Vakar buvau teatre feisbuko paskyroje juokavau, kad per vieną savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gavau nemažą paukštienos dozę. Vieną savaitgalį buvau „Kino pavasario“ festivalio filme „Povas“, o lygiai po savaitės tame pačiame teatre žiūrėjau lenkų režisierės Annos Smolar premjerą „Paukščiai“. Jeigu neturit laiko skaityti toliau, iš karto galiu pasakyti, kad filmas teatre šįkart man paliko didesnį įspūdį negu spektaklis apie filmą.

Spektaklis pasakoja apie Alfredo Hitchcocko filmų žvaigždę Tippi Hedren ir didžiausia dalis skiriama kultinio siaubo filmo „Paukščiai“ filmavimo aplinkybėms. Filmas buvo sukurtas 1963 metais, o jame debiutavusi Tippi Hedren po premjeros tapo žvaigžde. Už tai sumokėdama neadekvačią kainą – režisieriaus emocinį smurtą, nesveiką kontroliavimą, seksualinį priekabiavimą ir pan. Spektaklis pastatytas remiantis publikuotais Tippi Hedren memuarais.

Prieš einant į teatrą akis buvo užkliuvusi už spektaklio anonso, kad pasakojimo veiksmas nebus linijinis. Tai reiškia, kad nuoseklios aktorės gyvenimo linijos spektaklyje nebus. Žiūrovui pačiam tenka nuspėti, iš kurio aktorės gyvenimo etapo yra viena ar kita spektaklyje vaidinama scena.

Dar vienas didelis spektaklio išskirtinumas yra tai, kad visi aktoriai įkūnija skirtingus vaidmenis. Štai  Augustė Pociūtė spektaklyje yra ir Paukštis, ir Tippi, ir režisieriaus asistentė ir t.t. Rasa Samuolytė irgi vietomis vaidina Paukštį, vietomis – Tippi, vietomis – mamą, asistentę, fotografę. Nelės Savičenko vaidmenys šiame spektaklyje: Paukštis, Tippi, filmo montuotoja, paukščių dresuotoja. Du spektaklio aktoriai vyrai – Rytis Saladžius ir Gediminas Rimeika – irgi vaidina Paukštį ir Tippi. Be to, dar pabūna tėvu, daktaru ir t.t. Toks vaidmenų pokeris visai smagus, nes vieną personažą gali pamatyti labai iš skirtingų pusių.

Mobingo darbe, seksualinės prievartos, galios viršenybės santykių temas režisierė Anna Smolar nagrinėjo ir kitame Lietuvoje pastatytame spektaklyje „Sulėtintai“ (mano įspūdis apie jį). Tad sakyčiau, kad naujame spektaklyje ji ištikima savo braižui. Didžiuma dalis spektaklio kūrybinės komandos (kostiumų dailininkė, scenografė, kompozitorius, choreografas, vaizdo projekcijų autorius) yra tarptautinė. Spektaklis be pertraukos trunka dvi valandas ir yra rodomas Naujojoje salėje.

Ar būtina spektaklį pamatyti? Jeigu patinka aktualiomis temomis ir moderniomis priemonėmis (jo, bus vaizdo projekcijų:) kalbantis teatras – taip. Spektaklis man pasirodė estetiškas ir nenuobodus, o grįžusi namo dar ilgokai guglinau apie pagrindinę spektaklio veikėją ir ją skriaudusį režisierių. Ai, ir dar vienas spektaklio privalumas – optimalus jo laikas, dvi valandos, sakyčiau, yra pats tas. Nors neabejoju, kad turime Lietuvoje režisierių, kurie būtų sugebėję ištempti spektaklį iki 4 valandų su dviem pertraukom. Ačiūdie, to nenutiko.

Neįtikėtinas sutapimas, bet tą savaitgalį, kai žiūrėjau spektaklį „Paukščiai“, pabaigiau skaityti Valerie Hemingway autobiografinę knygą „Bėgantys su buliais“ apie autorės santykius su Ernestu ir Gregory Hemingway’ais. Knygoje irgi buvo aprašomi sudėtingi santykiai tarp senstančio genijaus ir jaunos merginos. Absoliutus déjà vu.

***

Premjera: 2025 m. kovo 14 d.

Režisierė Anna Smolar

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt