Tag Archives: Nacionalinis dramos teatras

Moljeras. TARTIUFAS

16 Ketvirtadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Kokį aktorių laikote savo idealu? Šį klausimą aktoriui Giedriui Savickui žurnalistė uždavė viename interviu 2013 metais (čia).  „Salvijus Trepulis“, – atsakė tąkart jis. Ir štai, po ketverių metų, Giedrius su Salvijumi atsidūrė vienoje scenoje ant vieno permatomo plastikinio suoliuko. Giedrius – Tartiufas, Salvijus – juo aklai tikintis Orgonas.

Vienas garsiausių komedijos žanro meistrų Moljeras, o tiksliau – Žanas Batistas Poklenas – gimė 1622 metais. Komediją apie apgaviką ir prisitaikėlį Tartiufą, sėkmingai mulkinantį Orgono šeimą, jis parašė 1664 metais. Kaip tokią pjesę suvaidinti 2017 metais? Klausimas, į kurį pabandė atsakyti režisierius Oskaras Koršunovas. Tiesa, ne iš pirmo karto.  Numatyta premjera prieš metus atšaukta buvo likus vos savaitei iki pirmojo pasirodymo. Plakatai, lankstinukai atspausdinti, bilietai išpirkti ir še tau – spektaklio nebus. Oficiali Nacionalinio dramos teatro vadovų pozicija buvo, kad spektaklis iki galo neišbaigtas, jis atidedamas neribotam laikui „dėl režisieriaus ligos“.

Taigi, kai 2017 metų rudenį pasklido informacija, kad „Tartiufas“ sugrįžta, teatro mylėtojų gretose kilo sujudimas. Bilietai buvo šluojami, teatro fojė šnabždamasi, tai ką gi parodys Koršunovas TOKIO ypatingo savo „uždraustame“ spektaklyje?

O parodė jis vienos dalies, 1 val. 50 minučių trukmės spektaklį, kuris nebuvo nei labai linksmas, nei pasižymintis išskirtiniais režisūriniais sprendimais. Eiliuotas 17 amžiaus tekstas įdėtas į šiuolaikiniais rūbais pasipuošusių aktorių lūpas. Suvaidinę mizanscenas jie bėgdavo parūkyti į šalia scenos esantį kambariuką, o ten jų laukdavo operatorius su kamera, kuris užkulisinius aktorių veiksmus ir vyksmus tiesiogiai transliavo didžiuliame ekrane.

Išskirčiau scenografo Vytauto Narbuto indėlį į spektaklį – žalia žole ir krūmais „apželdinta“ scena atrodė tikrai išskirtinai.

23659957_10213318564626232_866984458_o

Nesudrebėjo režisieriaus ranka parenkant aktorius – Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Toma Vaškevičiūtė scenoje nardė kaip žuvys po ledu. Rasa Samuolytė tai išvis kažkokį jaunystės eliksyrą yra išradusi. Aš kiek prisimenu, ji jau kokius 20 metų atrodo taip pat. Nenustebsiu, jei ir po 20 metų taip atrodys.

Viena mano bičiulė, spektaklį mačiusi anksčiau už mane, replikavo, kad jai šis spektaklis kažkuo priminė „Domino“ teatro komedijas (draugai žino, kad man žodis „Domino“ semantiškai rikiuojasi ties žodžiais „rupūžė žalioji“, „kičas“, „prastas skonis“, „cukrus“). Bet man taip nepasirodė. Ne. „Tartiufas“ man buvo visai nejuokingas ir ne lėkštas. Jis toks labiau tragiškai dramatiškas. Sutinku su visais, kurie sakė, kad per šimtus metų „Tartiufas“ neprarado aktualumo. Tartiufas yra apie mesijus, kurie mums susuka galvas; apie politikus, jų pažadus ir rinkėjų gundymus; apie tuščiavidurius žmones, kuriais mes susižavime ir pametame dėl jų galvas.

Spektaklio išvakarėse dėdės Goglo padedama online perskaičiau „Tartiufą“. Tačiau to tikrai nebūtina daryti – net ir nežinant veikėjų ar teksto, spektaklyje viskas bus aišku. Tiesa, pabaiga kardinaliai skiriasi nuo tikrosios pjesės pabaigos.

Šis spektaklis, gal ir pats to nenorėdamas, tapo labiausiai gandais apipintu šio sezono spektakliu. Po tokio piar’o, savaime suprantama, bilietai perkami su vėjeliu. Jei eisite, įsigykite juos iš anksto.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2017.09.27

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

ŽALIA PIEVELĖ

05 Sekmadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , ,

Dokumentinis teatras. Toks yra šio Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomo spektaklio žanras. Režisierių Jono Tertelio ir Kristinos Werner spektaklis yra sukurtas pagal visaginiečių ir Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų patirtis. Pasakoja apie jų asmeninius gyvenimus, valdžios sprendimą uždaryti atominę elektrinę ir koks dėl to buvo/yra/bus poveikis Visagino miesto ateičiai. „Žalios pievelės“ vinis yra ta, kad spektaklyje vaidina ne aktoriai, o patys Visagino gyventojai, kurie ir pasakoja savo istorijas scenoje. Būtent šis faktas mane labiausiai ir viliojo.

Per pusantros valandos trukmės spektaklį scenoje dažniausiai kalbama rusiškai, mažiau – lietuviškai ir viena herojė Helen (atvykusi iš Velso) – angliškai. Jei nemokate kažkurios kalbos, ne bėda – visas spektaklis titruojamas. Kaip tyčia, tą dieną, kai buvau „Žalioje pievelėje“, spektakliui einant į pabaigą, kažkas sugedo, ir titrų kurį laiką neberodė. Užjaučiu tuos, kurie nemokėjo rusiškai, nes visgi spektaklio ašis yra sakomi tekstai. Judesio nėra daug: keli perstumdomi baldai, kelios veiksmo scenos, vaizduojančios patikrą įeinant į atominę elektrinę, vaizdo projektorius, rodantis Visagino miesto statymo vaizdus – tai, ko gero, ir visa vizualioji veiksmo dalis. Pagrindas – tekstas, kuris suskaidytas į mažus monologus ir sakomas 10 labai skirtingų spektaklio herojų.

Nesu buvusi Visagine, nepažįstu netgi jokio žmogaus, kuris ten gyventų ar dirbtų, taigi, sakyčiau, kad mano santykis su šiuo miestu yra lygus nuliui. Tačiau spektaklis mane įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos – įtampa jame buvo išlaikyta „nuo…iki“. Aktoriai buvo puikūs (vieni – daugiau, kiti – mažiau), jų tipažai – realūs ir įtikinantys. Šiaip tai net kilo eretiška mintis – kažin, jei atvestume žmogų, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie šį spektaklį, ar nebūtų taip, kad jis neatskirtų, jog scenoje – ne profesionalai? Aišku, vaidinančiųjų sėkmė yra ta, kad jie kalbėjo ne kažkieno parašytą tekstą, o pasakojo apie save, tai, ką jie patyrė, ką mąsto ir kuo jie tiki.

Vienoje vietoje į pabaigą spektaklis pasirodė man šiek tiek sentimentalokas („Oi, kaip liūdna, kad uždarė elektrinę, tiek žmonių neteko darbo, buvo priversti išvykti, kas dabar bus…“, – čia ne pažodžiui tekstas, čia buvo tokia transliuojama mintis), bet gerai, kad tik vienoje vietoje.

Spektaklis rodomas nedažnai, todėl siūlau iš anksto pasidomėti, kad nepražiopsotumėte artimiausio seanso. Pamatyti jį verta. „Žalia pievelė“ – ne tik (ne)optimistinė Visagino ateities vizija, bet ir realybe tapusi svajonė, kad vaidinti profesionalioje scenoje gali visi. Ir kinologas, ir bedarbė, ir buhalterė, ir spektometrijos inžinierius.

Išėjusi iš spektaklio įsijungiau telefone maps’us ir  pamatavau atstumą tarp Vilniaus ir Visagino. 150 km. Garbės žodis, reiks kurį savaitgalį palėkti.

**

„Žalios pievelės“ koncepcijos ir teksto autoriai — Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis, Kristina Werner.

Premjera – 2017 m. gegužės 19 d.

