Tag Archives: OKT studija

Florian Zeller. MAMA

19 Antradienis Gru 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Ryte nė nenutuokiau, kad vakare pamatysiu Kirilo Glušajevo režisuotą spektaklį pagal prancūzo romanisto Florian Zeller pjesę „Mama“. Kaip visada pirmadieniais, planavau eiti į protmūšį, bet kolegei prasitarus, kad netyčia vakarui liko vienas bilietas į OKT studijoje rodomą premjerą, apsisprendžiau per pusantros sekundės. O gal net per vieną. Kodėl taip greitai pakeičiau vakaro planus, priežastis buvo viena – anonsuose mačiau, kad pagrindinius vaidmenis spektaklyje vaidina Rasa Samuolytė (mama) ir Dainius Gavenonis (tėvas). Tai vieni talentingiausių savo kartos aktorių, mano pamėgti nuo ankstyvųjų jų darbų O.Koršunovo ir kituose spektakliuose. Šiemet Rasa Samuolytė buvo paskelbta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate. Žinant, kad jos vyras aktorius Dainius Gavenonis Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavo prieš kelerius metus, galima drąsiai sakyti, kad tai unikalus šeimyninis duetas, pelnęs aukščiausius valstybės apdovanojimus.

Spektaklyje „Mama“ jie vaidina ilgamečius sutuoktinius, kurių vaikai užaugo ir išėjo iš namų. Vieną dieną dar verdi košes vaikams, glostai jų galvas, geri jų bučinius ir meilę, o kitą dieną atsikeli ryte ir aplink tuščia. Esi niekam nereikalinga, niekas nesako „Myliu“. Dukra išvažiavo toli ir namo grįžta taip retai, kad tuoj pamirši, kaip ji atrodo. Sūnus (aktorius Aurelijus Pocius) susirado merginą (Augustė Ona Šimulynaitė), į kurios namus persikraustė ir ne visada atsako į mamos žinutes. Kas belieka? Jai – migdomieji, alkoholis, nuobodulys leidžiant laiką namuose. Jam – darbas, darbas, dar kartą darbas. Gal dar slepiama jaunesnė meilužė ir gailestis iš proto pamažu išeinančiai žmonai.

Kadangi OKT studija Ašmenos gatvėje yra mažytė, žiūrovų telpa nedaug, čia spektakliai būna su minimumu rekvizito, o aktoriai vaidina per ištiestos rankos atstumą. Spektaklis „Mama“ idealiai tinka tokiam formatui – dialogai įgauna papildomos įtampos, narpliojamos psichologinės temos atrodo dar artimesnės.

Dviejų valandų trukmės (be pertraukos) spektakliui dinamikos suteikia režisieriaus sprendimas tą pačią sceną suvaidinti dar kartą, bet jau iš skirtingos perspektyvos. Štai vyras vėliau nei įprastai grįžta namo po darbo, žmona pasitinka jį įsiaudrinusi, kyla konfliktas. Dublis du: vyras grįžta po darbo vėliau namo, žodžiai sakomi tie patys, bet pokalbis su žmona išlieka neutralus, netgi pozityvus. Kaip tai įmanoma? Taigi va, kad įmanoma. Viskas yra mūsų pasirinkimas.

Pagrindinė spektaklio herojė, išgirdusi, kad savo meile dusina sūnų ir negali jo paleisti, stebisi: „Argi meilė gali būti per didelė? Negali. Arba myli, arba nemyli“ (cituoju iš atminties). Visgi meilės gali būti per daug. Ne tik per mažai. Apie tai ir yra šis spektaklis.

P.S. Pasibaigus spektakliui publika negailėjo plojimų, aktoriai ėjo lenktis gal tris kartus. Ir kas labiausiai mane nudžiugino, kad žiūrovai plojo… sėdėdami. Neskubėjo stotis ir bėgti į paltų medžioklę. Dėl to darau išvadą, kad spektaklis buvo tikrai geras.

Kam rekomenduoju? Mamoms, tėčiams, dukroms, sūnums.

