Žymos
menų spaustuvė, pasaka, saulė degutytė, spektaklis vaikams, stalo teatras, vaikams, vaikiškas spektaklis
Jeigu turite vaikų ir norite supažindinti juos su teatru, pradėkite nuo „Stalo teatro“. Sakau jums rimtai. Režisierės ir aktorės Saulės Degutytės įsteigtas teatras yra būtent tai, ko reikia mažo vaiko širdžiai ir akims. Teatro interneto svetainėje rasite visus jų rodomus spektaklius, o kai skaitysite anonsus, neužmerkite akių ties eilute, kur parašytas spektakliui rekomenduojamas vaiko amžius. Dažnai (oi, labai dažnai) tėvai į tai nekreipia dėmesio, ir be reikalo.
Spektaklis, kuriame apsilankėme su dukra, skirtas vaikams nuo šešerių metų ir jų tėvams. Pagal Selmos Lagerliof kūrinį “Legenda apie Kalėdų rožę“ sukurtas spektaklis trunka apie 45 minutes. Jis vyksta “Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje specialiai pastatytoje palapinėje, į kurią telpa nedaug žiūrovų. Tėvai susėda ant kėdžių, o vaikai – ant jiems priekyje paruoštų pagalvėlių.
Spektaklio pasakotojas (aktorius Arturas Varnas) neskubėdamas pradeda pasakojimą, kurį nuspalvina ant palapinės sienų rodomos projekcijos. Spektaklyje pasitelkiama veiksmo tapyba, scenografijai panaudoti Džoto di Bondonės (Giotto di Bondone) ir kitų ankstyvojo Renesanso dailininkų sieninės tapybos fragmentai. Spektaklio pasaka yra apie tai, kad kiekvienas mes širdyje auginame rožę. Tik tam, kad ji pražystų, širdis turi būti atvira geriems darbams, o ne pykčiui ar pavydui. Man pasakos mintis buvo labai graži, o dukra ne viską suprato, tad pakeliui namo turėjome progos pasiaiškinti.
Saulė Degutytė yra vaikų teatro burtininkė, nes ji paprasčiausiomis priemonėmis sukuria tokius reginius, kad belieka tik dar ir dar kartą stebėtis. Pasibaigus spektakliui, vaikams leido patiems išbandyti spektaklyje naudotą dažų liejimą ant stiklo. Tekšt, pakšt – ir prieš akis kuriasi magiškas spalvų raizginys. O įsivaizduokit, kai per projektorių jį padidina daug kartų, ir tas grožis ima stebuklingai lietis ant palapinės, kurioje tu sėdi, sienų… Nupasakoti sunku. Čia yra tas atvejis, kai geriau vieną kartą pačiam pamatyti, o ne tūkstantį išgirsti.
***