Tag Archives: Nacionalinis dramos teatras

T. Różewicz. Kartoteka

17 Pirmadienis Lap 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Nacionalinis Kauno dramos teatras 2025 metų lapkritį Vilniuje gastroliavo su dviem spektakliais. Apie pirmąjį, „Antrininkas“, jau rašiau, dabar trumpai – apie režisieriaus Gintaro Varno spektaklį pagal T. Różewicz (1921–2014) pjesę „Kartoteka“. Spektaklis buvo rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.

Išvakarėse dar buvo neparduotų bilietų, kas mane labai nustebino. Atrodytų, kad jie turėjo būti šluote iššluoti – režisieriaus Gintaro Varno pavardė; labai retai vykstančios teatrų gastrolės; naujas, kritikų palankiai įvertinfas spektaklis… Pasirodo, kad viso to neužteko. Sunku pasakyti, ar kauniečių reklama nepasiekė vilniečių akių ir ausų, o gal didokos bilietų kainos atbaidė?..

„Kartoteką“ T. Różewicz parašė 1958–1959 metais, įkvėptas absurdo teatro kūrėjų Samuelio Becketto ir Eugeno Ionesco darbų. „Kartoteka“ vadinama vienu reikšmingiausių dramos kūrinių lenkų literatūros istorijoje. Nevaidinsiu gudrios ir pasakysiu, kad autoriaus pavardę išgirdau pirmą kartą, kai po spektaklio grįžusi guglinau daugiau informacijos apie pjesę.

Premjera įvyko 2024 metų rudenį, spektaklyje vaidina didelė Kauno dramos teatro aktorių trupės dalis, o pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Dainius Svobonas.

Spektaklio centre – lovoje gulintis žmogus, į kurio kambarį vis užsuka keisti ir margi personažai. Jo tėvai, dėdė, buvusi meilužė, jaunystėj nušautas draugas karys ir kiti. Vienose scenose pagrindinis herojus yra vaikas, kitose – jau suaugęs. Jokios nuoseklios pasakojimo linijos nėra, skirtingos spektaklio scenos man priminė žemuogių lauką – skini uogas ir veri ant smilgos. Tam, kad paskui parėjus namo būtų didesnis malonumas jas nuverti nuo smilgos ir suvalgyti. Tai spektaklyje režisierius paliko žiūrovui pačiam susiverti pamatytus vaizdus ir scenas ant smilgos. Negaliu pasakyti, kad man tai labai gerai pavyko. Mielai paskaityčiau pjesę ir, greičiausiai, matytas veiksmas pasipildytų naujom potekstėm.

Spektaklyje, kaip jau beveik įprasta režisieriui Gintarui Varnui, vaidina ir lėlės. Šįkart jos buvo ilgabarzdės ir iš aprangos priminė garbaus amžiaus žydų tipažus. Apskritai, spektaklio scenografija (Marijus Jacovskis) ir kostiumai, lėlės (Julija Skuratova) paliko puikų įspūdį.

Spektaklis yra labai varniškas, režisierius ištikimas savo kūrybos braižui. Tad jeigu jums patiko bet kuris kitas režisieriaus spektaklis, „Kartoteką“ pamatyti tikrai verta.

Spektaklio trukmė yra trys valandos ir viena pertrauka.

**

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera: 2024 10 18

Išsamiau: www.dramosteatras.lt

Laurynas Adomaitis. FERMENTACIJA

01 Ketvirtadienis Geg 2025

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Dvi savaites neradau laiko brūkštelėti atsiliepimo apie Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pamatytą Lauryno Adomaičio „Fermentaciją“, kurią režisavo Antanas Obcarskas. Didžiojoje teatro salėje parodyta premjera buvo paskutinioji šių metų teatro sezone. Pirkau bilietą į premjerą iš anksto, nes viliojo pavardės aktorių sąraše – Vaiva Mainelytė, Vytautas Anužis, Giedrius Savickas, Martynas Nedzinskas ir kiti.

Jau artėjant premjeros dienai pasirodę spektaklio anonsai, interviu ir pranešimai spaudai mane nuteikė nekaip. Perskaičiusi juos supratau, kad pasakoti apie būsimą premjerą teatras nelabai turi ką. Na, taip, kažkokios bakterijos, kažkokia fermentacija, vienaląsčiai, daugialąsčiai, bakterijų sukilimas… Atrodė, kad skaitau apie miestelio X teatro būrelio, o ne „svarbiausiojo“ Lietuvos teatro premjerą. Ir kur, kur – Didžiojoje salėje!

Vieta pirmoje salės eilėje pačiame šone nebuvo geras variantas. Mačiau viską iš arti, uodžiau fermentuotų daržovių ir gėrimų kvapus, bet scenos gilumoje rodomos projekcijos beveik nemačiau. Tačiau bent jau girdėjau dialogus ir monologus, nes feisbuke paskui paskaičiau atsiliepimų, kad salės viduryje ir toliau sėdintieji rišlių aktorių kalbų negirdėjo.

Spektaklis turi dvi pertraukas ir trunka keturias valandas. Gerokai per daug. Nes veiksmas spektaklyje per tas keturias valandas pasistūmėja ne per labiausiai. Premjera buvo pristatoma kaip absurdo komedija, bet juoktis progų turėjau gal kokią vieną per tas keturias valandas. Vienu sakiniu apibendrinus tai, ką mačiau, pasakyčiau kažkaip taip: labai geri aktoriai vaidino neaišku ką. Bet geri aktoriai tuo ir skiriasi nuo neaišku kokių, kad gerai suvaidinti gali ir skaitydami telefonų knygą.

Labiausiai man pasisekė, kad šalia sėdėjo be galo plepios dvi jaunosios teatralės, kurios prieš užtemstant šviesoms aktyviai aptarinėjo ir pamatytus spektaklius, ir aktorių asmeninius gyvenimus. Viena jų neseniai buvo „Išvaryme“ ir dalijosi aktualijomis, kaip vienas to spektaklio aktorius žiniasklaidos poruojamas su X influencere. Taip pat ji sakė, kad į Mažąjį teatrą kojos nekelia ir nekels, nes labai nemėgsta dviejų aktorių. Išgirdusi pasiūlymą pamatyti spektaklį „Teiresijo krūtis“, kaimynė iš kairės sakė, kad pagalvos, nors jai ir nepatinka aktorė, kuri, pasak jos, „dabar vaidina beveik visur“. Be dėmesio neliko ir „Fermentacija“. Spektaklis merginai pasirodė panašus Venecijos bienalėje rodytą Roberto Narkaus instaliaciją „Gut Feeling“. Atskiro dialogo nusipelnė pagrindinis spektaklio aktorius Giedrius Savickas. Cituoju iš atminties.

