VOICEKAS. Pagal Georgą Büchnerį

02 Sekmadienis Gru 2018

Žymos

atsiliepimai, cicėnas, Nacionalinis dramos teatras, ndt, savickas, spektaklis, trukmė, Voicekas

Mieli žmonės, jei jums nosis bėga kaip Vilnelė pavasarį, jeigu nuolat užklumpa nevaldomas kosulys, būkite geri, neikite į teatrą. Jis be jūsų nepražus, tikrai. O šalia sėdintiems nuotaiką sugadinsite. Viso spektaklio metu šalia manęs šniurkštė ir šniurkštė. Kosėjo ir kosėjo. O maždaug nuo vidurio spektaklio – žiovavo ir žiovavo. Gal temperatūra žmogui kilo? Gal taip organizmas nuo ligos vadavosi?.. Nežinau… Bet mano dėmesys nuo scenos vis nukrypdavo į kairėje sėdintį (tiksliau, vargstantį) kaimyną.

Georgo Biuchnerio (1813–1837) pjesę „Voicekas“ perskaičiau jau pamačiusi debiutuojančio režsieriaus Antano Obcarsko spektaklį (beje, radau ją „Dramų stalčiaus“ internetiniuose namuose). Galėjau, aišku, ir anksčiau perskaityti, nors tai bendram spektaklio įspūdžiui kažin ar būtų padėję. 19 amžiuje parašyta pjesė dėl rašytojo mirties liko neužbaigta. Kirpėjas – kareivis Francas Voicekas – realus žmogus, peiliu nužudęs savo vaiko motiną Mariją. Spektaklyje Voiceką vaidino Giedrius Savickas, Mariją – Agnieška Ravdo. Spektaklyje pačios Biuchnerio pjesės liko labai mažai, nes dramaturgas Laurynas Adomaitis ją sukryžmino su nesena istorija, kai „Germanwings“ pilotas Andreasas Liubitzas nuskraidino lėktuvą su visais keleiviais tiesiai į mirtį. Tokia jo poelgio priežastis iki galo taip ir liko neaiški, išskyrus šykščias detales apie tai, kad jis anksčiau buvo lankęsis pas psichiatrus, vartojęs vaistus, tačiau tai jam nesutrukdė tapti orlaivio pilotu. 2015 metų kovo 24 dieną „Germanwings“ skrydžio 9525 metu iš Barselonos į Diuseldorfą žuvo 144 keleiviai ir 6 įgulos nariai. Spektaklyje Andreasą vaidina Laurynas Jurgelis.

Kaip ir pati Biuchnerio pjesė, kuri literatūros kritikų vadinama „neišbaigta ir fragmentiška“, toks man pasirodė ir pats spektaklis. Nėra nuoseklios siužeto linijos, veikėjų santykiai neišplėtoti. Nežinodamas konteksto (pjesės ir tragedijos Alpėse), iš spektaklio išeisi panašiai toks pats baltas lapas, koks ir įėjai. Spektaklyje buvo du aktoriai, kurie beveik nepratarė nė žodžio – kažin kokia buvo jų paskirtis? Viso spektaklio metu naudojamas stingstančio ir čia pat į dulkes subyrančio balto parafino leitmotyvas. Dar virškinu informaciją apie jo simboliką.

Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomas spektaklis trunka be pertraukos apie pusantros valandos. Be jau minėtų aktorių jame vaidina Kęstutis Cicėnas (kapitonas) ir Gediminas Rimeika (gydytojas). Pastarojo vaidmuo ir atlikimas, mano akimis, buvo įtaigiausias.

Spektaklis buvo rodomas savaitgalį patogiu laiku 16 val., tačiau salėje buvo laisvų vietų. Maždaug po kokių 35 minučių nuo spektaklio pradžios pakilo ir iš salės išėjo dvi moterys. Visi kiti link rūbinės ėmė brazdintis dar aktoriams nenuėjus nuo scenos. Plojimai buvo itin skysti. Draugė net paklausė: „Ar čia visada dabar taip žmonės skuba išeiti?“ Tiesą sakant, ne, ne visada. Būna spektaklių, kai aktoriai pakartotinai kviečiami išeiti nusilenkti du, tris ar keturis kartus. Būna spektaklių, kai rankas paskausta nuo plojimų. O, bet, tačiau šis spektaklis – ne iš tokių.

***

Režisierius Antanas Obcarskas

Premjera 2018.06.01

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

Moljeras. TARTIUFAS

16 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

komedija, Koršunovas, Nacionalinis dramos teatras, ndt, premjera, samuolytė, savickas, spektaklis, tartiufas, teatras

Kokį aktorių laikote savo idealu? Šį klausimą aktoriui Giedriui Savickui žurnalistė uždavė viename interviu 2013 metais (čia). „Salvijus Trepulis“, – atsakė tąkart jis. Ir štai, po ketverių metų, Giedrius su Salvijumi atsidūrė vienoje scenoje ant vieno permatomo plastikinio suoliuko. Giedrius – Tartiufas, Salvijus – juo aklai tikintis Orgonas.

Vienas garsiausių komedijos žanro meistrų Moljeras, o tiksliau – Žanas Batistas Poklenas – gimė 1622 metais. Komediją apie apgaviką ir prisitaikėlį Tartiufą, sėkmingai mulkinantį Orgono šeimą, jis parašė 1664 metais. Kaip tokią pjesę suvaidinti 2017 metais? Klausimas, į kurį pabandė atsakyti režisierius Oskaras Koršunovas. Tiesa, ne iš pirmo karto. Numatyta premjera prieš metus atšaukta buvo likus vos savaitei iki pirmojo pasirodymo. Plakatai, lankstinukai atspausdinti, bilietai išpirkti ir še tau – spektaklio nebus. Oficiali Nacionalinio dramos teatro vadovų pozicija buvo, kad spektaklis iki galo neišbaigtas, jis atidedamas neribotam laikui „dėl režisieriaus ligos“.

Taigi, kai 2017 metų rudenį pasklido informacija, kad „Tartiufas“ sugrįžta, teatro mylėtojų gretose kilo sujudimas. Bilietai buvo šluojami, teatro fojė šnabždamasi, tai ką gi parodys Koršunovas TOKIO ypatingo savo „uždraustame“ spektaklyje?

O parodė jis vienos dalies, 1 val. 50 minučių trukmės spektaklį, kuris nebuvo nei labai linksmas, nei pasižymintis išskirtiniais režisūriniais sprendimais. Eiliuotas 17 amžiaus tekstas įdėtas į šiuolaikiniais rūbais pasipuošusių aktorių lūpas. Suvaidinę mizanscenas jie bėgdavo parūkyti į šalia scenos esantį kambariuką, o ten jų laukdavo operatorius su kamera, kuris užkulisinius aktorių veiksmus ir vyksmus tiesiogiai transliavo didžiuliame ekrane.

Išskirčiau scenografo Vytauto Narbuto indėlį į spektaklį – žalia žole ir krūmais „apželdinta“ scena atrodė tikrai išskirtinai.

23659957_10213318564626232_866984458_o

Nesudrebėjo režisieriaus ranka parenkant aktorius – Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Toma Vaškevičiūtė scenoje nardė kaip žuvys po ledu. Rasa Samuolytė tai išvis kažkokį jaunystės eliksyrą yra išradusi. Aš kiek prisimenu, ji jau kokius 20 metų atrodo taip pat. Nenustebsiu, jei ir po 20 metų taip atrodys.

Viena mano bičiulė, spektaklį mačiusi anksčiau už mane, replikavo, kad jai šis spektaklis kažkuo priminė „Domino“ teatro komedijas (draugai žino, kad man žodis „Domino“ semantiškai rikiuojasi ties žodžiais „rupūžė žalioji“, „kičas“, „prastas skonis“, „cukrus“). Bet man taip nepasirodė. Ne. „Tartiufas“ man buvo visai nejuokingas ir ne lėkštas. Jis toks labiau tragiškai dramatiškas. Sutinku su visais, kurie sakė, kad per šimtus metų „Tartiufas“ neprarado aktualumo. Tartiufas yra apie mesijus, kurie mums susuka galvas; apie politikus, jų pažadus ir rinkėjų gundymus; apie tuščiavidurius žmones, kuriais mes susižavime ir pametame dėl jų galvas.

Spektaklio išvakarėse dėdės Goglo padedama online perskaičiau „Tartiufą“. Tačiau to tikrai nebūtina daryti – net ir nežinant veikėjų ar teksto, spektaklyje viskas bus aišku. Tiesa, pabaiga kardinaliai skiriasi nuo tikrosios pjesės pabaigos.

Šis spektaklis, gal ir pats to nenorėdamas, tapo labiausiai gandais apipintu šio sezono spektakliu. Po tokio piar’o, savaime suprantama, bilietai perkami su vėjeliu. Jei eisite, įsigykite juos iš anksto.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2017.09.27

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by Donata in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

charms, jelizabeta bam, Koršunovas, Koršunovo teatras, Nacionalinis dramos teatras, ndt, Nedzinskas, OKT, Repšys, spektaklis, teatras

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“. Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

VAKAR BUVAU TEATRE

Tag Archives: ndt