Vilniuje esančią „Menų spaustuvę“ aš labai myliu. Man patinka jos ankštas laukiamasis, mažos salės, keista rūbinė, amžiais prietemoje skendinti kavinukė ir, aišku, lankytojai. Pastarieji patinka todėl, kad daugiausia yra jauni. Kituose Vilniaus teatruose jauni sudaro tikrai ne daugumą žiūrovų, o tik nedidukę dalį. Kartais tokią nedidelę, kad su žiburiu reikia paieškoti. Kai ateinu į „Menų spaustuvę“, kišu veidą į šaliką. Arba į telefoną. Nes juk ir aš noriu būti jauna.

Vakar „Menų spaustuvės“ Juodoji salė buvo kupina, ne, tiesiog kaupina, jaunų žmonių. Čia buvo rodomas Aleksandr Špilevoj režisuotas spektaklis pagal jo paties pjesę „Neišmoktos pamokos“. Tiksliau, spektaklis-koncertas. Taip oficialiai lankstinukuose įvardijamas šis žanras. Viso spektaklio metu groja ir dainuoja „Colours of Bubbles“ grupė, scenoje vaidina keturiese – Aleksandr Špilevoj, Greta Grinevičiūtė, Paulius Markevičius ir Greta Petrovskytė.

Praėjo 15 metų nuo tada, kai pjesės herojai mokėsi 8 klasėje. Ką jie mokėsi, ko nesimokė, ką išmoko ir ko neišmoko – apie tai ir yra pusantros valandos trunkančios „Neišmoktos pamokos“. Spektaklio pavadinimas puikiai nusako tai, ką rasite spektaklyje – mes mokomės mokykloje daugybės dalykų, tačiau pačių svarbiausių dalykų taip ir neišmokstame.

Per kūno kultūrą  mus moko futbolo, krepšinio, netgi tinklinio paslapčių. Tačiau kūno paslapčių ir tuo labiau kūno kultūros mūsų nemoko.

Per lietuvių pamoką mes išmokstame, kad yra vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, bet mūsų kažkodėl neišmoko padėkininko. Mes neišmokstame padėkoti, neišmokstame atsiprašyti, neišmokstame išklausyti ir išgirsti kito žmogaus.

Per pertrauką mes išmokstame bėgti į valgyklą, alkūnėmis skindami visus, kurie pasitaiko kelyje. Reikia bėgti ir skinti, nes kitaip tave nuskins. O jei nuskins, tada tu atėjęs į valgyklą rasi atšalusius kiaulienos kotletus, kuriuose nėra mėsos, ir prispjaudytą arbatą. Mes išmokstame bėgti – per gyvenimą, santykius… Bet mes neišmokstame gyventi. Lėtai gyventi, besimėgaujant gyvenimu, santykiais, geru, o ne greitu maistu.

Mokykloje mes sužinome, kad dvi niekam nereikalingiausios pamokos yra tikyba ir etika. Jas „apdairus“ mokyklos direktorius tvarkaraštyje įrašo penktadienį pačias paskutines. Nes juk žino, kad aštuntokai šiaip ar taip į jas neateis. Jie ir neateina, taip ir nesužinoję, nei kas yra Dievas, nei kas yra Žmogus.

Ir kai penkiolika metų nešiojiesi užantyje pyktį tave aštuntoje klasėje kone mirtinai primušusiam klasiokui, vienintelis dalykas, kurį gali padaryti dėl savęs ir dėl jo, tai – priimti, apkabinti ir paleisti. Priimti. Apkabinti. Paleisti.

Kad nepadaryčiau nuodėmės ir nepameluočiau, prisipažinsiu, kad keliose vietose buvau suabejojusi spektaklio nuoširdumu. Man pasirodė, kad kai kuriuose etiuduose (iš viso spektaklio metu buvo 12 muzikinių – tekstinių kompozicijų) per daug tiesmukiškai išsakomas moralas. Na, sakymo tonas toks, lyg būčiau buvusi kažkokioje sektoje, o scenoje stovintis žmogus – pastorius, tuoj, tuoj įteigsiantis man savo tiesą. Bet tai truko akimirką, dauguma aktorių monologų buvo tikrai įtaigūs ir paveikūs.

Šįryt savo bičiulėms, pasakodama įspūdžius apie vakarykštį spektaklį, pasakiau tokią frazę: „Norėčiau, kad šį spektaklį pamatytų visi paaugliai“. Šįvakar (dabar, kai rašau, yra 23.21 val.) galiu papildyti: „Ir apskritai, visi“. Nes mes visi turim neišmoktų pamokų.

Ir aš, ir tu.

***

A. Špilevoj „Neišmoktos pamokos“

Spektaklis-koncertas rodomas „Menų spaustuvėj“