Tag Archives: OKT

ŠVENTOJI

28 Sekmadienis Rgs 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo režisuotas monospektaklis „Šventoji“ yra įkvėptas Vidmantės Jasukaitytės (1948–2018) romano „Marija Egiptietė“ (2002 m.). Knygoje pasakojama apie IV a. Aleksandrijoje gyvenusią ir kartu su piligrimais į Jeruzalę keliavusią parsiduodančią moterį.
Eglė Jackaitė monospektaklyje interpretuoja, o ne atpasakoja šios knygos siužetą, nors Jasukaitytės knyga viso vaidinimo metu guli ant scenos vidury pastatyto stalelio ir aktorė ją ne kartą paima į rankas, varto, cituoja.

Monospektaklis susideda iš dviejų dalių. Antroje dalyje aktorė nieko nevaidina, o pasakoja spektaklio sukūrimo istoriją, savo nelengvos vaikystės epizodus, studijų laikus, tai, ką jai davė psichoterapijos lankymas ir kaip ji jaučiasi šiandien.

Spektaklis labai moteriškas, kaip pati Eglė jame sako, skiriamas visoms moterims, patyrusioms prievartą.

K – kaltė
G – gėda
B – baimė

Šiuos jausmus patiria daug moterų, nešiojasi lyg kuprą, kuri, atrodo įaugusi į tave ir nieko čia nepadarysi. K / G / B šaknys dažnai slypi ankstyvoje vaikystėje, kurią vargiai beprisimeni. Užaugus ir patyrus patyčias, priekabiavimą, prievartą kaltini ne kaltąjį, o save. Jautiesi kalta, kad tavo lūpos raudonos, sijonas per trumpas, kai tavimi pasinaudoja stipresnis, galingesnis. Praėjus trisdešimčiai metų norisi apsikabinti save, tą mažą mergaitę, nežinančią, kas yra motinos meilė ir per greitai suaugusią. Pasakyti jai: „Apkabinu tave, viskas bus gerai…“

Sėdėjau salėje pirmoje eilėje, todėl labai aiškiai mačiau aktorės ašaras, virpulį, stringančius gerklėje žodžius.

Meistriškas aktorės vaidmuo, už kurį negailėdama skirčiau visus įmanomus aktorinius apdovanojimus. Už drąsą, aktorinį talentą ir gebėjimą scenoje subtiliai atvaizduoti nesubtilius dalykus – kūno pardavimą, alkoholizmą.

Spektaklį pristato Oskaro Koršunovo teatras ir jis rodomas įvairiose Lietuvos sccenose, daug keliauja po Lietuvą. Bilietai išgraibstomi akimirksniu. Man pasisekė nusipirkti bilietą į šį spektaklį, rodomą festivalio „Sirenos“ lietuviškoje programoje.

Be pertraukos rodomas spektaklis trunka maždaug 1 val. 20 min.

Pasibaigus jam ir einant link rūbinės, mačiau daug ašarą braukusių žiūrovių. Patikėkit, retas atvejis šiandieniniame teatre, kai spektaklis sujaudina iki ašarų.

Linkiu pamatyti ir pajausti spektaklį. 

***

Spektaklio premjera: 2024 11 24

Išsamiau“ www.okt.lt

Birutė Kapustinskaitė. PORTALAS

23 Penktadienis Vas 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Oskaro Koršunovo teatre Ašmenos gatvėje rodomo Manto Jančiausko režisuoto spektaklio „Portalas“ premjera įvyko 2021-aisiais, gūdžiais karantino laikais. Tąkart spektaklio nepamačiau, paskui kažkaip praslysdavo pro mano akis jo reklama, todėl tik dabar susiruošiau aplankyti.

Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė pjesėje rodo jaunos šeimos pjūvį. Pjūvis čia labai tinkamas žodis, nes OKT teatro salė yra tokia pailga, nedidelė. Spektaklio metu ji tarsi perpjaunama pusiau: čia – aktoriai, o čia – žiūrovai. Marius Repšys ir Adelė Šuminskaitė vaidina pirmagimio besilaukiančią porą. Jis labai laukia gimsiančio vaiko, o ji vakarais skaito Nobelio literatūros premijos laureatės prancūzės Annie Ernaux knygą „Įvykis“, kuriame autorė pasakoja savo jaunystės istoriją, kuomet pastojo ir dėl abortų draudimo įstatymo nėštumą nutraukė nelegaliais būdais.

Netekęs darbo Audrius nedrįsta mylimajai apie tai pasisakyt, todėl pasislepia kompiuteryje. Čia laiką leidžia žaisdamas (ar, tiksliau, gyvendamas) virtualiame Portale. Jame turi savo vedlį, koučerį (aktorius Matas Dirginčius), pasiduoda jo įtakai ir Audriaus priklausomybė ir radikalumas vis didėja, didėja…

Sergančią Audriaus mamą turėjo vaidinti Eglė Gabrėnaitė, tačiau atėjus į spektaklį ant durų radom užrašą, jog dėl ligos ją keičia aktorė Danutė Kuodytė.

