Režisierius Valentinas Masalskis. Pagrindinis vaidmuo – Valentinas Masalskis. Šių dviejų sakinių užteko, kad net neskaičiusi jokio anonso ir jokios recenzijos nusipirkčiau bilietą į šį Jaunimo teatro spektaklį, laikinai rodomą „Menų spaustuvėje“. Ir tokių kaip aš buvo pilna Juodoji salė. Tuščių vietų nerasta. Mačiau net stovinčiųjų („Menų spaustuvėje“ tai tikrai nėra pernelyg dažnas reiškinys).

Belaukiant spektaklio pradžios, ne savo noru tapau pasyvia vieno pokalbio dalyve (damos sėdėjo tiesiai man už nugaros, tad nori nenori girdėjau viską). Jauna mergina ir vidutinio amžiaus moteris ginčijosi apie skalbimą rankomis. Vyresnioji aiškino, kad kojines ir apatinius ji skalbia rankomis, taip daug greičiau ir patogiau („Tai kada aš jų pririnksiu pilną mašiną? Prasisikalbiu rankomis, man taip geriau“), o jaunoji su nuostabos (nors labiau gal paniekos) gaidele pareiškė, kad ji taip niekada nedarė ir nedarys („Na, jau ne… To dar betrūko, nesąmonė!“). Vyresnioji dar išbandė kelis argumentus („Man patinka skalbti rankomis“, „Pigiau“), bet jaunoji nesileido į jokias diskusijas („Ne. Niekada“). Pasidarė labai smalsu atsisukti ir pamatyti jų veidus, kad būtų galima paspėlioti – duktė su mama/ močiute/teta taip bendrauja, bet susilaikiau. Trečias skambutis ir dar vienas keistokas nutikimas nukreipė mano dėmesį: likus kelioms sekundėms iki spektaklio pradžios į salę įbėgo vienas gerai žinomas dvasininkas, klestelėjo pirmoje eilėje, išskleidė skėtį, nukratė jį nuo lietaus ir pasidėjo priešais save ant scenos… Laimė, spektaklyje vaidinantys du aktoriai po sceną nelakstė, tad už skėčio neužkliuvo ir liko gyvi bei sveiki.

Šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Johno Logano pjesė „Raudona“ pasakoja apie 20 amžiaus antrosios pusės dailininką Marką Rothko. Gavęs didelį užsakymą nutapyti paveikslų naujai pastatyto pastato erdvei, jis pasisamdo jauną pagalbininką dailininką Keną (aktorius Mantas Zemleckas). Senstantis menininkas iš karto pasako Kenui, kad nežada būti jam nei tėvu, nei mokytoju, nei draugu. Jam tereikia padėjėjo, kuris maišytų dažus, teptų gruntą ant drobės ir pirktų pietus gretimoje kavinėje. Visgi tarp dviejų menininkų užsimezga keistokas ryšys. Jie ne tik atveria vienas kitam iš praeities turimas žaizdas – Rothko prisipažįsta esąs visai ne Rothko, o žydas nuo Daugpilio; Kenas negali pamiršti vaikystėje patirtos traumos, kai surado savo nužudytus tėvus, bet ir labai daug diskutuoja apie šiuolaikinį meną. Ar menas turi patikti žmonėms? Ar populiarumas ir sėkmė dailininkui atneša laimę? O gal atvirkščiai, tik kenčiantis menininkas gali sukurti kažką vertingo?

Egocentriškas ir kaprizingas Rothko jaučia, kad jo laikas jau praeina. Spektaklyje akivaizdus dviejų menininkų kartų susidūrimas: išeinančios ir ateinančios. Scenoje tvyro laikinumo jausmas. Laikinas ne tik žmogus šioj žemėj, laikinas ir jo kuriamas menas. (Beje, nors spektaklyje apie tai nekalbama, daug vėliau, 1970 metais depresija susirgęs Rothko iš tiesų nusižudė).

Spektaklio trukmė yra 1 valanda 20 minučių be pertraukos, bet man atrodė, kad jis truko akimirką. Tiesiog žaibiškai pralėkė laikas. Taip sutapo, kad tądien, kai buvau spektaklyje, buvo paskelbti Auksinių scenos kryžių nominantai. Spektaklis „Raudona“ minimas keliose kategorijose – nominuoti abu jame vaidinantys aktoriai. Kovo 27 dieną, kai bus teikiami apdovanojimai, laikysiu už abu kumščius. Manau, kad to jie to nusipelnė.

Grįžusi iš spektaklio apžiūrėjau visus internete rastus Marko Rothko darbus. Ir tik po to supratau, kodėl spektaklis prasidėjo ir pasibaigė tuo pačiu dvieiliu dialogu:

– Pažiūrėk, gerai įsižiūrėk. Ką tu matai?

– (pauzė). R A U D O N A.

***

Režisierius: Valentinas Masalskis

Premjera: 2018 m. lapkričio 22 d.

Daugiau informacijos: www.jaunimoteatras.lt