Kam nerekomenduoju? Išsioperavusiems jausmus.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas.

Premjera 2023-12-17

Daugiau apie spektaklį: www.okt.lt

B. Kapustinskaitė TERAPIJOS

12 Ketvirtadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kai bilietas į šį spektaklį buvo kišenėje, Teatro dienos proga vyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai. Pavėlavau įsijungti TV, tad tos akimirkos, kai Birutė Kapustinskaitė gauna Auksinį scenos kryžių kaip geriausia metų dramaturgė už pjesę „Terapijos“, nemačiau. Prestižiškiausiam teatro apdovanojimui – Auksiniam scenos kryžiui – nominuota šiemet buvo ir šio spektaklio aktorė Rasa Samuolytė už Sonatos vaidmenį, tačiau jo negavo.

Šis Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis (nors skaičiau vieną  interviu, kuriame jis sakė, jog nebuvo čia ką režisuoti – pjesė tokia kinematografiška, dialogai natūralūs, kad įsikišimas minimalus) mano planuose buvo nuo pat jo premjeros dienos – 2017 metų pavasario.

Pirmiausia, kas viliojo, – tai galimybė vienoje scenoje pamatyti tiek fainų aktorių – čia vaidina ir Nelė Savičenko, ir Viktorija Kuodytė, ir Aldona Vilutytė, ir Gintarė Latvėnaitė, ir Rasa Samuolytė, ir Severina Špakovska, ir Indrė Patkauskaitė. Pastaroji, greičiausiai, pavadavo kažkurią kitą aktorę, nes nei spektaklio anonsuose, nei teatro puslapyje jos pavardės ties šiuo spektakliu nebuvo.

Antra, kas mane traukė į šį spektaklį – OKT teatro studijos erdvė Ašmenos gatvėje. Ji tokia mažutė, čia telpa tiek nedaug žiūrovų, kad visada pasijauti esantis labai arti aktorių. Tokios progos didžiosios teatro scenos nesuteikia.

Spektaklis trunka 1 val. 40 min. be pertraukos. Scenografija minimaliausia, kokia tik gali būti. Kėdės, siena, langas ir 7 aktorės scenoje.

Jeigu esate kažkokiu būdu asmeniškai patyręs, kad vėžys yra ne tik vandens gyvūnas, bet ir negailestinga medicininė diagnozė, šio spektaklio ramiai negalėsite žiūrėti. Šešios vėžiu sergančios moterys, gyvenančios vienoje palatoje, jų (ne) susitaikymas su liga, santykiai su namuose likusia šeima, vaikais ir viena su kita –  šio spektaklio šerdis.

Po spektaklio aktorės ėjo ir ėjo nusilenkti į sceną, žmonės plojo ir plojo. Kiek spėjau pamatyti, sausų akių salėje buvo nedaug.

Aš po spektaklio tradiciškai ėjau iki artimiausios 2 troleibuso stotelės, kad grįžčiau namo. Ir ką jūs manot – prieinu, o ji visa išklijuota socialinės reklamos apie vėžį plakatais, raginančiais tikrintis ir laiku pastebėti ligą. Gal pradėti tikėti ženklais?..

***

Birutė Kapustinskaitė TERAPIJOS

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2017.03.11

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

I. Vyrypaev ŠOKIS DELHI

03 Šeštadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mano pastarojo pusmečio atradimas – feisbuke esanti grupė „Parduodu bilietą į…“ (ČIA). Nusipirkai bilietą į teatrą ar koncertą, bet negali eiti – parašai joje skelbimą, ir po pusdienio bilieto nebėr. Ir atvirkščiai – geri ryte kavą, kompiuterį neseniai įsijungusi, šmaukšt feisbuke langas prieš akis „Parduodu bilietą į OKT teatro spektaklį ŠOKIS DELHI, ir po penkių minučių sąskaita banke palengvėja keliolika eurų, o į mesengerį įkrenta elektroninis bilietas. Taip šįkart nutiko ir man.