Spektaklis rodomas be pertraukos ir trunka mažiau kaip dvi valandas. Iš esmės jis yra (man taip pasirodė) melancholiškas ir liūdnas, todėl likau nesupratusi, ką reiškia Mariaus Repšio improvizaciniai bajeriai su publika. Ar jų paskirtis buvo stabdyti tą spektaklio liūdnumą, neleisti jam tapti sentimentaliu ir paviršiniu? O gal tai tebuvo nelabai į temą pasakyti ekspromtai? Nepasakysiu, geriausiai būtų jums patiems nueiti ir susidaryti nuomonę.

Kam rekomenduoju? Naujų technologijų mėgėjams (gyvai žaidžiamą kompiuterinį vaizdo žaidimą teatre mačiau pirmąkart); poroms; Mariaus Repšio gerbėjams; visiems, manantiems, kad virtualiame pasaulyje praleidžia per daug laiko.

***

Režisierius Mantas Jančiausias

Premjera: 2021 spalio 21 d.

Išsamiau apie spektaklį PORTALAS

Florian Zeller. MAMA

19 Antradienis Gru 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Ryte nė nenutuokiau, kad vakare pamatysiu Kirilo Glušajevo režisuotą spektaklį pagal prancūzo romanisto Florian Zeller pjesę „Mama“. Kaip visada pirmadieniais, planavau eiti į protmūšį, bet kolegei prasitarus, kad netyčia vakarui liko vienas bilietas į OKT studijoje rodomą premjerą, apsisprendžiau per pusantros sekundės. O gal net per vieną. Kodėl taip greitai pakeičiau vakaro planus, priežastis buvo viena – anonsuose mačiau, kad pagrindinius vaidmenis spektaklyje vaidina Rasa Samuolytė (mama) ir Dainius Gavenonis (tėvas). Tai vieni talentingiausių savo kartos aktorių, mano pamėgti nuo ankstyvųjų jų darbų O.Koršunovo ir kituose spektakliuose. Šiemet Rasa Samuolytė buvo paskelbta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate. Žinant, kad jos vyras aktorius Dainius Gavenonis Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavo prieš kelerius metus, galima drąsiai sakyti, kad tai unikalus šeimyninis duetas, pelnęs aukščiausius valstybės apdovanojimus.

Spektaklyje „Mama“ jie vaidina ilgamečius sutuoktinius, kurių vaikai užaugo ir išėjo iš namų. Vieną dieną dar verdi košes vaikams, glostai jų galvas, geri jų bučinius ir meilę, o kitą dieną atsikeli ryte ir aplink tuščia. Esi niekam nereikalinga, niekas nesako „Myliu“. Dukra išvažiavo toli ir namo grįžta taip retai, kad tuoj pamirši, kaip ji atrodo. Sūnus (aktorius Aurelijus Pocius) susirado merginą (Augustė Ona Šimulynaitė), į kurios namus persikraustė ir ne visada atsako į mamos žinutes. Kas belieka? Jai – migdomieji, alkoholis, nuobodulys leidžiant laiką namuose. Jam – darbas, darbas, dar kartą darbas. Gal dar slepiama jaunesnė meilužė ir gailestis iš proto pamažu išeinančiai žmonai.

Kadangi OKT studija Ašmenos gatvėje yra mažytė, žiūrovų telpa nedaug, čia spektakliai būna su minimumu rekvizito, o aktoriai vaidina per ištiestos rankos atstumą. Spektaklis „Mama“ idealiai tinka tokiam formatui – dialogai įgauna papildomos įtampos, narpliojamos psichologinės temos atrodo dar artimesnės.

Dviejų valandų trukmės (be pertraukos) spektakliui dinamikos suteikia režisieriaus sprendimas tą pačią sceną suvaidinti dar kartą, bet jau iš skirtingos perspektyvos. Štai vyras vėliau nei įprastai grįžta namo po darbo, žmona pasitinka jį įsiaudrinusi, kyla konfliktas. Dublis du: vyras grįžta po darbo vėliau namo, žodžiai sakomi tie patys, bet pokalbis su žmona išlieka neutralus, netgi pozityvus. Kaip tai įmanoma? Taigi va, kad įmanoma. Viskas yra mūsų pasirinkimas.

Pagrindinė spektaklio herojė, išgirdusi, kad savo meile dusina sūnų ir negali jo paleisti, stebisi: „Argi meilė gali būti per didelė? Negali. Arba myli, arba nemyli“ (cituoju iš atminties). Visgi meilės gali būti per daug. Ne tik per mažai. Apie tai ir yra šis spektaklis.

P.S. Pasibaigus spektakliui publika negailėjo plojimų, aktoriai ėjo lenktis gal tris kartus. Ir kas labiausiai mane nudžiugino, kad žiūrovai plojo… sėdėdami. Neskubėjo stotis ir bėgti į paltų medžioklę. Dėl to darau išvadą, kad spektaklis buvo tikrai geras.

Kam rekomenduoju? Mamoms, tėčiams, dukroms, sūnums.

Kam nerekomenduoju? Išsioperavusiems jausmus.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas.