„Na, jis tikrai visos Lietuvos Giedriukas. Pasakytum Giedrius, tai niekas nežinotų, apie ką čia. O Giedriukas – aišku. Ar tu pažįsti nors vieną žmogų Lietuvoj, kuriam nepatiktų Giedriukas?“

Tai tiek trumpai apie „Fermentaciją“. Atsiprašau, jei nuvyliau. Koks spektaklis, toks ir įspūdis.

***

Režisierius Antanas Obcarskas.

Premjera 2025 -04-10

Išsamiau apie spektaklį – ČIA.

Iga Gańczarczyk, Anna Smolar PAUKŠČIAI

22 Šeštadienis Kov 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Vakar buvau teatre feisbuko paskyroje juokavau, kad per vieną savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gavau nemažą paukštienos dozę. Vieną savaitgalį buvau „Kino pavasario“ festivalio filme „Povas“, o lygiai po savaitės tame pačiame teatre žiūrėjau lenkų režisierės Annos Smolar premjerą „Paukščiai“. Jeigu neturit laiko skaityti toliau, iš karto galiu pasakyti, kad filmas teatre šįkart man paliko didesnį įspūdį negu spektaklis apie filmą.

Spektaklis pasakoja apie Alfredo Hitchcocko filmų žvaigždę Tippi Hedren ir didžiausia dalis skiriama kultinio siaubo filmo „Paukščiai“ filmavimo aplinkybėms. Filmas buvo sukurtas 1963 metais, o jame debiutavusi Tippi Hedren po premjeros tapo žvaigžde. Už tai sumokėdama neadekvačią kainą – režisieriaus emocinį smurtą, nesveiką kontroliavimą, seksualinį priekabiavimą ir pan. Spektaklis pastatytas remiantis publikuotais Tippi Hedren memuarais.

Prieš einant į teatrą akis buvo užkliuvusi už spektaklio anonso, kad pasakojimo veiksmas nebus linijinis. Tai reiškia, kad nuoseklios aktorės gyvenimo linijos spektaklyje nebus. Žiūrovui pačiam tenka nuspėti, iš kurio aktorės gyvenimo etapo yra viena ar kita spektaklyje vaidinama scena.

Dar vienas didelis spektaklio išskirtinumas yra tai, kad visi aktoriai įkūnija skirtingus vaidmenis. Štai  Augustė Pociūtė spektaklyje yra ir Paukštis, ir Tippi, ir režisieriaus asistentė ir t.t. Rasa Samuolytė irgi vietomis vaidina Paukštį, vietomis – Tippi, vietomis – mamą, asistentę, fotografę. Nelės Savičenko vaidmenys šiame spektaklyje: Paukštis, Tippi, filmo montuotoja, paukščių dresuotoja. Du spektaklio aktoriai vyrai – Rytis Saladžius ir Gediminas Rimeika – irgi vaidina Paukštį ir Tippi. Be to, dar pabūna tėvu, daktaru ir t.t. Toks vaidmenų pokeris visai smagus, nes vieną personažą gali pamatyti labai iš skirtingų pusių.

Mobingo darbe, seksualinės prievartos, galios viršenybės santykių temas režisierė Anna Smolar nagrinėjo ir kitame Lietuvoje pastatytame spektaklyje „Sulėtintai“ (mano įspūdis apie jį). Tad sakyčiau, kad naujame spektaklyje ji ištikima savo braižui. Didžiuma dalis spektaklio kūrybinės komandos (kostiumų dailininkė, scenografė, kompozitorius, choreografas, vaizdo projekcijų autorius) yra tarptautinė. Spektaklis be pertraukos trunka dvi valandas ir yra rodomas Naujojoje salėje.

Ar būtina spektaklį pamatyti? Jeigu patinka aktualiomis temomis ir moderniomis priemonėmis (jo, bus vaizdo projekcijų:) kalbantis teatras – taip. Spektaklis man pasirodė estetiškas ir nenuobodus, o grįžusi namo dar ilgokai guglinau apie pagrindinę spektaklio veikėją ir ją skriaudusį režisierių. Ai, ir dar vienas spektaklio privalumas – optimalus jo laikas, dvi valandos, sakyčiau, yra pats tas. Nors neabejoju, kad turime Lietuvoje režisierių, kurie būtų sugebėję ištempti spektaklį iki 4 valandų su dviem pertraukom. Ačiūdie, to nenutiko.

Neįtikėtinas sutapimas, bet tą savaitgalį, kai žiūrėjau spektaklį „Paukščiai“, pabaigiau skaityti Valerie Hemingway autobiografinę knygą „Bėgantys su buliais“ apie autorės santykius su Ernestu ir Gregory Hemingway’ais. Knygoje irgi buvo aprašomi sudėtingi santykiai tarp senstančio genijaus ir jaunos merginos. Absoliutus déjà vu.

***

Premjera: 2025 m. kovo 14 d.

Režisierė Anna Smolar

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Marius Ivaškevičius. IŠVARYMAS

06 Ketvirtadienis Kov 2025

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Tai buvo ketvirtą kartą mano pamatytas Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas. Spektaklio išvakarėse dar nežinojau, kad eisiu į jį. Kitą dieną turėjau savanorystės mokymus, diena kaip ir buvo suplanuota. Bet ryte dar gulint lovoj pamatau feisbuke vienoj bilietų išpardavimo grupėj, kad parduodamas bilietas į „Išvarymą“ tai pačiai dienai už 35 eurus. Žinau, kad bilietai į šį spektaklį dabar kainuoja nuo 50 iki 90 eurų, tad pasinaudojau proga nučiupti pigiau pasiūlytą bilietą ir vakare jau sėdėjau 13 eilėj ir 13 vietoj.

Nė kiek neperdėsiu, kad tai yra spektaklis-legenda. Tai liudija spektaklio ilgaamžiškumas, greitai dingstantys bilietai (net ir kainuojantys neregėtus Lietuvos teatrams pinigus) ir neperseniausiai paskelbta naujiena, kad Marius Ivaškevičius pagal šį spektaklį rašo trilogiją, pirmoji knyga „Išvarymas. Londono adata“ jau pasirodė. Beje, pjesę „Išvarymas“ aš skaičiau, knygelė tokio mažumo ir plonumo, kad įveiktų net pirmokas. Bet, aišku, to nerekomenduoju, nes knygoj, kaip ir spektaklyje, labai daug keiksmažodžių.

