• Apie
  • Kontaktai
  • Facebook

VAKAR BUVAU TEATRE

VAKAR BUVAU TEATRE

Tag Archives: premjera

Ivanas Vyrypajevas. VAPSVOS

18 Trečiadienis Sau 2023

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, cicėnas, OKT, premjera, spektaklis, trukmė, Vapsvos

Buvau pasiilgusi.

Oskaro Koršunovo (OKT) teatras Ašmenos gatvėje turi baisiausią fojė visoje Lietuvoje, bet ta mažutė keliasdešimt žmonių talpinanti salė pasižymi savita aura. Atėjęs į ją žiūrėti spektaklio jautiesi taip arti aktoriaus, taip arti pjesės, kad pojūčiai savaime suaštrėja. Aiškiai matai raukšles aktoriaus veide, nereikia įsitempti, kad išgirstum žodžius, tai, kas vyksta scenoje, įtraukia kone fiziškai ir atrodo, kad vyksta tavo gyvenime.

Jau senokai lankiausi šiame teatre, tad Artiomo Rybakovo režisuoto spektaklio „Vapsvos“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ labai laukiau. Buvau girdėjusi ir apie nelengvą spektaklio gimimą – dėl COVID 19 pandemijos premjera ne kartą buvo atidėta.

Lenkijos pilietybę turintis ir Varšuvoje gyvenantis rusų kilmės dramaturgas Ivanas Vyrypajevas šį savo kūrinį vadina mylimiausiu. Pjesė išoriškai pakankamai trumpa ir neįmantri. Pjesė viduje – giliai kapstanti. Trys veikėjai – vyras su žmona ir jų draugas. Porą vaidina Kęstutis Cicėnas su Žygimante Jakštaite, jų seną draugą – Laurynas Jurgelis.

Prasidėjęs nuo gana buitinės scenos (vyras kamantinėja žmoną, koks vyras ją lankė anądien šeimos namuose) spektaklis įsisuka į raizgalynę melo, paslapčių, nuoskaudų, neištikimybės, nepasitenkinimo ir t.t.). Viskas taip susipina, kad pakvimpa absurdu ir humoru, kas ir yra Ivano Vyrypajevo firminis ženklas.

Įdomu tai, kad spektaklio pabaiga yra jokia. Kaip viskas buvo iš tiesų ir kuo tai baigėsi, gali susigalvoti pats.

Pusantros valandos spektaklyje prabėgo labai greitai, o jausmas išėjus namo liko šiltas ir šviesus. Puikus aktorių trio, puikus režisūrinis darbas. Žinot tą posakį „ne mano diena“? Tai man su „Vapsvomis“ atvirkščiai – „buvo mano diena ir mano spektaklis“. Nuoširdžiai rekomenduoju pamatyti ir jums.

P.S. Kai rašau šį įrašą, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta spektaklio pagal I. Vyrypajevo pjesę „Girti“ repeticijos. Intriga dviguba – spektaklį pirmą kartą režisuoja pats dramaturgas. Savaime aišku, bilietas kišenėje. Savaime aišku, pirmoje eilėje.

P.P.S. Kauno nacionaliniame teatre šiuo metu taip pat rodomas spektaklis „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, pastatytas režisierės iš Sakartvelo.

***

Spektaklio „Vapsvos“ režisierius Artiom Rybakov

Išsamiau: www.okt.lt

Premjera 2020-04-01

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Austerlicas

07 Trečiadienis Spa 2020

Posted by Donata in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, Austerlicas, Jaunimo teatras, Krystian Lupa, premjera, spektaklis, Valentinas Masalskis

Kad ir kaip mėgstu teatrą, šį rudenį nepuolu pirkti bilietų į visas premjeras iš eilės. Kaukių dėvėjimas teatre, baimė pasigauti koronavirusą neretai nulemia, kad šį sezoną į teatrą neinu dažnai. Tačiau būna ir išimčių – štai lenkų režisieriaus Krystiano Lupos statomą spektaklį „Austerlicas“ pagal W.G. Sebaldo knygą labai (na, labai, labai) norėjau pamatyti, tad nusprendžiau eiti į premjerą gyvai.

Nesidomėjau spektaklio trukme iš anksto, tad man buvo staigmena, kad jis išties netrumpas – 5 val. 30 min. Laimė, vėdinimas Jaunimo teatro salėje veikė puikiai, tad kaukės dėvėjimas nesudarė jokių nepatogumų, o mes, žiūrovai, sėdėjom kas antroje kėdėje.

