Nacionaliniame dramos teatre Mažojoje salėje šis N-18 spektaklis rodomas nuo 2014 metų gegužės mėnesio. Taigi, po pusantrų metų rodymo jį pamačiau ir aš. Kai iki P.Ignatavičiaus režisuoto spektaklio likus pusdieniui sugalvojau, kad gal noriu į jį eiti ne viena ir ėmiau ieškoti antro bilieto į jį, pamačiau žodelį  „Išpirkta“. Tikrai neblogas ženklas. Ne kiekvienas spektaklis gali tuo pasigirti. Tačiau nemeluoju, salėje tikrai buvo nemažai vietų. O dar įdomiau, kad prieš mane sėdėjęs vyriškis iš spektaklio išėjo maždaug po 10 minučių nuo jo prasidėjimo. Nežinau, ar kokių skubių reikalų jam pasitaikė netikėtai, ar tiesiog sunervino keiksmažodžių lavina scenoje.

Manęs keiksmažodžiai neveikia. Nemažai jų girdėjau per savo gyvenimėlį. Scenoje – irgi. Tiesa, prieš spektaklį, kai atėjus į salę ieškojau vietos atsisėsti, sutrikau, ar atėjau ten, kur reikia. Scenoje nutriušusioje sofoje su senu radijo imtuvu sėdėjo aktorius Rimantas Bagdzevičius, grojo muzika. Sena viryklė, tušti stiklainiai, pabuvę baldai –užuomina, kad veiksmas vyks senoje apleistoje patalpoje (vėliau paaiškėjo – rūsyje). Paskutiniame mano matytame spektaklyje „Gyvūnas KUKŪ“ spektaklis prasidėjo analogiškai: senoje sofoje (gal toje pačioje?) gulėjo Marius Repšys su senu radijo imtuvu (gal tuo pačiu?) ir grojo muzika. Aplinka taip pat buvo apšnerkšta ir nevalyva. Todėl ir sunerimau – ar tikrai atėjau ten, kur dar nebuvau?..

Veiksmas vyksta daugiabučio rūsyje, kuriame susirinkę žmonės sprendžia labai elementarią problemą – kodėl name nuolat dingsta elektra? Kas čia kaltas – senos elektros sistemos „provodkės“ (iš dainos žodžių neišmesi, taip spektaklyje sakė elektrikas Algis – aktorius Algirdas Gradauskas), pelės, kurios graužia laidus, ar kaimynė GraŽYna, kuri sena ir apsikuitusi, ir gal dėl būtent dėl jos name veisiasi pelės? Marga kaimynų draugija nusprendžia įkurti namo bendriją ir spręsti graužikų bei kenkėjų problemas iš esmės. Spektaklis trunka dvi valandas, tiek laiko bendrija kuriama. Su daug aistrų, keiksmažodžių, keletu lenkiškų žodžių (lietuvių ir lenkų kaimynystės klausimas).

Juoko buvo daug. Beveik kaip „Domino“ teatre. Neinu į jį sąmoningai jau kokius 7 metus, bet žinau, kad į jį eina žmonės pasijuokti.

Didžiausią simpatiją šįkart pelnė Algirdas Gradauskas, kuris tiesiog mėgavosi savo vaidmeniu. Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius – aktoriai, kuriems tokie tragikomiški vaidmenys tikrai ne naujiena. Mano gerbiamieji Tadas Gryn ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje nesužibėjo. Neįtikino nei Tado vaidinamas plevėsa Ignas (nors po jo frazės „Turiu svajonę permiegoti su brandžia moterimi“ salė tiesiog lūžo), nei pavėpusią biochemijos studentę Jolantą vaidinusi Toma.

Kaip sakoma teatro puslapyje esančioje spektaklio anotacijoje, tai spektaklis „apie kenkėjus ir naikintojus. Apie mus pačius“. Galbūt. Nesiginčysiu.

Manęs jis kažkaip asmeniškai nesujaudino. Nes kai išėjau iš teatro, pakeliui į troleibusų stotelę jau buvau pamiršusi beveik viską, ką sakė spektaklio metu. Retas atvejis, paprastai užstringa kokia mintis ar sentencija. Ai, prisiminiau, viena užsiliko ir man. Kai kaimynai susivienija eiti pas lenkę GraŽYną ir ją pagąsdinti, kažkuris pasiūlo:

-Nueikim ir pasakykim, kad Mickevičius mirė. Ot bus jai!..

***

Režisierius: Paulius IGNATAVIČIUS

Premjera: 2014 m.05.14

Daugiau apie spektaklį – čia.