Labai įdomu matyti, kaip spektaklyje laikui bėgant keičiasi aktoriai. Pagrindinių aktorių pasikeitimą (Ainį Storpirštį ir Moniką Vaičiulytę pakeitė Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė) mačiau savo akimis, kai naujoji pora vaidino savo pirmą kartą. Šįkart spektaklyje irgi buvo naujienų – Edį vaidinusį Martyną Nedzinską pakeitė Laurynas Jurgelis, o Olgą dabar vaidina Greta Petrovskytė, pakeitusi Elzę Gudavičiūtę. Tik Vandalas likęs tas pats – jau keturiolika (!) metų Marius Repšys. Jo personažas gal fiziškai nebe toks pats (špagatų ir opa, opa, aukštyn-žemyn buvo mažiau), tačiau daug buvo kalbų, interaktyvumo su žiūrovais, kurie ne mažiau žavūs ir paveikūs.

Gyvos muzikos trupė viso spektaklio (beveik 6 valandos) metu – didelis spektaklio bonusas. Nors man ausyse dar skamba pirmais metais spektaklyje dainavęs Saulius Prūsaitis su „Happyendless“.

Spektaklis yra apie pirmosios po nepriklausomybės atgavimo emigrantų kartos, vykusios „užkariauti“ Londono, likimus: važiavę laimės ieškoti vieni jų prasigėrė, kiti ištraukė laimingesnę kortą. Kalbos nemokėjimas, pasų vagystė, juodi darbai ir nakvojimas po tiltais. Taip buvo. Ir, kas žino, gal ne tokiu mastu, bet, manau, yra ir šiandien.

Juokino, graudino, gainiojo galvoj mintis – šis spektaklis yra iš tų, kurie nepalieka abejingų. Ir kaip rašiau iš karto po spektaklio instagramo storiuose, turiu nuojautą, kad pamatysiu jį ir penktą kartą.

***

Režisierius Oskaras Koršunovas

Premjera 2011-12-22

Apie spektaklį: www.teatras.lt

Ingmar Bergman „Sarabanda“

03 Pirmadienis Kov 2025

Posted by in Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

„Skaitymai: dramos klasika“ – šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektas, šefuojamas Vytauto Rumšo ir Dalios Michelevičiūtės. Tai klasikinių pjesių skaitymai, vykstantys Mažojoje salėje ir kainuojantys 6 eurus. Dalyvavau visuose. Ir ne aš viena – visus tris kartus Mažoji salė buvo pilnutėlė. Ingmaro Bergmano „Sarabandą“ režisavo Vytautas Rumšas, o skaitė aktoriai Povilas Budrys, Rimantas Bagdzevičius, Adrija Čepaitė, Miglė Polikevičiūtė, Vytautas Rumšas.

Šis kūrinys yra ankstesnės pjesės „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ tęsinys. Esu buvusi šiame spektaklyje (jis rodomas irgi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre), jį režisavo irgi Rumšas, vaidino A. Čepaitė ir P. Budrys. „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ pasakojama apie sutuoktinius Johaną ir Marianę, kurie iš šono pažiūrėjus, rodos, gyvena tobulą gyvenimą. Tačiau jau seniai tarp jų nelikę jokio ryšio. „Sarabandoje“ pasakojama apie porą po keliasdešimties metų. Kai Marianė aplanko seniai nematytą, gyvenimo saulėlydžio belaukiantį savo buvusį vyrą.

Nors tai buvo tik pjesės skaitymas, viskas atlikta taip preciziškai, kad jausmas buvo lyg dalyvaujant gerame spektaklyje. Psichologinė veikėjų įtampa, aktorių profesionalumas čia atstojo mandriausią scenografiją ir rekvizitą. Maloni detalė buvo tai, kad pjesę aktoriai skaitė iš tikrų I. Bergmano knygų, o ne iš baltų lapų su atspausdintu tekstu.

Persisotinusi šiuolaikinio teatro scenose naudojamų ekranų, filmavimų, šviesų ir garsų šou, „Sarabandoje“ jaučiausi lyg aukščiausios prabos restorane. Visko buvo tiek, kiek reikia ir ne per daug. Absoliutus malonumas akims ir ausims. Ačiū už jį.

Justinas Marcinkevičius. MAŽVYDAS

28 Antradienis Sau 2025

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Vienas geriausių dalykų, kuris šį sezoną nutiko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, yra Klasikos skaitymai. Vytauto Rumšo ir Dalios Michelevičiūtės inicijuoti klasikinių, visiems gerai žinomų pjesių skaitymo vakarai sulaukia dėmesio, tai liudija gana greitai išperkami Mažosios salės bilietai. Visų jų kaina vienoda – 6 eurai.

Sausiui baigiantis dalyvavau antruose Klasikos skaitymuose, šįkart buvo pasirinkta Justino Marcinkevičiaus trilogijos viena pjesių – „Mažvydas“. Skaitymus režisavo Vytautas Rumšas, Mažvydą vaidino Vytautas Anužis, taip pat dalyvavo visas būrys puikių aktorių, kurių dalį šiandien jau sunku ir išvysti scenoje. Tai Rimantas Bagdzevičius, Povilas Budrys, Kęstutis Cicėnas, Adrija Čepaitė, Algirdas Dainavičius, Jurga Kalvaitytė, Šarūnas Rapolas Meliešius, Ramutis Rimeikis, Vytautas Rumšas, Jūratė Vilūnaitė ir Arūno Vozbutas.

Apgalvota scenografija, neperspausta režisūra, įtaigi muzika, aktorių vaidyba – visa tai pavertė pjesės skaitymus nepamirštamu spektakliu. Kaip netikėta, ar ne? Eini paklausyt, kaip skaitoma pjesė, o gauni išskirtinį scenos potyrį. Taip įmanoma tik tada, kai scenoje dirba profesionalai. Iš visų labiausiai lenkiuosi aktoriui Vytautui Anužiui, kuris buvo išmokęs tekstus mintinai ir toji pjesė rankose jam nelabai buvo reikalinga. Spektaklio finalas, sujaudinęs ne vieną salės žiūrovą (šalia sėdėjusi moteris kūkčiojo), buvo ypatingas. Sėdėjau arti scenos, tad mačiau, kaip ištaręs paskutiniuosius žodžius, susigraudino ir ašarą nubraukė pagrindinis aktorius.

Grįžusi Vakar buvau teatre feisbuko paskyroje parašiau: „Kodėl scenoje neatsiranda vietos tokiems spektakliams? Kodėl statome virtus omarus, fermentuotus grybus, o panašių pjesių – ne? Kodėl?“

Taigi, kodėl?

Alice Birch. SAVIŽUDYBĖS ANATOMIJA

01 Sekmadienis Gru 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , ,

Galėjo labiau pasistengti su pavadinimu spektaklio kūrėjai. Tas „savižudybės anatomija“ neskamba patraukliai. Atrodo, lyg psichologijos studentų antro kurso kolokviumo tema. Jeigu ne vasarą su akcija pirkti bilietai į šią ir kitas Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeras, abejoju, ar būčiau susigundžiusi tokio pavadinimo spektakliu.