Premjera 2023-12-17

Daugiau apie spektaklį: www.okt.lt

Ivanas Vyrypajevas. VAPSVOS

18 Trečiadienis Sau 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Buvau pasiilgusi.

Oskaro Koršunovo (OKT) teatras Ašmenos gatvėje turi baisiausią fojė visoje Lietuvoje, bet ta mažutė keliasdešimt žmonių talpinanti salė pasižymi savita aura. Atėjęs į ją žiūrėti spektaklio jautiesi taip arti aktoriaus, taip arti pjesės, kad pojūčiai savaime suaštrėja. Aiškiai matai raukšles aktoriaus veide, nereikia įsitempti, kad išgirstum žodžius, tai, kas vyksta scenoje, įtraukia kone fiziškai ir atrodo, kad vyksta tavo gyvenime.

Jau senokai lankiausi šiame teatre, tad Artiomo Rybakovo režisuoto spektaklio „Vapsvos“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ labai laukiau. Buvau girdėjusi ir apie nelengvą spektaklio gimimą – dėl COVID 19 pandemijos premjera ne kartą buvo atidėta.

Lenkijos pilietybę turintis ir Varšuvoje gyvenantis rusų kilmės dramaturgas Ivanas Vyrypajevas šį savo kūrinį vadina mylimiausiu. Pjesė išoriškai pakankamai trumpa ir neįmantri. Pjesė viduje – giliai kapstanti. Trys veikėjai – vyras su žmona ir jų draugas. Porą vaidina Kęstutis Cicėnas su Žygimante Jakštaite, jų seną draugą – Laurynas Jurgelis.

Prasidėjęs nuo gana buitinės scenos (vyras kamantinėja žmoną, koks vyras ją lankė anądien šeimos namuose) spektaklis įsisuka į raizgalynę melo, paslapčių, nuoskaudų, neištikimybės, nepasitenkinimo ir t.t.). Viskas taip susipina, kad pakvimpa absurdu ir humoru, kas ir yra Ivano Vyrypajevo firminis ženklas.

Įdomu tai, kad spektaklio pabaiga yra jokia. Kaip viskas buvo iš tiesų ir kuo tai baigėsi, gali susigalvoti pats.

Pusantros valandos spektaklyje prabėgo labai greitai, o jausmas išėjus namo liko šiltas ir šviesus. Puikus aktorių trio, puikus režisūrinis darbas. Žinot tą posakį „ne mano diena“? Tai man su „Vapsvomis“ atvirkščiai – „buvo mano diena ir mano spektaklis“. Nuoširdžiai rekomenduoju pamatyti ir jums.

P.S. Kai rašau šį įrašą, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta spektaklio pagal I. Vyrypajevo pjesę „Girti“ repeticijos. Intriga dviguba – spektaklį pirmą kartą režisuoja pats dramaturgas. Savaime aišku, bilietas kišenėje. Savaime aišku, pirmoje eilėje.

P.P.S. Kauno nacionaliniame teatre šiuo metu taip pat rodomas spektaklis „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, pastatytas režisierės iš Sakartvelo.

***

Spektaklio „Vapsvos“ režisierius Artiom Rybakov

Išsamiau: www.okt.lt

Premjera 2020-04-01

Mongolija

01 Penktadienis Bal 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Režisieriaus Dariaus Gumausko spektaklis „Mongolija“ rodomas OKT teatre Ašmenos gatvėje. Suspausta erdvė ir nedaug žiūrovų man čia visada sukelia teatrinių namų jausmą. Atrodo, nusiausi batus, įsispirsi į šlepetes ir su arbatos puodeliu įsitaisęs žiūrėsi spektaklį. Vaidinamą vos per dvi ištiestas rankas nuo tavęs.

Spektaklis „Mongolija“ pirmą kartą parodytas 2019 metų gruodį. Pamenu, kaip premjerą lydėjo interviu su žinomu aktoriumi Dariumi Gumausku, nusprendusiu išbandyti režisieriaus kėdę. Jau tada skaitant suvirpėjo svarbiausias kūno raumuo – režisierius pasakojo, kad spektaklį apie Dauno sindromą jį sukurti įkvėpė asmeninė patirtis – dukrytė Anita. Daviau sau žodį pasibaigus karantinams būtinai pamatyti „Mongoliją“. Darius Gumauskas ne tik režisuoja, bet ir vaidina spektaklyje. Jo partneris scenoje Andrius Alešiūnas turi brolį su Dauno sindromu, apie kurį ir pasakoja scenoje. Taigi, abu „Mongolijos“ kūrėjai kaip niekas kitas žino, kokie stereotipai lydi šį genetinį sutrikimą, kaip žmones su Dauno sindromu sutinka aplinkiniai, ką jaučia artimieji ir pan.

Spektaklio trukmė – 1 val. 40 min. be pertraukos. Didžiausia „Mongolijos“ staigmena tapo spektaklio pabaigoje į sceną pakviestas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas, gydytojas genetikas, profesorius dr. Algirdas Utkus. Jis trumpai ir suprantamai paaiškino, kaip atsiranda šis genetinis sutrikimas, atsakė į Dariaus klausimus, ar galima „užsikrėsti“ nuo žmonių su Dauno sindromu, ar Dauno sindromą turi gyvūnai ir t.t.

