„Sirenų“ festivalio dėka Vilniuje pamačiau Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklį „Patina“, režisierė Eglė Švedkauskaitė. Ačiū už tai, nes spektaklis paliko gerą įspūdį, buvo per trumpas ir baigėsi per greitai, mielai pažiūrėčiau ir antrą seriją, jeigu tokia būtų parašyta ir pastatyta teatre.

Žinot tą medinių kaladėlių žaidimą „Jenga“? Jame būna pastatytas bokštas iš daug mažyčių kaladėlių, kurias po vieną paeiliui traukia žaidžiantieji. Ištrauksi vieną – bokštas gali sugriūti, bet gali ir nesugriūti, tada teks traukti dar vieną, tikintis, kad nesugrius ir šį kartą. Būtent toks kaladėlių traukimo ir griūties laukimo jausmas mane buvo apėmęs pusantros valandos, kol tęsėsi spektaklis. Atrodo, dar vienas dialogas ir kad dės griaustinis (viso veiksmo metu lijo) taip, kad suduš visas scenoje esančios šeimos kiautas. Dar minutė ir pjesės herojai atsibus iš kažkokio košmariško sapno, pradės gyventi įprastai, mąstyti normaliai.

Absurdo drama yra taikliausias spektaklio apibūdinimas. Nes kaip pavadinti tai, kad šeimos motina (aktorė Nomeda Bėčiūtė) su savo suaugusiais vaikais elgiasi taip, kaip su keturmečiais. Antrąjį sūnų ji gimdė tik tam, kad jis taptų širdies donoru sunkiai sergančiam pirmagimiui. Dabar pastarajam 36 metai, o jis nė nesiruošia mirti. Negana to, paskutinio sveikatos patikrinimo metu motinai jaunas gydytojas pašnibždėjo, kad jos nuo gimimo sunkiu ligoniu laikomas Henrikas (aktorius Josif Baliukevič) yra sveikas. Jaunesnysis Albertas (Tautvydas Galkauskas), iki tol nuolankiai laukęs, kada galės savo širdį padovanoti broliui, staiga apsigalvoja ir sako norįs pats gyventi. Vyresnįjį Henriką palieka žmona, bet motina tą pačią dieną suorganizuoja jam antrą žmoną, našlaitę Magdaleną iš kaimynystės. Tiesa, Magdalenos vardas motinai nepatinka, tad nuo šiol ji vadinsis Viktorija. Magdalena-Viktorija (aktorė Inga Jarkova-Bučienė) sutinka tapti žmona ir mama Henriko kūdikiui. Vos spėjus suvirškinti, kas čia vyksta, skambutis į duris – apsigalvojusi (arba todėl, kad suvalgė visą pasiimtą maistą ir dabar yra alkana) grįžta pirmoji žmona (aktorė Aistė Šeštokaitė). Žodžiu, scenoje tiek reikalų, kad mama mia, tik laikykis…

Be jokių emocijų, tarsi mechaniškai, sakomi spektaklio dialogai itin dera prie sterilios Onos Juciūtės sukurtos scenografijos. Kambarys baltas, baltas, be jokio ryškaus akcento ar detalės. Lyg operacinė, tik joje operuojami ne kūnai, o preparuojami žmonių gyvenimai ir likimai.

Pati esu ir mama, ir dukra, ir marti, ir kaimynė, gal todėl spektaklyje suradau dalelę savęs. Ir visuomenės, kurioje gyvenu, atspindžių. Lauke prie lango pliaupiant lietui guli kraujuotas Albertas, o kambary motina su vyresniuoju sūnumi geria arbatą. Į Magdalenos/Viktorijos klausimą, ar nenueis pažiūrėti, kas nutiko Albertui, motina atsako paprastai: „Ne. Dabar mes geriam arbatą“. (Užvakar žiniasklaidoje buvo kilęs triukšmas dėl iš „Akropolio“ pavogto vaiko. Verkiantį berniuką pagrobėja Vilniuje vežė trimis autobusais, niekas tam nesutrukdė. Ko gero, visi tuo metu gėrė arbatą).

Spektaklio trukmė yra pusantros valandos be pertraukos. Motiną vaidinusi aktorė Nomeda Bėčiūtė 2023 metais buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kategorijoje „Moters vaidmuo“.

Labai laukiu kitų Lietuvos teatrų spektaklių Vilniuje. Pažadu, sėdėsiu pirmoje eilėje.

***

Režisierė Eglė Švedkauskaitė

Premjera: 2023 10 06

Išsamiau apie spektaklį: www.vsdt.lt