Tag Archives: Repšys

William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

19 Antradienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Man atrodo, kad šis spektaklis turi ilgiausią pavadinimą Lietuvoje. Nesuklydus pasakyti iš pirmo karto nedaug kam pavyksta. Nors „liaudyje“ jis vadinamas paprasčiau – Romeo ir Džiuljeta. Tiksliau, Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džiuljeta“. Spektaklio premjera vyko 2003 metais, taigi, vakar, kai buvau jame, jis skaičiavo jau 16 -uosius metus. Pirmą kartą šį spektaklį mačiau seniai, pagrindinius vaidmenis jame tada vaidino Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė. Kai šis duetas ėmė neatitikti Romeo ir Džiuljetos įvaizdžio, 2015 metais spektaklis buvo atnaujintas ir garsiosios  poros vaidmenys atiteko Laurynui Jurgeliui ir Agnieškai Ravdo. Būsiu atvira sau ir jums – silpniausia grandis šiame spektaklyje man vakar pasirodė būtent Džiuljeta. Tokios neartikuliacijos, neaiškiai tariamo teksto, netaisyklingos tarties seniai jau negirdėjau scenoje. Atrodytų, lyg visą spektaklį aktorė burnoje laikė karštą burokėlį ir kalbėjo jo nepaleisdama iš burnos. Viena mano bičiulė, vakar spektaklį žiūrėjusi iš „aukštai“, kaltino prastą akustiką balkone. Neeee! Aš sėdėjau pirmoje parterio eilėje ir taip pat ne viską supratau.

Oskaras Koršunovas vieną garsiausių Šekspyro veikalų interpretavo genialiai. Virtuvėje tarp miltų kamuolių ir tešlos gaminių vykstančios Montekių ir Kapulečių pjautynės kaip niekada atsiskleidė visu savo stiprumu. Truputį komiškos, truputį absurdiškos bei dramatiškos, truputį tragiškos natos scenoje skambėjo visas tris valandas. Dėl Nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės rekonstrukcijos spektaklis dabar rodomas Rusų dramos teatre. Vakar jame susirinko marga publika. Aplink mane sėdėjo senjorės ir senjorai. Vienus, kaip supratau, atsivedė vaikai (o gal jau ir anūkai), o kitos dvi senjoritos bilietus į spektaklį gavo per Kalėdas. Per pertrauką pastarosios žiūrovės dūsavo ir vienbalsės nusprendė, kad spektaklis „yra savotiškas, reikia laiko prie jo priprasti“ (cituoju iš atminties).

52427973_365908034004192_1939519587770957824_n

Didžiulis spektaklio turtas yra jame vaidinantys aktoriai, ten jų – beveik dvi dešimtys. Ryškiausiai vakar įsiminė auklę to-bu-lai vaidinusi Eglė Mikulionytė, Džiuljetos tėtis Vaidotas Martinaitis, Paris – Dainius Gavenonis, tarnas – Rytis Saladžius ir kiti. Įspūdinga buvo ir Kęstučio Cicėno (Tebaldo) ir Mariaus Repšio (Merkucijus) dvikova. Marius Repšys vėl neapsiėjo be improvizacijų – vidury šekspyriško monologo pamerkė akį žiūrovei ir…  paprašė jos telefono.

Spektaklį žiūrėjau vakar, pirmadienį. Anksčiau visi žinodavo, kad pirmadienis aktoriams yra šventa laisva diena. Dabar, kai ne viena teatro salė Vilniuje yra uždaryta, spektakliai rodomi ten, kur juos priima, tad Nacionalinio dramos teatro spektaklius Rusų Dramos teatro scenoje galima išvysti pirmadieniais.

Po spektaklio apėmė toks sportinis interesas – kiek dar metų bus rodomas šis spektaklis? Ar tik jis nesumuš ilgiausiai rodomo repertuarinio spektaklio rekordo?

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2003 m. birželio 13 d.

Daugiau apie spektaklį – ČIA

TRYS SESERYS

05 Antradienis Bir 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Į šį spektaklį pakliuvau tik iš antro karto. Prieš pusmetį pirktas bilietas taip ir liko nepanaudotas, nes netikėtai išvykau iš Lietuvos ir „Trijų seserų“ fiziškai negalėjau pamatyti.

Todėl sulaukusi kažkurios eilinės bilietų akcijos (taip, bilietus dažniausiai perku per jas, nes kitaip greitai bankrutuočiau), nedvejodama nusipirkau antrą šansą pamatyti šį Yana Ross režisuotą spektaklį, kuriam A. Čechovo pjesę adaptavo Mindaugas Nastaravičius.