Krystianas Lupa sužavėjo prieš kelerius metus Nacionaliniame Dramos teatre pastatęs „Didvyrių aikštę“. Tas neskubrus ir gilus spektaklis man paliko kuo geriausius atsiminimus. Naujajame darbe išties jaučiau tą patį režisieriaus braižą. Tyliai, ramiai, be šokiruojančių detalių, keiksmažodžių ar neoninių šviesų režisierius sukuria tokią įtampą scenoje, kad, rodos, gali ją peiliu pjaustyti.

Pagrindiniu smuiku spektaklyje grojo dviese – Valentinas Masalskis, vaidinęs autorių, bei Austerlicas – Sergejus Ivanovas. Pastarasis vaidmuo man pasirodė silpnesnioji grandis. Austerlicas per visas penkias valandas buvo pernelyg statiškas ir vienodas. Keičiasi santvarkos, keičiasi jo vardas, tapatybė, patirtis, o jis visada toks pats. (Iš viso romano laikas apima šešis dešimtmečius nuo 1939-ųjų iki XX amžiaus pabaigos).

Austerlico istorija negali palikti abejingų – abu tėvai patenka į holokausto girnas, o jis vadinamuoju Vaikų traukiniu išgabenamas į Didžiąją Britaniją, kur užauginamas globėjų šeimoje. Tik vėliau iš atminties išnyra praeities trupiniai ir Austerlicas leidžiasi ieškoti prarasto savęs.

Tam tikros scenos pasirodė pernelyg ištęstos, o kai kurios – ir visai nereikalingos (klaidžiojantis vaikas, kurį vaidino Girius Liuga). Ir, panašiai kaip „Didvyrių aikštėje“, veiksmas pagreitį įgauna labai iš lėto. Bet neapsigaukit ir neskubėkite per pertrauką eiti namo – kiti spektaklio veiksmai bus visai nepanašūs į pirmą.

Po „Austerlico” 2001-aisiais rašytojas buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. Deja, tais pačiais metais mirė. Lietuviškai „Austerlicas“ dar neišleistas. Bet planuojamas. Laukiu!

**

Režisierius: Krystian Lupa

Premjera: 2020. 09. 23

Daugiau apie spektaklį: Valstybinis Jaunimo teatras

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

C. Brandau. TRIJULIS AUKŠTYN KOJOM

24 Ketvirtadienis Geg 2018

Posted by Donata in Spektakliai vaikams, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

atsiliepimai, glušajevas, kriaučionytė, Nacionalinis dramos teatras, premjera, spektaklis, spektaklis vaikams, trijulis aukštyn kojom, vaikiškas spektaklis

Mažiems vaikams skirtas spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasitaiko nedažnai. Netgi, sakyčiau, labai retai. Iki dabar repertuare buvo galima rasti „Raudonkepurę“  (aprašiau ČIA) ir „Kaulinį senį ant geležinio kalno“. Tad Giedrės Kriaučionytės režisuotas „Trijulis aukštyn kojom“ pagal vokiečių dramaturgo Carsten Brandau pjesę buvo iš tiesų laukiamas įvykis. Šeimų, kurios mėgsta su vaikais lankytis teatre, daugėja. Taip sakau matydama, kaip kitų teatrų repertuaruose ima atsirasti vis daugiau spektaklių mažyliams (netgi kūdikiams), kaip kuriasi privatūs specializuoti teatrai vaikams (pavyzdžiui, „Pradžia“ teatras vaikams Vilniuje).

Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ anonse rašoma, kad jis skirtas 4-7 metų vaikams, tačiau šįkart, manau, yra būtent tas atvejis, kai amžiaus ribų nebūtina paraidžiui laikytis. Vaidinimas gali prikaustyti ir trimečio, ir pradinuko dėmesį.

image_13_90316060

Mažiau kaip valandą trunkantis spektaklis vyksta teatro trečiame aukšte esančioje studijoje, visiems žiūrovams sėdint ratu ant minkštų pagalvėlių.  Scenografas Vladas Suncovas sukonstravo šviečiančią piramidę, kuri spektaklio metu transformuojasi, o kostiumų dailininkas Antanas Dubra sukūrė įspūdingus apdarus trims spektaklio aktoriams. Susipažinkime su jais: Marius Čižauskas – vienulis, mėgstantis tvarką ir būti pirmas. Jovita Jankelaitytė – dudulė, visada antra ir niekada pirma. Trečiasis – Kirilas Glušajevas – spektaklio maištininkas, apverčiantis vienulio ir dudulės pasaulį, įrodantis, kad kitoks – nebūtinai blogas, kad draugystę reikia branginti, kad skaičiuoti galima ne tik „vienas, du, trys“, bet ir „vienas, trys, du“. Arba „vienas, vienas, trys“.