Kadangi vienu gyvenimo etapu dirbau darbe, kur reikėjo domėtis šeimos ir vaikų sveikata bei raida, apie Dauno sindromą žinau daug. Tikrai daugiau nei statistinis lietuvis. Žiūrėdama spektaklį nesužinojau sau kažko itin naujo, bet labai džiaugiuosi, kad tokių socialinių temų nesibaido šiuolaikinis teatras. Tikiu, kad teatro kalba yra paveiki ir spektaklyje dalyvavę jaunuoliai (įtartinai daug buvo jaunų žiūrovų, man rodos, kad kažkokia klasė atėjo/buvo atvesta) po šio spektaklio daugiau žinos apie šią genetinę trisomiją ir nesisvaidys užgauliais žodžiais ten, kur nedera.

„Aš ne Daunas, aš – žmogus“, – šios labai senos socialinės reklamos žodžiai gali būti puikiausias spektaklio leitmotyvas.

„Pasak menininkų, valstybinė integracija vis dar yra formali. Tikroji integracija prasideda nuo mūsų – sveikųjų gebėjimo bendrauti ir priimti neįgaliuosius kaip įprastą visuomenės dalį“, – rašoma oficialiame spektaklio anonse. Cituoju, nes geriau nepasakysiu. Labai pritariu. Ir sakau ačiū už spektaklį.

***

„Mongolija“

Režsierius Darius Gumauskas

http://www.okt.lt

Premjera 2019-12-05

B. Kapustinskaitė TERAPIJOS

12 Ketvirtadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kai bilietas į šį spektaklį buvo kišenėje, Teatro dienos proga vyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai. Pavėlavau įsijungti TV, tad tos akimirkos, kai Birutė Kapustinskaitė gauna Auksinį scenos kryžių kaip geriausia metų dramaturgė už pjesę „Terapijos“, nemačiau. Prestižiškiausiam teatro apdovanojimui – Auksiniam scenos kryžiui – nominuota šiemet buvo ir šio spektaklio aktorė Rasa Samuolytė už Sonatos vaidmenį, tačiau jo negavo.

Šis Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis (nors skaičiau vieną  interviu, kuriame jis sakė, jog nebuvo čia ką režisuoti – pjesė tokia kinematografiška, dialogai natūralūs, kad įsikišimas minimalus) mano planuose buvo nuo pat jo premjeros dienos – 2017 metų pavasario.

Pirmiausia, kas viliojo, – tai galimybė vienoje scenoje pamatyti tiek fainų aktorių – čia vaidina ir Nelė Savičenko, ir Viktorija Kuodytė, ir Aldona Vilutytė, ir Gintarė Latvėnaitė, ir Rasa Samuolytė, ir Severina Špakovska, ir Indrė Patkauskaitė. Pastaroji, greičiausiai, pavadavo kažkurią kitą aktorę, nes nei spektaklio anonsuose, nei teatro puslapyje jos pavardės ties šiuo spektakliu nebuvo.

Antra, kas mane traukė į šį spektaklį – OKT teatro studijos erdvė Ašmenos gatvėje. Ji tokia mažutė, čia telpa tiek nedaug žiūrovų, kad visada pasijauti esantis labai arti aktorių. Tokios progos didžiosios teatro scenos nesuteikia.

Spektaklis trunka 1 val. 40 min. be pertraukos. Scenografija minimaliausia, kokia tik gali būti. Kėdės, siena, langas ir 7 aktorės scenoje.

Jeigu esate kažkokiu būdu asmeniškai patyręs, kad vėžys yra ne tik vandens gyvūnas, bet ir negailestinga medicininė diagnozė, šio spektaklio ramiai negalėsite žiūrėti. Šešios vėžiu sergančios moterys, gyvenančios vienoje palatoje, jų (ne) susitaikymas su liga, santykiai su namuose likusia šeima, vaikais ir viena su kita –  šio spektaklio šerdis.

Po spektaklio aktorės ėjo ir ėjo nusilenkti į sceną, žmonės plojo ir plojo. Kiek spėjau pamatyti, sausų akių salėje buvo nedaug.

Aš po spektaklio tradiciškai ėjau iki artimiausios 2 troleibuso stotelės, kad grįžčiau namo. Ir ką jūs manot – prieinu, o ji visa išklijuota socialinės reklamos apie vėžį plakatais, raginančiais tikrintis ir laiku pastebėti ligą. Gal pradėti tikėti ženklais?..

***

Birutė Kapustinskaitė TERAPIJOS

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2017.03.11

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

I. Vyrypaev ŠOKIS DELHI

03 Šeštadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mano pastarojo pusmečio atradimas – feisbuke esanti grupė „Parduodu bilietą į…“ (ČIA). Nusipirkai bilietą į teatrą ar koncertą, bet negali eiti – parašai joje skelbimą, ir po pusdienio bilieto nebėr. Ir atvirkščiai – geri ryte kavą, kompiuterį neseniai įsijungusi, šmaukšt feisbuke langas prieš akis „Parduodu bilietą į OKT teatro spektaklį ŠOKIS DELHI, ir po penkių minučių sąskaita banke palengvėja keliolika eurų, o į mesengerį įkrenta elektroninis bilietas. Taip šįkart nutiko ir man.

Iš principo apie šį spektaklį galėčiau nerašyto anei žodžio, nes taikliau, negu jį apibūdino Oskaras Koršunovas, kažin ar įmanoma pasakyti. Štai toji režisieriaus tiksli citata iš spektaklio ŠOKIS DELHI anonso: „Man ši pjesė tiesiog kupina gero humoro jausmo. Tokia egzistencialistinė komedija. Tai toks budistinis dalykėlis, parašytas, neabejoju, nirvanoje pabuvojusio dramaturgo“.