Sunku surasti teatrą Lietuvoje (manau, ir Europoje), kur nebūtų statomas, pastatytas ar dar tik planuojamas statyti spektaklis pagal A. Čechovo pjesę „Trys seserys“, parašytą, beje, 1900–1901 metais. Šiuo metu „Tris seseris“ dar galima pamatyti Mažajame teatre. Dabar, kai mačiau „Tris seseris“ Nacionaliniame dramos teatre ir Mažajame teatre, priversta dar kartą eiti į kažkurį, rinkčiausi Mažojo teatro tradicinį pastatymą. Režisierės Yana Ross varianto kartoti nenorėčiau. Ačiū, pamačiau, buvo įdomu, bet kol kas užtenka.

Prisipažinsiu, kad esu nemenka režisierės gerbėja. Šiuo metu Nacionaliniame dramos teatre be „Trijų seserų“ galima pamatyti dar du jos režisuotus spektaklius – „Chaosas“ ir „Mūsų klasė“. Pastarasis, mano nuomone, yra vienas geriausių šio teatro repertuarinių spektaklių.

„Trys seserys“ į vieną būrį subūrė fantastišką aktorių komandą. Jame vaidina Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė, Tadas Gryn, Vaiva Mainelytė, Ramūnas Cicėnas, Miglė Polikevičiūtė, Daumantas Ciunis, Paulius Tamolė ir kiti. Veiksmas vyksta šių laikų Lietuvoje, trys seserys ir jų šeimos scenoje apgyvendintos įspūdingai atrodančiame kariniame angare, kuriame dislokuoti NATO pajėgų kariai. Jie scenoje kalba keturiomis kalbomis – lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių. Anglų kalbos mokėjimu šiais laikais nenustebinsi nieko, tačiau kur Daumantas Ciunis išmoko kalbėti vokiškai be akcento??

34411622_10214897251692422_8740710694531366912_n

Šventines girliandas ir fejerverkus (jie buvo tikrų tikriausi!) scenoje keitė kalnai putų antrame veiksme; vaizdo projekcijos, muzika – viskas tarpusavyje derėjo ir atrodė tikrai įspūdingai. Spektaklio vizualika man iš tiesų patiko. Tačiau tai, kas vyko scenoje, patiko mažiau. Manęs neįtikino šiuolaikinė pjesės interpretacija, šių dienų aktualijas atspindintys juokeliai, abejoti vertė ir kai kurie personažai. Toks vaizdas, kad bandyta spektaklį pritempti prie masinio skonio, „paimti“ žiūrovus forma.

Man atrodo, kad režisierė, statydama modernią „Trijų seserų“ interpretaciją, labai rizikavo. Ir, aišku, tą riziką žinojo. Už tai ją gerbiu ir džiaugiuosi, kad toks spektaklis užgimė Lietuvoje.

Spektaklis su viena pertrauka trunka 2 val. 20 min.  Ir nebandykite į teatrą įeiti su iš greta esančios kavinės atsinešta kava. Teks ją paaukoti šiukšlių dėžei. Išbandyta.

***

Režisierė Yana Ross

Premjera 2017 kovo 17 d.

Apie spektaklį daugiau – ČIA.

M.Ivaškevičius. IŠVARYMAS

03 Sekmadienis Rgs 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Man nepatinka, kad vasarą teatrai atostogauja. Jeigu būtų mano valia, jie atostogautų žiemą, kai šalta, tamsu, niūru ir vakarais nelabai norisi kelti kojos iš namų. Vasarą vakarai ilgi ir malonūs, o kai prasidėjus vasaros atostogoms vaikai išvažiuoja pas senelius, aš, pavyzdžiui,  kas antrą vakarą eičiau į spektaklius. Na, bet yra kaip yra. Čia šiaip sau. Intro. Patikėkite, rašyti apie Oskaro Koršunovo spektaklį “Išvarymas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę nėra lengva. Čia panašiai kaip rašyti apie krepšinį ar Sabonį. Visi viską žino, matė, turi savo nuomones ir nieko naujo nebepasakysi.

Spektaklio premjera Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyko 2011 metų gruodžio 22 dieną ir nuo tada jis tapo populiariausiu (spėju), lankomiausiu (žinau), brangiausiu (na, beveik) spektakliu. Tais pačiais metais šis spektaklis gavo net 6 Auksinius kryžius – prestižiškiausius Lietuvos teatro apdovanojimus. 5 valandų ir 30 minučių trukmės “Išvarymas“, turintis 2 pertraukas, baigiasi tada, kai darbą Vilniuje jau baigia ir troleibusai, tad reikia gerai pagalvoti, kaip po jo reiks grįžti namo. Spektaklį pirmą kartą mačiau 2014 metais, ir didžiausią įspūdį tąkart jame paliko Vandalą vaidinantis Marius Repšys. Atrodė, kad tas vaikinas buvo pagimdytas būtent šiam vaidmeniui. Wow efektą sukėlė ir viso spektaklio metu gyvai atliekama Sauliaus Prūsaičio muzika.