Spektaklis man pasirodė labai saikingas: saikingai taikli muzika, saikingas aktorių bendravimas su žiūrovais, neperkrautas siužetas, saikingas žaidimas šviesomis ir garsais. Visko ne per daug ir ne per mažai. Pavadinčiau tai didele vertybe šiais laikais, ypač palyginus su kitais vaikiškais spektakliais, kuriuose neretai norisi užsikimšti ausis ir užsiklijuoti akis.

***

Režisierė Giedrė Kriaučionytė

Premjera 2018 05 24

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt 

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

KITAS KAMPAS. Nuostabūs dalykai

12 Pirmadienis Vas 2018

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

glušajevas, kitas kampas, monospektaklis, Nedzinskas, Nuostabūs dalykai, premjera, spektaklis, valstybinis mažasis teatras, vmt

Tai yra spektaklis, kuris, ko gero, pakoreguos mano iki tol turėtą asmeninį (įsimintiniausių/mėgstamiausių) spektaklių top’ą.  O juk dar dvejojau, eiti ar neiti į jį. Mat nutiko toks keistas dalykas – pirkdama bilietą internetu „Tiketoje“ kažkaip sugebėjau nusipirkti bilietą į 20.30 valandos rodymą (nors tądien buvo ir 18 valandos spektaklis).  Man, vyturių karalienei, eiti į teatrą 20.30 atrodė sunkiai įmanomas dalykas. Mission impossible. Paprastai tokiu metu mano organizmas yra įjungęs konoriišmanęsašpusiaumiegu režimą. Visgi susikaupiau ir nuėjau.

27331870_10157157578365884_230339326087586164_n

Tą vakarą lengva nebuvo ne tik man. Aktorius Martynas Nedzinskas tądien monospektaklį vaidino du kartus. Žinokit, sunkiai galiu suvokti, KAIP TAI ĮMANOMA? 18 valandą scenoje pirmasis pasirodymas, 20.30 valandą – antrasis. Nežinau, koks buvo pirmasis spektaklis, bet vėlyvasis – nuostabus.

Jeigu iki šiol galvojote, kad teatro „Kitas kampas“ spektakliai yra skirti tik pasijuokti ir atsipalaiduoti jaunimui, kuris šiaip neina į teatrus, galvokite iš naujo. Naujausia „Kito kampo“ premjera – spektaklis „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncan Macmillan pjesę yra visiškai kitoks, negu ankstesnieji „Kito kampo“ pasirodymai. Taip, joje improvizuojama, taip, joje į sceną lipa žiūrovai iš salės, taip, čia daug kvatosite, bet taip, čia jūs ir verksite kartu su herojumi, nes aptariami dalykai yra labai aktualūs, rimti ir jautrūs.

1992 -ieji. Septynmetis Martynas su tėčiu, mama ir šuniu gyvena Klaipėdoje. Pirmoji Martyno netektis – mylimo augintinio mirtis. Po kiek laiko berniuko laukia dar vienas išbandymas: į mokyklą atvažiavęs tėtis nusiveža sūnų į ligoninę, kur paguldyta jo nusižudyti bandžiusi mama. Tą dieną Martynui ir kyla mintis sudaryti sąrašą nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi. Sąrašas vis ilgėja ir ilgėja. Martynui – septyniolika.  Dar vienas mamos bandymas žudytis. Martynas studentas. Martyno pirmoji meilė. Vedybos.  Neapleidžiantis kaltės jausmas. Mintys apie savižudybę. Skyrybos. Mamos laidotuvės. Sąrašas vis didėja ir didėja. Ir paskutinis, milijonasis, nuostabių dalykų sąrašo įrašas: „Aš pats. Užtai, kad gyvenu“.