Spektaklis susideda iš 7 novelių, trunka pusantros valandos be pertraukos ir rodomas OKT studijoje Ašmenos gatvėje. Čia nėra nurodytų vietų, ateini ir sėdi, kur nori. Salė yra maža (skambiai pasakyta salė, tiksliau – didelis kambarys), tad atstumo tarp aktorių ir žiūrovų beveik nelieka. Nenaudojamos jokios dekoracijos. Ech, kaip man patinka toks teatro formatas!

25

Spektaklyje vaidina šeši jauni aktoriai, kuriuos galima sutikti kituose Oskaro Koršunovo spektakliuose – “Vestuvės“, „Jelizaveta Bam“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, „Kankinys“. Aktoriai visi bendraamžiai, bet vaidina labai skirtingo amžiaus personažus, pavyzdžiui, mamą ir dukterį ar garbaus amžiaus baleto kritikę. Spektaklyje labai daug teksto. Ir visai nėra šokio. Tačiau spektaklis būtent ir yra apie ypatingą šokį Delhi, kurį sukūrė šokėja Katia (aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė). Jos santykiai su mama – komplikuoti. Kai ši miršta, Katia nesureaguoja: „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“. Komplikuoti Katios santykiai ir su Andrejumi. Išdrįsusi prisipažinti, kad myli šį vedusį ir vaikų turintį vyrą, ji išgirsta NE: „Atsiprašau, bet aš myliu kitą moterį. Savo žmoną“. Tiesa, kitoje novelėje viskas apsiverčia aukštyn kojom – Andrejus jau sako TAIP, o jo žmona iš sielvarto nusižudo. „Keistas jausmas. Miršta tau artimas žmogus, o tu nieko nejauti“, – dabar jau sako vienintelis pjesės herojus vyras. Visų 7 novelių veiksmas vyksta ligoninėje. Ir skirtingose novelėse vis kažkas miršta – tai Katios mama, tai Katios mylimasis, tai pati Katia. Žodžiu, ten viskas taip pynę susipynę, kad į spektaklio pabaigą jau ėmiau nesiaiškinti, kas ten kelintą kartą miršta ir kas ten kaip su kuo susijęs, tiesiog mėgavausi tuo, ką matau ir girdžiu.

Spektaklyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo gana žaismingas, glūdi daug rimtų temų – meilė, santuoka, mirtis, nepagydoma liga, mamos-dukters santykiai, menininko gyvenimas. Man įstrigo baleto kritikės Lioros žodžiai (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), kai ji, šiaip elegantiška ir rafinuota dama, sprogsta emocijomis, supratusi, kad pragyveno visą gyvenimą rašydama apie šokį, bet taip nė karto jo ir nesušoko… O juk iš tiesų tik to ir tetroško…

Viskas, baigiu. Nes kai pradedu rašyti sakiniais, kurie baigiasi daugtaškiais, tai ženklas man, kad reikia baigti, nes kitaip dar ilgai nebaigsiu. Neslėpsiu – šis spektaklis man po savęs paliko daug daugtaškių. Jei eisit į jį, linkiu ir jums to paties.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Spektaklio „Šokis Delhi“ premjera – 2017. 03. 25

Daugiau apie jį – OKT svetainėje.

 

 

A.Čechovas. ŽUVĖDRA

24 Trečiadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Tai buvo labiausiai laukiamas mano šių metų spektaklis. Tai buvo brangiausias mano pamatytas šio sezono dramos spektaklis (visi bilietai į “Žuvėdrą“ kainuoja po 30 eu). Tai buvo spektaklis, prieš kurį jo adresu buvau girdėjusi bene daugiausia liaupsių. Prieš savaitę spektaklis gastroliavo Prancūzijoje ir, pasak spaudos pranešimų, buvo sutiktas be galo šiltai ir su daugybe bisų.

A. Čechovo “Žuvėdra“ daug kur įvardijama kaip užbaigianti triptiką OKT teatre – “Hamletas“, “Dugne“ ir “Žuvėdra“. Viena žinomiausių Čechovo pjesių persikėlė į OKT teatro studiją ir buvo suvaidinta džinsais ir kitais kasdieniniais drabužiais pasipuošusių OKT trupės aktorių. Beveik jokio rekvizito, jokios scenografijos. Tik aktorius, vaidyba ir žiūrovas.

Trumpai priminsiu “Žuvėdros“ turinį: senstelėjusios, bet save vis dar aistringai tebemylinčios primadonos Irinos Arkadinos sūnus Trepliovas stato savo pjesę. Reikia naujo, kitokio teatro, įsitikinęs jis. Pagrindinį vaidmenį jis patiki savo mylimajai Ninai, kuri įsimyli jo mamos meilužį, garsų rašytoją Trigoriną. Tai spektaklis ir apie teatrą teatre ir apie nelaimingą meilę.

