Tag Archives: Nacionalinis Kauno dramos teatras

T. Różewicz. Kartoteka

17 Pirmadienis Lap 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Nacionalinis Kauno dramos teatras 2025 metų lapkritį Vilniuje gastroliavo su dviem spektakliais. Apie pirmąjį, „Antrininkas“, jau rašiau, dabar trumpai – apie režisieriaus Gintaro Varno spektaklį pagal T. Różewicz (1921–2014) pjesę „Kartoteka“. Spektaklis buvo rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.

Išvakarėse dar buvo neparduotų bilietų, kas mane labai nustebino. Atrodytų, kad jie turėjo būti šluote iššluoti – režisieriaus Gintaro Varno pavardė; labai retai vykstančios teatrų gastrolės; naujas, kritikų palankiai įvertinfas spektaklis… Pasirodo, kad viso to neužteko. Sunku pasakyti, ar kauniečių reklama nepasiekė vilniečių akių ir ausų, o gal didokos bilietų kainos atbaidė?..

„Kartoteką“ T. Różewicz parašė 1958–1959 metais, įkvėptas absurdo teatro kūrėjų Samuelio Becketto ir Eugeno Ionesco darbų. „Kartoteka“ vadinama vienu reikšmingiausių dramos kūrinių lenkų literatūros istorijoje. Nevaidinsiu gudrios ir pasakysiu, kad autoriaus pavardę išgirdau pirmą kartą, kai po spektaklio grįžusi guglinau daugiau informacijos apie pjesę.

Premjera įvyko 2024 metų rudenį, spektaklyje vaidina didelė Kauno dramos teatro aktorių trupės dalis, o pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Dainius Svobonas.

Spektaklio centre – lovoje gulintis žmogus, į kurio kambarį vis užsuka keisti ir margi personažai. Jo tėvai, dėdė, buvusi meilužė, jaunystėj nušautas draugas karys ir kiti. Vienose scenose pagrindinis herojus yra vaikas, kitose – jau suaugęs. Jokios nuoseklios pasakojimo linijos nėra, skirtingos spektaklio scenos man priminė žemuogių lauką – skini uogas ir veri ant smilgos. Tam, kad paskui parėjus namo būtų didesnis malonumas jas nuverti nuo smilgos ir suvalgyti. Tai spektaklyje režisierius paliko žiūrovui pačiam susiverti pamatytus vaizdus ir scenas ant smilgos. Negaliu pasakyti, kad man tai labai gerai pavyko. Mielai paskaityčiau pjesę ir, greičiausiai, matytas veiksmas pasipildytų naujom potekstėm.

Spektaklyje, kaip jau beveik įprasta režisieriui Gintarui Varnui, vaidina ir lėlės. Šįkart jos buvo ilgabarzdės ir iš aprangos priminė garbaus amžiaus žydų tipažus. Apskritai, spektaklio scenografija (Marijus Jacovskis) ir kostiumai, lėlės (Julija Skuratova) paliko puikų įspūdį.

Spektaklis yra labai varniškas, režisierius ištikimas savo kūrybos braižui. Tad jeigu jums patiko bet kuris kitas režisieriaus spektaklis, „Kartoteką“ pamatyti tikrai verta.

Spektaklio trukmė yra trys valandos ir viena pertrauka.

**

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera: 2024 10 18

Išsamiau: www.dramosteatras.lt

Loren Ipsen. Antrininkas

14 Penktadienis Lap 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Įvykis, kurio nenorėjau praleisti. Nacionalinio Kauno dramos teatro gastrolės Vilniuje. Du spektakliai ir du bilietai mano telefone. Pirmasis pamatytas buvo režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus režisuotas spektaklis „Antrininkas“ (N-16) pagal Loren Ipsen pjesę.

Tiesą sakant, esu sutrikusi dėl faktiškumo, nes nežinau, ar Loren Ipsen yra moteris, ar vyras, ar tai išvis išgalvotas vardas. Ir kas tada yra šios pjesės autorius (-ė)?

Sunkiai galiu nusakyti ir spektaklio žanrą – komedija, tragedija, o gal – drama? Panašu ir į detektyvą. Visko po truputį. Bet tvirtai galiu pasakyti, apie ką spektaklis. Nes siužetas buvo aiškus, jį suprasti padėjo scenoje buvęs pasakotojos (aktorė Inga Mikutavičiūtė) personažas. Pasakojimo motyvas spektaklyje svarbus: titrais ir pasakotojos intarpais, kurie nutraukdavo veiksmą scenoje, žiūrovai buvo supažindinami su pagrindiniais veikėjais ir jų gyvenimo istorija.

2011 metais vieno laikraščio organizuotame aklame pasimatyme, kuris vyksta madingame Londono viešbutyje (geras TripAdvisor įvertinimas), susipažįsta vaikinas ir mergina. Jau tada galima pastebėti, kad jaunuoliai nėra labai standartinio mąstymo. Jiems rūpi daug kas, pavyzdžiui, ar tikrai buvo išsilaipinta mėnulyje? O gal tai tik informacinė migla?

Vaikinas (Pijus Narijauskas) pasakoja buvęs paimtas iš įprastos mokyklos ir perkeltas į prestižinį koledžą, kuriame mokėsi Didžiosios Britanijos princai Viljamas ir Haris. Tam, kad būsimieji karaliai kuo labiau patirtų normalų gyvenimą, buvo surinkti vaikai iš įprastų mokyklų, kad kartu su princais eitų valgyti picų, bendrautų. Pjesės herojus buvo vienas jų. „Ar tu fantazuoji?“, – klausia mergina (Saulė Gotbergė). Gal. O gal ir ne.

Mergina dirba slaugytoja, todėl užklupus kovido pandemijai, jos jėgą ir padarinius pajaučia tiesiogiai. Apskritai, visas veiksmas scenoje yra labai nuoseklus, galima atpažinti paskutinių dešimties metų pasaulio ir Europos įvykius, išgirsti žinomų žmonių vardus.

Dar vienas mistinis epizodas spektaklyje susijęs su poros vaiku. Kurį laiką jo negali susilaukti, tačiau vėliau mergina sūpuoja ant rankų mergaitę. Vėliau veiksme mergaitė beveik neegzistuoja, todėl išėjusi iš spektaklio, dar ilgai mąsčiau, ar tas kūdikis buvo tikras, ar irgi tik sufantazuotas?

 Veiksmas vyksta Londone ir apima keliolika metų nuo poros susipažinimo iki paslaptingos jų abiejų mirties. Prieš pat ją pora kurį laiką nedirbo, neturėjo finansų, ėmė keistai elgtis (sodino narcizų lauką prie namų ir planavo pasaulio perversmą, apie kurį nerišliai pasakojo savo turimai didžiulei auditorijai socialiniuose tinkluose). Nors dėl poros mirties vėliau sklandė įvairiausių sąmokslo teorijų, spektaklio pabaigoje titruose buvo rašoma, jog teatro manymu tai buvo dviguba savižudybė, paveikta psichinės ligos.

Spektaklio „Antrininkas“ trukmė yra 2 val. 15 min. Rodomas be pertraukos.

Amžiaus cenzas – nuo 16 metų, nes spektaklyje be mirties motyvo yra kelios intymios scenos (jas padėjo kurti intymių scenų teatre koordinatorė!)

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje Vilniuje vakar dauguma žiūrovų buvo vidutinio ir vyresnio amžiaus. Biso po spektaklio nebuvo. Manyčiau, kad spektaklis galėtų patikti jaunesnio amžiaus žiūrovams, kurie pagrindinių veikėjų poroje atpažintų savo laikmečio realijų, gyvensenos detalių, kalbėsenos, elgsenos.

Nors nebūtinai spektaklį rekomenduočiau jauniems. Žmogaus jaunumą ar senumą tikrai ne paso skaičiai lemia.

***

Premjera  – 2025 m. vasario 7,8,9 d.

Išsamiau: https://dramosteatras.lt/shows/antrininkas/

Daiva Čepauskaitė. KAI MES BŪSIM JAUNI

29 Penktadienis Lap 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Kai mes būsim jauni“, režisuotas A. Špilevoj, ko gero, vienas populiariausių laikinojoje sostinėje. Nes kai tik užmetu akį į kauniškių repertuarą, ties juo amžiais matau „Išparduota“.

Spektaklis Vilniuje parodytas kartą, nors sprendžiant iš atsiliepimų tų, kurie nespėjo pagauti bilieto į spektaklį, reikėjo mažiausiai dviejų rodymų.

Spektaklyje vaidina vyresnės kartos aktoriai: Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė. Siužetas neįmantrus: seni draugai (tiksliau, draugės) susitinka laidojimo namuose prie bendro bičiulio urnos. Visos moterys labai skirtingų tipažų: viena jų save realizuoja augindama krūvą anūkų; kita sąmoningai (taip sakė) pasirinko gyventi viena ir neturi vaikų; trečioji – išsipusčiusi ir išsipuošusi – turi naują jaunikį, kurį sutiko kapinėse.

Daivos Čepauskaitės tekstai yra labai „daiviški“ – su švelniu humoru, potekstėmis, absurdo prieskoniu. Štai kad ir pjesėje esantis „pelargonijos testas“: pasak jo, jei žmogui viskas gerai, jis laimingas – pelargonija jam smirdi. Jeigu nelaimingas, vienišas – pelargonija jam kvepia.

Arba kitas būdas pasitikrinti, ar esi kam reikalingas – cukinijų testas. Jeigu tau niekas nedovanoja cukinijos, reik susirūpint, gal su tavimi kažkas negerai. Nes paprastai cukinijų uždera tiek, kad apdalijami ne tik giminės, kaimynai, bet ir tolimesni žmonės. Ir jeigu tau niekas niekad nepasiūlo cukinijos, vadinasi, esi tikrai vienišas ir nelaimingas…

Manau, kad vyresniesiems salės žiūrovams (>50-60) spektaklis turėjo daugmaž patikti. Dėl jaunimo nesu tikra. Senatvės temos, stereotipai, kurie ją lydi, jaunam žmogui kažin ar aktualūs. Čia juk ne moterų teisės, LGBT, vištos narvuose ir Palestina. Bet neturiu nė menkiausios abejonės, kad tokie spektakliai, kaip „Kai mes būsim jauni“ turi teisę gyvuoti, būti rodomi miestuose ir ne tik. Visos temos yra svarbios – ir tuščių narvų, ir ištuštėjusių namų.

Nors teisybės dėlėi pasakysiu, kad prieš kurį laiką matytas kitas A. Špilevoj spektaklis senatvės tema „Bagadelnia“ man paliko didesnį įspūdį. Gal todėl, kad tada buvo pirmas kartas man, kai scenoje mačiau tik vyresnės kartos aktorius, pjesė buvo apie juos ir jiems.

„Kai mes būsim jauni“ kažkiek priminė kadaise matytą Algirdo Latėno režisuotą tragikomediją „Kapinių klubas“ pagal Ivan Menchell pjesę. Smagumo spektaklyje buvo daugiau nei gilumo.

„Kai mes buvom jauni“ buvo rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Spektaklis yra be pertraukos ir trunka 1 val. 45 min. Veiksmas toks banguotas – greičiau, lėčiau, linksmiau, rimčiau. Išeinant iš salės aplink buvo daug šurmulio – žmonės noriai dalijosi įspūdžiais, iš šono atrodė tokie „apšilę“, lyg po bokalo bare.

Tačiau LNDT rūbinė yra atskira istorija. Po rekonstrukcijos ji tokia nepatogi su tais A, B, C, D žymėjimais ir žmonių trypčiojimu ant laiptų, kad po šio spektaklio galutinai supratau – rūbinės projektuotojas už tokį darbą į dangų tikrai nepaklius.

***

Režisierius: Aleksandr Špilevoj

Premjera: 2023 – 11- 11

Išsamiau apie spektaklį: www.dramosteatras.lt

G. Lessing. NATANAS IŠMINTINGASIS

10 Pirmadienis Bir 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Gintaro Varno režisuotas spektaklis „Natanas išmintingasis“ yra paskutinis mano matytas spektaklis šį sezoną prieš didžiąsias vasaros atostogas, kuomet visi teatrai užveria duris ir vėl jas atvers tik rudenį.  Ir šis spektaklis man – kaip vyšnia ant torto! Nemeluoju ir neperdedu, tai – geriausias šį teatro sezoną mano matytas spektaklis. Taip, tai yra teatras, kokį jį labiausiai myliu. Gintaras Varnas – neapsakomai talentingas režisierius, kurį, beje, įsimylėjau kadaise žiūrėdama jo „Hedą Gabler“. Apgailestauju, kad režisieriaus darbus vis rečiau galima pamatyti Vilniuje. Na, taip, Kaunas – tai ne Sidnėjus, bet kaip rodo asmeninė patirtis, išsiruošti iš Vilniaus į Kauną žiūrėti spektaklių nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti teoriškai. Laimė, kad šįkart išsiruošiau.

G. Lessing pjesė nukelia mus į XII amžiaus Jeruzalę. Veiksmo centre – žydas Natanas (aktorius Vytautas Anužis už šį vaidmenį 2017 metais gavo Auksinį scenos kryžių), krikščionis tamplierius (Arnas Ašmonas) ir musulmonas Sultonas Saladinas (Dainius Svobonas). Likimas pina, perpina šių trijų žmonių likimus. Trys didžiosios religijos ir trijų šeimų asmeninės gyvenimo dramos. Ir daugiau kaip trys valandos veiksmo, per kurias, rodos, nė nekvėpavau. Kad ir kaip banaliai skambėtų, laikas prabėgo akimirksniu. Ir tai nėra tik kažkoks sparnuotas posakis. Tai tas variantas, kai ateini, atsisėdi ir nesupranti, kodėl jau reikia keltis ir išeiti. Norėjau dar ir dar. ..

Jeigu būčiau turėjusi užrašinę, spektaklio metu būčiau galėjusi ją primarginti daugybe išmintingų minčių. Nieko keisto, juk spektaklis ir vadinasi „Natanas išmintingasis“. Būtent į seno žydo lūpas buvo sudėta daug gyvenimiškos išminties. Štai, kad ir ši, kuri įrašyta spektaklio anonse: „Visų pirma žmogus, o tik paskui – krikščionis, musulmonas arba žydas“. Būtent apie tai ir yra šis spektaklis. Spektaklyje nuskamba klausimas, kuri gi iš religijų yra „toji tikroji ir vienintelė“. Natano atsakymas buvo superinis!

Atvirai pasakius, iš spektaklio aprašymo internete (pristatomas kaip „spektaklis-utopija“, o dar tie Kryžiaus žygiai ir senieji laikai) buvau susidariusi nuomonę, kad jis bus labai filosofiškas ir sudėtingas. Na, toks, kur ateini, pažiūri ir išeini nieko nesupratęs. Nieko panašaus! Šis spektaklis toks daugiasluoksnis, kad jame kažką sau ras kiekvienas atėjęs žiūrovas – ir įsimylėjęs paauglys, ir religijotyrininkas, ir cinamoninių bandelių kepyklos konditerė, ir fizikos mokytoja, ir nepraktikuojantis katalikas. Visi.

Didžiulių aplodismentų nusipelno ne tik šį vakarą vaidinę aktoriai, bet ir scenografas Gintaras Makarevičius (milžiniškos knygos simbolis scenoje kažkas tooookio!!!), kompozitorius Vidmantas Bartulis, kostiumų dalinininkas Juozas Statkevičius, videomenininkas Rimas Sakalauskas ir lėlių dailinininkė Julija Skuratova.

Atskirų liaupsių vertas pats Nacionalinis Kauno dramos teatras. Tuo metu, kai lauke termometrai rodė +30, salėje buvo maloniai vėsu. Minkštutėlės ir patogios kėdės išdėliotos taip, kad matomumas puikus iš bet kurios salės vietos. Ir titrai! Viršuje švieslentėje buvo titrai kurtiesiems. Nieko panašaus nesu mačiusi Vilniuje. Žodžiu, išėjau tokia apžavėta, kad jei kartais kažkada tektų emigruoti iš Vilniaus, rinkčiausi Kauną. Vien dėl teatro ir tokių spektaklių, kaip „Natanas išmintingasis“.

***

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2017 m. gruodžio 8 d.

Daugiau info: www.dramosteatras.lt

 

Janis Balodis. MIŠKINIS

30 Sekmadienis Spa 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, ,

Apie šį spektaklį žinojau nuo tada, kai jis pasirodė Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Nežinau, gal gerai išpiarintas buvo, gal pati istorija pasirodė „užkabinanti“, gal pavadinimas, sukeliantis asociacijų su mūsų pokario laikais, įsirėžė į atmintį.

Kaune gyvenančios bičiulės, kuri ėjo į spektaklio premjerą, paklausiau: „Na, kaip?“. „Trukmė – keturios valandos. Jeigu atsisakytų bereikalingų scenų ir sutrauktų iki 2 valandų, būtų puiku“, – tada atsakė ji. Dabar, kai spektaklį atvežė į Vilnių, ir aš jį pamačiau, savo draugei visiškai pritariu. Ne todėl, kad nemėgčiau ilgų spektaklių. Anaiptol, esu buvusi n spektaklių, kurių 4 valandos prabėgo žaibiškai. Tačiau „Miškinyje“ iš tiesų labai daug mizanscenų, kurių kažin ar visų reikia, ir jei jas išėmus, guldau galvą, niekas jų nepasigestų.

Latvių autoriaus sukurta istorija remiasi tikrais įvykiais Latvijoje. Buvo toks Janis Pinups, karo metais pasislėpęs miške ir  1995 metais, po pusės šimto metų slapstymosi, išlindęs kaip Pilypas iš kanapių. Spektaklyje Janis virto lietuviu Jonu Petručiu. Joną vaidina Vainius Sodeika (jaunystėje) ir Liubomiras Laucevičius (senatvėje).

Į Vilnių spektaklis atvažiavo 2016 metų rudenį, metai po premjeros.

Prieš spektaklį išklausiau interviu su Vainiumi Sodeika vienoje radijo laidoje. Gerai, kad išklausiau, nes Vainius pasidalijo spektaklio kūrimo įspūdžiais ir mintimis apie keistąjį Janį-Joną. Jis nebuvo nei kovotojas už laisvę, besislapstantis nuo okupantų sovietų laikais, nei kažkoks herojus. Dezertyravęs iš kariuomenės, į kurią pakliuvo visiškai atsitiktinai, jis praleido gyvenimą besislapstydamas.

Svarbų vaidmenį jo gyvenime suvadino sesuo, kuri pasiaukojo broliui, atsisakydama asmeninio gyvenimo ir padėdama jam išgyventi.

Nors spektaklio aprašymuose  buvo minima „humoro ir tragedijos“ sintezė, man juokinga nebuvo. Neapleido jausmas, kad istorija buvo pernelyg „popsinė“, pernelyg „įdomi“, kad būtų sėkmingai įgyvendinta teatro scenoje.

Režisierius Valters Silis pažįstamas iš Nacionaliniame dramos teatre rodomų „Barikadų“. Pastarosios vertinamos irgi visaip, bet mane jos labai įtikino. Meilė iš antro žvilgsnio su režisierium neįvyko. Nieko, lauksiu trečios progos.

P.S. Bilietus į šį spektaklį laimėjau feisbuko konkurse, kuris vyko teatro profilyje. Tai kaip ir normalu – juk kam sekasi loterijoje, tam nesiseka meilėje.

***
Janis Balodis. Miškinis
Režisierius Valters Silis
Premjera 2015 09 18

Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis Kauno dramos teatras

untitled