Visada lengviausia yra kritikuoti. Tačiau šįkart nelabai turiu ką kritikuoti, todėl rašyti man nelengva. Šimtą kartų bravo Martynui Nedzinskui, kuris scenoje sukūrė stebuklą. Jis juokėsi ir verkė, sutramdęs ašaras vėl juokėsi… Tikriausiai tai ir vadinama didžiausia aktoriaus meistryste. Ačiū režisieriui Kirilui Glušajevui už spektaklio idėją, preziciškai atkurtas 20 dešimtmečio Lietuvos gyvenimo detales ir ačiū spektaklio kompozitoriui Dmitrij Golovanov, kuris palaikė Martynui kompaniją scenoje.

Nežinau, kaip jautėsi salės dauguma, kurią sudarė tikrai jauni žmonės, tačiau mano kartos žmogui, kuris turi mamą ir jau pats turi vaikų, spektaklio tema yra be galo artima.

Aš net neabejoju, kad pasaulyje yra milijonai nuostabių dalykų, dėl kurių buvo ir yra verta gyventi. Jeigu bent sekundę tuo dvejojate, ateikite į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pasisemti vilties. Apie rimtus dalykus čia kalbama su šypsena. Ir tai yra nuostabus dalykas.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2018.02.11

„Kito kampo“ namai feisbuke – ČIA.

 

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

CINKAS

30 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Cinkas, Jaunimo teatras, Nekrošius, premjera, spektaklis, teatras

Pirmą kartą Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje lankiausi būdama antro kurso studentė. Man, atvykusiai iš mažo miestelio, kur ne tik teatro, bet ir kino teatro nėra, veiksmas scenoje priminė kosmosą. Žiūri ir nieko nesupranti. Laimė, šalia buvo apsišvietusi kursiokė iš Vilniaus, kuri paslaugiai man aiškino, kad „Nekrošiaus spektaklius reikia mokėti šifruoti“. Štai, mėtosi scenoje du aktoriai kamuoliu, – čia ne šiaip sau. Čia jų pykčio scena. Apsižodžiavimas nepratariant nė žodžio. Nuo tada į kiekvieną šio režisieriaus spektaklį einu kaip į kokį protmūšį: ar suprasiu, ką jis man sako, ar nesuprasiu.

Jaunimo teatre režisierius pastatė spektaklį po 26 metų pertraukos. Kai vasarą pirkau bilietą į būsimą premjerą lapkričio 29 dieną, ant bilieto buvo parašyta „Švytėjimas“. Likus gal mėnesiui iki spektaklio, jo pavadinimas iš „Švytėjimo“ virto „Cinku“.

24271384_10213419679514041_2034905059_o

Dviejų dalių pustrečios valandos trukmės spektaklis sukurtas pagal Svetlanos Aleksijevič knygas. Spektaklis apima dvi temas: Afganistano karą ir Černobylio avariją. Pasakojimus jungia pačios rašytojos personažas, kurią talentingai vaidina Aldona Bendoriūtė.

Buvau nusipirkusi bilietą į pirmos dienos premjerą, bet labai nustebau, kad vietos salėje buvo neužpildytos. Tikėtina, kad kvietimus ne visi garbūs žmonės atsiėmė, kaip kitaip paaiškinsi tuščias vietas (ir net eiles), kai Tiketa rašo, jog sold out. Spektaklis vėlavo. 5 minutes. 10 minučių. 18.15 val. į salę įžengus pirmajam faktiniam atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovui, salėje šviesos užgeso po kelių sekundžių. „Aaa, štai ko mes laukėm“, – pusbalsiu replikavo balsas iš už nugaros. Įdomiai taip, pagalvojau. Kaip kokiais senais laikais laukdavo svarbaus partijos veikėjo, be kurio negali prasidėti renginys.

 

Spektaklis yra būtent apie anuos laikus. Apie sudaužytas žmonių sielas, sulaužytus stuburus ir cinko karstus, kurie mamoms grąžindavo jų vaikus iš Afganistano. Didvyrius. Žudikus.

Černobylio temai spektaklyje liko kiekybiškai mažiau vietos.

Mano kartos žmonėms spektaklyje aptariamos temos žinomos geriau, negu, pavyzdžiui, dvidešimtmečiams. Ir, tegul atleidžia man teatro dievai, šiandien, kai aplink mus yra kitokių grėsmių ir iššūkių, Svetlanos Aleksijevič knygose aptariamos temos man neatrodo labai aktualios. Atvirkščiai, gal net kiek pavalkiotos, žinant, kad į Černobylio atominės elektrinės prieigas organizuojamos net komercinės ekskursijos visiems norintiems.