Spektaklyje vaidina įspūdingas aktorių būrys. Jeigu manęs paprašytų išvardinti mylimiausius aktorius, į TOP 10 patektų, ko gero, visi “Žuvėdros“ aktoriai. Pagrindinį Trepliovo vaidmenį atliko aktorius Martynas Nedzinskas, už jį prieš kelerius metus gavęs Auksinį scenos kryžių. Tais pačiais metais šiuo aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu buvo pagerbta ir jo motiną suvaidinusi Nelė Savičenko. Mano didysis šių metų atradimas – aktorė Agnieška Ravdo, šiame spektaklyje suvaidinusi Niną. Mažesnius vaidmenis, bet atiduodami visą save “Žuvėdroje“ suvaidino Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Giedrius Savickas, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Vytautas Anužis.

Nežinau kodėl, bet šįkart pats spektaklis manęs neuždegė. Atvirkščiai, erzino viskas: tai, kad sėdint antroje eilėje kėdės buvo viename lygmenyje su pirmos eilės kėdėmis, tad prastai matėsi. Tai, kad kėdės salėje taip sustumtos viena prie kitos (ir nepažymėtos vietos, ateini, atsisėdi), jog šlaunimis tenka susiglausti su kaimyno šlaunimis. Tai, kad po paleistų dūmų pirmame veiksme nebebuvo kuo kvėpuoti ir graužė akis. Tai, kad žiūrovai susodinti taip, jog matosi tik tam tikras scenos kampas. Tai, kad akustika OKT salėje nekokia, ir tekdavo įtempti ausis, kad išgirstum kai kurias replikas.

Atsiprašau už piktžodžiavimą, bet pirmas veiksmas man nuoširdžiai prailgo. Buvo žiūrovų, po jo išėjusių namo. Antras veiksmas už pirmąjį buvo gerokai įdomesnis, įtampa augo ir pačioje pabaigoje jau teko prikąsti lūpą, kad neimčiau bliauti balsu.

Tai, kad aktoriai yra taip arti žiūrovo, kad jie atviri ir nuogi (ne fiziškai, o dvasiškai) – yra pats didžiausias šio spektaklio privalumas. Jeigu patirčiau tai pirmą kartą, neabejoju, būčiau priblokšta. Tačiau man kortos taip sukrito, kad per kelis mėnesius šioje OKT teatro studijoje mačiau kitus tikrai panašios stilistikos Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius – “Vestuvės“ ir “Dugne“ ( pastarąjį – du kartus). Tad ši “Žuvėdra“ buvo su  dejavu prieskoniu – ir tas matyta, ir anas patirta, o tai primena tą ir aną.

Ačiū draugei už gimtadienio dovaną – bilietą į “Žuvėdrą“. Ką, gi, viena teatrinė svajonė išsipildė, einu pasvajosiu, ką norėčiau pamatyti dabar.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2014 02 22

Daugiau apie spektaklį – OKT svetainėje.

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje

18588690_10211796135086445_9196752797832771390_o

Bertold Brecht. VESTUVĖS

26 Trečiadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ 3 Komentaras

Žymos

, , , , , , ,

Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis “Vestuvės“ man nurovė stogą (leksiką šiame įraše įkvėpė spektaklis, atleiskit, jei ką). Draugė, su kuria buvome spektaklyje, po jo abejojo, ar vakare pavyks užmigti, nes emocijų ir adrenalino dozė spektaklyje buvo smūginė. Ir juokas, ir sumišimas, ir liūdesys, ir pyktis, ir nuostaba, ir dar daug kitokių emocijų spektaklio metu manyje virte virė. Jeigu į spektaklį eisite ir jūs, nepakartokite mano klaidos – nesidažykite blakstienų. Nes ašarų bus tiek, kad makiažui šakės. Juoko ašarų, aišku.

Vienos dalies spektaklis trunka 1 val. 15 min. ir vyksta OKT studijoje Ašmenos gatvėje Vilniuje. Spektaklyje vaidina jauni aktoriai, neseniai baigę Muzikos ir teatro akademiją. Oficialioje teatro svetainėje apie spektaklį rašoma taip: “„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą“. Neskaičiau Brechto pjesės, todėl nežinau, kiek jos liko spektaklyje. Tačiau improvizacijos jame apstu – ir apie Ikėją, ir apie apkaltą Steponavičiui, ir kt.  Devyni spektaklio veikėjai – devyni skirtingi charakteriai. Negaliu išskirti nei vieno, nes visi vaidino iš širdies. Akivaizdu, kad jiems įdomu daryti tai, ką jie darė scenoje. Net jei vaidinamas herojus jiems fiziškai gana tolimas, pavyzdžiui, plius/minus dvidešimtmečiui  aktoriui reikia įsikūnyti į jaunosios motiną ar tėvą.

Spektaklis prasideda nuo pirmos jo sekundės – kai įeinantiems į salę žiūrovams aktorė Greta Petrovskytė (beje, šiemet laimėjusi Auksinį scenos kryžių kategorijoje “Jaunasis menininkas“) į saujas pila ryžių. Kai po akimirkos pro duris įžengs jaunieji su palyda, mes, žiūrovai, turėsime juos pasveikinti. Vestuvių dalyviai susėda už stalo, ir puota prasideda. Jaunojo draugas, uždarbiaujantis statybose Švedijoje, šauna šampaną, jaunosios motina (aktorė Kamilė Petruškevičiūtė) neša į stalą baltą mišrainę. Beje, būtent motina spektaklyje ištaria mažiausiai žodžių, tačiau jos vaidmuo man pasirodė bene charakteringiausias.

