Tag Archives: Nedzinskas

J. Genet. BALKONAS

04 Penktadienis Spa 2019

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Jau kokiam keistam spektaklyje vakar buvau! Išorė tokia blizganti lyg sidabru apipilta Kalėdų eglutė, o turinys – lyg iš filosofijos vadovėlio. Tas spektaklis vadinasi „Balkonas“, jo režisierius prancūzas Eric Lacascade, o pjesę parašė prancūzų dramaturgijos klasikas Jean’as Genet.

Paprastai spektaklio trukmę, jei nepamirštu, paminiu gale, bet šįkart nuo jos pradėsiu. Spektaklis trunka lygiai 5 valandas ir baigiasi 23.30, panašiai tada, kai į troleibusų parką nuvažiuoja paskutinis viešasis Vilniaus transportas. Visai gali būti, kad slaptas spektaklio rėmėjas yra kokia nors taksi firma, nes po spektaklio grįžti namo kitaip nei su taksi vargiai įmanoma. O jei gyvenate, pavyzdžiui, Kaune, išvis nepavydžiu. Kitą dieną reikia imti laisvadienį arba mamadienį. Arba tiesiai važiuoti į darbą, nes grįžti namo kažin ar apsimoka. Mano kuklia nuomone, įdėjus pastangų (nereikia daug) ir sutrumpinus spektaklį iki trijų valandų, nenukentėtų niekas. O laimėtų žiūrovas. Sakau ne iš lempos. Vakar atidžiai stebėjau, kiek žiūrovų buvo pirmam, antram ir trečiam veiksme. Spektaklio pabaigos sulaukė maždaug pusė visų žiūrovų, atėjusių į spektaklį. Ir nemanau, kad čia kalta tik trukmė, turinys – irgi. Off topic, bet antros dalies tik pusę laiko ištvėrė vienas vyresnėse kartos aktorius legenda (apie jį rašiau visai neseniai po premjeros Mažajame teatre). Atsistojo ir išėjo vidury veiksmo žmogus, ir ką tu jam… Aš, beje, irgi norėjau išeit kokius keturis kartus, bet smalsumas nugalėjo, likau iki galo.

Štai kaip spektaklį apibūdina patys jo kūrėjai oficialioje Jaunimo teatro svetainėje: „Balkono“ pagrindiniai veikėjai – valdžios atstovai ir visuomenės normų sergėtojai, iliuzijų namuose (tradicinis prancūzų viešnamio pavadinimas) besislapstantys nuo miestą apėmusio liaudies sukilimo. Balkono salonuose jie vaidina iliuzijų namų vadovės Irmos surežisuotus erotinius scenarijus ir šitaip išsilaisvina iš savo politinių vaidmenų. Genet ne šiaip demaskuoja amžiną valdžios dviveidiškumą, bet kuria filosofinę parabolę apie tikrovę ir iliuziją, įvaizdžio galią ir už jo slypinčią tuštumą. Šioje Genet pjesėje, kaip retame dramos kūrinyje, originaliai persipina žemieji žanrai ir filosofija“.

Jeigu reikėtų išvardinti, kas man labiausiai patiko spektaklyje, ilgai nesvarstyčiau – aktoriai. Čia jų vaidina labai didelis būrys, kai kurie iš jų labai seniai matyti ir pasiilgti. Pavyzdžiui, porą metų scenoje nematyta Monika Vaičiulytė, puikiai atlikusi įsivaizduojamos teisėjos vaidmenį. Kaip nulietas „vyskupas“ – Martynas Nedzinskas ir kumelaičių mylėtojas „kapitonas“ – Gediminas Storpirštis. Pagrindinis spektaklio vaidmuo patikėtas jaunajai Kamilei Petruškevičiūtei, kuri (taip atrodė iš šono) labai lengvai ir be jokios įtampos suvaidino viešnamio direktorę Irmą. Tuo tarpu spektaklio antroje ir trečioje dalyse vaidinęs režisierius manęs visai neįtikino. Ir jeigu reiktų kirpti kažką iš tų penkių valandų iki trijų, pirmiausia iškirpčiau jo vaidmenį ir prancūziškas kalbas. Tiesa, prieš išeinant jam į sceną, buvo perspėjimas, kad susirgo aktorius ir todėl jį keičia pats režisierius. Sunku pasakyti, kaip būtų atrodęs spektaklis, jei aktorius nesirgtų ir būtų vaidinęs lietuvių kalba.