O kaip su tais simboliais? Buvo, buvo jų. Tačiau buvo ir labai daug rišlių tekstų, tarsi apsakymų, įdėtų į pasakotojų lūpas. Taigi, šįkart į Nekrošiaus „Cinką“, manau, gali eiti visi. Ir antro kurso studentė iš kaimo, ir tie, kas po 6 valandas trunkančių kitų režisieriaus spektaklių buvo pasižadėję kojos nekelti į jo spektaklius.

Tarp kitko, kitą kartą nepirksiu bilietų į pirmos dienos premjerą, nes į ją susirenka tiek garsenybių ir žinomų žmonių, kad kyla rizika, jog veiksmas salėje ir fojė bus įdomesnis už veiksmą scenoje.

***

Režisierius Eimuntas Nekrošius

Premjera 2017-11-29

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje

 

 

 

 

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Moljeras. TARTIUFAS

16 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

komedija, Koršunovas, Nacionalinis dramos teatras, ndt, premjera, samuolytė, savickas, spektaklis, tartiufas, teatras

Kokį aktorių laikote savo idealu? Šį klausimą aktoriui Giedriui Savickui žurnalistė uždavė viename interviu 2013 metais (čia).  „Salvijus Trepulis“, – atsakė tąkart jis. Ir štai, po ketverių metų, Giedrius su Salvijumi atsidūrė vienoje scenoje ant vieno permatomo plastikinio suoliuko. Giedrius – Tartiufas, Salvijus – juo aklai tikintis Orgonas.

Vienas garsiausių komedijos žanro meistrų Moljeras, o tiksliau – Žanas Batistas Poklenas – gimė 1622 metais. Komediją apie apgaviką ir prisitaikėlį Tartiufą, sėkmingai mulkinantį Orgono šeimą, jis parašė 1664 metais. Kaip tokią pjesę suvaidinti 2017 metais? Klausimas, į kurį pabandė atsakyti režisierius Oskaras Koršunovas. Tiesa, ne iš pirmo karto.  Numatyta premjera prieš metus atšaukta buvo likus vos savaitei iki pirmojo pasirodymo. Plakatai, lankstinukai atspausdinti, bilietai išpirkti ir še tau – spektaklio nebus. Oficiali Nacionalinio dramos teatro vadovų pozicija buvo, kad spektaklis iki galo neišbaigtas, jis atidedamas neribotam laikui „dėl režisieriaus ligos“.

Taigi, kai 2017 metų rudenį pasklido informacija, kad „Tartiufas“ sugrįžta, teatro mylėtojų gretose kilo sujudimas. Bilietai buvo šluojami, teatro fojė šnabždamasi, tai ką gi parodys Koršunovas TOKIO ypatingo savo „uždraustame“ spektaklyje?

O parodė jis vienos dalies, 1 val. 50 minučių trukmės spektaklį, kuris nebuvo nei labai linksmas, nei pasižymintis išskirtiniais režisūriniais sprendimais. Eiliuotas 17 amžiaus tekstas įdėtas į šiuolaikiniais rūbais pasipuošusių aktorių lūpas. Suvaidinę mizanscenas jie bėgdavo parūkyti į šalia scenos esantį kambariuką, o ten jų laukdavo operatorius su kamera, kuris užkulisinius aktorių veiksmus ir vyksmus tiesiogiai transliavo didžiuliame ekrane.

Išskirčiau scenografo Vytauto Narbuto indėlį į spektaklį – žalia žole ir krūmais „apželdinta“ scena atrodė tikrai išskirtinai.

23659957_10213318564626232_866984458_o

Nesudrebėjo režisieriaus ranka parenkant aktorius – Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Toma Vaškevičiūtė scenoje nardė kaip žuvys po ledu. Rasa Samuolytė tai išvis kažkokį jaunystės eliksyrą yra išradusi. Aš kiek prisimenu, ji jau kokius 20 metų atrodo taip pat. Nenustebsiu, jei ir po 20 metų taip atrodys.