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

 

 

 

 

A. Herbut. LOKIS

29 Sekmadienis Spa 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Įsivaizduokite, kad jūs gyvenate ramiame, eiliniame Lietuvos kaime. Čia kartais koncertuoja kaimo kapelos, mokyklos vaikų choras, užsuka pagyvenusios pop žvaigždės, nesibodinčios koncertuoti “kultūrnamiuose“, per valstybines šventes užklysta ir koks B kategorijos klasikinės muzikos dainininkas. Ir štai pirmą kartą pas jus surengiamas toks pusiau andergraudinis, pusiau techno muzikos vakarėlis. Garsas jame toks, kad, rodos, smegenys neatlaikys decibelų, o nuo šviesų efektų vartytis ima ne tik akys, bet ir žarnos pilve.

Tai štai tokį patyrimą turėjau vakar, kai apsilankiau lenkų režisieriaus Łukasz Twarkowski režisuotame spektaklyje „Lokis“ (kirtis ant O, antrame skiemenyje I trumpoji). 2015 metais Auksiniu scenos kryžiumi už vaizdo projekcijas spektaklyje “Didvyrių aikštė“ apdovanotas Łukasz užvirė Lietuvos žiūrovams tikrą pragarą scenoje. Tris su puse valandos trunkantis šviesų ir garsų šou buvo šiek tiek paįvairintas aktorių vaidyba, bet ne ji čia buvo svarbiausia. Tokio žanro spektaklio Lietuvoje tikrai nebuvau mačiusi, neveltui kai kas jį vadina net ne spektakliu, o performansu ar instaliacijų šou. Teigiamai vertinu ir tai, kad spektaklio kūrėjai pasirinko N-18 amžiaus cenzą ir afišose naudoja įspėjamąjį prierašą būsimiems žiūrovams: “Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas“.

Spektaklį pamačiau, kaip sakoma, „per Marytės plauką“. Mat atėjusi numatytu laiku prie Nacionalinio Dramos teatro, sutikau stoviniuojančių žmonių „kamštį“ ir atsiprašinėjančius darbuotojus, kad spektaklis nukeliamas kelioms valandoms, „nes yra techninių problemų“. Laimė, jos per kelias valandas buvo išspręstos, nes kai pamačiau spektaklį, supratau, kad jis tikrai neįmanomas, jei būtų bent menkiausia techninė kliūtis. Spektaklio šerdis ir yra techniniai jo sprendimai – efektai, garsas, šviesos, vaizdo projekcijos, po sceną važinėjantys kaktusai, muzika. Beje, spektaklio kompozitorius Bogumił Misala – nusipelno didžiausių pagyrimų.

Spektaklio dėlionė susideda iš trijų skirtingų detalių: Prospero Merimee (1803–1870) novelės “Lokis“ motyvų; istorijos, kuomet prancūzų roko grupės „Noir Désir“ vokalistas Bertrandas Cantat viename Lietuvos viešbučių nužudė savo mylimąją, žinomą prancūzų aktorę Marie Trintignant bei tragiško likimo fotografo Vito Luckaus gyvenimo akimirkų. Pjesės dramaturgė Anka Herbut tikrai drąsi moteris, pabandžiusi šias tris skirtingas istorijas sumazgyti į vieną kamuolį.

Visi aktoriai spektaklio metu vaidino kelis vaidmenis – buvo minėtų trijų istorijų personažai bei įkūnijo pačius spektaklio kūrėjus – režisierių, kompozitorių, dramaturgę ir t.t. Iš tiesų žodis „vaidino“ šiame spektaklyje gal ir nelabai tikslus. Labiau tiktų – „atliko“, „dalyvavo“ arba tiesiog „buvo“. Kiekvienas spektaklio aktorius scenoje atrodė taip, lyg būtų „suaugęs“ su savo vaidmeniu: šoko įtikinamai, kalbėjo įtikinamai, mirdavo įtikinamai, gimdė įtikinamai, dainavo įtikinamai, žudė įtikinamai. Be galo taikliai atspindėti personažai! Aš būčiau jais patikėjusi net ir tokiu atveju, jei jie būtų vaidinę juodame fone anei be jokio efekto.

Pirmoji spektaklio dalis – ilgesnė ir dramaturgiškai aiškesnė. Po jos pirmoje salės eilėje (aš sėdėjau antroje) suskaičiavau atsilaisvinusias 5 vietas. Kažkam neišlaikė nervai. Po antrojo veiksmo supratau, kad išėjusieji gal labai daug ir neprarado. Kai kurie epizodai antrame veiksme buvo kartojami, o didžiausią jo dalį užėmė beprotišku garsu leidžiama muzika, šviesų blykčiojimas ir aktorių šokis scenoje. Nuo šviesų man pasidarė bloga, tai kurį laiką pabuvau užsimerkusi (nors jaučiau blyksėjimą net ir tada, – kiaurai skrodė).

Kadangi į spektaklius einu tikrai dažnai, galiu konstatuoti, kad net ir po šiaip sau spektaklio lietuviai mėgsta garsiai ir ilgai ploti. Vakar nustebau, kad po „Lokio“ plojimų buvo mažai (aktoriai neturėjo progos sugrįžti iš užkulisių ir nusilenkti dar kartą). Tačiau kažin, ar žiūrovai neplojo dėl to, kad jiems nepatiko. Gal labiau dėl to, kad jie patyrė tam tikrą teatrinį šoką ir iš karto negalėjo adekvačiai įvertinti to, ką matė?

Po spektaklio užsukau ten, kur teatre per pertraukas rikiuojasi ilgiausios moterų eilės. Už manęs stovėjusių moterų (apie 60 metų) dialogas:

-Aš, aišku, ryt paskambinsiu ir padėkosiu už bilietus. Bet liežuvis neapsivers pasakyti, kad patiko.

-Tai tiesiai šviesiai ir pasakyk, kad “mes dar nepriaugom tokiam teatrui“, jis labiau jauniems skirtas.

***

Režisierius Łukasz Twarkowski

Premjera 2017 m. rugsėjo 14 d.

Daugiau apie spektaklį “Lokis“ – teatro svetainėje.

M.Ivaškevičius. IŠVARYMAS

03 Sekmadienis Rgs 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Man nepatinka, kad vasarą teatrai atostogauja. Jeigu būtų mano valia, jie atostogautų žiemą, kai šalta, tamsu, niūru ir vakarais nelabai norisi kelti kojos iš namų. Vasarą vakarai ilgi ir malonūs, o kai prasidėjus vasaros atostogoms vaikai išvažiuoja pas senelius, aš, pavyzdžiui,  kas antrą vakarą eičiau į spektaklius. Na, bet yra kaip yra. Čia šiaip sau. Intro. Patikėkite, rašyti apie Oskaro Koršunovo spektaklį “Išvarymas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę nėra lengva. Čia panašiai kaip rašyti apie krepšinį ar Sabonį. Visi viską žino, matė, turi savo nuomones ir nieko naujo nebepasakysi.

Spektaklio premjera Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyko 2011 metų gruodžio 22 dieną ir nuo tada jis tapo populiariausiu (spėju), lankomiausiu (žinau), brangiausiu (na, beveik) spektakliu. Tais pačiais metais šis spektaklis gavo net 6 Auksinius kryžius – prestižiškiausius Lietuvos teatro apdovanojimus. 5 valandų ir 30 minučių trukmės “Išvarymas“, turintis 2 pertraukas, baigiasi tada, kai darbą Vilniuje jau baigia ir troleibusai, tad reikia gerai pagalvoti, kaip po jo reiks grįžti namo. Spektaklį pirmą kartą mačiau 2014 metais, ir didžiausią įspūdį tąkart jame paliko Vandalą vaidinantis Marius Repšys. Atrodė, kad tas vaikinas buvo pagimdytas būtent šiam vaidmeniui. Wow efektą sukėlė ir viso spektaklio metu gyvai atliekama Sauliaus Prūsaičio muzika.

Šią vasarą feisbuko naujienos (folowinu ne vieną lietuvių aktorių, kuris leidžiasi būti sekamas) pranešė, jog iš spektaklio pasitraukia du pagrindiniai jo aktoriai – Beną vaidinantis Ainis Storpirštis ir Eglę vaidinanti Monika Vaičiulytė. Priežastis paprasta – Ainis turi naujų darbų, kuriems nori atiduoti visą laiką ir širdį, o šiuo savo šešerius metus vaidintu personažu jau pasakė viską, ką galėjo. Birželio mėnesio pabaigoje buvo numatyti du “Išvarymo“ spektakliai – viename paskutinį kartą vaidino “senieji“ aktoriai, o kitame – juos pakeisiantys “naujieji“. Tai ir buvo man paskata vėl ateiti į “Išvarymą“. Mano matytame spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliko Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė. Spektaklyje vaidina didžioji dauguma Nacionalinio dramos teatro aktorių, kurie per šitiek metų šiame spektaklyje yra taip “susigroję ir susivaidinę“, kad, man atrodo, be vargo spektaklį suvaidintų ir dingus šviesoms, ir sugedus mikrofonams.