Puota vyksta pagal lietuviškas vestuvių tradicijas – su tostais, daug alkoholio, muštynėmis, svetimoteriavimu, ašaromis ir netikėtų paslapčių atskleidimu. Tokios vestuvės prieš keliasdešimt metų Lietuvos provincijoje tikrai buvo įprastos, o gal tebevyksta ir dabar, ką gali žinoti…

Spektaklyje vaidina buvę kurso draugai, ir tai labai jaučiasi. Aktoriai – tarsi vienas kumštis, o spektaklis – tarsi vienas iškvėpimas. Tiksliau – įkvėpimas. Nes po spektaklio aš išėjau įkvėpta ir pamokyta. Pamoka, kurią išmokau, yra paprasta – tam, kad spektaklis būtų puikus,  jo afišoje nebūtinai turi būti tau žinomos aktorių pavardės. Talentas amžiaus neturi. Man atrodo, kad spektaklyje vaidinę aktoriai jį (talentą) tikrai turi.

Must see.  Nemeluoju.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2016 09 08

Daugiau apie spektaklį “Vestuvės“ – OKT teatro puslapyje

2 dublis: M. Gorkis. DUGNE

10 Penktadienis Kov 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kaip žinia, grįžusi iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Dugne“, kitą dieną vėl nusipirkau bilietą į jį. (Įspūdžius apie pirmąjį kartą skaitykite ČIA). Tai štai, vakar ir vėl jame buvau. Ir man vėl labai patiko. Spektaklis buvo kitoks. Ne blogesnis, ne geresnis, o kitoks. Pirmas netikėtumas buvo tas, kad įėjus į salę, prie stalo sėdėjo ir žiūrovus pasitiko daugiau aktorių. Ne, nepasivaideno, pasirodo, aname spektaklyje tiesiog nebuvo vieno pjesės veikėjo (Totoriaus). Ką gi, įdomus sprendimas, kurio galėtų ir kiti teatrai pasimokyti: kai aktorius suserga ar negali vaidinti dėl kitų priežasčių, reikia tą personažą tiesiog išimti iš spektaklio. Ir niekas nepastebės.

Šįkart salėje nebuvo hiperaktyvių žiūrovų, kaip praėjusį kartą, todėl spektaklis buvo sklandesnis, aktorių neblaškė žiūrovų replikos, ir man atrodo, kad jie kažkaip labiau įsijautė į savo vaidmenis. Bent jau Baronas (Darius Meškauskas), Alioška (Giedrius Savickas) man pasirodė stipresni, negu aną kartą. Satinas (Dainius Gavenonis) net marškinius persiplėšė iki skutų, o spektaklio metu dužo ne tik viena lėkštė, bet ir kokios trys stiklinės. Žodžiu, šįkart visko daug daugiau ir intensyviau.

Kolegė, su kuria atėjau į spektaklį, buvo pažadėjusi, kai aktoriai pasiūlys salėje sėdintiems išgerti kartu, priimti šį siūlymą. Reikia juk išsiaiškinti, tai kas visgi tuose buteliuose ant stalo? Vanduo ar alkoholis? Tai štai – ten alkoholis. Tikras. Šis spektaklis irgi toks labai tikras. Todėl jei tik pasitaikys gera proga, manau, bus ir trečias jo dublis.

P.S. Bilietuose nėra vietų, todėl įėjus į salę reikia sėsti bet kur. Jei eisite – rekomenduoju sėstis priekyje. Ir dar – paskaitykite  M. Gorkio pjesę prieš eidami. Tai galima padaryti internete, puslapyje „Dramų stalčius“.

Maksimas Gorkis. DUGNE

22 Trečiadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kaip tau patiko spektaklis? Po vakar aplankyto O.Koršunovo spektaklio „Dugne“ šiandien šį klausimą girdėjau kelis kartus. Pasakyti atvirai? Ogi labai skaudėjo galvą po spektaklio. Jis toks, na, kažkoks sunkiai nupasakojamas. Labiau išjaučiamas. Apdujinantis ir galvą sprogdinantis.

Pažintį su spektakliu pradėjau prieš kokį mėnesį, kai iš bibliotekos parsinešiau Dovilės Zelčiūtės knygą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“. Knygoje autorė kurį laiką keliavo su Oskaru Koršunovu, jo teatru ir aprašė spektaklių „Dugne“, „Žuvėdra“, „Miranda“ ir kt. gimimą. Jau tada supratau, kad du iš jų – „Dugne“ ir „Žuvėdra“ – noriu pamatyti.

Tačiau kadangi OKT teatras privatus, šiuos spektaklius rodo retai ir mažai žiūrovų talpinančioje erdvėje Ašmenos g. 8, bilietai labai nepigūs. Pavyzdžiui, į spektaklį „Dugne“ kainuoja po 20 eu, į „Žuvėdrą“ – po 30 eu. Todėl nusprendžiau, kad eisiu ne iš karto – turiu kurį laiką būti gera ir nusipelnyti tų bilietų.