Iš principo apie šį spektaklį galėčiau nerašyto anei žodžio, nes taikliau, negu jį apibūdino Oskaras Koršunovas, kažin ar įmanoma pasakyti. Štai toji režisieriaus tiksli citata iš spektaklio ŠOKIS DELHI anonso: „Man ši pjesė tiesiog kupina gero humoro jausmo. Tokia egzistencialistinė komedija. Tai toks budistinis dalykėlis, parašytas, neabejoju, nirvanoje pabuvojusio dramaturgo“.

Spektaklis susideda iš 7 novelių, trunka pusantros valandos be pertraukos ir rodomas OKT studijoje Ašmenos gatvėje. Čia nėra nurodytų vietų, ateini ir sėdi, kur nori. Salė yra maža (skambiai pasakyta salė, tiksliau – didelis kambarys), tad atstumo tarp aktorių ir žiūrovų beveik nelieka. Nenaudojamos jokios dekoracijos. Ech, kaip man patinka toks teatro formatas!

25

Spektaklyje vaidina šeši jauni aktoriai, kuriuos galima sutikti kituose Oskaro Koršunovo spektakliuose – “Vestuvės“, „Jelizaveta Bam“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, „Kankinys“. Aktoriai visi bendraamžiai, bet vaidina labai skirtingo amžiaus personažus, pavyzdžiui, mamą ir dukterį ar garbaus amžiaus baleto kritikę. Spektaklyje labai daug teksto. Ir visai nėra šokio. Tačiau spektaklis būtent ir yra apie ypatingą šokį Delhi, kurį sukūrė šokėja Katia (aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė). Jos santykiai su mama – komplikuoti. Kai ši miršta, Katia nesureaguoja: „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“. Komplikuoti Katios santykiai ir su Andrejumi. Išdrįsusi prisipažinti, kad myli šį vedusį ir vaikų turintį vyrą, ji išgirsta NE: „Atsiprašau, bet aš myliu kitą moterį. Savo žmoną“. Tiesa, kitoje novelėje viskas apsiverčia aukštyn kojom – Andrejus jau sako TAIP, o jo žmona iš sielvarto nusižudo. „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“, – dabar jau sako vienintelis pjesės herojus vyras. Visų 7 novelių veiksmas vyksta ligoninėje. Ir skirtingose novelėse vis kažkas miršta – tai Katios mama, tai Katios mylimasis, tai pati Katia. Žodžiu, ten viskas taip pynę susipynę, kad į spektaklio pabaigą jau ėmiau nesiaiškinti, kas ten kelintą kartą miršta ir kas ten kaip su kuo susijęs, tiesiog mėgavausi tuo, ką matau ir girdžiu.

Spektaklyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo gana žaismingas, glūdi daug rimtų temų – meilė, santuoka, mirtis, nepagydoma liga, mamos-dukters santykiai, menininko gyvenimas. Man įstrigo baleto kritikės Lioros žodžiai (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), kai ji, šiaip elegantiška ir rafinuota dama, sprogsta emocijomis, supratusi, kad pragyveno visą gyvenimą rašydama apie šokį, bet taip nė karto jo ir nesušoko… O juk iš tiesų tik to ir tetroško…

Viskas, baigiu. Nes kai pradedu rašyti sakiniais, kurie baigiasi daugtaškiais, tai ženklas man, kad reikia baigti, nes kitaip dar ilgai nebaigsiu. Neslėpsiu – šis spektaklis man po savęs paliko daug daugtaškių. Jei eisit į jį, linkiu ir jums to paties.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Spektaklio „Šokis Delhi“ premjera – 2017. 03. 25

Daugiau apie jį – OKT svetainėje.

 

 

A.Čechovas. ŽUVĖDRA

24 Trečiadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Tai buvo labiausiai laukiamas mano šių metų spektaklis. Tai buvo brangiausias mano pamatytas šio sezono dramos spektaklis (visi bilietai į “Žuvėdrą“ kainuoja po 30 eu). Tai buvo spektaklis, prieš kurį jo adresu buvau girdėjusi bene daugiausia liaupsių. Prieš savaitę spektaklis gastroliavo Prancūzijoje ir, pasak spaudos pranešimų, buvo sutiktas be galo šiltai ir su daugybe bisų.