Viena mano bičiulė, spektaklį mačiusi anksčiau už mane, replikavo, kad jai šis spektaklis kažkuo priminė „Domino“ teatro komedijas (draugai žino, kad man žodis „Domino“ semantiškai rikiuojasi ties žodžiais „rupūžė žalioji“, „kičas“, „prastas skonis“, „cukrus“). Bet man taip nepasirodė. Ne. „Tartiufas“ man buvo visai nejuokingas ir ne lėkštas. Jis toks labiau tragiškai dramatiškas. Sutinku su visais, kurie sakė, kad per šimtus metų „Tartiufas“ neprarado aktualumo. Tartiufas yra apie mesijus, kurie mums susuka galvas; apie politikus, jų pažadus ir rinkėjų gundymus; apie tuščiavidurius žmones, kuriais mes susižavime ir pametame dėl jų galvas.

Spektaklio išvakarėse dėdės Goglo padedama online perskaičiau „Tartiufą“. Tačiau to tikrai nebūtina daryti – net ir nežinant veikėjų ar teksto, spektaklyje viskas bus aišku. Tiesa, pabaiga kardinaliai skiriasi nuo tikrosios pjesės pabaigos.

Šis spektaklis, gal ir pats to nenorėdamas, tapo labiausiai gandais apipintu šio sezono spektakliu. Po tokio piar’o, savaime suprantama, bilietai perkami su vėjeliu. Jei eisite, įsigykite juos iš anksto.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2017.09.27

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

A. Herbut. LOKIS

29 Sekmadienis Spa 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Lokis, Nacionalinis dramos teatras, premjera, Savičenko, Sodeika, spektaklis, teatras

Įsivaizduokite, kad jūs gyvenate ramiame, eiliniame Lietuvos kaime. Čia kartais koncertuoja kaimo kapelos, mokyklos vaikų choras, užsuka pagyvenusios pop žvaigždės, nesibodinčios koncertuoti “kultūrnamiuose“, per valstybines šventes užklysta ir koks B kategorijos klasikinės muzikos dainininkas. Ir štai pirmą kartą pas jus surengiamas toks pusiau andergraudinis, pusiau techno muzikos vakarėlis. Garsas jame toks, kad, rodos, smegenys neatlaikys decibelų, o nuo šviesų efektų vartytis ima ne tik akys, bet ir žarnos pilve.

Tai štai tokį patyrimą turėjau vakar, kai apsilankiau lenkų režisieriaus Łukasz Twarkowski režisuotame spektaklyje „Lokis“ (kirtis ant O, antrame skiemenyje I trumpoji). 2015 metais Auksiniu scenos kryžiumi už vaizdo projekcijas spektaklyje “Didvyrių aikštė“ apdovanotas Łukasz užvirė Lietuvos žiūrovams tikrą pragarą scenoje. Tris su puse valandos trunkantis šviesų ir garsų šou buvo šiek tiek paįvairintas aktorių vaidyba, bet ne ji čia buvo svarbiausia. Tokio žanro spektaklio Lietuvoje tikrai nebuvau mačiusi, neveltui kai kas jį vadina net ne spektakliu, o performansu ar instaliacijų šou. Teigiamai vertinu ir tai, kad spektaklio kūrėjai pasirinko N-18 amžiaus cenzą ir afišose naudoja įspėjamąjį prierašą būsimiems žiūrovams: “Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas“.

Spektaklį pamačiau, kaip sakoma, „per Marytės plauką“. Mat atėjusi numatytu laiku prie Nacionalinio Dramos teatro, sutikau stoviniuojančių žmonių „kamštį“ ir atsiprašinėjančius darbuotojus, kad spektaklis nukeliamas kelioms valandoms, „nes yra techninių problemų“. Laimė, jos per kelias valandas buvo išspręstos, nes kai pamačiau spektaklį, supratau, kad jis tikrai neįmanomas, jei būtų bent menkiausia techninė kliūtis. Spektaklio šerdis ir yra techniniai jo sprendimai – efektai, garsas, šviesos, vaizdo projekcijos, po sceną važinėjantys kaktusai, muzika. Beje, spektaklio kompozitorius Bogumił Misala – nusipelno didžiausių pagyrimų.

Spektaklio dėlionė susideda iš trijų skirtingų detalių: Prospero Merimee (1803–1870) novelės “Lokis“ motyvų; istorijos, kuomet prancūzų roko grupės „Noir Désir“ vokalistas Bertrandas Cantat viename Lietuvos viešbučių nužudė savo mylimąją, žinomą prancūzų aktorę Marie Trintignant bei tragiško likimo fotografo Vito Luckaus gyvenimo akimirkų. Pjesės dramaturgė Anka Herbut tikrai drąsi moteris, pabandžiusi šias tris skirtingas istorijas sumazgyti į vieną kamuolį.