Šią vasarą feisbuko naujienos (folowinu ne vieną lietuvių aktorių, kuris leidžiasi būti sekamas) pranešė, jog iš spektaklio pasitraukia du pagrindiniai jo aktoriai – Beną vaidinantis Ainis Storpirštis ir Eglę vaidinanti Monika Vaičiulytė. Priežastis paprasta – Ainis turi naujų darbų, kuriems nori atiduoti visą laiką ir širdį, o šiuo savo šešerius metus vaidintu personažu jau pasakė viską, ką galėjo. Birželio mėnesio pabaigoje buvo numatyti du “Išvarymo“ spektakliai – viename paskutinį kartą vaidino “senieji“ aktoriai, o kitame – juos pakeisiantys “naujieji“. Tai ir buvo man paskata vėl ateiti į “Išvarymą“. Mano matytame spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliko Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė. Spektaklyje vaidina didžioji dauguma Nacionalinio dramos teatro aktorių, kurie per šitiek metų šiame spektaklyje yra taip “susigroję ir susivaidinę“, kad, man atrodo, be vargo spektaklį suvaidintų ir dingus šviesoms, ir sugedus mikrofonams.

Nors Kęstutis Cicėnas išoriškai labai primena savo pirmtaką Ainį Storpirštį, tačiau savo pirmą kartą “Išvaryme“ jis suvaidino savaip, cicėniškai. Mano manymu, elegantiškiau, rafinuočiau, paslaptingiau ir… įdomiau. Gailei Butvilaitei kažko pritrūko. Gal pasitikėjimo savimi, gal įžūlumo. Mane erzino nelietuviškos priegaidės jai kalbant, bet daug metų užsienyje gyvenusi aktorė tikrai labai stengėsi. Ji išoriškai irgi labai primena savo pirmtakę, bet būtų gerai, kad nenorėtų jos atkartoti. Vandalas (aktorius Marius Repšys) vienu metu man pasirodė praradęs saiką. Niekam ne paslaptis, kad šiame spektaklyje aktoriai mėgsta improvizuoti, bet vienas Vandalo solo man buvo per ilgas, per lėkštas ir per nejuokingas. (Tarp kitko, jei sutrumpinus juokelius apie šį ir aną galą, gal spektaklis sutrumpėtų tiek, kad į paskutinį troleibusą dar būtų galima spėti?)

Apie ką spektaklis? Apie lietuvius, išvykusius laimės ieškoti į Londoną. Čia juos, nelegalus, apgauna, ir nuo šiol kiekvienas turi kovoti už savo išlikimą. Kas jų laukia svetimoje šalyje? Ar galima prarasti viską, bet neprarasti žmogiškumo?

Spektaklis yra N-18, nes jame tikrai labai daug keikiamasi. Labai daug. Beje, kažkada buvau parsinešusi šią M. Ivaškevičiaus pjesę iš bibliotekos. Lapuose išguldyti keiksmažodžiai atrodo dar baisiau. Spektaklis nėra baisus, jis yra sukrečiantis. Nepaliekantis abejingų, priverčiantis šlykštėtis, stebėtis, juoktis, gailėtis. Įspūdis po spektaklio išlieka tikrai labai stiprus, todėl nieko keisto, kad gandai apie jį sklinda iš lūpų į lūpas ir į spektaklį ateina tie žiūrovai, kurie apskritai pirmą kartą ateina į teatrą.

Bilietai į spektaklį greitai išperkami, todėl labai nesnauskite, jei norėsite eiti. Turiu nuojautą, kad ir aš dar į jį eisiu.

***

Marius Ivaškevičius “Išvarymas“

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera – 2011. 12. 22

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje

18588690_10211796135086445_9196752797832771390_o

Agnese Rutkeviča. Gyvūnas (KU KŪ)

12 Šeštadienis Lap 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Į šį spektaklį patekau ne iš pirmo karto. Mat numatyta premjera Nacionaliniame dramos teatre 2016 metų rugsėjį neįvyko ir buvo perkelta vėlesniam laikui. Nėra malonus atvejis: turi eiti į teatrą pasikeisti bilietų, gali rašyti dėl pakeitimo elektroninį laišką, na, ir trečias variantas –  į pirktus internetu bilietus gali numoti ranka ir tiesiog susigrąžinti pinigus. Nusprendžiau pasikeisti. Su teatro vadybininke susirašinėjau pusdienį (“Parašykite, kokios buvo jūsų vietos ”, “Kokią dieną ir valandą norite spektaklio” ir t.t.).