Pati spektaklio pradžia labai primena Jaunimo teatre matytą spektaklį „Baimės“: aktoriai paskirsto visus žiūrovus į penkias dalis ir juos vedžioja po penkias skirtingas stoteles (viešnamių kambarius). Ši spektaklio dalis ir buvo įdomiausia. Įdomu buvo stebėti kitų žiūrovų reakcijas, eiti ir nežinoti, kas tavęs laukia už kampo. Be to, kol visi iš vienos vietos pereidavo į kitą, spėdavau ir feisbuką pasitikrinti, ir su namiškiais pasirašinėti…

Manau, kad nekartočiau šio spektaklio, net jei gaučiau bilietus dovanų gimtadienio proga. Kam jį galiu rekomenduoti? Neįsivaizduoju. Gal turintiems daug laisvo laiko?..

***

Pjesės autorius Jean Genet

Režisierius Eric Lacascade

Premjera 2019 m. spalio 2 d.

KITAS KAMPAS. Nuostabūs dalykai

12 Pirmadienis Vas 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Tai yra spektaklis, kuris, ko gero, pakoreguos mano iki tol turėtą asmeninį (įsimintiniausių/mėgstamiausių) spektaklių top’ą.  O juk dar dvejojau, eiti ar neiti į jį. Mat nutiko toks keistas dalykas – pirkdama bilietą internetu „Tiketoje“ kažkaip sugebėjau nusipirkti bilietą į 20.30 valandos rodymą (nors tądien buvo ir 18 valandos spektaklis).  Man, vyturių karalienei, eiti į teatrą 20.30 atrodė sunkiai įmanomas dalykas. Mission impossible. Paprastai tokiu metu mano organizmas yra įjungęs konoriišmanęsašpusiaumiegu režimą. Visgi susikaupiau ir nuėjau.

27331870_10157157578365884_230339326087586164_n

Tą vakarą lengva nebuvo ne tik man. Aktorius Martynas Nedzinskas tądien monospektaklį vaidino du kartus. Žinokit, sunkiai galiu suvokti, KAIP TAI ĮMANOMA? 18 valandą scenoje pirmasis pasirodymas, 20.30 valandą – antrasis. Nežinau, koks buvo pirmasis spektaklis, bet vėlyvasis – nuostabus.

Jeigu iki šiol galvojote, kad teatro „Kitas kampas“ spektakliai yra skirti tik pasijuokti ir atsipalaiduoti jaunimui, kuris šiaip neina į teatrus, galvokite iš naujo. Naujausia „Kito kampo“ premjera – spektaklis „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncan Macmillan pjesę yra visiškai kitoks, negu ankstesnieji „Kito kampo“ pasirodymai. Taip, joje improvizuojama, taip, joje į sceną lipa žiūrovai iš salės, taip, čia daug kvatosite, bet taip, čia jūs ir verksite kartu su herojumi, nes aptariami dalykai yra labai aktualūs, rimti ir jautrūs.

1992 -ieji. Septynmetis Martynas su tėčiu, mama ir šuniu gyvena Klaipėdoje. Pirmoji Martyno netektis – mylimo augintinio mirtis. Po kiek laiko berniuko laukia dar vienas išbandymas: į mokyklą atvažiavęs tėtis nusiveža sūnų į ligoninę, kur paguldyta jo nusižudyti bandžiusi mama. Tą dieną Martynui ir kyla mintis sudaryti sąrašą nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi. Sąrašas vis ilgėja ir ilgėja. Martynui – septyniolika.  Dar vienas mamos bandymas žudytis. Martynas studentas. Martyno pirmoji meilė. Vedybos.  Neapleidžiantis kaltės jausmas. Mintys apie savižudybę. Skyrybos. Mamos laidotuvės. Sąrašas vis didėja ir didėja. Ir paskutinis, milijonasis, nuostabių dalykų sąrašo įrašas: „Aš pats. Užtai, kad gyvenu“.

Visada lengviausia yra kritikuoti. Tačiau šįkart nelabai turiu ką kritikuoti, todėl rašyti man nelengva. Šimtą kartų bravo Martynui Nedzinskui, kuris scenoje sukūrė stebuklą. Jis juokėsi ir verkė, sutramdęs ašaras vėl juokėsi… Tikriausiai tai ir vadinama didžiausia aktoriaus meistryste. Ačiū režisieriui Kirilui Glušajevui už spektaklio idėją, preziciškai atkurtas 20 dešimtmečio Lietuvos gyvenimo detales ir ačiū spektaklio kompozitoriui Dmitrij Golovanov, kuris palaikė Martynui kompaniją scenoje.

Nežinau, kaip jautėsi salės dauguma, kurią sudarė tikrai jauni žmonės, tačiau mano kartos žmogui, kuris turi mamą ir jau pats turi vaikų, spektaklio tema yra be galo artima.