Visi aktoriai spektaklio metu vaidino kelis vaidmenis – buvo minėtų trijų istorijų personažai bei įkūnijo pačius spektaklio kūrėjus – režisierių, kompozitorių, dramaturgę ir t.t. Iš tiesų žodis „vaidino“ šiame spektaklyje gal ir nelabai tikslus. Labiau tiktų – „atliko“, „dalyvavo“ arba tiesiog „buvo“. Kiekvienas spektaklio aktorius scenoje atrodė taip, lyg būtų „suaugęs“ su savo vaidmeniu: šoko įtikinamai, kalbėjo įtikinamai, mirdavo įtikinamai, gimdė įtikinamai, dainavo įtikinamai, žudė įtikinamai. Be galo taikliai atspindėti personažai! Aš būčiau jais patikėjusi net ir tokiu atveju, jei jie būtų vaidinę juodame fone anei be jokio efekto.

Pirmoji spektaklio dalis – ilgesnė ir dramaturgiškai aiškesnė. Po jos pirmoje salės eilėje (aš sėdėjau antroje) suskaičiavau atsilaisvinusias 5 vietas. Kažkam neišlaikė nervai. Po antrojo veiksmo supratau, kad išėjusieji gal labai daug ir neprarado. Kai kurie epizodai antrame veiksme buvo kartojami, o didžiausią jo dalį užėmė beprotišku garsu leidžiama muzika, šviesų blykčiojimas ir aktorių šokis scenoje. Nuo šviesų man pasidarė bloga, tai kurį laiką pabuvau užsimerkusi (nors jaučiau blyksėjimą net ir tada, – kiaurai skrodė).

Kadangi į spektaklius einu tikrai dažnai, galiu konstatuoti, kad net ir po šiaip sau spektaklio lietuviai mėgsta garsiai ir ilgai ploti. Vakar nustebau, kad po „Lokio“ plojimų buvo mažai (aktoriai neturėjo progos sugrįžti iš užkulisių ir nusilenkti dar kartą). Tačiau kažin, ar žiūrovai neplojo dėl to, kad jiems nepatiko. Gal labiau dėl to, kad jie patyrė tam tikrą teatrinį šoką ir iš karto negalėjo adekvačiai įvertinti to, ką matė?

Po spektaklio užsukau ten, kur teatre per pertraukas rikiuojasi ilgiausios moterų eilės. Už manęs stovėjusių moterų (apie 60 metų) dialogas:

-Aš, aišku, ryt paskambinsiu ir padėkosiu už bilietus. Bet liežuvis neapsivers pasakyti, kad patiko.

-Tai tiesiai šviesiai ir pasakyk, kad “mes dar nepriaugom tokiam teatrui“, jis labiau jauniems skirtas.

***

Režisierius Łukasz Twarkowski

Premjera 2017 m. rugsėjo 14 d.

Daugiau apie spektaklį “Lokis“ – teatro svetainėje.

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

Agnese Rutkeviča. Gyvūnas (KU KŪ)

12 Šeštadienis Lap 2016

Posted by Donata in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

Mažoji salė, Nacionalinis dramos teatras, premjera, Repšys, Sakalauskas

Į šį spektaklį patekau ne iš pirmo karto. Mat numatyta premjera Nacionaliniame dramos teatre 2016 metų rugsėjį neįvyko ir buvo perkelta vėlesniam laikui. Nėra malonus atvejis: turi eiti į teatrą pasikeisti bilietų, gali rašyti dėl pakeitimo elektroninį laišką, na, ir trečias variantas –  į pirktus internetu bilietus gali numoti ranka ir tiesiog susigrąžinti pinigus. Nusprendžiau pasikeisti. Su teatro vadybininke susirašinėjau pusdienį (“Parašykite, kokios buvo jūsų vietos ”, “Kokią dieną ir valandą norite spektaklio” ir t.t.).

Pasirinkau šeštadienį ir 15 valandą. Labai įdomus laikas spektaklio premjerai, ar ne? Pusiau vaikiškas, pusiau ne.