Kognityvinį disonansą man sustiprino ir tai, kad tą dieną, kai ėjau į spektaklį, ką tik užžiebta buvo Vilniaus Kalėdų eglė. Važiuojant į teatrą šeštadienio vakarą srautas žmonių traukė pažiūrėti eglės. Iš Gedimino prospekto parduotuvių girdėjosi kalėdinių grojaraščių muzika, oras kvepėjo skrudintais migdolais ir būsimų švenčių laukimu. Likus iki teatro keliems žingsniams rimtai suabejojau – ar einu į „Savižudybės anatomiją“, ar visgi einu kavos į artimiausią kavinę, o tada švęsti gyvenimo besidairant į kalėdiškai papuoštą Vilnių. Nugalėjo teatras.

Kadangi buvo spektaklio premjera, salėje sėdėjo nemažai teatro žmonių – režisierių, aktorių. „Savižudybės anatomiją“ režisavusi Uršulė Bartoševičiūtė, apsirengusi ryškiu žaliu kalėdiniu megztuku, taip pat sėdėjo salėje tarp žiūrovų. Įdomu, maniau, kad režisieriai per premjeras būna užkulisiuose, drąsina, komentuoja, pataria aktoriams.

Visada smalsu apsidairyti aplinkui, kokia publika sėdi salėje. Šįkart ji buvo labai marga, skirtingų amžių ir lyčių. Šalia manęs sėdėjo trisdešimtmetis barzdotas vyras, kurį mintyse pakrikštijau psichologu (pasirodė panašaus tipažo). Iš kitos pusės sėdėjo mano tėvų amžiaus pora. Keista pasirodė tai, kad spektaklis gavo N-16 įvertinimą, kai tuo tarpu kitas panašios tematikos matytas „Stand’upas prasmei ir beprasmybei“ nurodytas kaip N-18. Dabar, kai mačiau abu, manau, kad reiktų sukeisti vietom tuos N-16 ir N-18. Arba abiems duoti N-18.

Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ pasakojama vienos giminės trijų kartų moterų istorijos. Močiutė Karolina (aktorė Augustė Pociūtė) ir mama Ana (aktorė Augustė Ona Šimulynaitė) nusižudo, o jų anūkė ir dukra Bona (aktorė Elžbieta Latėnaitė), sprendžiant iš paskutinės spektaklio scenos, nutrauks šį ratą.

Labai įdomi spektaklio scenografija, kai scenoje įkurdintas namas, o jo trijuose kambariuose vyksta veiksmas vienu metu: mes matome ir Karolinos, ir Anos, ir Bonos gyvenimus. Jie vyksta atitinkamai 1970, 1990 ir XXI amžiuje (nepamenu tikslių metų). Ypač pačioje spektaklio pradžioje, girdint tris skirtingas istorijas ir vienu metu vystomus dialogus, buvo sunku sekti, kas čia vyksta ir kas čia dabar kalba. Reikia labai didelės koncentracijos ir įsiklausymo. Į spektaklio pabaigą ausis jau ėmė skirti skirtingų aktorių balsus ir buvo lengviau orientuotis. Nors girdėjau komentarus po spektaklio, kad „sunku buvo sekti veiksmą“.

Didžiausias spektaklio atradimas man – aktorė Augustė Ona Šimulynaitė. Buvau ją mačiusi kituose pastatymuose, bet šitas vaidmuo buvo triskart wow. Patiko ir įdomūs spektaklio režisūriniai sprendimai. Visų nepasakosiu, bus proga pamatyti patiems.

Pati istorija labai moteriška, vyrai joje tarytum antraeiliai personažai, su neišplėtotais charakteriais, tokie drungni. Silpnoka grandis spektaklyje man pasirodė trečiosios moters (Bonos-Elžbietos Latėnaitės) istorija. Ligoninės priėmimo skyriui vadovaujanti lesbietė gydytoja keičia meilužes, neturi ryšio su tėčiu ir nesiryžta parduoti namo, kuris jai primena apie močiutės ir mamos savižudybes. Tiesiog nepajaučiau jos, kaip kitų dviejų moterų.

Spektaklis trunka tris valandas, rodomas Naujojoje salėje ir turi vieną pertrauką.

Nežinau, kiek žiūrovų sulauks „Savižudybės anatomija“, bet jeigu manęs kas užklaus, koks dėmesio vertas spektaklis šiuo metu rodomas teatre, aš būtinai paminėsiu šį pavadinimą. Nors ir esu įsitikinusi, kad dėl jo kūrėjai galėjo pasistengti labiau. Žr. pirmą įrašo sakinį.

***

Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė

Premjera 2024-11-28

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Daiva Čepauskaitė. KAI MES BŪSIM JAUNI

29 Penktadienis Lap 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Kai mes būsim jauni“, režisuotas A. Špilevoj, ko gero, vienas populiariausių laikinojoje sostinėje. Nes kai tik užmetu akį į kauniškių repertuarą, ties juo amžiais matau „Išparduota“.

Spektaklis Vilniuje parodytas kartą, nors sprendžiant iš atsiliepimų tų, kurie nespėjo pagauti bilieto į spektaklį, reikėjo mažiausiai dviejų rodymų.

Spektaklyje vaidina vyresnės kartos aktoriai: Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė. Siužetas neįmantrus: seni draugai (tiksliau, draugės) susitinka laidojimo namuose prie bendro bičiulio urnos. Visos moterys labai skirtingų tipažų: viena jų save realizuoja augindama krūvą anūkų; kita sąmoningai (taip sakė) pasirinko gyventi viena ir neturi vaikų; trečioji – išsipusčiusi ir išsipuošusi – turi naują jaunikį, kurį sutiko kapinėse.

Daivos Čepauskaitės tekstai yra labai „daiviški“ – su švelniu humoru, potekstėmis, absurdo prieskoniu. Štai kad ir pjesėje esantis „pelargonijos testas“: pasak jo, jei žmogui viskas gerai, jis laimingas – pelargonija jam smirdi. Jeigu nelaimingas, vienišas – pelargonija jam kvepia.

Arba kitas būdas pasitikrinti, ar esi kam reikalingas – cukinijų testas. Jeigu tau niekas nedovanoja cukinijos, reik susirūpint, gal su tavimi kažkas negerai. Nes paprastai cukinijų uždera tiek, kad apdalijami ne tik giminės, kaimynai, bet ir tolimesni žmonės. Ir jeigu tau niekas niekad nepasiūlo cukinijos, vadinasi, esi tikrai vienišas ir nelaimingas…

Manau, kad vyresniesiems salės žiūrovams (>50-60) spektaklis turėjo daugmaž patikti. Dėl jaunimo nesu tikra. Senatvės temos, stereotipai, kurie ją lydi, jaunam žmogui kažin ar aktualūs. Čia juk ne moterų teisės, LGBT, vištos narvuose ir Palestina. Bet neturiu nė menkiausios abejonės, kad tokie spektakliai, kaip „Kai mes būsim jauni“ turi teisę gyvuoti, būti rodomi miestuose ir ne tik. Visos temos yra svarbios – ir tuščių narvų, ir ištuštėjusių namų.