Aš net neabejoju, kad pasaulyje yra milijonai nuostabių dalykų, dėl kurių buvo ir yra verta gyventi. Jeigu bent sekundę tuo dvejojate, ateikite į spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pasisemti vilties. Apie rimtus dalykus čia kalbama su šypsena. Ir tai yra nuostabus dalykas.

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2018.02.11

„Kito kampo“ namai feisbuke – ČIA.

 

 

A.Čechovas. ŽUVĖDRA

24 Trečiadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Tai buvo labiausiai laukiamas mano šių metų spektaklis. Tai buvo brangiausias mano pamatytas šio sezono dramos spektaklis (visi bilietai į “Žuvėdrą“ kainuoja po 30 eu). Tai buvo spektaklis, prieš kurį jo adresu buvau girdėjusi bene daugiausia liaupsių. Prieš savaitę spektaklis gastroliavo Prancūzijoje ir, pasak spaudos pranešimų, buvo sutiktas be galo šiltai ir su daugybe bisų.

A. Čechovo “Žuvėdra“ daug kur įvardijama kaip užbaigianti triptiką OKT teatre – “Hamletas“, “Dugne“ ir “Žuvėdra“. Viena žinomiausių Čechovo pjesių persikėlė į OKT teatro studiją ir buvo suvaidinta džinsais ir kitais kasdieniniais drabužiais pasipuošusių OKT trupės aktorių. Beveik jokio rekvizito, jokios scenografijos. Tik aktorius, vaidyba ir žiūrovas.

Trumpai priminsiu “Žuvėdros“ turinį: senstelėjusios, bet save vis dar aistringai tebemylinčios primadonos Irinos Arkadinos sūnus Trepliovas stato savo pjesę. Reikia naujo, kitokio teatro, įsitikinęs jis. Pagrindinį vaidmenį jis patiki savo mylimajai Ninai, kuri įsimyli jo mamos meilužį, garsų rašytoją Trigoriną. Tai spektaklis ir apie teatrą teatre ir apie nelaimingą meilę.

Spektaklyje vaidina įspūdingas aktorių būrys. Jeigu manęs paprašytų išvardinti mylimiausius aktorius, į TOP 10 patektų, ko gero, visi “Žuvėdros“ aktoriai. Pagrindinį Trepliovo vaidmenį atliko aktorius Martynas Nedzinskas, už jį prieš kelerius metus gavęs Auksinį scenos kryžių. Tais pačiais metais šiuo aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu buvo pagerbta ir jo motiną suvaidinusi Nelė Savičenko. Mano didysis šių metų atradimas – aktorė Agnieška Ravdo, šiame spektaklyje suvaidinusi Niną. Mažesnius vaidmenis, bet atiduodami visą save “Žuvėdroje“ suvaidino Rasa Samuolytė, Darius Meškauskas, Giedrius Savickas, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Vytautas Anužis.

Nežinau kodėl, bet šįkart pats spektaklis manęs neuždegė. Atvirkščiai, erzino viskas: tai, kad sėdint antroje eilėje kėdės buvo viename lygmenyje su pirmos eilės kėdėmis, tad prastai matėsi. Tai, kad kėdės salėje taip sustumtos viena prie kitos (ir nepažymėtos vietos, ateini, atsisėdi), jog šlaunimis tenka susiglausti su kaimyno šlaunimis. Tai, kad po paleistų dūmų pirmame veiksme nebebuvo kuo kvėpuoti ir graužė akis. Tai, kad žiūrovai susodinti taip, jog matosi tik tam tikras scenos kampas. Tai, kad akustika OKT salėje nekokia, ir tekdavo įtempti ausis, kad išgirstum kai kurias replikas.

Atsiprašau už piktžodžiavimą, bet pirmas veiksmas man nuoširdžiai prailgo. Buvo žiūrovų, po jo išėjusių namo. Antras veiksmas už pirmąjį buvo gerokai įdomesnis, įtampa augo ir pačioje pabaigoje jau teko prikąsti lūpą, kad neimčiau bliauti balsu.

Tai, kad aktoriai yra taip arti žiūrovo, kad jie atviri ir nuogi (ne fiziškai, o dvasiškai) – yra pats didžiausias šio spektaklio privalumas. Jeigu patirčiau tai pirmą kartą, neabejoju, būčiau priblokšta. Tačiau man kortos taip sukrito, kad per kelis mėnesius šioje OKT teatro studijoje mačiau kitus tikrai panašios stilistikos Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius – “Vestuvės“ ir “Dugne“ ( pastarąjį – du kartus). Tad ši “Žuvėdra“ buvo su  dejavu prieskoniu – ir tas matyta, ir anas patirta, o tai primena tą ir aną.