Nors Kęstutis Cicėnas išoriškai labai primena savo pirmtaką Ainį Storpirštį, tačiau savo pirmą kartą “Išvaryme“ jis suvaidino savaip, cicėniškai. Mano manymu, elegantiškiau, rafinuočiau, paslaptingiau ir… įdomiau. Gailei Butvilaitei kažko pritrūko. Gal pasitikėjimo savimi, gal įžūlumo. Mane erzino nelietuviškos priegaidės jai kalbant, bet daug metų užsienyje gyvenusi aktorė tikrai labai stengėsi. Ji išoriškai irgi labai primena savo pirmtakę, bet būtų gerai, kad nenorėtų jos atkartoti. Vandalas (aktorius Marius Repšys) vienu metu man pasirodė praradęs saiką. Niekam ne paslaptis, kad šiame spektaklyje aktoriai mėgsta improvizuoti, bet vienas Vandalo solo man buvo per ilgas, per lėkštas ir per nejuokingas. (Tarp kitko, jei sutrumpinus juokelius apie šį ir aną galą, gal spektaklis sutrumpėtų tiek, kad į paskutinį troleibusą dar būtų galima spėti?)

Apie ką spektaklis? Apie lietuvius, išvykusius laimės ieškoti į Londoną. Čia juos, nelegalus, apgauna, ir nuo šiol kiekvienas turi kovoti už savo išlikimą. Kas jų laukia svetimoje šalyje? Ar galima prarasti viską, bet neprarasti žmogiškumo?

Spektaklis yra N-18, nes jame tikrai labai daug keikiamasi. Labai daug. Beje, kažkada buvau parsinešusi šią M. Ivaškevičiaus pjesę iš bibliotekos. Lapuose išguldyti keiksmažodžiai atrodo dar baisiau. Spektaklis nėra baisus, jis yra sukrečiantis. Nepaliekantis abejingų, priverčiantis šlykštėtis, stebėtis, juoktis, gailėtis. Įspūdis po spektaklio išlieka tikrai labai stiprus, todėl nieko keisto, kad gandai apie jį sklinda iš lūpų į lūpas ir į spektaklį ateina tie žiūrovai, kurie apskritai pirmą kartą ateina į teatrą.

Bilietai į spektaklį greitai išperkami, todėl labai nesnauskite, jei norėsite eiti. Turiu nuojautą, kad ir aš dar į jį eisiu.

***

Marius Ivaškevičius “Išvarymas“

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera – 2011. 12. 22

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Daniil Charms. JELIZAVETA BAM

21 Sekmadienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Kartais taip būna, kad ateini į spektaklį, pjesę žinai (arba nežinai, nesvarbu), žiūri į veiksmą scenoje ir nelabai supranti, kas ten vyksta. Na, nepagauni minties, nors tu ką. Tai štai, jei eisite į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį “Jelizaveta Bam“, nusiteikite, kad galite daug ko nesuprasti. Arba nesuprasite nieko. Nes tai yra Daniilas Charmsas – absurdo literatūros genijus. Tai spektaklis, kuriame nėra vientiso veiksmo, aiškių veikėjų charakterių, sąsajų tarp jų, pradžios, pabaigos. Jame netgi nebuvo aktorių nusilenkimo. Pasibaigė spektaklis, scena ištuštėjo, žiūrovai pasėdėjo minutę, palaukė ir išsiskirstė. Aktoriai neatėjo nusilenkti, paploti nebuvo kam. Nu ir absurdas. Tačiau čia absurdas yra labai pragmatiškai apgalvotas, iki centimetro išjaustas ir meistriškai suvaidintas. Tuo šis spektaklis ir skiriasi nuo kitų, kuriuose žiūrint į sceną sukasi galva, nuo vaizdų sprogsta smegenai, o nuo garsų ausų būgneliai įlenda dar giliau į ausiduobes.

Oskaras Koršunovas savo kūrybinį kelią pradėjo D.Charmso spektakliu “Ten būti čia“. Vėliau buvo “Senė“, “Senė 2“, “Sonia Nauji metai“.  Prieš dvejus metus jis ėmėsi Charmso “Jelizaveta Bam“ ir vėl pataikė į dešimtuką. Kaip ir prieš dvidešimt metų, šis spektaklis greitai tapo anšlaginiu. Nepaisant to, kad bilietai į jį kainuoja nestudentiškai – po 25 eurus, spektaklyje jaunimas sudarė didžiąją dalį žiūrovų.

Spektaklis prasidėjo dar neįėjus į teatrą. Lauke stovėjo du žmonės su juodais kostiumais ir raudonomis kaukėmis. Įėjus į teatro fojė čia jų buvo dar keli. Vienas tuoj prisistatė ir prilipo (žr. nuotrauką). Žiūri ir tyli. Aš pasuku galvą, ir jis pasuka. Nuleidžiu, jis irgi nuleidžia. Supratau, kad jau esu spektaklyje. Vėliau šie kostiumuoti žmogeliukai atliko dar kelis abusurdiškus ir nieko nereiškiančius dalykus: pavyzdžiui, išrikiavo žiūrovus grupėmis, sustatė juos kvadratais ir… nieko. Na, nieko. Tiesiog.

Žaidimo taisyklės man buvo priimtinos. Panašiai to ir tikėjausi. Pagrindiniai pjesės herojai – Jelizaveta Bam (aktorė Greta Petrauskytė) ir ją gaudantys bei nužudyti ketinantys Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) bei Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys). Didelis džiaugsmas buvo pamatyti aktorių Remigijų Bilinską, vaidinantį Jelizavetos tėvą, kuris vaidino pirmuosiuose Koršunovo spektakliuose prieš 20 metų. Spektaklio trukmė – 1,45 val., tačiau tokiame spektaklyje laikas tampa visiškai beverčiu dalyku. Jei nebūčiau pasižiūrėjusi jo trukmės iš anksto, po spektaklio nebūčiau sugebėjusi pasakyti, kiek – pusė valandos ar tris valandas – jis tęsėsi.

Spektaklio vinimi pavadinčiau jo veiksmo vietą – Jelizavetos Bam mirties/gyvenimo gaudynės ir slėpynės vyksta po didžiąja teatro scena. Įspūdingas jausmas! Makabriška scenografija, virš galvos kaustytais batais bėgiojantys aktoriai, apšvietimas, nuo kurio kartais norėjosi užmerkti akis (ir užmerkiau, o kas man) – visa tai sukuria didelį įspūdį.

Tačiau tai nebuvo spektaklis, į kurį norėčiau sugrįžti. Nes man visko jame buvo per daug – surūdijusios geležies garsų, kostiumuotųjų raudonkaukių choro, vaikščiojančių meškinų, gigantiškos balerinos (kuri, beje, paskutiniame mano matytame spektaklyje vaidino Raudonkepuraitę – aktorė Kamilė Petruškevičiūtė), metro dydžio kūdikių galvų. Čia toks kaip apsirijimas prie pietų stalo, kai ir to ragauji, ir to norisi, ir tą dar sukemši. Jei paprašytumėte pacituoti, kas įsiminė iš to, ką girdėjau, prisiminčiau tik Martyno Nedzinsko falcetu pasektą pasaką apie princą ir princesę. Jis labai daug geria, daugiausia degtinę, o ji visai negeria, net arbatos. Nors ne, ji irgi geria, bet pasislėpusi. O jis tai neslėpdamas sako: “Aš pieno negeriu, aš degtinę geriu“.

Tai panašiai ir aš. Dar neapsisprendžiu, ką labiau mėgstu – pieną ar degtinę. Pamačiusi  išgirtąją “Jelizavetą Bam“ nežinau, ar spektakliu nusivyliau, ar likau sužavėta. Nors koks skirtumas. Juk tai buvo Charmsas.

Bam.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2015.01.25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro svetainėje

18588690_10211796135086445_9196752797832771390_o

J.Pommerat „Raudonkepurė“

02 Antradienis Geg 2017

Posted by in Spektakliai, Spektakliai vaikams

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Kadangi mūsų namuose auga viena jaunoji teatro žiūrovė (auga ir dar vienas, bet jo jau toks amžius, kad į teatrą už rankos nebenusivesi), stebiu, kokios naujos premjeros vaikams teatruose randasi. O randasi jų nedažnai, daug dažniau grybai rudenį po lietaus randasi.

Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis “Raudonkepurė“ rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Jis skirtas 5-10 metų vaikams ir trunka apie 50 minučių. Kai 2016 metų rudenį įvyko spektaklio premjera, nusipirkau bilietus į jį ilgai negalvojusi. Pavergė nuotraukos iš repeticijų, kuomet žiūrovai ir aktoriai įsitaisę scenoje, o ši tapusi didžiule piešimo lenta, kurioje vaikai, laukdami spektaklio, piešia, spalvina ir kitaip smagiai leidžia laiką. Tačiau tąkart į spektaklį nueiti nepavyko, bilietai iškeliavo pas bičiulę, o aš nusipirkau naujus kitam kartui. Teko pirkti gerokai į priekį, nes artimiausiems seansams bilietų nebuvo.

Vos įėjus į salę, išgirsti “laba diena, malonu, kad atėjot“. Tai aktoriai sveikinasi su visais ir su kiekvienu atskirai, iš karto pasiūlydami flomasterių spalvinimui. Toks asmeninis kontaktas ir idėja su piešimu scenoje iš tiesų labai miela. Mačiau, kad žibėjo ne tik vaikų, bet ir jų tėvų akys. Čia pat, scenoje, tarp žiūrovų įsitaisę ir aktoriai – pasakotojas (Justas Tertelis), Raudonkepuraitė (Kamilė Petruškevičiūtė), jos mama (o vėliau ir senelė – aktorė Diana Anevičiūtė). Spektaklis prasideda su įspūdingomis vaizdo projekcijomis, todėl tarp vaikų nuvinguriuoja šnabždėjimas ir atodūsiai: “Oho“, “O, žiūrėk“, “Kaip gražu!“…

J.Pommerat pjesės pagrindas yra visiems žinoma pasaka apie Raudonkepuraitę, tik joje dar labiau akcentuojamas mamos ir dukters ryšys, vaiko vienišumas, išgyvenamos baimės, kompleksai. J.Pommerat pasakojimas yra labiau tėvams, nerandantiems savo vaikams laiko ir bendraujantiems paviršutiniškai, nes “gi visi esame labai užsiėmę ir žaidimams neturime laiko“

Labai smagus režisūrinis sprendimas – Raudonkepurę kelionėje pas močiutę sekantis šešėlis, kuris scenoje išdarinėjo tokius akrobatikos ir gatvės šokių triukus, kad gniaužė kvapą. Dar vienas netikėtumas buvo vilkas, kurį įkūnijo aktorius, įvilktas į trimetrinį kailinį kostiumą. (Kai vėliau visi žiūrovai buvo padalinti į dvi grupes ir išėjo iš salės sekdami paskui Raudonkepurę ar Vilką, pasirinkome pastarąjį, nes taip ir norėjosi į  jį ilgiau paspoksoti bei kailį paglostyti).

Girdėjau, kaip šeimos, sėdėjusios šalia manęs, stebėjosi tikrai netradicine šio spektaklio forma. “Jis visai kitoks, negu visi kiti“, – kalbėjo jie. Aš pritariau jiems mintyse.

Jeigu trūks plyš reikėtų prie kažko prikibti, pasirinkčiau spektaklio pabaigą. Ji kažkokia striuka. Po viso spektaklio, kuris iš tiesų smagus, įsimenantis, toks “uch“ ir “ach“, pabaiga atrodė kažkokia išsikvėpusi. Man asmeniškai labai trūko tradicinio aktorių išėjimo nusilenkti spektaklio pabaigoje. Jis toks kaip taškas visada būna. Padedi tašką spektakliui, ir taškas. O šįkart to nebuvo, todėl viskas pasibaigė padrikai ir iki drugelių skraidymo pilve po spektaklio kažko pritrūko. Bet nepaisant to, aš šį spektaklį jau tą pačią dieną po jo pamatymo sugebėjau pareklamuoti kokioms trims mamoms, auginančioms panašaus amžiaus vaikus. Nes nuoširdžiai noriu, kad jį pamatytų kuo daugiau šeimų.

***

J.Pommerat “Raudonkepurė“

režisierius Paulius Tamolė

premjera 2016-10-16

 

W.Szymborska. Moters portretas

19 Trečiadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kovo 27 -osios kiekvienais metais laukiu labiau, negu kovo 26 -osios ar balandžio 3-osios. Tą dieną švenčiama Teatro diena, ir skirtingi teatrai siūlo skirtingų akcijų bei nuolaidų į spektaklius. Štai portalas http://www.teatrai.lt jau kelinti metai ta proga kviečia “pirkti du bilietus, o mokėti už vieną“. Būtent šios akcijos suviliota ir nusipirkau du bilietus į Dalios Michelevičiūtės monospektaklį “Moters portretas“ Nacionaliniame dramos teatre. Smagu buvo dvigubai – ir tai, kad vienas bilietas pirmoje eilėje tekainavo 4 eurus, ir tai, kad antrą bilietą pasiūliau seniai nematytai klasės draugei. Bus proga susimatyti!

Mažojoje salėje vykstantis spektaklis trunka valandą. Dalia Michelevičiūtė deklamuoja lenkų poetės, Nobelio premijos laureatės W. Szymborskos eiles, o jai padeda filmuota medžiaga (animacijos autorius Rimas Sakalauskas) ir muzika (kompozitorius Julius Aglinskas). Prisipažinsiu, kad nesu poezijos gerbėja, esu labiau teatro fanė, o “Moters portrete“ teatro buvo labai mažai,  poezijos – labai daug. Man atrodo, kad paimti poetės kūrybą ir sudėti į vientisą spektaklį skirtingus eilėraščius yra misija neįmanoma. Vis tiek tai tėra žavios aktorės poezijos vakaras. Manęs neįtikino ir tai, kad aktorė viską, kas vyko scenoje, įvilko į savo autobiografinį rūbą – neradau tam jokio pagrindo.

Spektaklį filmavo LRT televizija, o po spektaklio aktorė gavo glėbius gėlių (dar du kibirai gėlių buvo pamerkti teatro rūbinėje, ko gero, žiedai čia laukė spektaklio pabaigos, kada bus įteikti aktorei asmeniškai, o ne visiems matant). Nelabai supratau, kas čia vyksta – iš kur tiek gėlių ir tiek gerbėjų. Tas nesibaigiantis gėlių teikimas ir glėbesčiavimasis scenoje po spektaklio man paliko stiprų įspūdį. Nebuvau mačiusi nieko panašaus.

Tik šiandien supratau, kokiame svarbiame įvykyje vakar sudalyvavau. Kai Nacionalinio dramos teatro feisbuko paskyra šiandien pasveikino aktorę su “garbingu jubiliejum“ (cituoju), atsivėrė akys – vakar Dalia Michelevičiūtė teatro scenoje šventė savo 50 metų jubiliejų.

***

Wislawa Szymborska. Moters portretas

Premjera 2015.01.21

Apie spektaklį daugiau – ČIA.

PIRMAPRADIS

11 Antradienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pojūčių spektaklis pagal C. G. Jungo biografiją ir idėjas – taip režisierės Karolinos Žernytės spektaklis apibūdinamas oficialioje Nacionalinio dramos teatro svetainėje. Tapęs repertuariniu šio teatro spektakliu, “Pirmapradis“ be jokių abejonių pretenduoja į jauniausių teatro žiūrovų širdis. Tokių, kuriems sėdėti didelėje tradicinėje salėje tris valandas belaukiant godo yra nuobodu, ir kuriems pagal Y ir Z kartų ypatumus reikia judesio, netikėtumo, veiksmo, netradicinių erdvių ir aštrių potyrių.

Spektaklio režisierė – “Pojūčių teatro“ sumanytoja Karolina Žernytė pati vaidina spektaklyje. Susirinkusiems žiūrovams (jų į spektaklį telpa 50) ji paaiškina taisykles, o spektaklio pabaigoje kviečia pasidalinti savo įspūdžiais bei užduoti klausimus.

Netradicinės formos spektaklis yra labiau veiksmas, performansas, kuris priklauso ne tik nuo iš anksto sumanyto scenarijaus, bet ir nuo susirinkusių žiūrovų. Mat būtent jie tampa pagrindiniais veiksmo veikėjais. 8 iš 50 atėjusių žiūrovų tampa savanoriais, kuriems 1 valandai ir 40 minučių užrišamos akys. Kartu su likusiais žiūrovais jie keliauja po skirtingas teatro erdves ir pasitelkę visus savo pojūčius, patiria garsų, šviesų, veiksmų ir kvapų teatrą.

Jiems, nieko nematantiems, spektaklio kūrėjai uždeda bokso pirštines ir liepia boksuotis; guldo juos ant čiužinių, iš kurių išleidžiamas oras; pripila į delnus biraus smėlio; kutena juos, šokdina, stumdo, glosto ir dar balažin ką daro. Likusieji 46 žiūrovai viską stebi, o kartais taip pat įtraukiami į veiksmą.

Spektaklio metu mane apėmė nekontroliuojamas žiovulys – žinot, būna taip, kai nusižiovauji, bandai prikąsti lūpą, bet jis ištinka vėl ir vėl. Kokius dvidešimt kartų (nepatikėsit, bet kol rašiau šį sakinį, irgi nusižiovavau du kartus. Žiovulys užkrečiamas ir per ekraną). Spektaklio metu mes buvome ne kartą paprašyti užmerkti akis, na, o man užmerktos akys – tai signalas, kad laikas miegoti.

Prieš spektaklį režisierė paprašė mūsų laikytis visiškos tylos. Net tada, kai atrodo, jog nieko nevyksta ir iš teatro foje per koridorius, laiptines ir rūsius ėjome į kitą pastato dalį. Tai esą spektaklio dalis. Ir jei atvirai, man tas pasivaikščiojimas po teatro erdves paliko įspūdį. Eidama ilgu koridoriumi, mačiau daug durų, ant kurių buvo surašytos Nacionalinio dramos teatro aktorių pavardės. Po dvi ar tris. Man tai buvo netikėta – pasirodo, teatro aktoriai turi jiems priskirtus kabinetus! Vyrai su vyrais, moterys su moterimis. Hmm… O ką jie juose veikia?..

“Pirmapradis“ patiks tikrai ne visiems. Vieni iš karto priima jo žaidimo taisykles, kiti jų prisilaiko iš mandagumo, o tretiems gali pasidaryti nuobodu.

Viena pagyvenusi moteris (ko gero, vyriausia iš visos to vakaro žiūrovų kompanijos) prisipažino, jog į šį spektaklį atėjo antrą kartą. Pirmą kartą ji vaikščiojo su visais, o šįkart sąmoningai planavo ir norėjo pabūti užrištomis akimis. Po spektaklio, kuomet vyko pasidalijimas įspūdžiais, ji prisipažino, jog šįkart, nors ir užmerktomis akimis, patyrimas jai buvo silpnesnis, negu pirmą kartą. Nes juk jau maždaug žinai, kas tavęs laukia, kai atsisėsi prie stalo arba kai tave aprengs teatriniais rūbais.

***

Karolina Žernytė “Pirmapradis“

Premjera 2016 12 08

„Pojūčių teatro “ namai feisbuke – ČIA.

Apie spektaklį daugiau – www.teatras.lt

Ignas Šeinius. Kuprelis

08 Šeštadienis Bal 2017

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Ačiū Kupreliui, kad suteikė galimybę pirmą kartą apsilankyti Nacionalinio dramos teatro Studijoje. Trečiame aukšte įsikūrusi salytė nedidelė, tačiau man pasirodė gana jauki. Jaukesnė už Mažąją salę, kurioje, kad ir kiek besilankyčiau,  visada jaučiuosi kažkokia svetima.

Spektaklio premjera įvyko prieš pusmetį. Arūnas Vozbutas parašė inscenizaciją Igno Šeiniaus “Kupreliui“ ir pats suvaidino pagrindinį vaidmenį spektaklyje. Be jo spektaklyje vaidina aktorė Jurga Kalvaitytė. Jos Gundė, Kunigunda, spektaklyje pasirodo vos kelis kartus, tačiau jų pakanka, kad suprastum, jog jos personažas nėra toks lėkštas, kaip gali pasirodyti skaitant kūrinį. Ir gailėti reikia ne tik Kuprelio, bet ir jos. Gal net labiau jos.

Siužeto nepasakosiu, nes visi jį žinom (o jei nežinom, galim tuoj sužinoti – gerb. Googlė per sekundę gali pasiūlyti šią pjesę paskaityti online). Gyvenimo saulėlydyje malūnininkas Olesis/Kuprelis/Aleksandras prisimena prabėgusį gyvenimą: vaikystę, jaunystę, perskaitytas knygas, meilę Gundei, vargonininko darbą, savo tautinį brendimą. Šiltas spektaklis su šiltais aktoriais apie tai, kas mus gyvenime šildo. Labai rekomenduoju jaunimui, kūrinį pagal mokyklos programą nagrinėjantiems vyresnio amžiaus moksleiviams, o ir visiems nacionalinės dramaturgijos gerbėjams. Spektaklis trunka valandą. Maždaug valandą grįžusi namo vakar skaičiau “Kuprelį“ iš naujo. Ačiū už tai spektaklio kūrėjams.

***

Ignas Šeinius. KUPRELIS

Režisierius Paulius Markevičius

Apie spektaklį daugiau: www.teatras.lt 

Ingmar Bergman. Intymūs pokalbiai

30 Penktadienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Padariau klaidą, kad prieš šį spektaklį kruopščiai guglinau atsiliepimus apie jį – recenzijas, žiūrovų įspūdžius. Jie buvo arba balti, arba juodi. „Pats nuostabiausias matytas spektaklis“. „Prastai. Labai prastai“. Tas atsiliepimų dvilypumas mane gąsdino. Žiūrėjau spektaklį ir galvojau – į kurią barikadų pusę stoti man? Vakar pažiūrėjusi spektaklį, jau eidama namo, žinojau, kodėl taip nutiko. Žinojau, kodėl vieniems jis suvirpino širdies gelmes, o kitiems pritrūko visko – paties Bergmano, režisieriaus sprendimų, kitokios scenografijos.

Šiam spektakliui aš suteikčiau žymą N-40. Na, gerai, N-35. Jaunesniems negu šio amžiaus žmonėms spektaklio  žiūrėti nerekomenduoju.  Dar labai nerekomenduoju šio spektaklio žiūrėti šviežiai įsimylėjusiems jauniems žmonėms, ką tik sukūrusiems šeimą ir tikintiems, kad meilė amžina.

Garsiojo švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano istorija pasakoja vienos šeimos tragediją. Dvylika metų ištekėjusi už pastoriaus, trijų vaikų susilaukusi Ana (aktorė Adrija Čepaitė) išdrįsta garsiai pasakyti, kad savo vyro ji niekada nemylėjo. Užmezgusi romaną su dvylika metų jaunesniu studentu, ji tvirtina tik dabar sužinojusi, kas yra sielos ir kūniška meilė. Prisipažinusi apie savo nuodėmę dėdei pastoriui Jakobui (aktorius Ramutis Rimeikis), ji sulaukia jo griežto raginimo pasisakyti apie tai vyrui. Nes tik tiesa gali išganyti žmogų. Ji taip ir padaro. Tačiau gyvenimas nuo tada ima tik blogėti.

Spektaklis nupūtė dulkes nuo seniai pagrindiniuose vaidmenyse matytų aktorių: Adrijos Čepaitės (Ana), Remigijaus Bučio (Anos vyras Henrikas), Dalios Storyk (Anos mama). Kai kurie jų poelgiai ir kalbos scenoje neatrodo įtikinamai, bet, manau, tai ne jų ar režisieriaus problema. Tiesiog Bergmano kūrinys yra toks, kur atsakymai į rūpimus klausimus nėra pateikiami ant lėkštutės.

Kas yra santuoka? Kas yra pareiga santuokoje? Kas yra laisvė santuokoje? Tikėjimas ir žmogaus laisvė. Ištikimybė ir išdavystė. Visuomenės nustatytos normos ir laimės paieška. Motinos ir dukters ryšys. Atsakomybė už padarytus veiksmus. Laisvė būti laimingam. Laimė kaip meilė. Laimė kaip atsakomybė.

Klausimų  kilo daug. Spektaklis man buvo artimas savo tema. Scenoje buvę žmonės įgarsino ir kai kurias mano mintis. Jau vakar grįžusi po spektaklio draugėms rašiau, kad rekomenduoju jį pamatyti.

Spektaklis rodomas Nacionalinio Dramos teatro Mažojoje salėje. Pjesę iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė.  Trunka 2,30 val., o su viena pertrauka dar ilgiau. Spektaklis susideda iš 4 atskirų pokalbių, kuriuos skiria mane erzinęs klaikus muzikinis intarpas. Kažkoks griūvančio dangaus garsas.

Kai po spektaklio stovėjau eilėje prie paltų, dvi prieš mane stovėjusios kokių 60 metų moterys dalijosi pirmaisiais įspūdžiais: „O, taip, tokios kartais būna santuokos“. Taip, tikrai. Deja.

Režisierius Vytautas Rumšas

Premjera 2016.02.13

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio Dramos teatro puslapyje

Mindaugas Nastaravičius. DEMOKRATIJA

06 Antradienis Gru 2016

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Nacionaliniame dramos teatre Mažojoje salėje šis N-18 spektaklis rodomas nuo 2014 metų gegužės mėnesio. Taigi, po pusantrų metų rodymo jį pamačiau ir aš. Kai iki P.Ignatavičiaus režisuoto spektaklio likus pusdieniui sugalvojau, kad gal noriu į jį eiti ne viena ir ėmiau ieškoti antro bilieto į jį, pamačiau žodelį  „Išpirkta“. Tikrai neblogas ženklas. Ne kiekvienas spektaklis gali tuo pasigirti. Tačiau nemeluoju, salėje tikrai buvo nemažai vietų. O dar įdomiau, kad prieš mane sėdėjęs vyriškis iš spektaklio išėjo maždaug po 10 minučių nuo jo prasidėjimo. Nežinau, ar kokių skubių reikalų jam pasitaikė netikėtai, ar tiesiog sunervino keiksmažodžių lavina scenoje.

Manęs keiksmažodžiai neveikia. Nemažai jų girdėjau per savo gyvenimėlį. Scenoje – irgi. Tiesa, prieš spektaklį, kai atėjus į salę ieškojau vietos atsisėsti, sutrikau, ar atėjau ten, kur reikia. Scenoje nutriušusioje sofoje su senu radijo imtuvu sėdėjo aktorius Rimantas Bagdzevičius, grojo muzika. Sena viryklė, tušti stiklainiai, pabuvę baldai –užuomina, kad veiksmas vyks senoje apleistoje patalpoje (vėliau paaiškėjo – rūsyje). Paskutiniame mano matytame spektaklyje „Gyvūnas KUKŪ“ spektaklis prasidėjo analogiškai: senoje sofoje (gal toje pačioje?) gulėjo Marius Repšys su senu radijo imtuvu (gal tuo pačiu?) ir grojo muzika. Aplinka taip pat buvo apšnerkšta ir nevalyva. Todėl ir sunerimau – ar tikrai atėjau ten, kur dar nebuvau?..

Veiksmas vyksta daugiabučio rūsyje, kuriame susirinkę žmonės sprendžia labai elementarią problemą – kodėl name nuolat dingsta elektra? Kas čia kaltas – senos elektros sistemos „provodkės“ (iš dainos žodžių neišmesi, taip spektaklyje sakė elektrikas Algis – aktorius Algirdas Gradauskas), pelės, kurios graužia laidus, ar kaimynė GraŽYna, kuri sena ir apsikuitusi, ir gal dėl būtent dėl jos name veisiasi pelės? Marga kaimynų draugija nusprendžia įkurti namo bendriją ir spręsti graužikų bei kenkėjų problemas iš esmės. Spektaklis trunka dvi valandas, tiek laiko bendrija kuriama. Su daug aistrų, keiksmažodžių, keletu lenkiškų žodžių (lietuvių ir lenkų kaimynystės klausimas).

Juoko buvo daug. Beveik kaip „Domino“ teatre. Neinu į jį sąmoningai jau kokius 7 metus, bet žinau, kad į jį eina žmonės pasijuokti.

Didžiausią simpatiją šįkart pelnė Algirdas Gradauskas, kuris tiesiog mėgavosi savo vaidmeniu. Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius – aktoriai, kuriems tokie tragikomiški vaidmenys tikrai ne naujiena. Mano gerbiamieji Tadas Gryn ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje nesužibėjo. Neįtikino nei Tado vaidinamas plevėsa Ignas (nors po jo frazės „Turiu svajonę permiegoti su brandžia moterimi“ salė tiesiog lūžo), nei pavėpusią biochemijos studentę Jolantą vaidinusi Toma.

Kaip sakoma teatro puslapyje esančioje spektaklio anotacijoje, tai spektaklis „apie kenkėjus ir naikintojus. Apie mus pačius“. Galbūt. Nesiginčysiu.

Manęs jis kažkaip asmeniškai nesujaudino. Nes kai išėjau iš teatro, pakeliui į troleibusų stotelę jau buvau pamiršusi beveik viską, ką sakė spektaklio metu. Retas atvejis, paprastai užstringa kokia mintis ar sentencija. Ai, prisiminiau, viena užsiliko ir man. Kai kaimynai susivienija eiti pas lenkę GraŽYną ir ją pagąsdinti, kažkuris pasiūlo:

-Nueikim ir pasakykim, kad Mickevičius mirė. Ot bus jai!..

***

Režisierius: Paulius IGNATAVIČIUS
Premjera: 2014 m.05.14
Daugiau apie spektaklį – čia.

 

 

 

Thomas Bernhard. DIDVYRIŲ AIKŠTĖ

14 Pirmadienis Lap 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, ,

 

Spektaklio premjera Nacionaliniame dramos teatre vyko 2015 kovo 27, o aš jame buvau tik vakar. Po pusantrų metų. Per šį laiką  spektaklis spėjo susižerti pundą „Auksinių scenos kryžių“, apsilankyti „Avinjono“ teatrų festivalyje bei apkeliauti Lenkiją, kur teatro kritikai spektakliui iš esmės buvo palankūs ir negailėjo liaupsių.

Apie šį spektaklį internete galima rasti begalę visokiausios informacijos – atsiliepimų ir interviu su kūrėjais. Spektaklio režisierius – Krystian Lupa iš Lenkijos. Vaidina Lietuvos teatro grandai – Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Doloresa Kazragytė, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Rumšas, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė. Atrodo, nieko nepamiršau.

Spektaklio trukmė su dviem  pertraukom – 4 valandos.

Žiūrovų atsiliepimai po spektaklio – dvejopi. Vieni sako, kad tai yra geriausias jų matytas spektaklis, kiti – kad tai niekalas, kuris nepelnytai užkeltas ant pjedestalo. Nepritariu abiems pusėms.

Pirmas netikėtumas teatre man buvo tas, kad bilietus teko rodyti du kartus – įeinant į teatrą ir antrą kartą prie salės durų. Kai paklausiau vaikino, kodėl taip daroma (nebuvau patyrusi to anksčiau), jis atsakė, kad „spektaklis labai populiarus, salė pilna žiūrovų, todėl tikrina bilietus, kad geriau sureguliuotų srautus“. Įdomiai taip. Iš tiesų, prie scenos buvo pastatytos dvi papildomos eilės kėdžių, o pasieniais rikiavosi negavusieji sėdimų vietų, bet pasiryžę žiūrėti spektaklį stovėdami.

Kadangi į spektaklius einu viena (dažniausiai), visada smagu stebėti, kokius kaimynus likimas lems. Šįkart iš kairės liko dvi vietos laisvos, į kurias klestelėjo studentai, atėję, spėju, pasižiūrėti spektaklio nemokamai. Jie garsiai aptarinėjo Eglę Gabrėnaitę, tarėsi, kuris neš jai gėlių po spektaklio. Visai gali būti, kad ji – jų dėstytoja, o jie – teatro studentai. Ir spėju, kad pirmakursiai, nes baigiantis spektakliui vienas pareiškė „šiame spektaklyje, kaip ir kituose Vaitkaus, jo braižas akivaizdus“. Tiesą sakant, nedrįsau nuliūdinti jų, kad režisierius čia ne Vaitkus buvo. Tiek to, tegul patys išsiaiškina.

Thomasas Bernhardas „Didvyrių aikštę“ parašė 1988 metais. Kaip ir kiti jo kūriniai (studijų metais kelis semestrus studijavau vokiškai kalbančių šalių literatūrą ir šį austrų rašytoją kuo puikiausiai prisimenu kaip „depresyvių“ tekstų autorių), pastarasis persmelktas senatvės, gyvenimo prasmės ieškojimo, menininko egzistencijos, vienatvės, mirties temomis. Garsusis žydų kilmės profesorius Josefas  Šusteris nusižudo, iššokdamas pro savo buto langą. Čia pat Didvyrių aikštė, kurioje džiūgaujančiai miniai Hitleris 1938 paskelbė apie Austrijos prijungimą prie Vokietijos. Nuo to laiko prabėgo  daugiau kaip 40 metų, tačiau iš Anglijos į Austriją grįžę broliai Šusteriai nesijaučia čia lyg namuose. Vienas brolis – Jozefas – nusižudo, kitas – Robertas – sako nesąs toks drąsus, todėl pasirenka gyvenimą šalyje ir mieste, kuriame tiesiog tvyro nusivylimo, artėjančios tragedijos nuojautos.

Spektaklyje veiksmas vyksta po Jozefo mirties: pirmame veiksme jo tarnaitės tvarko šeimininko daiktus, prisimindamos amžinatilsį, antrame – Jozefo Šusterio dukterys po mišių bažnyčioje kalbasi su dėde  Robertu, o trečiame veiksme visa šeima susirenka gedulingų pietų.

Organiškiausiai spektaklyje atrodo Valentinas Masalskis. Man atrodo, jam nė vaidinti čia nereikia, jis tiesiog gyvena tuo, ką sako. Salau iš malonumo stebėdama jį scenoje. Prisipažinsiu, V. Masalskio aš prisibijau. Žiūrėdama ankstesnius jo vaidmenis, neretai jausdavausi šiek tiek nejaukiai. Jis, toks visažinis, intelektualas, niekinantis masinį skonį, na, tikras „Pasaulio gerintojas“ (aktorius pats vaidino ir režisavo kitą T. Bernhardo pjesę Nacionaliniame dramos teatre), sukurdavo tarsi kokią sieną tarp savęs ir žiūrovų salėje. Šįkart to nejaučiau.

Spektaklyje labai daug teksto.  Labai daug tylos pauzių. Daug puikios muzikos.

Nustebino ir tai, kad šįkart salėje buvo labai daug pasipuošusių žiūrovų. Ne džinsuotų ar megztinuotų, o su suknelėmis, pasitempusių. Po spektaklio supratau, kodėl. Ko gero, šis spektaklis – tai šventė žiūrovams. Ne, ne „ko gero“, o iš tiesų. Taip. Tikrai!

***

Thomas Bernhard. DIDVYRIŲ AIKŠTĖ

Režisierius Krystian Lupa

Premjera – 2015 03 27

Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

Agnese Rutkeviča. Gyvūnas (KU KŪ)

12 Šeštadienis Lap 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Į šį spektaklį patekau ne iš pirmo karto. Mat numatyta premjera Nacionaliniame dramos teatre 2016 metų rugsėjį neįvyko ir buvo perkelta vėlesniam laikui. Nėra malonus atvejis: turi eiti į teatrą pasikeisti bilietų, gali rašyti dėl pakeitimo elektroninį laišką, na, ir trečias variantas –  į pirktus internetu bilietus gali numoti ranka ir tiesiog susigrąžinti pinigus. Nusprendžiau pasikeisti. Su teatro vadybininke susirašinėjau pusdienį (“Parašykite, kokios buvo jūsų vietos ”, “Kokią dieną ir valandą norite spektaklio” ir t.t.).

Pasirinkau šeštadienį ir 15 valandą. Labai įdomus laikas spektaklio premjerai, ar ne? Pusiau vaikiškas, pusiau ne.

Mažojoje salėje rinkosi publika: su gėlėmis, spėju, buvo kūrybinės trupės pažįstami ir giminės, mačiau daug teatro veidų – aktorių, režisierių, kurie atėjo pažiūrėti kolegų darbo. Buvo ir tokių, kurie atėjo nežinodami, kur pataikė. Mat šiais metais teatras žaidė žaidimą “Pirk bilietą į premjerą pigiai, bet nežinodamas, koks tai spektaklis“. Viena pagyvenusi dama, sėdėjusi šalia manęs, kitai pasakojo, kad per šią akciją pirko bilietus į dvi premjeras. Pataikė į šį spektaklį. Dabar galvoju, jei būtų žinojusi, kad tai šiuolaikinė dramaturgija su šimtu keiksmažodžių per dvi valandas, kažin, ar būtų taip pasirinkusi…

Ne visiems žiūrovams užteko kėdžių – visai netoli manęs ant laiptelių sutūpė aktoriai R.Cicėnas, T.Gryn ir R.Valiukaitė. Tai truputį blaškė – iš pradžių neapsisprendžiau, kur žiūrėti – į sceną ar į savo teatro dievukus, sėdinčius tau palei kojas.

Latvių dramaturgė Agnese Rutkeviča pjesę parašė, kai pietaudama savo namų virtuvėje išgirdo vieną radijo laidą. Joje buvo galima paskambinus kažką pirkti, parduoti… Tekstas tąkart skambėjo panašiai taip: “Dovanoju vilkšunį”. Ši akimirka ir įkvėpė trisdešimties metų neturinčią kūrėją sukurti tai, ką atėjau pamatyti šiandien.

Pagrindinius Janio ir Karlio vaidmenis vaidina aktoriai, dėl kurių tikrai verta ateiti į teatrą net su sulaužyta koja – Arūnas Sakalauskas ir Marius Repšys. Jie scenoje įkūnija du brolius, kurie gyvena kažkur kaimo glūdumoje, su griūvančiu ant galvos stogu ir prisiminimais apie mirusią mamą, kuri, panašu, kol gyva buvo, dar kažkaip laikė juos už vadelių. Dabar, kai vadelių nėra kam laikyti, broliai tiesiog kirmija, leisdami dienas trobelėje – vienas dienų dienas guli lovoje, klausydamas radijo laidų (mėgstamiausia laida ta, kurioje galima kažką pirkti ir parduoti), kitas kažkur dingsta visai dienai. Kaip paaiškėja vėliau, eina į mokyklą, nes nori baigti mokslus, kurių nebaigė jaunystėje. Na, ir kas, kad 50 jau ant nosies…

Mano mylimi talentingieji aktoriai šiame spektaklyje vaidina itin pilkus, nykius, neįdomius  personažus, tokius, į kuriuos gatvėje niekada neatkreiptum dėmesio.

-Tu lochas!, – rėkia vienas brolis kitam.

– O tu – subinkrušys, – atkertas anas.

Gyvenimą broliams sujaukia dailioji radijo laidų vedėja Inga, kurią vaidina Toma Vaškevičiūtė. Efektingoji moteris ką tik palaidojo mamą ir, apimta neaiškių emocijų, po pokalbio su savo vedamos radijo laidos klausytoju Janiu nusprendžia atvažiuoti pas jį į atkampų kaimą.  Kas vyko toliau, nepasakosiu, pasakysiu tik tai, kad vyko kažkas keisto.

Iš principo tai, kas vyko pjesėje, man  žinoma ir matyta. Esu mačiusi ir patyrusi kaimo gyvenimą su visais jo „kvietkeliais“ – degradavusiais bedarbiais, alkoholiu, tinginyste, sueižėjusiais lūšnų langų stiklais ir po kaimą  lakstančiais alkanais šunimis.

Bet jeigu jūs nesate to matę kitur, tik laidoje „24 valandos“, ateikit.

Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro salėje, trukmė – 2 valandos be pertraukos.

***

Agnese Rutkeviča. Gyvūnas (KU KŪ)
Režisierius Rolandas ATKOČIŪNAS
Premjera – 2016 11 05
Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

Ingrid Lausund. BESTUBURIADA

30 Sekmadienis Spa 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, ,

Prisipažinsiu, kai ėmiau domėtis būsimu spektakliu ir radau informaciją, kad spektaklio režisierė Giedrė Kriaučionytė gimė 1991 metais, mano pirma reakcija buvo „Jėzau, kokia jauna“. Bet jeigu būčiau nežinojusi to iš anksto, po spektaklio būčiau galėjusi galvą guldyti, kad jį pastatė gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus, labai daug patyręs.

Nes man spektaklis pasirodė labai brandus ir sukeliantis klausimus: ar aš dabar esu laimingas? Ar esu savo vietoje? Kodėl aš dirbu būtent tai, ką dirbu? Gal mano pašaukimas būti kitur?

Kodėl mes, homo sapiens, kartais elgiamės kaip primityviausi gyvūnai? Nori išgyventi – prisitaikyk. Nori nemirti iš bado – numarink kitą. Ne, spektaklyje niekas nieko nežudė ir kraujais nesitaškė. Tačiau spektaklyje buvo nužudyta jo pagrindinių herojų viltis – gyventi oriai, nemeluoti sau ir kitiems.

Pjesės herojai – penki darbuotojai, laukiantys susitikimo su savo vadovu. Kas jis, taip ir nesužinosime – juoda rankovė, kurioje sėdi JIS, įtraukia tai vieną, tai kitą darbuotoją. Kam jie pasiryžę, kad išliktų darbe, gautų atlyginimą, būtų pagirti vadovo, gautų paaukštinimą? Kada žmogus tampa bestuburiu, neturinčiu savo nuomonės?

10 balų už itin taiklų spektaklio pavadinimą. Nežinau, kam čia dėkoti – pjesės vertėjai iš vokiečių kalbos Jūratei Pieslytei ar dar kam nors.

Pjesėje veikia 5 vienos įmonės bestuburiai – Kruzė (Dainius Jankauskas), Šmit (Jovita Jankelaitytė, Gelminė Glemžaitė), Krecki (Dovilė Šilkaitytė), Kristensen (Aldona Vilutytė), Hufšmitas (Šarūnas Zenkevičius). Iš visų išskirčiau Dovilę Šilkaitytę, kuri tiesiog fiziškai panaši į savo vaidinamą heroję. Žiūri į ją ir net skauda, atrodo, jauti visą savo į daug dalelių lūžtantį stuburą. Aldona Vilutytė – lyg ir šviesiausias personažas iš visų, tačiau bendrame kontekste jos žodžiai dažnai skambėjo komiškai.

Taip, aš žinau, kad irgi esu bestuburė. Kartais lyg jaučiu kažką toje vietoje, kur turėtų būti stuburas, bet dažniausiai – deja… Ir kai žiūrėjau spektaklį, man buvo nejauku, kad jis apie mane. Nejauku buvo ir mano kaimynams, sėdintiems  Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje iš kairės ir iš dešinės. Manau, jie jautėsi panašiai. Todėl pasibaigus spektakliui, nors tai ir buvo premjera, plojimai buvo skysti. Nes toks jausmas, kad tu ploji savo laidotuvėse. Ploji sau, už tai, kad plauki pasroviui gyvenime, per daug nesigilindamas, kas ir kaip, lendi savo viršininkui į užpakalį ir dėl didesnės algos esi pasiryžęs bet kam.

Prisipažinsiu, grįžusi po spektaklio atsidariau internete darbo skelbimų puslapį – gal tikrai laikas keisti kažką gyvenime? Tačiau nieko neradusi, gana greitai užvėriau jį.

***

Ingrid Lausund. BESTUBURIADA
Režisierė Giedrė KRIAUČIONYTĖ
Premjera – 2016 09 04
Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

Paul Claudel. APREIŠKIMAS MARIJAI

30 Sekmadienis Spa 2016

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , ,

Vakar buvau mišiose. Oi, tai yra teatre. Tiksliau, teatro mišiose. Penktoji Nacionalinio Dramos teatro 77 sezono premjera – Jono Vaitkaus režisuotas „Apreiškimas Marijai“.

Prieš spektaklį atlikau „namų darbus“ – kas gi tas Paulis Claudelis ir jo „Apreiškimas Marijai“?  Informacijos viešojoje erdvėje nedaug. Prancūzas Paulis Claudelis (1868–1955) – prancūzų poetas, dramaturgas, diplomatas, už savo kūrybą šešis kartus nominuotas Nobelio premijai. Jaunystėje išgyvenęs religinį atsivertimą, vėliau buvo labai tikintis ir tai atsispindėjo jo kūryboje.  20 amžiaus pradžioje sukurta drama „Apreiškimas Marijai“ būtent tokia ir yra – persmelkta religinių motyvų ir tekstų.

Iš prancūzų kalbos pjesę vertė Genovaitė Dručkutė (ech, mano buvusi dėstytoja, kuri mane vieną kartą už kažką išvarė iš auditorijos. Tik niekaip nepamenu, už ką).

Spektaklį Jonas Vaitkus statė su trimis skirtingais sąstatais. Aš mačiau spektaklį pirmąją premjeros dieną. Aną Verkorą vaidino Vytautas Anužis, jo žmoną – Nelė Savičenko, pagrindinį Violenos vaidmenį kūrė Agnieška Ravdo, jos seserį Marą – Gabija Urniežiūtė, Žakas Hiuri – Ainis Storpirštis. Kitą dieną jau turėjo būti kitas sąstatas, bet jaučiu, kad man pasisekė labiausiai.

Taip išėjo, kad sėdėjau pirmoje eilėje. Štai jums ir išankstinio pirkimo bonusas – bilietas į premjerą kainavo  6 eurus, ir tu sėdi kaip kokia ponia beveik ant scenos. Sėdėjimas pirmoje eilėje man visada būna ypatingas: matai virpančius aktoriaus pirštus, žodžius, su garu virstančius iš burnos, o judančios dekoracijos sudaro įspūdį, kad tuoj ims ir užvirs ant tavo galvos…

Viso spektaklio metu buvo jausmas, kad vienu metu esu dviejuose pasauliuose – dangiškajame ir žemiškajame. Pastarasis, atrodytų, yra suprantamesnis – aistros, sesių santykiai, meilė, vaikų gimdymas, mirtis, žemės dirbimas. Dangiškojo pasaulio esmė spektaklyje pateikta, jeigu galima taip pasakyti, neįkyriai ir švelniai. Nors buvo giesmių, psalmių skaitymo ir nežmoniškai daug teksto. Per spektaklio pertrauką galvojau, kad į tokį spektaklį tėvams reikia atsivesti apie aktoriaus profesiją svaičiojančius vaikus. Pamatę, kiek ir kokio teksto reikia išmokti, jie arba visam laikui atsižegnos tokios ateities, arba jei neatsižegnos, vadinasi, gali jais tapti.

Pagrindinės herojės Violenos vaidyba spektaklio pradžioje man atrodė kiek „perspausta“. Bet dabar atsiimu atgal savo mintis, nes manau, kad toks buvo sumanymas, parodyti aštuoniolikmetę, kuri lyg ir yra čia – gyvena su savo tėvais, turi mylimą ir mylintį sužadėtinį, tačiau jos iš tiesų jau nebėra tarp mūsų. Bent jos sielos. Spektaklio pradžioje padovanojusi savo bučinį raupsuotajam, ji nulemia visą savo ateitį. Ir ne tik savo, bet ir savo šeimynykščių. Violenos sesuo Mara – priešingybė. Amžinatilsį kunigaikščio Vilgaudo duktė, aktorė Gabija Urniežiūrė scenoje tiesiog siautė – pyktis, neapykanta, netikėjimas, nemeilė tykšte tyško.

Tarp dviejų mylimųjų atsidūręs Ainis Storpirštis savo vaidmeniu mane įtikino. Žemę dirbantis, nekilmingas, bet iškeliavusio į Jeruzalę šeimininko turtą ir dukteris paveldėjęs Žakas Hiuri – lemtingai susiklosčiusių aplinkybių auka.

Spektaklio kompozitorius Algirdas Martinaitis prie kūrybinės trupės prisijungti pakvietė kontratenorą Vaidą Bartušą. Vyskupu tapęs dainininkas ir jo gyvai atliekama muzika spektaklio įspūdį tik sustiprino.  Bravo sakau ir scenografui Vytautui Narbutui bei kostiumus kūrusiai Dovilei Gudačiauskaitei.

Kai išėjau po spektaklio, jaučiausi panašiai, kaip po gerų mišių. Nežinau, ar spektaklis privilios būrius žiūrovų, net jei premjeros dieną bolavo tuščių kėdžių. Tačiau „Apreiškimas Marijai“ yra tai, ką aš vadinu Teatras. Tikrąja to žodžio prasme.

***

Paul Claudel. APREIŠKIMAS MARIJAI
 Premjera – 2016 10 29
Režisierius — Jonas VAITKUS

Daugiau apie spektaklį: Nacionalinis dramos teatras

 photo_page_1_11201937