Nors teisybės dėlėi pasakysiu, kad prieš kurį laiką matytas kitas A. Špilevoj spektaklis senatvės tema „Bagadelnia“ man paliko didesnį įspūdį. Gal todėl, kad tada buvo pirmas kartas man, kai scenoje mačiau tik vyresnės kartos aktorius, pjesė buvo apie juos ir jiems.

„Kai mes būsim jauni“ kažkiek priminė kadaise matytą Algirdo Latėno režisuotą tragikomediją „Kapinių klubas“ pagal Ivan Menchell pjesę. Smagumo spektaklyje buvo daugiau nei gilumo.

„Kai mes buvom jauni“ buvo rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Spektaklis yra be pertraukos ir trunka 1 val. 45 min. Veiksmas toks banguotas – greičiau, lėčiau, linksmiau, rimčiau. Išeinant iš salės aplink buvo daug šurmulio – žmonės noriai dalijosi įspūdžiais, iš šono atrodė tokie „apšilę“, lyg po bokalo bare.

Tačiau LNDT rūbinė yra atskira istorija. Po rekonstrukcijos ji tokia nepatogi su tais A, B, C, D žymėjimais ir žmonių trypčiojimu ant laiptų, kad po šio spektaklio galutinai supratau – rūbinės projektuotojas už tokį darbą į dangų tikrai nepaklius.

***

Režisierius: Aleksandr Špilevoj

Premjera: 2023 – 11- 11

Išsamiau apie spektaklį: www.dramosteatras.lt

Birutė Kapustinskaitė. STAND-UP’AS PRASMEI IR BEPRASMYBEI

26 Antradienis Lap 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Eglės Švedkauskaitės režisuotas spektaklis Mažojoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje turėjo prasidėti penktadienį 19.30 val. Ką veikti iki jo tris laisvas valandas po darbo? Palaužiusi galvą radau neblogą sprendimą – teatro laukti… kine. Išsirinkau „Skalvijoje“ rodomą François Ozono filmą „Kai ateina ruduo“. Puikus buvo sprendimas. Filmas irgi puikus. Jam pasibaigus dar buvo likęs geras pusvalandis iki spektaklio, tad koja po kojos pasiekiau teatrą.

Spektaklyje vaidina du aktoriai – „sūnus“ Karolis Kasperavičius ir „jo mama“ Vitalija Mockevičiūtė. Yra ir trečiasis, nematomas veikėjas. Kęstutis – prieš kurį laiką nusižudęs jų vyras ir tėtis. Sūnus yra sėkmingas standuperis, mama – TV žvaigždė. Tačiau po juokelių ir sėkmingos karjeros uždanga slepiasi begalė neišjaustų jausmų ir neišsakytų žodžių. Kaltė, gėda, nemeilė, pasimetimas, atstūmimas… Sąrašą galima tęsti dar ir dar.

Temos aktualios ir jaudinančios, todėl nieko keisto, kad aplink mane sėdintys žiūrovai ašaras braukė. Tiesa, buvo progų ir pasijuokti. Dalelę savęs pjesės veikėjuose galėjo surasti tikrai ne vienas. Man nosinės neprireikė, nors šiaip mėgstu paverkti, neretai net „Panoramoje“ liūdnesnį reportažą matydama. Savo nejautra šiam spektakliui kaltinu Ozoną. Jo tragikomiškas humoras ir ką tik pamatyto filmo siužetas, matyt, buvo visiškai užvaldęs mintis ir širdį.

Spektaklis trunka pusantros valandos (tiksliau, truko 1 val. 40 min.), pertraukos nėra. Lenkiu galvą prieš abiejų aktorių meistrystę, džiaugiuosi matydama Vitaliją Mockevičiūtę pagrindiniame vaidmenyje.

Spektaklis yra N-18, jame tikrai labai daug kalbama apie savižudybę. Todėl jeigu jums ši tema atrodo per jautri, gal rinkitės kitą spektaklį. Nors spektaklis tikrai trumpas, iš jo išėjo keli žiūrovai. Paprastai iš spektaklio išeinama (taip manau) dėl nuobodulio, bet šįkart spėju, kad priežastis buvo kita.

P.S. Skubu rašyti atsiliepimą apie spektaklį, nes užporyt laukia dar viena premjera – spektaklis „Savižudybės anatomija“. Nemaniau, kad į vieną savaitę sukris du panašios tematikos spektakliai. Teatras imasi visuomenės terapeuto vaidmens. Hmm…

***

Režisierė Eglė Švedkauskaitė

Premjera: 2024 10 24

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Roger Vitrac. VIKTORAS, ARBA VAIKAI VALDŽIOJE

17 Sekmadienis Lap 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pastebiu tokią tendenciją – kuo labiau teatro kritikai sudirba spektaklį, tuo labiau jis man patinka. Ir atvirkščiai, kai visi išsijuosę giria, nuėjus kartais akys sulimpa iš nuobodulio arba išeinu taip ir nesupratusi, ką pamačiau. Tai šįkart buvo pirmas variantas. Spektaklis man patiko, rekomenduoju pamatyti ir pati mielai pakartočiau.

Siurrealistu vadinamo prancūzų rašytojo, dramaturgo ir poeto Roger Vitrac (1899–1952) pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ pirmą kartą buvo pastatyta Paryžiuje 1928 metais. Šis faktas pasirodė įdomus, nes Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Gintaro Varno pastatytas spektaklis man pasirodė labai šiuolaikiškas.

Pirmiausia, ką norisi pasakyti apie šį spektaklį, tai paminėti režisieriaus bendrapartnerius scenoje: įspūdingi rūbai ir grimas (Juozas Statkevičius), muzika (Martynas Bialobžeskis) ir scenografija (Gintaras Makarevičius). Pagyrų nusipelno ir aktoriai, ypač pagrindinį devynmečio ViktORo (kirtis ant O) vaidmenį atlikęs jaunasis  Šarūnas Rapolas Meliešius ir šešiametę Ester vaidinusi Rūta Jonikaitė. Viktoro tėvai scenoje Vainius Sodeika ir Miglė Polikevičiūtė, Ester tėvai Elzė Gudavičiūtė ir Marius Repšys. Taip pat trumpiau scenoje pasirodę Arūnas Sakalauskas, Aurelija Tamulytė, Povilas Budrys, Radvilė Budrytė.

