provincijoje tikrai buvo įprastos, o gal tebevyksta ir dabar, ką gali žinoti…
Spektaklyje vaidina buvę kurso draugai, ir tai labai jaučiasi. Aktoriai – tarsi vienas kumštis, o spektaklis – tarsi vienas iškvėpimas. Tiksliau – įkvėpimas. Nes po spektaklio aš išėjau įkvėpta ir pamokyta. Pamoka, kurią išmokau, yra paprasta – tam, kad spektaklis būtų puikus, jo afišoje nebūtinai turi būti tau žinomos aktorių pavardės. Talentas amžiaus neturi. Man atrodo, kad spektaklyje vaidinę aktoriai jį (talentą) tikrai turi.
Must see. Nemeluoju.
***
VAKAR BUVAU TEATRE 