Režisieriaus Justino Vinciūno spektaklis „Pranašystė“ sukurtas pagal Peterio Handkės kūrybą. Šis austrų rašytojas 2019 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija už „paveikų darbą, su lingvistiniu išradingumu tiriančiu periferiją ir žmogaus patirties išskirtinumą“.

„Pranašystę“ Peteris Handkė sukūrė 1964 metais, būdamas 22 metų. Kūrinį galite paskaityti čia, ilgai neužtruksite, rekomenduoju: https://literaturairmenas.lt/poezija/peter-handke-pranasyste.

Kol P. Handkė nebuvo gavęs prestižiškiausios literatūros premijos, nebuvau apie jį girdėjusi. Nebuvau jo nieko skaičiusi, tad prieš kurį laiką iš bibliotekos parsinešiau kelias prozos knygas. Jau pirmą vakarą atsiverčiau prieš miegą paskaityti, bet iškrito iš rankų skaitant, užmigau. Bandžiau dar kartą po kelių dienų. Ir dar bandžiau, rezultatas buvo tas pats. Grąžinau knygas atgal į biblioteką. Gyvenimas per trumpas, o knygų prirašyta tiek daug.

Jaunimo teatre pamačiusi anonsą, kad režisierius Justinas Vinciūnas stato spektaklį „Pranašystė“ pagal P. Handkės kūrybą, supratau, kad lengva nebus, bet mane papirko aktorių sąstatas. Spektaklyje vaidina Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis, Algirdas Latėnas. Pamatyti šiuos vyriausiosios kartos Jaunimo teatro aktorius norėjosi be jokių išlygų, tad bilietą į mažytėje „99 salėje“ rodomą spektaklį nusipirkau iškart. Beje, jis kainavo įtartinai pigiai, vos 13 eurų, nors dar vyko premjeriniai rodymai.

Spektaklyje aktoriai virsta benamiais, toks visai suprantamas sprendimas, sakyčiau. Scenografija, kostiumai, muzika spektaklyje (mano akims ir ausims) derėjo puikiai. Tai, ką mačiau, gana nelengva apibūdinti žodžiais ir padėti į savo teatro patirčių spintelę. Ne, tai nėra įprastas spektaklis su veikėjais, siužetu, kulminacija, atomazga. Tai kažkas tarpinio tarp pjesės skaitymo ir spektaklio. P. Handkės kūrinys teatro scenoje transformavosi į lingvistinį performansą, kartais – muzikinį žodžių žaismės chorą. Toks kažkoks budistinis patyrimas, net nežinau, kodėl toks palyginimas šauna į galvą.

Spektaklis labai trumpas, trunka 1 valandą be pertraukos. Salėje 99 nėra sužymėtų vietų, tad atėjus galima sėstis kur tik norisi. Matomumas ir girdimimumas vienodai geras iš įvairių vietų.

Išeinant pro duris mane pasiekė dviejų jau lauke stovinčių jaunų žiūrovų dialogas.

Mergina:

-Manęs tai nesujaudino.

Vaikinas:

-O tave apskritai kas nors kada nors sujaudina?

Kam rekomenduoju? Trumpo teatro fanams, pasiilgusiems seniai matytų aktorių scenoje. Nesibaidantiems perkeltinių prasmių, poezijos ir filosofijos teatre.

Kam nerekomenduoju? Klasikinio teatro gerbėjams, kuriems reikia, kad būtų aiškūs veikėjai, veiksmas, atomazga. Tiems, kurie nori viską suprasti, ką mato ir girdi. Tiems, kurie nueis į spektaklį visiškai nepasidomėję, apie ką jis.

***

Režisierius Justinas Vinciūnas

Premjera 2024 10 29

Daugiau apie spektaklį: www.jaunimoteatras.lt