Spektaklis trunka tris su puse valandos, buvo dvi pertraukos. Būtent joms ir dėkoju, kad spėjau perskaityti visus google rastus atsiliepimus apie šį spektaklį. Beje, nors spektaklio premjera vyko šiais metais, taigi, spektaklis kaip ir naujas, Naujoji LNDT salė nebuvo pilna. Tai šen, tai ten bolavo tuščių vietų. Gal žmones atbaidė spektaklio ilgis ir tai, kad jis vyko vidury savaitės, o gal tie neigiami atsiliepimai, rasti internete turėjo įtakos…

Spektaklio veiksmas vyksta Pomelių šeimos namuose. Čia 180 cm ūgio devynmetis Viktoras švenčia gimtadienį ir nusprendžia, kad gana būti patogiu, geru, protingu, visiems įtinkančiu vaiku. Nuo tos akimirkos, rodos, kad jame apsigyvena kažkokia griaunamoji jėga, kuri naikina viską aplink: dūžta ir vazos, ir šeimų gyvenimai, ir jis pats…

Retas atvejis šiandien teatre, tad turiu būtinai paminėti: šiame spektaklyje nebuvo jokių šviesų efektų, nebuvo ekranų ir aktorius filmuojančių kamerų! Nebuvo ir mikrofonų, į kuriuos aktoriai dainuoja, nebuvo kitų XXI amžiaus teatro atributų, nuo kurių neretai jau bloga darosi. Apėmė jausmas, kad grįžau laiko mašina kokius 20 metų ir žiūriu ankstyvuosius Gintaro Varno spektaklius. Viskas režisieriaus ir aktorių rankose – ta teatro magija tave paims arba nepaims. Be jokių išorinių triukų. Tai štai – mane paėmė. Bet buvo ir tokių, kurių nepaėmė. Štai lipant po spektaklio laiptais žemyn, šalia manęs ėjusi porelė diskutavo:

-Taip ir nesupratau, ar čia komedija buvo, ar dramaturgija.

-Nesakyk, dramaturgijos tai buvo, ir nemažai.

Kam rekomenduoju? Gintaro Varno spektaklių gerbėjams; mėgstantiems ironiją ir sarkazmą; tiems, kam patinka Edvard Munch „Klyksmas“; pavargusiems nuo šiuolaikinio teatro, kai ateini į spektaklį, o gauni performansą, koncertą ar neaišku ką.

Kam nerekomenduoju? Turintiems hemorojų (nepatogios kėdės teatre ir netrumpas laikas sėdėti); mėgstantiems realistinį teatrą, pvz. „Amerika pirtyje“; tiems, kuriems niekas neįtinka.

***

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2024 04 11

Apie spektaklį išsamiau www.teatras.lt

Albert Camus. SVETIMAS

05 Šeštadienis Spa 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ 5 Komentaras

Žymos

, , , , ,

Slovėnų režisierius Jernejus Lorenci pagal garsiąją Albert Camus knygą „Svetimas“ pastatė spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Eidama į teatrą bandžiau atgaminti kadaise skaityto romano siužetą ir neturėjau jokių išankstinių lūkesčių – neskaičiau išankstinių interviu su režisieriumi, nežinojau net, kokie aktoriai vaidins spektaklyje. Tai, kad spektaklis trunka 4 valandas ir turi vieną pertrauką taip pat sužinojau tik premjeros dieną, kai susirūpinau, kokiu transportu teks grįžti namo.

Į savo vietą – kėdę eilės viduryje (8 vieta) atsisėdau likus dešimčiai minučių iki spektaklio pradžios. Salėje stovėjo pusračiu sudėtos kėdės, keli mikrofonai, apšvietimo lampos, pianinas. Minimalizmas.

Už nugaros atsisėdo dvi rusakalbės moterys, kurios kalbėjo taip garsiai, kad, neabejoju, jų kalbas apie Izraelį ir vienos jų anūką, kuris labai, labai judrus, girdėjo trečdalis salės. Mintyse atskirą vietą eilėje prie pragaro vartų priskyriau porelei, kuri į savo 3 ir 4 vietas eilėje nusprendė eiti iš kitos pusės ir taip privertė atsistoti visą jau sėdėjusią eilę žiūrovų. Tuo tarpu apėjus iš kitos pusės jiems būtų reikėję pakelti tik 1 ir 2 vietose sėdinčiuosius.

Iš dešinės man atsisėdo pagyvenusių žmonių trijulė, kurios vienintelis vyriškis, duodu galvą nukirst, paskutinį kartą teatre buvo kokiais 1986-aisiais. Jaučiau tai šeštuoju pojūčiu ir supratau neklydusi, kai prasidėjus spektakliui jis ėmė muistytis, mykti, kažką replikuoti savo kaimynei, o pasibaigus pirmam veiksmui pusbalsiu pareiškė: „Tai jau einam namo“. Ir išėjo. Antrame veiksme turėjau tris laisvas vietas šalia, tad galėjau įsipatoginti, nes, teatro dievai mato, Naujoji LNDT salė yra nepatogiausių teatro salių topo viršūnėje.

Spektaklį „Svetimas“ dedu į tradicinio teatro stalčiuką vien todėl, kad jame nebuvo kamerų, kurios filmuoja ir vaizdą rodo ekranuose. Jau vien už tai duodu vieną patiktuką. Antras keliauja už vaidybą – parinktas tikrai įdomus aktorių sąstatas. Vaidina Diana Anevičiūtė, Povilas Budrys, Dainius Gavenonis, Algirdas Gradauskas, Vaidilė Juozaitytė, Laurynas Jurgelis, Jurga Kalvaitytė, Birutė Mar, Šarūnas Rapolas Meliešius, Aurelijus Pocius, Augustė Pociūtė, Irena Sikorskytė, Augustas Gornatkevičius. Pastarasis pasirodo tik antrame veiksme, kuriame vaidina teismo posėdžio vertėją į anglų kalbą. Šitas režisieriaus ėjimas man liko mįslė – kam ir kodėl to reikėjo?.. Jei suprasit, brūkštelkit a.ž., man tikrai smalsu.

Jeigu pagrindinį spektaklio veikėją reikėtų nuspalvinti, ieškočiau pilko pieštuko. Pilki ir dažniausiai sakomi jo žodžiai: „Taip / Ne / Nežinau / Nesvarbu / Gal“. Į merginos klausimą „Ar mane myli?“, jis atsako: „Nežinau, greičiausiai ne“. Į teisėjo klausimą „Ar gailiesi nužudęs žmogų?“ atsako savo tradicine mantra „Taip, ne, nežinau“. Nuvažiavęs į prieglaudą atsisveikinti su mirusia motina, jis nenori jos pamatyti paskutinį kartą. Teisiamas už žmogžudystę ir sulaukęs mirties nuosprendžio jis išlieka pilkas (=abejingas) iki galo.