Mažojoje salėje rinkosi publika: su gėlėmis, spėju, buvo kūrybinės trupės pažįstami ir giminės, mačiau daug teatro veidų – aktorių, režisierių, kurie atėjo pažiūrėti kolegų darbo. Buvo ir tokių, kurie atėjo nežinodami, kur pataikė. Mat šiais metais teatras žaidė žaidimą “Pirk bilietą į premjerą pigiai, bet nežinodamas, koks tai spektaklis“. Viena pagyvenusi dama, sėdėjusi šalia manęs, kitai pasakojo, kad per šią akciją pirko bilietus į dvi premjeras. Pataikė į šį spektaklį. Dabar galvoju, jei būtų žinojusi, kad tai šiuolaikinė dramaturgija su šimtu keiksmažodžių per dvi valandas, kažin, ar būtų taip pasirinkusi…

Ne visiems žiūrovams užteko kėdžių – visai netoli manęs ant laiptelių sutūpė aktoriai R.Cicėnas, T.Gryn ir R.Valiukaitė. Tai truputį blaškė – iš pradžių neapsisprendžiau, kur žiūrėti – į sceną ar į savo teatro dievukus, sėdinčius tau palei kojas.

Latvių dramaturgė Agnese Rutkeviča pjesę parašė, kai pietaudama savo namų virtuvėje išgirdo vieną radijo laidą. Joje buvo galima paskambinus kažką pirkti, parduoti… Tekstas tąkart skambėjo panašiai taip: “Dovanoju vilkšunį”. Ši akimirka ir įkvėpė trisdešimties metų neturinčią kūrėją sukurti tai, ką atėjau pamatyti šiandien.

Pagrindinius Janio ir Karlio vaidmenis vaidina aktoriai, dėl kurių tikrai verta ateiti į teatrą net su sulaužyta koja – Arūnas Sakalauskas ir Marius Repšys. Jie scenoje įkūnija du brolius, kurie gyvena kažkur kaimo glūdumoje, su griūvančiu ant galvos stogu ir prisiminimais apie mirusią mamą, kuri, panašu, kol gyva buvo, dar kažkaip laikė juos už vadelių. Dabar, kai vadelių nėra kam laikyti, broliai tiesiog kirmija, leisdami dienas trobelėje – vienas dienų dienas guli lovoje, klausydamas radijo laidų (mėgstamiausia laida ta, kurioje galima kažką pirkti ir parduoti), kitas kažkur dingsta visai dienai. Kaip paaiškėja vėliau, eina į mokyklą, nes nori baigti mokslus, kurių nebaigė jaunystėje. Na, ir kas, kad 50 jau ant nosies…

Mano mylimi talentingieji aktoriai šiame spektaklyje vaidina itin pilkus, nykius, neįdomius  personažus, tokius, į kuriuos gatvėje niekada neatkreiptum dėmesio.

-Tu lochas!, – rėkia vienas brolis kitam.

– O tu – subinkrušys, – atkertas anas.

Gyvenimą broliams sujaukia dailioji radijo laidų vedėja Inga, kurią vaidina Toma Vaškevičiūtė. Efektingoji moteris ką tik palaidojo mamą ir, apimta neaiškių emocijų, po pokalbio su savo vedamos radijo laidos klausytoju Janiu nusprendžia atvažiuoti pas jį į atkampų kaimą.  Kas vyko toliau, nepasakosiu, pasakysiu tik tai, kad vyko kažkas keisto.

Iš principo tai, kas vyko pjesėje, man  žinoma ir matyta. Esu mačiusi ir patyrusi kaimo gyvenimą su visais jo „kvietkeliais“ – degradavusiais bedarbiais, alkoholiu, tinginyste, sueižėjusiais lūšnų langų stiklais ir po kaimą  lakstančiais alkanais šunimis.

Bet jeigu jūs nesate to matę kitur, tik laidoje „24 valandos“, ateikit.

Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro salėje, trukmė – 2 valandos be pertraukos.

***

Agnese Rutkeviča. Gyvūnas (KU KŪ)
Režisierius Rolandas ATKOČIŪNAS
Premjera – 2016 11 05
Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

Dalintis:

  • Click to share on Facebook (Opens in new window) Dalintis Facebook

https://www.facebook.com/vakarteatre

Blogą talpina WordPress.com.

  • Prenumeruoti Subscribed
    • VAKAR BUVAU TEATRE
    • Already have a WordPress.com account? Log in now.
    • VAKAR BUVAU TEATRE
    • Prenumeruoti Subscribed
    • Užsiregistruoti
    • Prisijungti
    • Pranešti apie pažeidimus
    • Toliau skaityti Skaityklėje
    • Valdyti prenumeratas
    • Suskleisti šį langelį
 

Loading Comments...