A. Čechovo “Žuvėdra“ daug kur įvardijama kaip užbaigianti triptiką OKT teatre – “Hamletas“, “Dugne“ ir “Žuvėdra“. Viena žinomiausių Čechovo pjesių persikėlė į OKT teatro studiją ir buvo suvaidinta džinsais ir kitais kasdieniniais drabužiais pasipuošusių OKT trupės aktorių. Beveik jokio rekvizito, jokios scenografijos. Tik aktorius, vaidyba ir žiūrovas.

Trumpai priminsiu “Žuvėdros“ turinį: senstelėjusios, bet save vis dar aistringai tebemylinčios primadonos Irinos Arkadinos sūnus Trepliovas stato savo pjesę. Reikia naujo, kitokio teatro, įsitikinęs jis. Pagrindinį vaidmenį jis patiki savo mylimajai Ninai, kuri įsimyli jo mamos meilužį, garsų rašytoją Trigoriną. Tai spektaklis ir apie teatrą teatre ir apie nelaimingą meilę.

Spektaklyje vaidina įspūdingas aktorių būrys. Jeigu manęs paprašytų išvardinti mylimiausius aktorius, į TOP 10 patektų, ko gero, visi “Žuvėdros“ aktoriai. Pagrindinį Trepliovo vaidmenį atliko aktorius Martynas Nedzinskas, už jį prieš kelerius metus gavęs Auksinį scenos kryžių. Tais pačiais metais šiuo aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu buvo pagerbta ir jo motiną suvaidinusi Nelė Savičenko. Mano didysis šių metų atradimas – aktorė Agnieška Ravdo, šiame spektaklyje suvaidinusi Niną. Mažesnius vaidmenis, bet atiduodami visą save “Žuvėdroje“ suvaidino Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Giedrius Savickas, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Vytautas Anužis.

Nežinau kodėl, bet šįkart pats spektaklis manęs neuždegė. Atvirkščiai, erzino viskas: tai, kad sėdint antroje eilėje kėdės buvo viename lygmenyje su pirmos eilės kėdėmis, tad prastai matėsi. Tai, kad kėdės salėje taip sustumtos viena prie kitos (ir nepažymėtos vietos, ateini, atsisėdi), jog šlaunimis tenka susiglausti su kaimyno šlaunimis. Tai, kad po paleistų dūmų pirmame veiksme nebebuvo kuo kvėpuoti ir graužė akis. Tai, kad žiūrovai susodinti taip, jog matosi tik tam tikras scenos kampas. Tai, kad akustika OKT salėje nekokia, ir tekdavo įtempti ausis, kad išgirstum kai kurias replikas.

Atsiprašau už piktžodžiavimą, bet pirmas veiksmas man nuoširdžiai prailgo. Buvo žiūrovų, po jo išėjusių namo. Antras veiksmas už pirmąjį buvo gerokai įdomesnis, įtampa augo ir pačioje pabaigoje jau teko prikąsti lūpą, kad neimčiau bliauti balsu.

Tai, kad aktoriai yra taip arti žiūrovo, kad jie atviri ir nuogi (ne fiziškai, o dvasiškai) – yra pats didžiausias šio spektaklio privalumas. Jeigu patirčiau tai pirmą kartą, neabejoju, būčiau priblokšta. Tačiau man kortos taip sukrito, kad per kelis mėnesius šioje OKT teatro studijoje mačiau kitus tikrai panašios stilistikos Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius – “Vestuvės“ ir “Dugne“ ( pastarąjį – du kartus). Tad ši “Žuvėdra“ buvo su  dejavu prieskoniu – ir tas matyta, ir anas patirta, o tai primena tą ir aną.