Pirmas spektaklio veiksmas man kažkuo priminė pjesės skaitymus, kai aktoriai prieš premjerą dar tik ruošiasi savo vaidmenims. Atrodė taip: aktoriai sėdi pusračiu ant kėdžių, Jurga Kalvaitytė skaito ištraukas iš A. Camus „Svetimas“, o aktoriai vaidina etiudus. Antroji spektaklio dalis buvo kitokia – pasikeitė ne tik dekoracijos, bet ir veiksmo vystymas: vaidybos buvo daugiau, knygos skaitymo mažiau.

Ar rekomenduoju šį spektaklį kitiems, atsakysiu pagrindinio veikėjo Merso žodžiais: „Taip ne, nežinau“. Tiems, kurie teatre lankosi dažnai arba kuriems patiko romanas „Svetimas“, taip. Tiems, kurie paskutinį kartą teatre buvo 1986-asiais, ne. O dėl visų kitų – nežinau.

Prasidėjęs 19 valandą, spektaklis truko lygiai tiek, kiek nurodyta anonse – keturias valandas. Pro teatro duris išėjau 23 valandą. Spalio vakaras pasitaikė pakankamai šiltas, Gedimino prospekto kavinėse buvo apypilnės, miestas gyveno savo gyvenimą. Į pabaigą ėjo 2024-ieji metai. Paskutinė mirties bausmė Lietuvoje įvykdyta 1995 metais (šaltinis).

***

Režisierius Jernejus Lorenci

Premjera 2024 10 03

N-16

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Joanna Bednarczyk. QUANTA

16 Pirmadienis Rgs 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Režisieriaus Luko Twarkowski režisuotas spektaklis „Quanta“ pradėjo naują Nacionalinio dramos teatro sezoną. Kažkaip neplanavau pirkti bilieto būtent į pirmą premjeros dieną, bet pasirodo, kad netyčia pataikiau į patį pirmąjį rodymą.

Premjera nebuvo labai sėkminga, nes turėjęs prasidėti 18.30 val. spektaklis vėlavo daugiau kaip pusvalandį. Teatro fojė buvo taip tvanku, kad damos vėdinosi tuo, kas po ranka papuolė, vyrai braukė prakaito lašus. Spektaklis vėlavo, laiką reikėjo kažkaip „prastumti“, nepatingėjau ir atsisiunčiau termometro apps’ą – jis parodė, kad fojė temperatūra buvo 29 laipsniai! Lauke rodė 21. Žinant, kad teatras ką tik užbaigė pastato rekonstrukciją, architektams būtų galima užduoti ne vieną klausimą šia tema. Bet tiek to. Pagaliau pasigirdo teatro skambutis, ženklas, kad spektaklis tuoj pasidės.

Pirmos kelios spektaklio minutės buvo tokios keistos – scenoje kybantis milžiniškas ekranas buvo pusiau buvo juodas, o kita jo pusė rodė vaizdą. Po penkių minučių atsirado angliški titrai, bet po poros sakinių dingo ir jie. Spektaklis buvo sustabdytas, visi paprašyti būtinai išeiti iš salės ir palaukti. Pasak pranešėjo, sutvarkius techninius trukdžius, spektaklis vėl prasidės iš naujo. Taigi, vėl atsidūrėme fojė.

Kurį laiką rimtai tariausi su savimi, gal verta eiti namo. Tas vėlavimas ir sustabdytas spektaklis tikrai nebuvo gera pradžia… Bet smalsumas nugalėjo, likau ir praėjus daugiau kaip valandai nuo repertuare numatytos pradžios spektaklis vėl prasidėjo.

Jeigu buvote šio režisieriaus ankstesniuose spektakliuose „Lokis“ arba „Respublika“ ir jie jums pasirodė šiaip sau, galite drąsiai praleisti ir „Quanta“. Nebuvo nieko naujo, kas nebuvo jau matyta ankstesniuose jo spektakliuose. Kas buvo? Buvo nepriekaištingas šviesų dailininko, projekcijų ir kompozitoriaus darbas, įspūdingi sumontuoti kambariai scenoje, juose vykstantis veiksmas, kameros, filmuojančios aktorius ir tiesiogiai transliuojamas vaizdas didžiuliuose ekranuose. Realiai tai buvo kino seansas teatro scenoje. Ne spektaklis. Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose metas naujai nominacijai – geriausias kino darbas. Spektaklis „Quanta“ galėtų drąsiai į ją pretenduoti.

Visi spektaklyje vaidinantys aktoriai yra puikūs, tačiau „Quantoje“ jiems teko kino statistų vaidmenys, kurie niekaip neatskleidžia talento ar galimybių. Spektaklyje daug svarbiau buvo techniniai parametrai: atsistoti taip, kad kamera stambiai fiksuotų veidą; stiklinę nuo stalo numesti taip, kad kritimą spėtų užfiksuoti kamera; daryti veiksmus skirtinguose kambariuose sinchroniškai tada, kai kameros filmuoja ir transliuoja dvi skirtingas scenas vienu metu ekrane ir pan. Riebus minusas buvo per mikrofonus aktorių sakomas tekstas, neretai jis buvo tylus, neaiškus, tad teko skaityti angliškus titrus, kad suprastum, apie ką kalba.

Pats spektaklio siužetas visai intriguoja: 1938 metais viename Šveicarijos viešbutyje susitinka šiaip jau gyvenime niekada nesusitikę žmonės (realūs, kadaise gyvenę garsūs fizikai). Tačiau tie personažai kažkokie sušiuolaikinti ir pritempti. Ką reiškia sušiuolaikinti? Na, pavyzdžiui, emancipuota moteris (buvo), homoseksualus veikėjas (buvo, ne vienas) ir kt. Spektakliui „Quanta“ pjesę rašė režisieriaus kūrybinė bendradarbė Joanna Bednarczyk, kūrusi tekstą ir „Respublikai“.

Spektaklis trunka apie pusketvirtos valandos ir yra dviejų dalių su viena pertrauka. Neišeikite po pirmos dalies – antroji daug įdomesnė.

Spektaklis nenustebino, nesujaudino ir nesukėlė jokių inspiracijų tolimesnei diskusijai ar pagalvojimui, ką aš čia dabar pamačiau. Panašiai galvoju ne aš viena, paskaitykite kitų įspūdžius „Vakar buvau teatre“ feisbuko paskyroje ČIA.

Iš spektaklio pliusų paminėčiau art deco detales scenografijoje ir kostiumų dizaine (kostiumų dailininkė — Svenja Gassen).