Ačiū draugei už gimtadienio dovaną – bilietą į “Žuvėdrą“. Ką, gi, viena teatrinė svajonė išsipildė, einu pasvajosiu, ką norėčiau pamatyti dabar.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2014 02 22

Daugiau apie spektaklį – OKT svetainėje.

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje

18588690_10211796135086445_9196752797832771390_o

Kitas kampas. DURYS

11 Šeštadienis Vas 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Vakar teatre nebuvau. Spektaklį, apie kurį rašau, mačiau lygiai prieš savaitę. 7 dienos. Tiek mąsčiau, rašyti apie jį ar nerašyti, o jei rašyti – ką rašyti?

Improvizacijų teatras „Kitas kampas“ visiems žinomas iš savo teatrinių improvizacijų. Apie jas esu rašiusi ir aš. Ateini į Mažąjį teatrą, ten scenoje tave pasveikina Kirilas Glušajevas, liepia padaryti bendrą mankštelę (susikabinam su kaimynu iš kairės už rankų/kaimynui iš dešinės pamasažuojam nugarą ir t.t.), o tada kuriami skirtingi etiudai, kuriems temą ir veikėjus pasufleruoja žiūrovai salėje.

Spektaklis „Durys“ yra šiek tiek kitoks, negu esame įpratę. Jame pusantros valandos aktoriai ne vaidina etiudus, o kuria vientisą spektaklį čia ir dabar. Temą vaidinimui pasufleruoja sėdintys salėje. Kai Kirilas paklausė, kaip turėtų vadintis jų šiandieninis spektaklis, pirmose eilėse sėdintis garsiakalbis žiūrovas užrėkė „Trauklapis“. Taigi, spektaklis virto spektakliu, kurio pavadinimas „Trauklapis“.

Jei atvirai, nežinau, kiek ten aktoriai improvizavo, kiek siužetą buvo aptarę iš anksto ir įvilko į pasiūlytą temą. „Trauklapis“ tapo spektakliu apie Molėtų rajone gyvenantį ir augalininkystę plėtojantį Leoną, kuriam senas draugas, dabar gyvenantis Kolumbijoje, atsiunčia kažkokių sėklyčių. Leonas jas užaugina, pasirodo, kad jos išauga į augalą, kuris padeda nuo įvairių problemų – blogos nuotaikos, nemigos. Kai draugas iš Kolumbijos atvažiuoja į Lietuvą pasiimti kanapių derliaus, jo neranda, nes gerasis kaimietis viską jau išdalijęs. Toliau veiksmas tapo tokiu chaotišku, kad nelabai moku ir atpasakoti. Bet finale  buvo „kraujo“ ir „bučinių“. Kažkas sėdo į kalėjimą, o kažkas susilaukė kūdikio.

Kadangi esu buvusi gal kokiuose 5 ar 6 „Kito kampo“ pasirodymuose, darau išvadą, kad palyginus su įprastais pasirodymais, toks vientisas improvizuojamas spektaklis nėra labai juokingas ir nebūtinai gali pasisekti. Juk, neslėpkim, žiūrovai į „Kitą kampą“ ateina tikrai ne verkti ir ne gyvenimo prasmės ieškoti. Jie ateina pasijuokti. Juk ir „Kito kampo“ šūkis – „Ieškome žiūrovų, kuriuos veža humoras“ ir “Ateikite. Bus linksma“. „Durys“ yra toks spektaklis, kurį, manau, patiems aktoriams smagiau kurti, negu trumpus etiudus. Juk išlaikyti siužeto intrigą, nenusivažiuoti į lankas tikrai nėra paprasta. Tai reikalauja didelio meistriškumo. O „Kito kampo“ aktoriai yra savo žanro meistrai ir mėgsta iššūkius. Tačiau žiūrovui toks realiu laiku kuriamas spektaklis nėra toks patrauklus, kaip įprastos improvizacijos. Gi spektaklio tema gali pasirodyti neaktuali, neįdomi, įžeidžianti. Pagaliau – tai prailgsta, sunku išlaikyti įtampą ir kyla pavojus nusivaidinti.

Jau kuris laikas „Kito kampo“ teatro trupę yra papildę jaunieji aktoriai, tačiau spektaklyje dviem pirmais smuikais grojo senbuviai – Audrius Bružas ir Martynas Nedzinskas. Dmitrij Golovanov scenoje dovanojo gyvą muziką, Kiril Glušajev bandė suvaldyti tai, kas vyksta scenoje, apjungdamas visa į vienį.