Ačiū draugei už gimtadienio dovaną – bilietą į “Žuvėdrą“. Ką, gi, viena teatrinė svajonė išsipildė, einu pasvajosiu, ką norėčiau pamatyti dabar.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2014 02 22

Daugiau apie spektaklį – OKT svetainėje.

Bertold Brecht. VESTUVĖS

26 Trečiadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ 3 Komentaras

Žymos

, , , , , , ,

Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis “Vestuvės“ man nurovė stogą (leksiką šiame įraše įkvėpė spektaklis, atleiskit, jei ką). Draugė, su kuria buvome spektaklyje, po jo abejojo, ar vakare pavyks užmigti, nes emocijų ir adrenalino dozė spektaklyje buvo smūginė. Ir juokas, ir sumišimas, ir liūdesys, ir pyktis, ir nuostaba, ir dar daug kitokių emocijų spektaklio metu manyje virte virė. Jeigu į spektaklį eisite ir jūs, nepakartokite mano klaidos – nesidažykite blakstienų. Nes ašarų bus tiek, kad makiažui šakės. Juoko ašarų, aišku.

Vienos dalies spektaklis trunka 1 val. 15 min. ir vyksta OKT studijoje Ašmenos gatvėje Vilniuje. Spektaklyje vaidina jauni aktoriai, neseniai baigę Muzikos ir teatro akademiją. Oficialioje teatro svetainėje apie spektaklį rašoma taip: “„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą“. Neskaičiau Brechto pjesės, todėl nežinau, kiek jos liko spektaklyje. Tačiau improvizacijos jame apstu – ir apie Ikėją, ir apie apkaltą Steponavičiui, ir kt.  Devyni spektaklio veikėjai – devyni skirtingi charakteriai. Negaliu išskirti nei vieno, nes visi vaidino iš širdies. Akivaizdu, kad jiems įdomu daryti tai, ką jie darė scenoje. Net jei vaidinamas herojus jiems fiziškai gana tolimas, pavyzdžiui, plius/minus dvidešimtmečiui  aktoriui reikia įsikūnyti į jaunosios motiną ar tėvą.

Spektaklis prasideda nuo pirmos jo sekundės – kai įeinantiems į salę žiūrovams aktorė Greta Petrovskytė (beje, šiemet laimėjusi Auksinį scenos kryžių kategorijoje “Jaunasis menininkas“) į saujas pila ryžių. Kai po akimirkos pro duris įžengs jaunieji su palyda, mes, žiūrovai, turėsime juos pasveikinti. Vestuvių dalyviai susėda už stalo, ir puota prasideda. Jaunojo draugas, uždarbiaujantis statybose Švedijoje, šauna šampaną, jaunosios motina (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė) neša į stalą baltą mišrainę. Beje, būtent motina spektaklyje ištaria mažiausiai žodžių, tačiau jos vaidmuo man pasirodė bene charakteringiausias.

Puota vyksta pagal lietuviškas vestuvių tradicijas – su tostais, daug alkoholio, muštynėmis, svetimoteriavimu, ašaromis ir netikėtų paslapčių atskleidimu. Tokios vestuvės prieš keliasdešimt metų Lietuvos provincijoje tikrai buvo įprastos, o gal tebevyksta ir dabar, ką gali žinoti…

Spektaklyje vaidina buvę kurso draugai, ir tai labai jaučiasi. Aktoriai – tarsi vienas kumštis, o spektaklis – tarsi vienas iškvėpimas. Tiksliau – įkvėpimas. Nes po spektaklio aš išėjau įkvėpta ir pamokyta. Pamoka, kurią išmokau, yra paprasta – tam, kad spektaklis būtų puikus,  jo afišoje nebūtinai turi būti tau žinomos aktorių pavardės. Talentas amžiaus neturi. Man atrodo, kad spektaklyje vaidinę aktoriai jį (talentą) tikrai turi.

Must see.  Nemeluoju.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2016 09 08

Daugiau apie spektaklį “Vestuvės“ – OKT teatro puslapyje