Valandos su trupučiu trukmės spektaklis pagal Maksimo Gorkio pjesę rodomas nuo 2010 metų. Jei į OKT teatrą Ašmenos gatvėje eisite pirmą kartą, išeikite iš namų anksčiau, nes galite ir praeiti pro šalį, jo nepastebėję. Atskiro žodelio nusipelno teatro rūbinė/prieškambaris. Kadangi ji/jis didumo sulig kišene, visi prieš spektaklį atėję žmonės sunkiai sutelpa. Toks silkės ankštoje statinėje jausmas. Jei turite klaustrofobijos požymių, ateikite tiesiai į spektaklį, o ne likus pusvalandžiui iki jo.

Pati M. Gorkio pjesė turi 4 veiksmus, tačiau „Dugne“ sukurtas pagal paskutinįjį. Nors spektaklis yra apie visišką “dugną“ ir žmonių degradaciją, man jis iš tiesų pasirodė apie žmogiškumą. Bet apie viską iš eilės.

Įeinančius į salę žiūrovus pasitinka už stalo sėdintys aktoriai. Sveikintis? Šypsotis? Apsimesti, kad tau tai nerūpi? – Bet kokiu atveju nejauku… (Įdomu, o kaip jiems? O jei pamato ateinant pirmąją meilę? Nekenčiamiausią kaimyną? Premjerą? Vaiko mokyklos auklėtoją? (..)

Visi spektaklio „Dugne“ veikėjai – degradavę, nusigėrę užribio žmonės. ŽMONĖS. Šis žodis spektaklyje buvo kartojamas dažniausiai. Ir aktorių lūpomis, ir citatose švieslentėje ant sienos. Žmogus – tai daugiau negu valgymas ir gėrimas. Alkoholikas – irgi žmogus. Kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos. Žmogui nereikia gailesčio, jam reikia pagarbos.

Satinas (aktorius Dainius Gavenonis) – spektaklio centre. Jam iš dešinės – Baronas (aktorius Darius Meškauskas). Kairėje – geraširdis kailiadirbys Bubnovas (aktorius Julius Žalakevičius). Spektaklio pabaigoje pasikarsiantis Aktorius (aktorius Darius Gumauskas) pratrūksta, nes neįstengia prisiminti savo mėgstamiausio eilėraščio pradžios. Užtat jau miręs, spektaklio epiloge, sklandžiai beria tekstą iš „Hamleto“. Nastia (aktorė Rasa Samuolytė) prisimena savo pirmąją meilę, pasimatymus su prancūzu, kurio prototipą pamato sėdint tarp žiūrovų ir čia pat užkalbina. Kvašnia (aktorė Nelė Savičenko) sako nenorinti tekėti už Medvedevo (aktorius Rytis Saladžius) ir prisimena mirusį vyrą, kuris ją lupo kiekvieną dieną. „O jus vyras muša? Ne? Tai dar muš!“, – pareiškia pirmoje eilėje sėdinčiai žiūrovei.

Dabar kai pagalvoju, mano galvos skausmą ir sukėlė tas nuolatinis aktorių bendravimas su publika, kreipimasis, siūlymas išgerti (norinčių atsirado ne vienas). Pirmoje eilėje per vidurį sėdėjęs vidutinio amžiaus žiūrovas su dideliu pilvu ir violetiniu megztuku per visą spektaklį teksto susakė daugiau, negu kai kurie aktoriai. Jis kalbėjo ir paklaustas, ir neklaustas, tiesiog, kai po aktorių monologų atsirasdavo pauzė. Vieną kartą net pagalvojau, gal jis čia pasamdytas? Nors ne, negali būti.

Kai Satinas pakėlė taurę už žmogiškumą ir paklausė salės, kas su juo išgers, Violetinis, aišku, vėl pasisiūlė. Dainius Gavenonis meistriškai vystė su juo dialogą, neleisdamas pernelyg įsismarkauti, bet ir neišjuokdamas jo. Paaiškėjo, kad vyras į spektaklį atėjo su moterimi, su kuria susipažino internetu. Automobilio nevairuoja, todėl išgerti gali. Išgėręs bruderšaftą su aktoriumi, jis atsisėdo į savo vietą. Tiesa, po kelių minučių pašoko nuo kėdės ir aktoriams iš po nosių paėmė ant stalo gulėjusių traškučių. „Reikia užkąsti“, – paaiškino jis. Komedija visiška. Bandžiau įsivaizduoti, kaip tokiomis akimirkomis jaučiasi aktoriai, ir koks nepatogus yra toks režisūrinis sprendimas. Man tas Violetinis žiūrovas pasirodė supainiojęs sales – vietoj agitbrigadų pasirodymo „Juokis“ atėjo į Oskaro Koršunovo teatrą.

Tačiau gal toks ir yra spektaklio „Dugne“ sumanymas? Ištrinti ribą tarp žiūrovo ir aktoriaus, tarp realybės ir įsivaizduojamo, tarp to, kas „normalu“ ir „nenormalu“.

Viso spektaklio metu buvo geriama. Daug. Prisiekiu, kartą pajaučiau alkoholio kvapą.

„Dugne“ mane paveikė. Stipriai. Spektaklį mačiau vakar, o šiandien jau nusipirkau bilietą į jį po mėnesio. Gi turiu sugrįžti ir pamatyti, ar ir vėl jame bus Violetinis. Susitikim „Dugne“.

***

Maksimas Gorkis “Dugne“
Režisierius Oskaras Koršunovas
Premjera 2010 spalio 22 d.
Daugiau apie spektaklį OKT teatras