Pasirinkau šeštadienį ir 15 valandą. Labai įdomus laikas spektaklio premjerai, ar ne? Pusiau vaikiškas, pusiau ne.

Mažojoje salėje rinkosi publika: su gėlėmis, spėju, buvo kūrybinės trupės pažįstami ir giminės, mačiau daug teatro veidų – aktorių, režisierių, kurie atėjo pažiūrėti kolegų darbo. Buvo ir tokių, kurie atėjo nežinodami, kur pataikė. Mat šiais metais teatras žaidė žaidimą “Pirk bilietą į premjerą pigiai, bet nežinodamas, koks tai spektaklis“. Viena pagyvenusi dama, sėdėjusi šalia manęs, kitai pasakojo, kad per šią akciją pirko bilietus į dvi premjeras. Pataikė į šį spektaklį. Dabar galvoju, jei būtų žinojusi, kad tai šiuolaikinė dramaturgija su šimtu keiksmažodžių per dvi valandas, kažin, ar būtų taip pasirinkusi…

Ne visiems žiūrovams užteko kėdžių – visai netoli manęs ant laiptelių sutūpė aktoriai R.Cicėnas, T.Gryn ir R.Valiukaitė. Tai truputį blaškė – iš pradžių neapsisprendžiau, kur žiūrėti – į sceną ar į savo teatro dievukus, sėdinčius tau palei kojas.

Latvių dramaturgė Agnese Rutkeviča pjesę parašė, kai pietaudama savo namų virtuvėje išgirdo vieną radijo laidą. Joje buvo galima paskambinus kažką pirkti, parduoti… Tekstas tąkart skambėjo panašiai taip: “Dovanoju vilkšunį”. Ši akimirka ir įkvėpė trisdešimties metų neturinčią kūrėją sukurti tai, ką atėjau pamatyti šiandien.

Pagrindinius Janio ir Karlio vaidmenis vaidina aktoriai, dėl kurių tikrai verta ateiti į teatrą net su sulaužyta koja – Arūnas Sakalauskas ir Marius Repšys. Jie scenoje įkūnija du brolius, kurie gyvena kažkur kaimo glūdumoje, su griūvančiu ant galvos stogu ir prisiminimais apie mirusią mamą, kuri, panašu, kol gyva buvo, dar kažkaip laikė juos už vadelių. Dabar, kai vadelių nėra kam laikyti, broliai tiesiog kirmija, leisdami dienas trobelėje – vienas dienų dienas guli lovoje, klausydamas radijo laidų (mėgstamiausia laida ta, kurioje galima kažką pirkti ir parduoti), kitas kažkur dingsta visai dienai. Kaip paaiškėja vėliau, eina į mokyklą, nes nori baigti mokslus, kurių nebaigė jaunystėje. Na, ir kas, kad 50 jau ant nosies…

Mano mylimi talentingieji aktoriai šiame spektaklyje vaidina itin pilkus, nykius, neįdomius  personažus, tokius, į kuriuos gatvėje niekada neatkreiptum dėmesio.

-Tu lochas!, – rėkia vienas brolis kitam.

– O tu – subinkrušys, – atkertas anas.

Gyvenimą broliams sujaukia dailioji radijo laidų vedėja Inga, kurią vaidina Toma Vaškevičiūtė. Efektingoji moteris ką tik palaidojo mamą ir, apimta neaiškių emocijų, po pokalbio su savo vedamos radijo laidos klausytoju Janiu nusprendžia atvažiuoti pas jį į atkampų kaimą.  Kas vyko toliau, nepasakosiu, pasakysiu tik tai, kad vyko kažkas keisto.

Iš principo tai, kas vyko pjesėje, man  žinoma ir matyta. Esu mačiusi ir patyrusi kaimo gyvenimą su visais jo „kvietkeliais“ – degradavusiais bedarbiais, alkoholiu, tinginyste, sueižėjusiais lūšnų langų stiklais ir po kaimą  lakstančiais alkanais šunimis.

Bet jeigu jūs nesate to matę kitur, tik laidoje „24 valandos“, ateikit.

Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro salėje, trukmė – 2 valandos be pertraukos.

***

Agnese Rutkeviča. Gyvūnas (KU KŪ)
Režisierius Rolandas ATKOČIŪNAS
Premjera – 2016 11 05
Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras