Tag Archives: Nacionalinis dramos teatras

Martin Algus. SIEROS MAGNOLIJOS

31 Pirmadienis Spa 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Koks įdomus sprendimas visus Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomus spektaklius pradėti 19.30 val. Nežinau, koks genijus taip sugalvojo. Dabar, kai temsta 17 valandą, o darbą žmonės baigia ir 16, ir 17 val., toks laikas yra beveik pusiaunaktis. Ateini, jau tamsu, išeini, dar tamsu, biologinis laikrodis nesupranta, kad atėjus į teatrą ne miegot reikia, o įsijaust į vaidinimą scenoje. Žodžiu, ne kažką man su tokiu grafiku, laimė, kad Mažojoje salėje rodomi spektakliai neilgi ir dažnai rodomi be pertraukų. Vis susitaupo laiko ir dar spėji į priešpaskutinį troleibusą… Na, bet tiek to. Einu prie reikalo – ką tik matyto spektaklio „Sieros magnolijos“.

Paskutiniuoju metu kai eini į teatrą, gauni daug visko vienu metu: muzikos, performansų, instaliacijų, šviesų efektų, net ir cirko elementų pasitaiko. Žodžiu, tradicinio teatro supratimas dabar yra gerokai išsiplėtęs (arba suskydęs, čia kaip kam atrodo).

Estų scenaristo, aktoriaus Martin Algus pjesė „Sieros magnolijos“, kurią režisavo Eglė Švedkauskaitė) yra daugiau mažiau atitinkanti tradicinio teatro sampratą. Nors kitų elementų spektaklyje irgi yra (viso pasirodymo metu scenoje gyvai groja spektaklio muzikos autorius ir gyvos muzikos atlikėjas Deimantas Balys; scenoje stovi ekranai, kuriuose matome filmuojamus teatrinio vyksmo elementus), pagrindinį svorį čia užima vaidyba.

Pirmuoju smuiku griežia Martą vaidinanti Jolanta Dapkūnaitė, kuriai už šį vaidmenį negaila nei komplimentų, nei aplodismentų, nei palinkėjimo būti pastebėtai komisijų, dalijančių nominacijas už geriausius metų darbus teatre.

Jos mylimąjį Ralfą vaidina Dainius Gavenonis, o netikėtai atsiradusį neįgalų ir seną tėvą – aktorius Ramutis Rimeikis.

Spektaklis yra apie senatvę ir nereikalingumą (neįgalus tėvas praktiškai išspiriamas į gatvę numirti, jis nereikalingas nei biologinei dukteriai, kurios neaugino, nei antrajai šeimai, kurioje pragyveno 30 metų).

Spektaklis yra ir apie dukters-tėvo santykį, kurio niekada taip ir nebuvo. Pagrindinės herojės tėvai išsiskyrė, kai jai buvo penkeri metai ir ji tik miglotai prisimena kadaise tėvo mušamą mamą, savo toksišką gyvenimo pradžią ir dabar, kai likimas atsiunčia nukaršinti nepažįstamą ir tik blogus prisiminimus keliantį tėvą, Jolantos Dapkūnaitės vaidinamai herojei tenka sunki dilema – ką gi jai daryti? Kaip gyventi toliau?

Spektaklis yra apie vyro ir moters santykius: šeimą su dviem vaikais palikęs mylimasis, prebiotikų papildais prekiaujantis Ralfas, šildosi Martos pašonėje, tačiau vos atsiradus jos tėvo šmėklai, dingsta.

Spektaklis yra ir apie moterį, darančią karjerą. Marta per plauką nuo direktorės posto, tačiau ant galvos nukritęs tėvas pakeičia ir jos karjeros planus, ir ją pačią.

Kuri iš šių keturių ką tik išvardintų spektaklio linijų yra svarbiausia, nepasakysiu. Buvo šiek tiek to, šiek tiek ano ir dar truputį šito. Man asmeniškai, ko gero, būtų įdomiausia senatvės tema, kurios Lietuvos teatruose tikrai nėra daug. Tačiau režisierės jaunystė, manau, šioj vietoj pakišo koją. Nors spektaklis puikiai sukaltas ir jam priekaištų surasti sunku, kada nors ateityje visai mielai pažiūrėčiau ir kito režisieriaus diriguojamą šios pjesės versiją. Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, trunka be pertraukos 2 val. 10 min.

Tai antrasis mano matytas Eglės Švedkauskaitės spektaklis (pirmas buvo „Žmogus iš žuvies“, esu aprašiusi jį bloge). Atkreipkit dėmesį į šią pavardę. Man rodos, dar ilgai ir geruose kontekstuose ją girdėsime.

***

Martin Algus „Sieros magnolijos“, rež. Eglė Švedkauskaitė

Premjera 2022.01.13

Išsamiau: http://www.teatras.lt

SIRENŲ TYLA. Teklė Kavtaradzė

04 Antradienis Spa 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Grįžusi iš spektaklio neturėjau laiko parašyti pirmą įspūdį. Praėjo diena, antra, praėjo savaitė, jau ir užmiršau, kad esu sau skolinga įrašą. Šiandien pagaliau susikaupiau, prisėdau prie kompiuterio, bet staiga mintys tik tipu tapu ir išėjo iš galvos. Tai kur aš ten buvau ir ką mačiau? Taip, buvau Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Sirenų tyla“, kurio režisierė Laura Kutkaitė. Dramaturgija – Teklė Kavtaradzė ir Laura Kutkaitė kartu su aktorėmis. Taip, jame vaidino puikios aktorės – Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė, Gerda Čiuraitė ir Jūratė Vilūnaitė. Spektaklis buvo rodomas Mažojoje salėje ir be pertraukos truko 1,45 val. Bet tai, ko gero, ir viskas, ką pamenu iš to vakaro. Dialogai per šias kelias savaites man išbluko, pagrindinės minties neatgaminu…

Kiek pamenu, spektaklis toks dvilypis: aktorės vaidina save (Aistę, Rimantę, Tomą…), pasakodamos istorijas iš nematomo teatro gyvenimo (girtas režisierius repeticijose, mobingas, seksualinis priekabiavimas ir pan.), o kitą laiką jos vaidina kažkokias neaiškias būtybes, kurios neaišku ką daro. Iš pavadinimo sprendžiant, matyt, tai sirenos. Bet kodėl jos ten, neklauskit, nepasakysiu.

Neatmetu galimybės, kad šalia sėdėjusiai žiūrovei spektaklis paliko gilesnį įspūdį negu man. Viskas suprantama. Spektaklis, kaip ir suknelė ar batai, gali būti per dideli, per maži arba tiesiog „ne to stiliaus“.

Pabaigoje rašau didžiulį komplimentą spektaklio kūrėjoms už tai, kad „Sirenų tyla“ nepataikauja žiūrovui ir nesistengia jam bet kokia kaina įtikti.

***

Sirenų tyla, rež. Laura Kutkaitė

Premjera – 2022.06.15

Išsamiau: www.teatras.lt

Martin Bellemare. LAISVĖ

21 Trečiadienis Rgs 2022

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Spektaklis apie laisvę mirti. Jautriems žmonėms arba susidūrusiems artimoje aplinkoje su savižudybėmis gali būti sunkiai ištveriamas.

Aktorius Dainius Gavenonis ėmėsi režisuoti šiuolaikinio kanadiečių autoriaus Martin Bellemare pjesę „Laisvė“. Jį žiūrėjau Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Tarp kitko, po rekonstrukcijos joje buvau pirmą kartą ir man ji pasirodė ne tokia jau mažoji. Normali tokia, juoda, panaši į Menų spaustuvės salę.

Spektaklis „Laisvė“ rodomas be pertraukos ir trunka šiek tiek daugiau kaip pusantros valandos. Jame vaidina pats Gavenonis, jo pjesės žmoną – tikroji žmona Rasa Samuolytė. Poros sūnų vaidina Laurynas Jurgelis. Dar scenoje pasirodo Aleksas Kazanavičius, Žygimantė Jakštaitė ir Vaidas Vilius.

Jeigu reiktų spektaklį apibūdinti vienu būdvardžiu, ko gero pasakyčiau, kad jis – konkretus. Na, toks be didelių beletristikų, pauzių, pretenzingų ir žiūrovams dažnai nesuvokiamų scenų. Veiksmas vyniojasi gana greitai, sklandžiai, daug dialogų, įtampa kyla, kyla, kol pabaigoje spektaklio sudega.

Vienas įdomesnių sprendimų man pasirodė scenoje esančiame ekrane rodyti dokumentines ištraukas iš aktorių praeities. Nors galėjo tas scenas nufilmuoti su aktoriais ar savanoriais, pasirinko parodyti gabalėlius vaizdo įrašų iš aktorių Lauryno, Dainiaus ir Rasos praeities.

Įsivaizduokite visuomenę, kuri pasiekusi tokį laisvės lygį, kad turi daug privačių ir kelias valstybines įstaigas, padedančias žmogui išeiti iš gyvenimo. Nesvarbu, kiek tau metų – 29, 45 ar 80, tu ateini, pareiški norą, pasirenki norimą gyvenimo nutraukimo būdą ir tau užtikrinama, kad viskas būtų sklandžiai, taip, kaip ir norėjai.

Tokioje įstaigoje dirba pagrindiniai spektaklio herojai tėvas ir sūnus. Vieną dieną į duris pasibeldžia jų žmona ir mama, nusprendusi, kad gyventi ji daugiau nebenori.

Daugiau nepasakosiu. Jei nebijote panašių temų, nueikite į spektaklį ir sužinokite jo pabaigą patys. Poroj vaidinimo vietų, kuriose vyko savižudybės faktas, mano kūną buvo apėmę nemalonūs pojūčiai. Užtat kokia buvau laiminga po spektaklio išėjusi į laisvę. Ir medžiai atrodė žalesni, nei įprastai, ir vyras mielesnis.

Visgi nors teatro svetainėje rašoma N-14, aš į spektaklį neleisčiau nepilnamečių. Ir žiūrovams salėje padėliočiau lankstinukų su pagalbos tarnybų numeriais. Dėl viso pikto įdedu juos čia:

Jaunimo linija/ Budi savanoriai konsultantai/ 8 800 28888/ I-VII, visą parą

Vaikų linija/ Budi savanoriai konsultantai, profesionalai/ 116 111/ I-VII, 11:00 – 23:00

Pagalbos moterims linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai/ 8 800 66366/ I-VII, visą parą

Vilties linija/ Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai/ 116 123/ I-VII, visą parą

***

Režisierius Dainius Gavenonis

Premjera 2021. 09. 26

Išsamiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Ingmar Bergman. SCENOS IŠ VEDYBINIO GYVENIMO

24 Sekmadienis Bal 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Man ne kartą yra buvę, kad grįžusi po puotos su N įdomiausių patiekalų atsisėdu ankštoje buto virtuvėje, pasiimu medinę pjaustymo lentelę, pasiraikau juodos duonos su lašiniais ir suprantu – va čia tai džiaugsmas gomuriui! Skanu, aišku, paprasta, pasiilgta. Aišku, kartais norisi kokio fitimititirlipirli patiekalo paragauti, bet natūralių produktų neatstos niekas.

Kodėl tai rašau? Nežinau, arba šią minutę esu alkana, arba panašų pojūtį man sukėlė vakar Nacionaliniame dramos teatre pamatytas Ingmar Bergman „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, kurį režisavo Vytautas Rumšas. Prieš kokius gal penkerius metus buvau kitame V. Rumšo režisuotame spektaklyje pagal I. Bergman kūrinį „Intymūs pokalbiai“ (aprašiau ČIA). Daug laiko praėjo, bet spektaklio atmosferą, siužetą, aktorių veidus prisimenu iki šiol. Vakar matytasis spektaklis kažkuo labai panašus į anąjį. Ir nekeista – kūrybinė grupė beveik ta pati.

Spektaklio pavadinimas puikiai išduoda, apie ką jis yra. Santuoka, meilė, išdavystė, skyrybos, smurtas, vaikai. Spektaklio pagrindiniai veikėjai – skyrybų advokatė Marianė (aktorė Adrija Čepaitė) ir profesorius Johanas (aktorius Povilas Budrys). Penkiolika metų santuokoje gyvenanti pora atrodo ideali – jie nesipyksta ir kas jau kas, bet skyrybos jiems negresia. O gal kaip tik dėl to ir gresia?

Ingmar Bergman šį kūrinį parašė 1973 savo šešių serijų televizijos filmui „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Serialas sulaukė didžiulio pasisekimo ir sakoma, kad po jo Švedijoje padidėjo skyrybų skaičius. 2021 metais serialą pagal I. Bergman kūrinį sukūrė ir amerikiečiai. Prisipažįstu, kad nemačiau nei to, nei ano.

Spektaklis su viena pertrauka trunka 3 valandas. Scenoje mačiau seną gerą teatrą, kuris paremtas dialogais bei dramine veiksmo linija. Žiūrovams, kurie teatre yra matę tik „Išvarymą“, „Respubliką“ ar „Lokį“, toks teatras gali sukelti pasenusio ir nuobodaus teatro jausmą. Žiūrovams, kuriems iki gyvo kaulo scenoje įkyrėjo keiksmažodžiai, klubinė muzika ir lateksiniai aptempti drabužiai sakys, kad „štai, pagaliau normalus tikras teatras“. Kaip aš pati? Esu per viduriuką. Manau, kad teatras yra visoks ir visokio jo reikia.

Dedu „like“ ir už tai, kad vakar pamačiau vaidinančius teatro senbuvius, kuriuos tikrai ne taip dažnai pamatysi scenoje – Adrija Čepaitė, Povilas Budrys, Salvijus Trepulis, Jurga Kalvaitytė, Dalia Storyk ir kt. Balsas už kadro, pristatinėjęs skirtingas spektaklio scenas ir kontekstą, buvo Juozas Budraitis.

Visgi teatras yra visuomenės atspindys, todėl jaunystės kultą regiu ir jame. Spektaklis su vyresniais aktoriais – jau proga pasidžiaugti. Tą ir darau.

***

Režisierius Vytautas Rumšas

Premjera 2019 m. kovo 14 d.

N-14

Daugiau apie spektaklį – http://www.teatras.lt

Laurynas Adomaitis, Antanas Obcarskas. BOKSAS

21 Ketvirtadienis Bal 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Esate buvę 5D arba 3D filme? Kur ne tik ekrane filmą matai, bet ir kėdės siūbuoja, lietus ant galvos lyja, žodžiu, kai yra įveiklinami ir kiti pojūčiai, ne tik rega.

O papildytos realybės knygą esate skaitę? Na, kai skaitai lyg ir paprastą popierinę knygą, bet papildomai nuskenavus puslapyje esantį QR kodą iš puslapių „išlenda“ liūtai, begemotai ar žirafos.

Tai štai, Nacionaliniame dramos teatre rodomas Antano Obcarsko režisuotas spektaklis BOKSAS yra panašiai tokio teatro pavyzdys. 3D teatro arba papildytos realybės teatro. Kai aktoriai ne tik vaidina, kad boksuojasi, bet iš tiesų boksuojasi (o prieš tai daug treniruojasi); kai scenoje stovi ne butaforinis, o tikras bokso ringas; kai spektaklyje vaidinantys antraplaniai aktoriai tą daro gal pirmą ir paskutinį kartą, nes yra tikri boksininkai, o ne aktoriai.

Jau vien dėl to verta pamatyti šį spektaklį. Akivaizdu, kad jam ruoštasi ir pasiruošta tikrai ne per naktį ar mėnesį.

Spektaklis rodomas Nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje (ėėė, kada bus atidaryta senoji geroji Didžioji salė?) Su viena pertrauka trunka 3 valandas. Įdomu, kad tądien, kai buvau aš, didžiuma žiūrovų buvo gana jauna auditorija. Salė buvo pilnutėlė.

Scenarijus nėra įmantrus ar verčiantis iš koto. Atvirkščiai net. Realiai visą spektaklio siužeto esmę galima papasakoti per kokias dvi su puse minutės. Na, gerai, tris. Sakysit, tai ką veikti likusias 3 valandas? Ogi žiūrėti į boksą. Gilintis į save. Pagalvoti, kodėl šiandien esame būtent tokie, kokie esame. Kokie vaikystės įvykiai lemia šiandien vienus ar kitus mūsų pasirinkimus. Šis spektaklis, nors ir įvilktas į sporto (bokso) rūbą, yra labiau apie žmonių vidų ir esmę. Tokia boksopsichoterapija savotiška.

Man pasirodė, kad spektaklis yra gana „lengvas“ (keista taip sakyti apie tokią „sunkią“ sporto šaką kaip boksas). Turiu omenyje spektaklis lengvas, nes nepalieka grūzo jausmo. O ir aktoriai puikūs – pagrindinius vaidmenis kuria Laurynas Jurgelis ir Gediminas Rimeika, jų trenerių – Marius Repšys ir Giedrius Savickas.

Siūlau pamatyti spektaklį ir susidaryti savo nuomonę. Verta dėl dviejų priežasčių – tai, kas vyko scenoje, buvo nuoširdu ir paprasta. Retas derinys šiuolaikiniame teatre.

***

Rež. Antanas Obscarskas

Premjera 2022.03.03

N-16

Daugiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Marius Ivaškevičius. MIEGANTYS

08 Penktadienis Bal 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

  • Tai bus spektaklis, kurio laukia šlovė ir populiarumas. Jis bus tikru TOP’u;
  • Jis tikrai pralenks iki šiol kultinį abiejų kūrėjų „Išvarymą“;
  • Oooo, ta aktorė/tas aktorius suvaidino nuostabiai, bravo, bravo, bravo;
  • Pjesė aktuali kaip niekada. Toliaregiška, pranašiška ir į dešimtuką.

Štai tokius išankstinius nusistatymus turėjau eidama į režisieriaus Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Miegantys“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus distopiją. Iš kur jie? Ogi prisiskaičiau atsiliepimų feisbuke, prisižiūrėjau instagramo storiuose vaidinančių aktorių draugų įrašų. Ir nieko panašaus neradau spektaklyje. Atvirkščiai, kadangi neseniai toje pačioje teatro scenoje mačiau kitą fantastikos tema pastatytą spektaklį „Soliaris 4“, man „Miegantys“ kėlė dejavu jausmą. Scenografija kažkur matyta, kostiumai kažką primena, muzika irgi tokia, spektaklio elementai – užkadrinis balsas, filmavimas ir vaizdo rodymas – matyti N+1 kartų…

Spektaklyje buvau su drauge, kuri per pertrauką išėjo namo. Aš pasilikau. Žinau, kad kartais spektaklio dalys viena nuo kitos skiriasi kaip diena ir naktis. Be to, norėjau pamatyti kuo baigsis spektaklis ir pabandyti „pagauti kampą“, apie ką tai ir kodėl buvau girdėjusi apie spektaklį tiek pagyrų.

Nacionalinio dramos teatro Nepatogioje salėje (ups., Naujojoje) rodomas spektaklis trunka 4 valandas ir 30 minučių. Pertrauka viena. Jame vaidina daug žvaigždžių – jaunų, vidutinių ir labai patyrusių. Jeigu reiktų kažkam iš aktorių po spektaklio įteikti gėlių, neščiau Aistei Zabotkaitei. Už atsidavimą spektakliui ir vaidmens išpildymą. Dar neščiau Nelei Savičenko. Užtai, kad ji šiaip puiki. Kad ir kur, ką, kaip bevaidintų.

Viena spektaklio aktorė – Toma Vaškevičiūtė – šiemet gavo Auksinį scenos kryžių už antraplanį vaidmenį spektaklyje „Miegantys“. Ji čia vaidina Ditą ir Ditą-Mariją. Dita – vulgari ir seksuali gražOlė, Marija – mokslininkė negražiame kūne, sumaniusi eksperimentą – savo smegenis persodinti Ditai. Taip sukonstruojama Dita-Marija. Būkim biedni, bet teisingi – vaidmuo kaip vaidmuo, apdovanojimą galėjo gauti bet kuri kita antraplanio vaidmens atlikėja šiame spektaklyje. O kitų spektaklių su antraplaniais vaidmenimis Lietuvoje 2021 metais sukurta nebuvo? Ar visgi reikia duoti kažkokį apdovanojimą darbui, prie kurio rankeles prilietė du Lietuvos grandai – bene žinomiausias režisierius ir bene žinomiausias teatre dirbantis rašytojas?..

Spektaklio veiksmas vyksta 2109 metais Maskvoje, žmonių planetoje tiek daug, o išteklių mažai, kad tenka gyventi pakaitomis – kol vieni dešimt metų miega, kiti gyvena. Tada pribunda pirmieji ir apsikeičia vaidmenimis su antraisiais.

Jeigu norėsite pamatyti spektaklį „Miegantys“, o bilietų nebus, galite užeiti į Nacionalinio dramos teatro puslapį (ČIA). Šalia šio spektaklio aprašymo komentarų skiltyje mačiau čia daug pardavinėjančių savo nusipirktus bilietus. Beje, komentarų, kad spektaklis nepatiko ten pat galima rasti daugiau nei pagyrų.

„Miegantys“ manęs neužmigdė, bet ir neprabudino. Tai tiek. Iki susirašymo kitą savaitę.

***

Rež. Oskaras Koršunovas „Miegantys“

Premjera 2021. 11. 04

Daugiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Sulėtintai

08 Šeštadienis Sau 2022

Posted by in Spektakliai

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , ,

Šį sezoną su teatrais man nelabai sekasi. Rudenį iš anksto nusipirkau bilietus į keturis spektaklius. Tiksliau, premjeras. Tai iš jų buvau tik vienoje. Vieną atšaukė. Du perkėlė kitoms datoms, kurios man netiko. Tad daviau sau žodį, kad šiuo pandeminiu laikotarpiu bilietų iš anksto į spektaklius nepirksiu. Būsiu laisva, googlinsiu, jei rasiu kokį biliečiuką, imsiu ekspromtu.

Panašiai nutiko ir su Nacionalinio dramos teatro spektakliu „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar). Išvakarėse ėjau Gedimino prospektu ir va taip iš niekur nieko pravėriau teatro duris. Į mano klausimą, ar yra bilietų į rytojaus spektaklį, kasininkė nuleidusi akis ir akivaizdžiai apgailestaudama atsakė, kad, deja, likęs tik vienas. Sužinojusi, kad vieno bilieto man ir tereikia, mieloji moteris taip nudžiugo, kad net ir man smagiau pasidarė. Gi gEra nudžiuginti kitus, ar ne?

Spektaklis kurį laiką buvo rodytas Nacionalinėje Dailės galerijoje. Man rodos, kad labai konceptualus sprendimas žinant didžiulius tuščius galerijos fojė plotus ir tai, kad spektaklio siužetas yra apie menininkus. Aš spektaklį mačiau Nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje, tiesa, ne tradiciškai sėdint parteryje ar balkone, o sustačius kėdes scenoje ratu.

Menininkas A (aktorius Martynas Nedzinskas) – žavus, talentingas, mačiškas vyriškis, prieš dvejus metus įsivėlęs į seksualinės prievartos skandalą. Menininkė B (aktorė Miglė Polikevičiūtė) – jauna, emancipuota, lygių teisių reikalaujanti moteris, kuri nuolat reflektuoja, kaip jaučiasi ir sako panašius dalykus: „Aš dabar blogai jaučiuosi, man reikia pertraukos“, „Stop, nenoriu dalyvauti“, „Išlaikykim atstumą“ ir pan. Tuo tarpu menininkas A ne toks „politkorektiškas“. Į žiūrovus jis kreipiasi tiesmukiškai: „Žinau, ko čia atėjote. Jūs norite būti iškrušti. Norite būti sukrėsti. Aš tai ir duodu žmonėms. Tai kodėl jūs po to skundžiatės?“

Spektakliui įpusėjus pasirodo ir prieš dvejus metus prievartą patyrusi nekviesta menininkė (aktorė Augustė Pociūtė). Jos prisiminimai apie tai, kokia buvo artimųjų ir žmonių reakcija į prievartą, sukrečia. Pati kalta/Tylėk ir nedaryk gėdos šeimai/Jis geras vyras, negalėjo to padaryti ir kt. – visa tai kažkur jau girdėta. Arba skaityta feisbuke, kai buvo paviešintos lietuviškos me too istorijos.

Atskiro pagyrimo vertas kūrėjų sprendimas į spektaklį groti gyvai pakviesti smuikininkę Lorą Kmieliauskaitę. (Jeigu norite apie ją sužinoti daugiau (o verta), įveskite į google paiešką vardą su pavarde). Spektaklyje buvo ir šiuolaikinių režisierių pamėgtoji „gyva“ vaizdo transliacija, kuomet aktoriai spektaklio metu filmavo vieni kitus ir vaizdus rodė projektorių pagalba ant sienų. Spektaklyje buvo ir keiksmažodžių šiek tiek (kaip gi be jų dabar teatre!). Dar spektaklyje buvo improvizacijos (užstrigo filmavimo kamera ir vieną monologą aktorė kartojo du kartus).

Be seksualinės prievartos temos spektaklyje svarbi mobingo ir jauno menininko santykio su mokytoju tema. Menininkė B puikiai prisimena, kaip parodos kuratorė (aktorė Monika Bičiūnaitė) studijų metais iš jos žiauriai išsityčiojo kitų akivaizdoje.

Paminėti geru žodžiu noriu ir galerijos direktorių vaidinusį Rytį Saladžių ir menininkų mediatoriumi spektaklyje tapusį Gediminą Rimeiką.

Spektaklis yra vienos dalies, be pertraukos, ir trunka 1 val. 45 minutes.

Eidama į spektaklį nebuvau skaičiusi jokios recenzijos apie jį, tik oficialų anonsą teatro puslapyje. Man rodos, kad tą anonsą reiktų perrašyti – jis tikrai labai nykus. Spektaklis daug įdomesnis. O juk dažniausiai būna atvirkščiai.

***

Rež. Anna Smolar

Spektaklis „Sulėtintai“

Premjera: 2019 m. gruodžio 5 d.

Daugiau: www.teatras.lt

SOLIARIS 4

08 Penktadienis Spa 2021

Posted by in Spektakliai

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , ,

Nesu fantastikos gerbėja. Neskaitau fantastinių knygų. Neinu į fantastinius filmus kino teatre. Man atrodo, kad gyvenimas yra toks įvairus ir nenuspėjamas, kad jo scenarijui neprilygsta joks fantastinis siužetas. Todėl į spektaklį pagal Stanislawą Lemą SOLIARIS 4 ėjau tikrai ne todėl, kad pamatyčiau, kaip režisierius Grzegorz Jarzyna įkurdina tyrimų sotį kosmose. Ėjau todėl, kad po karantino buvau pasiilgusi teatro. Todėl, kad spektaklis vyko atsinaujinusiame Nacionaliniame dramos teatre, jau įrengtoje Naujojoje salėje. Todėl, kad spektaklio afišoje pamačiau mėgstamų aktorių pavardes – Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas, Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Kęstutis Cicėnas, Oneida Kunsunga. Na, ir nemeluosiu – dar ir todėl, kad tai vienas iš retų spektaklių, kuris trunka dvi valandas, o ne nenormaliai ilgai – penkias ar šešias valandas, kaip dabar labai madinga. Spektaklis vyksta be pertraukos.

Beje, taip sutapo, kad prieš eidama į SOLIARĮ 4 kažkuriame kultūriniame leidinyje perskaičiau recenziją apie šį spektaklį. Recenzija buvo tokia sukta susukta, kad nieko joje nesupratau. Toks vaizdas, kad atsiverstas Tarptautinių žodžių žodynas ir surašyti pirmi pasitaikę teatro terminai. Kažin, ar teatro kritikai patys supranta, ką parašo?..

Į Nacionalinį dramos teatrą atėjau pusvalandžiu anksčiau, kad galėčiau ramiai apžiūrėti jį po rekonstrukcijos. Ji, beje, dar tęsiasi (remontuojama Didžioji salė ir kiti reikalai), tačiau kažkokį vaizdą jau galima susidaryti. Pirmas dalykas, kas nudžiugino – naujos rūbinės rūsyje ir daug WC (gal nebebus jau tų gėdingų eilių iki lauko durų moterims skirtuose WC). Į akis krito, kad interjere atsikartoja teatro uždangos motyvas. Pagrindinis fojė vaizdas beveik nepasikeitęs, gal tik nenumindžiotas kilimas išduoda, kad remontas čia visgi buvo.

Naujoji salė primena kino salę, nes kėdžių eilės kyla aukštyn gana stačiai. Gerai – matomumas net ir sėdint viršutinėje eilėje bus puikus. Deja, kėdės ne pačios patogiausios – šalia sėdėjęs vyras spektaklio metu kosčiojo ir muistėsi, tai drebėjo ir mano bei kitų kaimynų kėdės. Salė yra black box tipo (kažkas panašaus į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę).

Ai, dar apie vestibiulyje matomų teatro darbuotojų ir savanorių rūbus – šiemet jie skaisčiai raudoni. Šis teatras jau nuo seno garsėja keistais personalo rūbais, anksčiau buvo tokie nenusakomos paskirties apsiaustai, dabar jų neliko, bet rūbai vis tiek keistoki mano akimis.

Kalbant apie spektaklį, tai gerai, kad pamačiau jį nebūdama fantastikos gerbėja – tikrosios fantastikos jame ne tiek daug ir įžvelgiau. Fantastikos žanrui priskirčiau spektaklio scenografiją, vaizdo projekcijas, kostiumus, grimą, tačiau pats turinys (atleiskite man, protingieji kurmiai) buvo grynai psichologinis teatras. Kosminėje stotyje dirbantys specialistai netyčia išleidžia savo skeletus iš spintų – juos aplanko (a) buvęs alkoholikas vyras, (b) seksualinę prievartą artimoje aplinkoje patyrusi sesuo, (c) studentas, patyręs priekabiavimą iš savo gerbiamo medicinos profesoriaus. Viskas ir sukasi apie tai. Mhhhh, šitą, aną, o gal režisierius irgi nėra fantastikos žanro mėgėjas?

***

Režisierius ir scenarijaus autorius — Grzegorz JARZYNA

Premjeros data: 2021 m. rugsėjo 9 d.

N-16

Daugiau info: https://www.teatras.lt/lt/spektakliai/pagal_stanislawa_lema_soliaris_4/

VAIDINA MARIUS REPŠYS

29 Antradienis Rgs 2020

Posted by in Spektakliai

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , ,

Monospektaklį „Vaidina Marius Repšys“ režisavo režisierius Mantas Jančiauskas. Įsivaizduoju, kaip nelengva buvo jiems abiems: juk broliai vienas kitą tikrai geriau pažįsta nei šiaip bendradarbiai, atsiriboti emociškai vienas nuo kito ir nuo spektaklio medžiagos kažin ar įmanoma. Neveltui sakoma, kad joks medikas neoperuos savo vaiko ar žmonos – šį darbą geriau padarys su pacientu nesusijęs žmogus.

Kadangi 2020 metais gyvename šiek tiek kitoje realybėje, negu buvo prieš metus, šio spektaklio premjerą, vykusią Jonavoje, stebėjau internete. Iš anksto nusipirkau bilietą ir numatytą valandą palindusi po kaldra žiūrėjau spektaklį. Jo trukmė – 1 val. 30 min. Iš karto pasakysiu, kad online formatas man patiko. Kadangi tai buvo monospektaklis, žiūrėti transliaciją buvo gana patogu – garsas nešokinėjo, kamera stambiu planu rodė aktorių, įsijausti į spektaklį tikrai buvo nesunku.

Pirmasis spektaklis, kurį aprašau ne pamačiusi teatro salėje, o po tiesioginės transliacijos internetu.

Marius Repšys šiame spektaklyje persikūnijo į savo suvaidintus veikėjus: pradėjo nuo Vandalo (spektaklis „Išvarymas“), toliau pabuvo Laurynu (spektaklis „Katedra“), tada nusikėlė į „Meistrą ir Margaritą“ ir taip toliau. Vėliau pasakojo savo gyvenimo epizodus, minėdamas ir kaip į jo gyvenimą atėjo patėvis, ir kodėl jis vaiku būdamas lankė Rytų kovos menų užsiėmimus. Spektaklio kulminacija tapo atsivėrimas apie emocinę duobę jo gyvenime, psichikos sveikatos problemas, kurios nuvedė jį į psichiatrijos ligoninę.

Kadangi prieš kurį laiką buvau skaičiusi Mariaus Repšio knygą „Heraklis Nr.4“, visa tai, kas vyko scenoje, man buvo žinoma ir nuspėjama žingsniu į priekį. Jaučiu, kad neskaičiusieji knygos turėjo didesnį malonumą žiūrėti. Man mano žinojimas apie Mariaus ligą ir kaip jam sekėsi su ja tvarkytis, trukdė. Spektaklis pasirodė lyg fragmentiškas knygos atpasakojimas.

Kaip ten bebūtų, Marius Repšys man yra kokybės ženklas lietuviškame teatre ir jeigu pamatau spektaklį, kuriame vaidina, tai būna postūmis į jį nueiti.

**

Nacionalinis Dramos teatras. „Vaidina Marius Repšys“

Režisierius: Mantas Jančiauskas

Premjera: 2020 m. rugsėjo 27 d.

Daugiau apie spektaklį: ČIA.

Sigitas Parulskis. JULIJA

22 Šeštadienis Vas 2020

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Nacionalinis dramos teatras jau ne pirmą kartą savo spektaklių premjeras pristato ne Vilniuje, o kituose miestuose. Pamenu, kažkada spektaklis „Durys“ pirmą kartą buvo parodytas Anykščiuose, o „Žalia pievelė“ – Visagine. Šįkart spektaklio „Julija“ pagal S. Parulskio pjesę premjera vyko Trakų kultūros centre. Sakyčiau, gana rizikingas sprendimas, nes dar išvakarėse mačiau feisbuke klaidžiojantį postą, kad „premjera rytoj, o bilietų dar yra“.  Vilniuje, spėju, į premjerinį rodymą bilietai būtų išgaravę jau senų seniausiai.

Premjerai atidžiai ruoštasi – tiek išplatintų spaudos pranešimų apie būsimą spektaklį ne visada pamatysi. Skaičiau ir interviu su režisieriumi Kirilu Glušajevu, kuriam tai pirmasis režisuotas spektaklis Nacionaliniame dramos teatre, skaičiau interviu su pagrindine aktore Jolanta Dapkūnaite, kuri sakė, jog spektaklio idėja gimė susipažinus su rašytojos Žemaitės gyvenimu ir kūryba, skaičiau interviu ir su spektaklio scenografu Gintaru Makarevičiumi bei kostiumų dailininke Dovile Gudačiauskaite. Žodžiu, prieš važiuodama į Trakus apie spektaklį, jo siužetą ir gimimo aplinkybes žinojau tiek daug, kad kilo pagunda apskritai nevažiuoti. Bet pagundas nugalėjau ir jau temstant pasiekiau Trakų kultūros centrą.

87738071_195201115167074_7522712597074804736_n

Oficialiame teatro puslapyje spektaklio „Julija“ anonsas prasidėjo taip: „Kaip šiuolaikiniam žiūrovui pristatyti įvairiapusę ir iki šiol gana siaurai suprastą rašytojos Žemaitės asmenybę? Toks buvo pagrindinis naujo spektaklio kūrėjų galvosūkis“. Hm, tiesą sakant, nežinau, kas šiais laikais rašytojos asmenybę supranta „gana siaurai“. Gal kažkada, 1975-aisiais ir suprato, bet šiandien?.. Man atrodo, kad atvirkščiai, pastarąjį dešimtmetį ji tapusi nestandartinės moters, XX a pradžioje laužiusios bet kokius stereotipus, ikona. Jos meilės istorija 30 metų jaunesniam vyrui, kuris piršosi jos anūkei ir vedė dukterį, apdainuota senų seniausiai. Išleista ne viena knyga, kurioje pasakojama kaip ji, žilagalvė, plaukė per Atlantą, kaip sėdėjo kalėjime Vilniuje ir kodėl niekada nenusiėmė savo esybės simboliu tapusios skarelės. Tarp kitko, spektaklio išvakarėse lankiausi Vilniaus knygų mugėje, kur Literatūros ir tautosakos instituto stende puikavosi marškinėliai su Žemaitės atvaizdu ir prierašu „Nereikia man cackų pacackų“. Taigi, Žemaitės asmenybė man tikrai neatrodo tokia nežinoma, neįvertinta ar nesuprasta, kad reikėtų „griauti mitus“ ir tik dėl to statyti spektaklius.

87056740_2707515529297423_5925392982424420352_n

Vienos dalies ir 1,50 val. trukmės spektaklio forma – teatras teatre. Pagyvenusi aktorė Dora (aktorė Jolanta Dapkūnaitė) gauna jauno režisieriaus (Kęstutis Cicėnas) pasiūlymą suvaidinti Žemaitę – rašytoją Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę. Garsaus vyro (Salvijus Trepulis) šešėlyje namų šeimininke 20 metų buvusi moteris, išleidusi sūnų į užsienius, nusprendžia, kad tai jos paskutinis šansas ir imasi vaidmens. Tarp jos ir režisieriaus įsiplieskia romanas. Spektaklyje kaitaliojasi ir laikai, ir herojai: iš 2020-ųjų persikeliame į 1915 ar 1905, apsisiautusi švarkelį  Dora tampa Žemaite, o jos draugė Monika (Airida Gintautaitė) – Gabriele Petkevičaite-Bite.  Kartais šie perėjimai spektaklyje buvo meistriški, kartais – nevykę. Blankoki man pasirodė visi nepagrindiniai pjesės herojai – Doros sūnus, Žemaitės rašytojo talento „atradėjas“ Povilas Višinskis ir kiti. Pagrindiniai aktoriai atliko savo vaidmenis be menkiausios klaidelės, bet kažko man spektaklyje pritrūko. Gal mano nuotaika buvo ne ta, gal salė buvo ne ta, gal pjesės medžiaga režisieriui pasitaikė ne ta, gal režisierius buvo ne tas. Nežinau.

„Mažoka plojimų kaip premjerai“, – nugirdau jau eidama iš salės po spektaklio. Tikrai, mažoka.

P.S. O visgi galėjau nusipirkti tuos Žemaitės marškinėlius mugėje. Ech…

***

Režisierius Kirilas Glušajevas

Premjera 2020 02 21

Daugiau apie spektaklį: www.teatras.lt

T.Slobodzianek. MŪSŲ KLASĖ

01 Sekmadienis Gru 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Režisierės Yanos Ross spektaklio „Mūsų klasė“ premjera įvyko 2013 metų rudenį. Panašiai tada ir pamačiau jį pirmą kartą. Spektaklis pastatytas pagal lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesę, kuri pasakoja apie mažą Lenkijos kaimą ir jo tragediją. Iki 1941 metų buvę tiesiog skirtingų tautybių klasiokai, pjesės veikėjai vėliau tampa žudikais ir aukomis, skundikais ir prievartautojais, emigrantais ir prisitaikėliais, kailį keičiančiais sulig nauja valdžia. Geriausiu atveju – alkoholikais, kurie užpylę akis nebemato siaubo, vykstančio aplink. „Mūsų klasė“ tais metais gavo net 4 auksinius kryžius – už režisūrą, scenografiją ir šviesas (Marijus Jacovskis) , antraplanį moters vaidmenį (Aldona Janušauskaitė) ir jaunąjį menininką (Dainius Jankauskas).

Kai manęs klausdavo, kokį spektaklį verta pamatyti Nacionaliniame dramos teatre, „Mūsų klasę“ paminėdavau visada. Jis man buvo palikęs išties didžiulį įspūdį. Būtent todėl prabėgus šešeriems metams vėl nusprendžiau jį pamatyti. Dėl Nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos, jį rodė Rusų dramos teatre, į kurį ir nuėjau, nusipirkusi bilietą pirmoje eilėje. Spektaklio trukmė – 3 val. 45 minutės, jo amžiaus cenzas yra N-18.

Žinau, kad yra žmonių kategorija, kurie antrą kartą į tą patį spektaklį neina, nes bijo susigadinti įspūdį. Aš ne iš tokių. Jeigu man smalsu ir norisi – einu. Spektaklis ir po šešerių metų man pasirodė toks pat stiprus, o aktorių komanda scenoje – nuostabi (iš viso jų vaidina kone dvidešimt, tai taupydama popierių nevardinsiu visų).

Žiūrėjimo malonumą gadino nebent žinojimas, kas po ko bus, kas su kuo ir kas prieš ką, kaip viskas baigsis. Tačiau šįkart spektaklį pamačiau kitomis akimis dėl to, kad per tuos šešerius metus pasikeičiau aš pati. Holokausto tema, kuri anksčiau lietuviams buvo tarsi terra incognita šiandien jau labiau išdiskutuota. Per šį laiką išėjo ne viena knyga šia tema, TV surengė ne vieną diskusiją, o feisbuke iki šiol verda aistringi ginčai. Tai, kad būta vietinių žmonių, anuomet prisidėjusių prie holokausto, abejojančių kažin ar yra. Tikrai ne visus Žagarės, Molėtų ar Lazdijų žydus nužudė tik svetimšalių rankos ir tai, apie ką mūsų seneliai bei tėvai nedrįso kalbėti, šiuolaikiniai jaunuoliai kalba kaip apie istorinę praeitį. Todėl spektaklio „Mūsų klasė“ siužetas galėjo būti sukurtas ir kažkuriame Lietuvos kaime. Spektaklis sukrečia ir nepalieka abejingų. Todėl kai manęs paklausite: „Ir ką čia gero rodo Vilniuje – kokį spektaklį pamatyti?“, aš būtinai atsakysiu – „Mūsų klasę“.

P.S. Šiuo metu kai rašau, Klaipėdos dramos teatre režisierius Oskaras Koršunovas irgi stato „Mūsų klasę“. Labai noriu pamatyti. O kadangi tuoj Kalėdos, einu rašyti laiško Kalėdų seneliui. Gera buvau, gal noras ir išsipildys.

***

Režisierė Yana ROSS

Premjera – 2013 m. rugsėjo 20 d.

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

 

William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA

19 Antradienis Vas 2019

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , , , ,

Man atrodo, kad šis spektaklis turi ilgiausią pavadinimą Lietuvoje. Nesuklydus pasakyti iš pirmo karto nedaug kam pavyksta. Nors „liaudyje“ jis vadinamas paprasčiau – Romeo ir Džiuljeta. Tiksliau, Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džiuljeta“. Spektaklio premjera vyko 2003 metais, taigi, vakar, kai buvau jame, jis skaičiavo jau 16 -uosius metus. Pirmą kartą šį spektaklį mačiau seniai, pagrindinius vaidmenis jame tada vaidino Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė. Kai šis duetas ėmė neatitikti Romeo ir Džiuljetos įvaizdžio, 2015 metais spektaklis buvo atnaujintas ir garsiosios  poros vaidmenys atiteko Laurynui Jurgeliui ir Agnieškai Ravdo. Būsiu atvira sau ir jums – silpniausia grandis šiame spektaklyje man vakar pasirodė būtent Džiuljeta. Tokios neartikuliacijos, neaiškiai tariamo teksto, netaisyklingos tarties seniai jau negirdėjau scenoje. Atrodytų, lyg visą spektaklį aktorė burnoje laikė karštą burokėlį ir kalbėjo jo nepaleisdama iš burnos. Viena mano bičiulė, vakar spektaklį žiūrėjusi iš „aukštai“, kaltino prastą akustiką balkone. Neeee! Aš sėdėjau pirmoje parterio eilėje ir taip pat ne viską supratau.

Oskaras Koršunovas vieną garsiausių Šekspyro veikalų interpretavo genialiai. Virtuvėje tarp miltų kamuolių ir tešlos gaminių vykstančios Montekių ir Kapulečių pjautynės kaip niekada atsiskleidė visu savo stiprumu. Truputį komiškos, truputį absurdiškos bei dramatiškos, truputį tragiškos natos scenoje skambėjo visas tris valandas. Dėl Nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės rekonstrukcijos spektaklis dabar rodomas Rusų dramos teatre. Vakar jame susirinko marga publika. Aplink mane sėdėjo senjorės ir senjorai. Vienus, kaip supratau, atsivedė vaikai (o gal jau ir anūkai), o kitos dvi senjoritos bilietus į spektaklį gavo per Kalėdas. Per pertrauką pastarosios žiūrovės dūsavo ir vienbalsės nusprendė, kad spektaklis „yra savotiškas, reikia laiko prie jo priprasti“ (cituoju iš atminties).

52427973_365908034004192_1939519587770957824_n

Didžiulis spektaklio turtas yra jame vaidinantys aktoriai, ten jų – beveik dvi dešimtys. Ryškiausiai vakar įsiminė auklę to-bu-lai vaidinusi Eglė Mikulionytė, Džiuljetos tėtis Vaidotas Martinaitis, Paris – Dainius Gavenonis, tarnas – Rytis Saladžius ir kiti. Įspūdinga buvo ir Kęstučio Cicėno (Tebaldo) ir Mariaus Repšio (Merkucijus) dvikova. Marius Repšys vėl neapsiėjo be improvizacijų – vidury šekspyriško monologo pamerkė akį žiūrovei ir…  paprašė jos telefono.

Spektaklį žiūrėjau vakar, pirmadienį. Anksčiau visi žinodavo, kad pirmadienis aktoriams yra šventa laisva diena. Dabar, kai ne viena teatro salė Vilniuje yra uždaryta, spektakliai rodomi ten, kur juos priima, tad Nacionalinio dramos teatro spektaklius Rusų Dramos teatro scenoje galima išvysti pirmadieniais.

Po spektaklio apėmė toks sportinis interesas – kiek dar metų bus rodomas šis spektaklis? Ar tik jis nesumuš ilgiausiai rodomo repertuarinio spektaklio rekordo?

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2003 m. birželio 13 d.

Daugiau apie spektaklį – ČIA

VOICEKAS. Pagal Georgą Büchnerį

02 Sekmadienis Gru 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Mieli žmonės, jei jums nosis bėga kaip Vilnelė pavasarį, jeigu nuolat užklumpa nevaldomas kosulys, būkite geri, neikite į teatrą. Jis be jūsų nepražus, tikrai. O šalia sėdintiems nuotaiką sugadinsite. Viso spektaklio metu šalia manęs šniurkštė ir šniurkštė. Kosėjo ir kosėjo. O maždaug nuo vidurio spektaklio – žiovavo ir žiovavo. Gal temperatūra žmogui kilo? Gal taip organizmas nuo ligos vadavosi?.. Nežinau… Bet mano dėmesys nuo scenos vis nukrypdavo į kairėje sėdintį (tiksliau, vargstantį) kaimyną.

Georgo Biuchnerio (1813–1837) pjesę „Voicekas“ perskaičiau jau pamačiusi debiutuojančio režsieriaus Antano Obcarsko spektaklį (beje, radau ją „Dramų stalčiaus“ internetiniuose namuose). Galėjau, aišku, ir anksčiau perskaityti, nors tai bendram spektaklio įspūdžiui kažin ar būtų padėję. 19 amžiuje parašyta pjesė dėl rašytojo mirties  liko neužbaigta. Kirpėjas – kareivis Francas Voicekas – realus žmogus, peiliu nužudęs savo vaiko motiną Mariją. Spektaklyje Voiceką vaidino Giedrius Savickas, Mariją – Agnieška Ravdo. Spektaklyje pačios Biuchnerio pjesės liko labai mažai, nes dramaturgas Laurynas Adomaitis ją sukryžmino su nesena istorija, kai „Germanwings“ pilotas Andreasas Liubitzas nuskraidino lėktuvą su visais keleiviais tiesiai į mirtį. Tokia jo poelgio priežastis iki galo taip ir liko neaiški, išskyrus šykščias detales apie tai, kad jis anksčiau buvo lankęsis pas psichiatrus, vartojęs vaistus, tačiau tai jam nesutrukdė tapti orlaivio pilotu. 2015 metų kovo 24 dieną „Germanwings“ skrydžio 9525 metu iš Barselonos į Diuseldorfą žuvo 144 keleiviai ir 6 įgulos nariai. Spektaklyje Andreasą vaidina Laurynas Jurgelis.

Kaip ir pati Biuchnerio pjesė, kuri literatūros kritikų vadinama „neišbaigta ir fragmentiška“, toks man pasirodė ir pats spektaklis. Nėra nuoseklios siužeto linijos, veikėjų santykiai neišplėtoti. Nežinodamas konteksto (pjesės ir tragedijos Alpėse), iš spektaklio išeisi panašiai toks pats baltas lapas, koks ir įėjai. Spektaklyje buvo du aktoriai, kurie beveik nepratarė nė žodžio – kažin kokia buvo jų paskirtis? Viso spektaklio metu naudojamas stingstančio ir čia pat į dulkes subyrančio balto parafino leitmotyvas. Dar virškinu informaciją apie jo simboliką.

Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje rodomas spektaklis trunka be pertraukos apie pusantros valandos. Be jau minėtų aktorių jame vaidina Kęstutis Cicėnas (kapitonas) ir Gediminas Rimeika (gydytojas). Pastarojo vaidmuo ir atlikimas, mano akimis, buvo įtaigiausias.

Spektaklis buvo rodomas savaitgalį patogiu laiku 16 val., tačiau salėje buvo laisvų vietų. Maždaug po kokių 35 minučių nuo spektaklio pradžios pakilo ir iš salės išėjo dvi moterys. Visi kiti link rūbinės ėmė brazdintis dar aktoriams nenuėjus nuo scenos. Plojimai buvo itin skysti. Draugė net paklausė: „Ar čia visada dabar taip žmonės skuba išeiti?“ Tiesą sakant, ne, ne visada. Būna spektaklių, kai aktoriai pakartotinai kviečiami išeiti nusilenkti du, tris ar keturis kartus. Būna spektaklių, kai rankas paskausta nuo plojimų. O, bet, tačiau šis spektaklis – ne iš tokių.

***

Režisierius Antanas Obcarskas

Premjera 2018.06.01

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

 

Jo Strømgren. DURYS

16 Penktadienis Lap 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Šis norvegų režisieriaus šokio spektaklis – pirmoji šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Pirmąkart spektaklis parodytas Anykščiuose. Tada – Osle. Aš jį žiūrėjau Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, kuri kol kas dar neuždaryta remontui. Garsųjį norvegų menininką Jo Strømgreną besidomintys šokiu žino iš kitų jo Lietuvoje kurtų spektaklių. Šis yra kiek kitoks, nes jame šoka ne profesionalūs šokėjai, o aktoriai – Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Mantas Stabačinskas, Ugnė Šiaučiūnaitė ir Rimantė Valiukaitė.

46337828_253709225294950_6991993242178813952_n

Pasakysiu tiesiai šviesiai – apie ką buvo spektaklis, aš nesupratau. Scenografė Goda Palekaitė scenoje įkurdino konstrukciją, kuri padalijo sceną pusiau. Buvo vienos durys ir daug langų. Kažkas nuolat vyko anapus, kažkas šiapus. Dar spektaklio metu aš mačiau aprūdijusią pašto dėžutę, šiukšlių konteinerį, radiją, grojantį senus įvairių šalių šlagerius ir 8 aktorius, kurie šoko, mušėsi, pykosi, mylavosi, mirė, prisikėlė ir dar veikė kažką, ką man sunku įvardinti žodžiais. Beje, apie žodžius: nebuvau skaičiusi prieš spektaklį jokių atsiliepimų, tad iš pradžių nesupratau – kodėl aš nieko nesuprantu, ką jie scenoje kalba??? Lyg vienas lietuviškas žodis, kitas – panašus į latvišką, Rytis Saladžius dainavo dainą vokiškai, o Rimantė Valiukaitė garsiai nusikeikė angliškai iš F*** raidės. Tik po kažkiek laiko man dingtelėjo mintis, kad aktoriai kalba… niekieno kalba. Neegzistuojančia, pačių sukurta.  O ką jie tuo nori pasakyti, suprask pats. Įjunk vaizduotę, tsakant…

Kai grįžau namo, aišku, ėmiau guglinti ieškodama interviu su režisieriumi. Akurat! Pasirodo, toks buvo ir sumanymas – vaidinti nonsensine kalba, be žiūrovams aiškaus siužeto, tarsi verstum albumą su daug miniatiūrų ar žiūrėtum pro kaleidoskopą. Labai gera analogija interviu buvo pateikta su dailininko paveikslu – juk kai ateini į galeriją ir matai paveikslą, turi pats suprasti, ką matai, ko nematai, ką norėjo juo pasakyti ir ko nenorėjo pasakyti dailininkas. Ir visi tą mato skirtingai. Taip ir šis spektaklis – kiekvienam turėjo sužadinti skirtingą matymą, jautimą ir patyrimą.

Spektaklis be pertraukos, jo trukmė – 1 val. 15 min. Kai po spektaklio teatro laiptais lipau žemyn, priešais ėjusios dvi merginos puikiai apibūdino tai, kaip ir aš jaučiausi tą minutę: „Toks jausmas, kad gavai daug vertingos informacijos, bet kol kas nemoki jos iššifruoti“.

***

Premjera: 2018 10 05

Režisierius: Jo STRØMGREN

Daugiau informacijos apie spektaklį – ČIA.

Martin Crimp. LAIMĖS RESPUBLIKOJE

12 Pirmadienis Lap 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Šį rudenį Lietuvos Nacionalinis Dramos teatras Vilniuje pasitiko užkalęs pagrindines duris – rekonstrukcija. Kol kas veikia tik Mažoji salė. Būtent čia vakar ir žiūrėjau Manto Jančiausko režisuotą spektaklį „Laimės respublikoje“. Likus dviems valandoms iki jo gulėjau namuose sau ant sopkutės, visiškai užmiršusi, kad kažkada dar vasarą pirkau bilietą į jį. Išgelbėjo mane duktė, perskaičiusi apie tai kabančiame šeimos kalendoriuje ir šūktelėjusi: „Mama, kas ten per laimė pas tave užrašyta šiandien 16 valandą?“ Tikrai, laimė. Nes jeigu tą įrašą ji būtų pamačiusi bent valanda vėliau, būtų amen mano vizitui į teatrą.

Turiu pasakyti, kad maloniai nustebino puikus aktorių sąstatas. Tris skirtingas kartas vaidino: Gediminas Girdvainis ir Aldona Janušauskaitė (seneliai), Jolanta Dapkūnaitė ir Algirdas Gradauskas (tėvai), Žygimantė Jakštaitė ir Adelė Šuminskaitė (dukterys). Šeimos giminaičius suvaidino Darius Gumauskas ir Rasa Samuolytė. Pats aiškiausias ir suprantamiausias buvo pirmas veiksmas: Kalėdos, prie stalo susėda trys šeimos kartos. Malonus ir mandagus bendravimas pamažu eižėja ir išlenda vis daugiau veikėjų slepiamų paslapčių, liaudyje šiandien vadinamų „skeletais spintoje“. Kai į svečius užsuka dėdė Robertas su drauge, situacija tampa nevaldoma, mat jie išdeda į akis viską, ką galvoja.

Tuo tarpu antras veiksmas nuo pirmojo skiriasi kardinaliai. Blykčiojančios šviesos, muzika, bevardžių veikėjų skanduojami pseudopsichologiniai saviįtaigos tekstai… Kažkoks chaosas. (Norėjau parašyti bardakas, bet nerašau).

Spektaklio pabaiga dar trečiopa – joje Dariaus Gumausko ir Rasos Samuolytės veikėjai kažin kur, kažin ką kalba, o galų gale stačia galva krenta į vandens pripiltą baseiną.

Tarp kitko, šis scenografės Godos Palekaitės scenoje įkurdintas baseinas – įdomus sprendimas. Pirmo veiksmo pabaigoje iš dangaus ima stipriai lyti. Baseinas prisipildo vandens. Būtent aplink baseiną ir vyksta visas spektaklio veiksmas.

Jau grįžusi namo vienoje protingoje recenzijoje perskaičiau, kad ši Martino Crimpo pjesė yra prilyginama Dantės „Dieviškosios komedijos“ trilogijai – pirmas veiksmas buvo tarsi pragaras, o antrame – ir skaistykla, ir rojus. Na, jeigu iš tiesų taip, tai iš tų pamatytų trijų dalių renkuosi pragarą – jis man kažkoks „žmogiškiausias“ pasirodė.

Spektaklis su pertrauka trunka dvi du puse valandos. Šiaip jau po visko pagalvojau, kad visai būtų galima pardavinėti bilietus perpus pigiau į vieną kurią dalį: nori, už pusę kainos perki į pirmą spektaklio dalį iki pertraukos, nori, už pusę kainos perki į antrą dalį po pertraukos. Dar galima parašyti ties kiekviena dalimi po rekomenduojamą amžiaus cenzą: pirmai daliai duočiau >35, antrajai – <35. Tik tokiu atveju ryžčiausi ateiti į spektaklį antrą kartą. Ir, kaip supratot, imčiau bilietą su 50 proc. nuolaida tik į pirmą dalį.

***

Režisierius Mantas Jančiauskas

Premjera – 2018.06.14

Daugiau info – čia.

TRYS SESERYS

05 Antradienis Bir 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Į šį spektaklį pakliuvau tik iš antro karto. Prieš pusmetį pirktas bilietas taip ir liko nepanaudotas, nes netikėtai išvykau iš Lietuvos ir „Trijų seserų“ fiziškai negalėjau pamatyti.

Todėl sulaukusi kažkurios eilinės bilietų akcijos (taip, bilietus dažniausiai perku per jas, nes kitaip greitai bankrutuočiau), nedvejodama nusipirkau antrą šansą pamatyti šį Yana Ross režisuotą spektaklį, kuriam A. Čechovo pjesę adaptavo Mindaugas Nastaravičius.

Sunku surasti teatrą Lietuvoje (manau, ir Europoje), kur nebūtų statomas, pastatytas ar dar tik planuojamas statyti spektaklis pagal A. Čechovo pjesę „Trys seserys“, parašytą, beje, 1900–1901 metais. Šiuo metu „Tris seseris“ dar galima pamatyti Mažajame teatre. Dabar, kai mačiau „Tris seseris“ Nacionaliniame dramos teatre ir Mažajame teatre, priversta dar kartą eiti į kažkurį, rinkčiausi Mažojo teatro tradicinį pastatymą. Režisierės Yana Ross varianto kartoti nenorėčiau. Ačiū, pamačiau, buvo įdomu, bet kol kas užtenka.

Prisipažinsiu, kad esu nemenka režisierės gerbėja. Šiuo metu Nacionaliniame dramos teatre be „Trijų seserų“ galima pamatyti dar du jos režisuotus spektaklius – „Chaosas“ ir „Mūsų klasė“. Pastarasis, mano nuomone, yra vienas geriausių šio teatro repertuarinių spektaklių.

„Trys seserys“ į vieną būrį subūrė fantastišką aktorių komandą. Jame vaidina Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė, Tadas Gryn, Vaiva Mainelytė, Ramūnas Cicėnas, Miglė Polikevičiūtė, Daumantas Ciunis, Paulius Tamolė ir kiti. Veiksmas vyksta šių laikų Lietuvoje, trys seserys ir jų šeimos scenoje apgyvendintos įspūdingai atrodančiame kariniame angare, kuriame dislokuoti NATO pajėgų kariai. Jie scenoje kalba keturiomis kalbomis – lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių. Anglų kalbos mokėjimu šiais laikais nenustebinsi nieko, tačiau kur Daumantas Ciunis išmoko kalbėti vokiškai be akcento??

34411622_10214897251692422_8740710694531366912_n

Šventines girliandas ir fejerverkus (jie buvo tikrų tikriausi!) scenoje keitė kalnai putų antrame veiksme; vaizdo projekcijos, muzika – viskas tarpusavyje derėjo ir atrodė tikrai įspūdingai. Spektaklio vizualika man iš tiesų patiko. Tačiau tai, kas vyko scenoje, patiko mažiau. Manęs neįtikino šiuolaikinė pjesės interpretacija, šių dienų aktualijas atspindintys juokeliai, abejoti vertė ir kai kurie personažai. Toks vaizdas, kad bandyta spektaklį pritempti prie masinio skonio, „paimti“ žiūrovus forma.

Man atrodo, kad režisierė, statydama modernią „Trijų seserų“ interpretaciją, labai rizikavo. Ir, aišku, tą riziką žinojo. Už tai ją gerbiu ir džiaugiuosi, kad toks spektaklis užgimė Lietuvoje.

Spektaklis su viena pertrauka trunka 2 val. 20 min.  Ir nebandykite į teatrą įeiti su iš greta esančios kavinės atsinešta kava. Teks ją paaukoti šiukšlių dėžei. Išbandyta.

***

Režisierė Yana Ross

Premjera 2017 kovo 17 d.

Apie spektaklį daugiau – ČIA.

C. Brandau. TRIJULIS AUKŠTYN KOJOM

24 Ketvirtadienis Geg 2018

Posted by in Spektakliai vaikams, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , , ,

Mažiems vaikams skirtas spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasitaiko nedažnai. Netgi, sakyčiau, labai retai. Iki dabar repertuare buvo galima rasti „Raudonkepurę“  (aprašiau ČIA) ir „Kaulinį senį ant geležinio kalno“. Tad Giedrės Kriaučionytės režisuotas „Trijulis aukštyn kojom“ pagal vokiečių dramaturgo Carsten Brandau pjesę buvo iš tiesų laukiamas įvykis. Šeimų, kurios mėgsta su vaikais lankytis teatre, daugėja. Taip sakau matydama, kaip kitų teatrų repertuaruose ima atsirasti vis daugiau spektaklių mažyliams (netgi kūdikiams), kaip kuriasi privatūs specializuoti teatrai vaikams (pavyzdžiui, „Pradžia“ teatras vaikams Vilniuje).

Spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ anonse rašoma, kad jis skirtas 4-7 metų vaikams, tačiau šįkart, manau, yra būtent tas atvejis, kai amžiaus ribų nebūtina paraidžiui laikytis. Vaidinimas gali prikaustyti ir trimečio, ir pradinuko dėmesį.

image_13_90316060

Mažiau kaip valandą trunkantis spektaklis vyksta teatro trečiame aukšte esančioje studijoje, visiems žiūrovams sėdint ratu ant minkštų pagalvėlių.  Scenografas Vladas Suncovas sukonstravo šviečiančią piramidę, kuri spektaklio metu transformuojasi, o kostiumų dailininkas Antanas Dubra sukūrė įspūdingus apdarus trims spektaklio aktoriams. Susipažinkime su jais: Marius Čižauskas – vienulis, mėgstantis tvarką ir būti pirmas. Jovita Jankelaitytė – dudulė, visada antra ir niekada pirma. Trečiasis – Kirilas Glušajevas – spektaklio maištininkas, apverčiantis vienulio ir dudulės pasaulį, įrodantis, kad kitoks – nebūtinai blogas, kad draugystę reikia branginti, kad skaičiuoti galima ne tik „vienas, du, trys“, bet ir „vienas, trys, du“. Arba „vienas, vienas, trys“.

Spektaklis man pasirodė labai saikingas: saikingai taikli muzika, saikingas aktorių bendravimas su žiūrovais, neperkrautas siužetas, saikingas žaidimas šviesomis ir garsais. Visko ne per daug ir ne per mažai. Pavadinčiau tai didele vertybe šiais laikais, ypač palyginus su kitais vaikiškais spektakliais, kuriuose neretai norisi užsikimšti ausis ir užsiklijuoti akis.

***

Režisierė Giedrė Kriaučionytė

Premjera 2018 05 24

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt 

 

Nežinoma žemė. Šalčia

15 Sekmadienis Bal 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

KEISTAS. Kokia asociacija jums kyla perskaičius ar išgirdus šį žodį? Man – gera. Nes keistas – tai kitoks. Neįprastas. Įdomus. Nenuobodus. Man patinka tai, kas kitiems dažnai atrodo keista. Keisti žmonės, keisti rūbai, keistos knygos, keistų skonių kavos. Spektaklį, kurį vakar mačiau, irgi pavadinčiau „keistu“. Gerąja prasme. Jis toks labai sunkiai apibūdinamas – nei linksmas, nei tragiškas, nei trumpas, nei ilgas, nei dokumentinio teatro žanro, nei visiškai išgalvoto siužeto,  nepavadinsi jo ir šokio spektakliu.

Režisierius Jonas Tertelis, prieš kurį laiką Nacionaliniame Dramos teatre Vilniuje pastatęs spektaklį apie Visaginą (aprašiau ČIA), šįkart nusitaikė į Šalčininkus. Spektaklyje apie Visaginą „Žalioji pievelė“ vaidina patys visaginiečiai. Šįkart režisierius vaidinti pakvietė profesionalius aktorius – Miglę Polikevičiūtę, Gailę Butvilaitę, Oskarą Vygonovskį, Lauryną Jurgelį ir šokėją Airidą Gudaitę. Būtent jiems buvo patikėta užduotis suvaidinti Šalčininkų apylinkėse sutiktus žmones, tapusius spektaklio herojų prototipais.

Štai vieną minutę aktorė Miglė Polikevičiūtė vaidina vaikų namuose augusią ir daug skriaudų vaikystėje patyrusią merginą, kuri sugebėjo atsitiesti, dabar studijuoja Vilniuje, yra laiminga ir sako norinti laimingais padaryti kitus. O po kelių akimirkų ta pati aktorė prakalba 88 metų dzūkuojančios senolės lūpomis, kuri prisimena, kad anksčiau pyragą valgydavo kartą per metus –  Velykų proga, o šiandien mes pyragų galime valgyti kasdien. Ir kas keisčiausia – mes jų nenorime. Šiandien, kai turime beveik viską, mes patys nežinome, ko norime. Ir dažnai nenorime nieko.

Spektaklio dailininkė Paulė Boculaitė išardė visą Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę. Scenoje vienus prieš kitus pasodino žiūrovus ir juos atskyrė tarsi siena, tarsi ekranu. Sienos motyvas spektaklyje kartojosi nuolat. Ir ne todėl, kad Šalčininkų kraštas geografiškai yra pasienyje, o todėl, kad tarp jo gyventojų ir likusios Lietuvos stovi tarsi nematoma siena. Šalčia daug kam – nežinoma žemė. Iki šiol sklando daugybė mitų apie Šalčininkų rajoną, kurio beveik 80 proc. gyventojų sudaro lenkų tautybės gyventojai.

„Važiavome ieškoti Šalčininkų, o radome Lietuvą“. Taip spektaklio pabaigoje sakė kūrėjai. Iš tiesų, problemos ir temos, apie kurias užsimenama spektaklyje, yra labai bendražmogiškos. Ir jei nežinotum spektaklio pavadinimo, galėtum spėti, jog čia vaidinama apie Druskininkus, Pagėgius ar Lazdijus.

Untitled

Vakar man vėl iškrito laiminga korta, nes po spektaklio buvo susitikimas su jo kūrėjais. Dramaturgas Andrius Jevsejevas susirinkusiems sakė, kad spektaklyje sąmoningai vengė politinės ir istorinės linijų. Labiau norėjo parodyti, kuo šiandien gyvena šio krašto žmonės.

Pirmoji spektaklio premjera įvyko Šalčininkuose ir kūrėjai sako, kad po to įvykusio aptarimo metu jie sulaukė daugybės vietos žmonių priekaištų, kad parodė tik „blogąją Šalčininkų pusę“.  Pavyzdžiui, klausė, kodėl paliko sceną apie mergaitę, kurios mokytoja, radusi jos galvoje utėlių, demonstratyviai, lydima kitų klasės mokinių, nuvedė ją pas motiną. „Tačiau mes ir norėjome pasakyti, kad nepaisant to, kokių pažeminimų ji patyrė kadaise, šiandien ji yra aukštai pakelta galva“, – sakė spektaklio autoriai.

Į klausimą, kodėl spektaklyje yra tiek daug gatvės šokio, Airida Gudaitė atsakė, kad Šalčininkų meno mokykla yra viena iš nedaugelio vietų, kurioje vietos vaikai ir paaugliai gali kokybiškai leisti laisvalaikį. Prieš spektaklį profesionali šokėja Airida Gudaitė  Šalčininkuose rengė kūrybines dirbtuves su moksleiviais ir tai, ką jose patyrė, sudėjo į šokius, kuriuos ir galima pamatyti spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“.

Diskusiją po spektaklio moderavęs istorikas Tomas Vaiseta klausė spektaklio kūrybinės grupės, ar nėra taip, kad norėję pastatyti spektaklį apie Šalčininkus, jie pastatė spektaklį apie save? Visi sutiko, kad, ko gero, iš dalies – taip, ir prisipažino, kad statydami šį spektaklį, daug  ką naujo sužinojo apie save. Režisierius Jonas Tertelis ir scenografė Paulė Bocullaitė sakė supratę, kiek daug medijų sukurtų stereotipų apie šį kraštą jie turėję.

Iš spektaklio išsinešiau ne tik daug minčių apie saviškius stereotipus, bet ir dar kai ką. Geltonos spalvos, saldų, valgomą. Nesakysiu, ką. Ateikit į spektaklį, sėskite pirmoje eilėje, išsinešite ir jūs.

***

Režisierius Jonas Tertelis

Premjera 2018.03.16 ir 2019.03.22

Daugiau apie spektaklį – ČIA.

Birutė MAR. Ledo vaikai

13 Šeštadienis Sau 2018

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Labai keistomis aplinkybėmis vakar atsidūriau šiame spektaklyje. Toks ekspromtas išėjo, kad verta papasakoti. Šiais metais gavau „dovaną“ – darbo ofisas persikėlė į Gedimino prospektą. Išeini iš darbo, 5 minutės į dešinę – Nacionalinis dramos teatras, 5 minutės į kairę – Valstybinis mažasis teatras, 5 minutės į priekį – Nacionalinis operos ir baleto teatras. Žodžiu, geriau būti negali. Tai štai, vakar, penktadienį, ofiso duris užvėriau 18.30. Maždaug 18.40 buvau prie Nacionalinio dramos teatro kasos (kodėl ten užėjau, neklauskit, nežinau, kojos užnešė), o 18.47 jau sėdėjau Mažosios salės trečioje eilėje, rankoje laikydama ką tik už 6 eurus nusipirktą bilietą į Birutės Mar spektaklį “Ledo vaikai“.

Birutės Mar vienos dalies monospektaklis „Ledo vaikai“ rodomas nuo 2015 metų. Pusantros valandos trukmės spektaklis sukurtas pagal lietuvių tremtinių prisiminimus. Skaudžią mūsų tautos pokario istoriją Birutės lūpomis pasakoja maža mergaitė, kuri su broliu ir mokytojais tėvais ištremiami į Sibirą. Badas, prievarta, šaltis, nuo kurio naktimis prie jurtos sienų prišaldavo plaukai, artimųjų mirtys, kalėjimas, – net ir tokiomis beviltiškomis akimirkomis tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos esantys tikėjosi, jog kada nors sugrįš namo. Ten, kur auga dideli sodai, o juose – daug, daug obuolių…

Pati spektaklio istorija man kažkuo priminė garsųjį Rūtos Šepetys romaną “Tarp pilkų debesų“. Pasakojimai apie dėl skorbuto iškritusius dantis, nuo šalčio nušalusias rankas ir gyvų žuvų valgymą, nes “taip išlieka daugiau vitaminų“ sukėlė deja vu jausmą.

Minimali Kristinos Norvilaitės scenografija, kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika,  kostiumų dailininkės Indrės Pačėsaitės darbas, pati Birutė Mar, kuri labai įtaigiai buvo spektaklyje („vaidino“ nerašau sąmoningai, nes ji labai organiškai atrodė scenoje), – visa tai sukūrė gražų, nesaldų, bet ir nenuobodų spektaklį.

26758315_359961667816605_2026876266126527158_o

Ne, spektaklis negraudino (nors kai tokia tema, režisieriui gali kilti pagunda jautrias  sielos stygas pakutenti), ašarų nebraukiau, tačiau man jis patiko. Gražiausia spektaklio akimirka buvo tada, kai Birutės Mar herojė su akordeonu užtraukė dainą “Kur tas dulkėtas traukinys…“. Jau po pirmos eilutės dainą kartu dainuoti ėmė salėje sėdėję ir mokėję jos žodžius.

Kai kurie dialogai spektaklyje sakomi rusų kalba, be vertimo. Salėje sėdėję jauni žmonės, nemokantys šios kalbos, ėmė šurmuliuoti, ir viena dama, sėdėjusi per pora eilių nuo manęs, rusų kalbos tekstus jaunimui ėmė pusbalsiui versti į lietuvių. Po visko pridūrė, kad tai esą nesusipratimas, dėl kurio jai gėda prieš jaunimą, ir spektaklio kūrėjai turėtų patys pagalvoti apie vertimą.

Birutė Marcinkevičiūtė šiam monospektakliui tinka idealiai. Net fiziškai spektaklyje buvo tokia įtaigi, jog patikėjau ja ir kai vaidino penkiametę, ir subrendusią moterį.

Jeigu būčiau istorijos mokytoja, mano mokiniai šį spektaklį pamatytų privaloma tvarka.

***

Birutė MAR “Ledo vaikai“

Premjera 2015 sausio 11 diena.

Daugiau info: Nacionalinio dramos teatro puslapyje

 

DREAMLAND

26 Sekmadienis Lap 2017

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Vakar teatre vienu šūviu du zuikius patiesiau.  Ne tik pamačiau pirmą kartą rodomą režisieriaus Manto Jančiausko spektaklį „Dreamland“, bet ir spektaklio išvakarėse sužinojau, kad visi žiūrovai po jo kviečiami pasilikti ir dalyvauti susitikime su kūrėjais. Kaipgi praleisi tokią progą. Niekaip! Diskusija po spektaklio truko gal net ilgiau negu pats spektaklis. Pastarasis rodomas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje ir tęsiasi pusantros valandos be pertraukos.

Šis spektaklis – akivaizdus dokumentinio teatro pavyzdys. Scenoje vaidina ne aktoriai, o tiesiog žmonės. Iš gatvės. Jie pasakoja ne išgalvotas, o savo gyvenimo istorijas. Du rusai, pasiprašę prieglobsčio Lietuvoje dėl politinio persekiojimo, VGTU studijuojanti ir hidžabą tik prieš miegą nusiimanti turkė, Klaipėdoje mylimąją radęs ir ką tik Lietuvos pilietybę gavęs libanietis bei iš Afganistano pabėgęs ir dabar Pabradės užsieniečių registravimo centre gyvenantis Zabi, kurio prašymą apsigyventi Lietuvoje valstybinės institucijos atmetė jau 4 kartus. „Gali būti, kad kitame spektaklyje vietoj manęs stovės kažkas kitas, nes galiu būti deportuotas atgal į Afganistaną“, – pasirodymo metu sakė vyras. Būtent jo istorija iš visų penkių dalyvių man pasirodė stipriausia: pinigai nelegaliems tarpininkams už galimybę patekti į svajonių Europą, Afganistane su vaikais likusi žmona, kuri pyksta ir su juo nesikalba net telefonu, neaiški ateitis ir baimė, kas bus, jei jis grįš ten, kur Talibanas jam ne kartą jau grasino…

Visgi kiekybiškai daugiausiai spektaklyje plėtojama dviejų rusų – Vsevolodo ir Daniilo – istorijos. Ir tai galima suprasti. Kaip po spektaklio sakė režisierius, visuomenės apklausos rodo, kad viena didžiausių lietuvių baimių – Putino režimo Rusijoje grėsmė.

Spektaklyje visi herojai kalba skirtingomis kalbomis. Žiūrovams juos suprasti padeda lietuviškas vertimas ekranuose.

Sakysit, kam eiti į teatrą, jei panašių istorijų galima pamatyti TV ar pasiskaityti naujienų portaluose? Tam, kad tai paliestų ne tik jūsų akis ar ausis, bet ir širdis.

Kadangi spektaklyje vaidina ne profesionalai, didžiulė užduotis tenka kitiems jo kūrėjams – kompozitorei, dailininkei, vaizdo projekcijų autorei, šviesos dailininkui. Man atrodo, kad šįkart visi dirbo kaip vienas kumštis, todėl jiems pavyko sukurti vientisą ir įtaigų spektaklį.

Diskusijos metu moderatorius paklausė spektaklio dalyvių, kas jiems yra dreamlandas? Juk , ko gero, tikrai ne Lietuva su savo minus 20 šalčiu ir šalčiaširdžiais lietuviais. Turkė Feyzanur nekoketavo: „Taip, Lietuva tikrai nėra mano svajonių šalis“. Tačiau mergina prisipažino, kad svajonių šalis yra ta, kurioje ji gali gyventi saugiai, nebijodama dėl savo ir savo artimųjų gyvybių. Šia prasme Lietuva jai yra saugi šalis gyventi. Vienintelės spektaklyje vaidinusios merginos žodžius pakartojo ir visi keturi vyrai.

24135330_10213391982461632_1781572408_n

Na, o paklausti, kodėl sutiko vaidinti šiame spektaklyje, visi vardijo skirtingus argumentus. Tačiau svarbiausias jų – noras šiuo spektakliu keisti lietuvių požiūrį į emigraciją, pabėgėlius ir apskritai – kitokius žmones.

Prieš maždaug mėnesį tame pačiame teatre ir toje pačioje salėje žiūrėjau „Žalią pievelę“ apie Visaginą. Apie ją rašiau ČIA.    Šie abu spektakliai yra tarsi brolis ir sesuo. Sukurti panašiomis priemonėmis, to paties žanro, tik labai skirtingų tematikų. Net neabejoju, kad jie dar daug kartų bus lyginami tarpusavyje.

Kaip visada, pasibaigus spektakliui, jo tęsinys vyksta eilėje prie rūbinės, kur girdžiu pirmuosius atsiliepimus ir vertinimus. Šįkart stovėjau už garbaus amžiaus ponios, kuri skubėjo kažkam raportuoti telefonu: „Aha, jau, pasibaigė. Ne, nesujaudino. Kažko pritrūko. Gal kokios dramos“.

Man tai nieko nepritrūko.

***

Režisierius Mantas Jančiauskas

Premjera 2017 11 25

Daugiau apie spektaklį – Nacionalinio dramos teatro svetainėje