Prieš kelias dienas išgirdau dar vieną naujieną – „Kitas kampas“ pristato ir trečią formatą – improvizacijų dvikovas. Išbandę etiudus, vientisą spektaklį, jie imasi dar nebandyto dvikovų žanro. Tai ką, kaip sakoma, laukite tęsinio. Nemanau, kad ištversiu nenuėjusi.

***

Kitas kampas gyvena feisbuke, ieškokite Kitas kampas.

KITAS KAMPAS

10 Ketvirtadienis Lap 2016

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras KITAS KAMPAS į savo pasirodymus it medus širšes traukia jaunus žmones. Na, tokius, kokių Nacionaliniame dramos ar Jaunimo teatre būna mažuma. Rankytėmis susikibę ir meiliai besiglaustantys jie ateina į Valstybinio Mažojo teatro salę, kurioje ir vyksta KITO KAMPO pasirodymai. Vakar jame buvau ir aš. Paprastai KITAS KAMPAS per vieną vakarą rengia du pasirodymus. Aš buvau antrajame, kuris prasideda 20.30 val. Kai pasirodymo pradžioje visi žiūrovai darė tradicinį apšilimą ir vakaro vedėjas Kirilas Glušajevas paklausė, kas į KITĄ KAMPĄ atėjo pirmą kartą, rankų pakilo labai nedaug. Gal koks dešimtadalis salės. Kai paklausė, kas atėjo antrą, trečią ar dešimtą kartą, rankų pakilo jūra. Tarp jų buvo ir manoji, bandžiau skaičiuoti, bet tiksliai neatseku, buvau penktą, ar šeštą kartą. Tai nelabai ir svarbu, nes aktoriai nemeluoja- kiekvienas pasirodymas yra vis kitoks, nesikartojantis, nes juk tai improvizacija. Gal tik tas apšilimas spektaklių pradžioje jau pabodęs – kas kartą vis tas pats – paliesk kaimynui iš dešinės nosį, pamasažuok kaimynui iš kairės nugarą.

Šįkart laukė staigmena – prie seniai KITAME KAMPE vaidinančių aktorių buvo prisijungę 4 nauji. Šviežias kraujas, taip sakoma. Iš senbuvių buvo trys – Audrius Bružas, Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas. Na, dar Aistė Lasytė, nežinau, ar galima ją jau senbuve vadinti. Ir jau ne pirmą sezoną su jais dirbantis muzikantas Dmitri Golovanov. Beje, pastarasis net puslapį Vikipedijoje turi, ne veltui vakar pasirodymo metu buvo pristatytas kaip geriausias „Karoliniškių ir viso pasaulio“ džiazo muzikantas.

Kai kurios užduotys buvo jau matytos: nuotraukų albumas, aktorių kastingas, serenada iš salės atėjusiai merginai. Tačiau jų turinys kaskart vis kitoks, nes mizanscenai veiksmo vietą, veikėjų profesijas ir pan., pasiūlo sėdintys salėje žiūrovai.

Kaip viskas maždaug atrodo? Perpasakosiu vieną užduotį: aktorė Aistė išprašoma iš salės. Trims aktoriams, kurie lieka scenoje, žiūrovai turi sugalvoti, kas jie bus. Vakar žiūrovai nusprendė, kad vienas iš aktorių bus dalgis, kitas- hipopotamas, trečias – Monika Šalčiūtė. Įėjusi Aistė nežino, su kuo bendrauja, tačiau gali užduoti visiems klausimus ir spėti, kokie personažai jie yra. Šįkart Aistei sekėsi nelabai kaip, nes dalgį ji pavadino švilpyne (šis vis švilpčiojo), hipopotamą – delfinu, o Moniką Šalčiūtę įkūnijęs aktorius jai pasirodė panašiausias į Egidijų Dragūną.

Vakarykštis pasirodymas man nebuvo kažkuo išskirtinis. Atvirkščiai, prisiminusi, kad ankstesniuose juokdavausi taip, kad net kepenis skaudėti imdavo, vakar juokiausi tikrai nedaug. 2016 metų pavasarį KITAS KAMPAS rengė 7 valandų improvizacijų maratoną, kuriame irgi buvau. Ko gero, to pasirodymo „perspjauti“ jiems nepavyks niekada. Nebent surengtų 8 valandų maratoną, kas papildžius trupę jaunais aktoriais, tikrai įmanoma.

***

KITAS KAMPAS internete gyvena ČIA

14495416_10155358646065884_1404948597191774954_n