Tačiau savo trumpą įspūdį noriu užbaigti mano akimis tobula režisieriaus L. Twarkowski citata iš priešpremjerinio interviu: „Manau, svarbiausia atsipalaiduoti, būti atviram ir neieškoti atsakymų. Į galvą ateina graži režisieriaus Tarkovskio citata: „Kai žmonės bando suprasti mano filmus, jie praleidžia visą esmę.“ Viskas yra susiję su patirtimi ir atsivėrimu. Tai mes ir siekiame padaryti“ (interviu nuoroda ČIA).

Kam rekomenduoju? Labiau jaunai publikai; mėgstantiems eksperimentus ir performansus teatre; besidomintiems fizikos istorija; spektaklių „Lokis“ ir „Respublika“ fanams.

Kam nerekomenduoju? Mėgstantiems tradicinį teatrą ir tiems, kas turi alergiją ekranams ir vaizdo kameroms teatro scenoje.

***

Režisierius Lukas Twarkowski.

Premjera: 2024-09-13

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ

30 Sekmadienis Bir 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Iš antro karto patekau į šį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomą spektaklį. Pirmą kartą bilietą nusipirkusi eiti negalėjau, tad jį padovanojau. Šįkart jau visiškai teatro sezono pabaigoje pagaliau pamačiau Yanos Ross režisuotą spektaklį „Apmąstant omarą“ pagal David Foster Wallace pjesę. Nevaidinsiu protingos – David Foster Wallace pavardę prieš spektaklio premjerą išgirdau pirmą kartą. Dėdė Googlas pasiūlė internetinės enciklopedijos Wikipedia paslaugas, po kurių sužinojau, kad šis JAV rašytojas (1962-2008) publikavo savo kūrinius spaudoje, o po jo mirties išleistas romanas buvo nominuotas Pulitzerio premijai.

Spektaklis pastatytas pagal vieną iš rašytojo esė, kurioje pasakojama apie omarą. Tą, kuris metamas į puodą dar gyvas ir kurio festivaliai vyko (o gal tebevyksta) kažkokiame mažame JAV miestelyje. Ar jaučia skausmą omaras, įmestas į verdantį vandenį? Kiek užtrunka laiko, kol jis numiršta puode? Ar jaučiame skausmą mes, žmonės, gyvendami šalia toksiškų tėvų, nemylimų mylimųjų? Ką jaučiame valgydami omarus ir kitus gyvius?

Klausimų spektaklis iškelia daug (visi jie šiandien labai madingi!), o atsakymo nepateikia nei vieno. Tad tik žiūrovo reikalas, ką jis po pusantros valandos teatre išsineš iš spektaklio namo. Spektaklis rodomas be pertraukos Mažojoje salėje.

Vaidino šįkart keturi aktoriai – Miglė Polikevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Salvijus Trepulis, Jūratė Vilūnaitė. Spektaklio pradžioje kartu su aktoriais į sceną išėjo ir dar vienas vaikinas, kuris pasirodė tik tą vieną kartą ir ištarė vieną sakinį apie tai, kad „susirgus aktorei, čia, scenoje, dabar turi pasirodyti jis, režisierės asistentas“ (cituoju apytiksliai, bet mintis buvo tokia).

Labai patiko spektaklio vizualika – kostiumai, šviesos, scenografija, rekvizitas. Turinys irgi toks, kad žiovauti nebuvo kada. Tačiau išėjusi iš spektaklio ir eidama Gedimino prospektu jau galvojau apie kažką kitą. Tai, ką pamačiau ir išgirdau, nutekėjo kaip nuo žąsies vanduo (atsiprašau, ne nuo žąsies, o omaro). Kažkaip man liko toks jausmas, kad spektaklis buvo sukurtas dėl labiau dėl formos ir temos, o ne turinio. Šiandien, kai rašau, praėjo gera savaitė po spektaklio ir aš negaliu prisiminti anei vienos citatos, anei vieno dialogo, anei jokios minties. Viskas, kas užsiliko, tai vaizdinys scenos, kai guminiais žvejų kostiumais apsirengę aktoriai traukia iš statinių omarus. Tik tiek.

Nežinau kodėl, bet į galvą šovė pamatyto spektaklio palyginimas su mitingais Vinco Kudirkos aikštėje. Ten jų būna daug ir įvairiais klausimais. Būna ir gana efektingų – su plakatais, mikrofonais, muzika, performansais… Eini pro šalį, įdomu užmest akį, bet parėjus namo nesugebėtum pasakyti, tai apie ką jie ten piketavo…

***

Režisierė Yana Ross

Premjera 2023 09 21

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

Miranda Rose Hall. PJESĖ GYVENANTIEMS IŠNYKIMO LAIKAIS

29 Pirmadienis Sau 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , ,

Pasielgsiu man neįprastai ir pirmiausiai pasidalinsiu ne savo įspūdžiu, o pacituosiu, kaip šis spektaklis pristatomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro svetainėje: „Lietuvos nacionalinis dramos teatras kartu su dar 13 kitų lyderiaujančių Europos teatrų (Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos, Kroatijos, Vengrijos, Švedijos Portugalijos, Belgijos, Taivano, Slovėnijos ir kt.) pirmą kartą istorijoje vykdo bendrą projektą STAGES, siekiant sukurti tvaresnio teatro metodiką. Visi projekte dalyvaujantys teatrai pagal amerikiečių autorės Miranda Rose Hall pjesę kuria spektaklį. Siekiama, kad spektaklis „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ kiekvienoje šalyje būtų kuriamas taupant išteklius, taip pat atsisakant nebūtinų kelionių, skrydžių. Rodant spektaklį, jame gali būti naudojama tik ta elektra, kurią sugeneruoja scenoje esantys aktoriai, naudojama galia negali viršyti 150 vatų. Spektaklio sukūrimas yra finansuojamas Europos Sąjungos „Kūrybiškos Europos“ programos lėšomis.“ (www.teatras.lt)

Paskutinis aukščiau esančios pastraipos sakinys, manau, yra aiškus atsakymas man (o ir kitiems), kodėl tokia pjesė atsirado LNDT repertuare. Ją režisavo Antanas Obcarskas, vaidina Gytis Ivanauskas. Spektaklyje pasirodo būsimieji aktoriai, kurių pagrindinė užduotis yra minti elektrą generuojantį dviratį.

Pirmiausia paieškosiu teigiamų dalykų, kuriuos išsinešiau iš spektaklio. 1. Tema. Klimato kaita, rūšių nykimas, naikinimas(-is) yra temos, kurios šiandien rūpi daugeliui, ypač jaunesnės kartos žmonėms. Taigi, tai proga juos atsivilioti į teatrą. 2. Aktorius. Gytis Ivanauskas yra labai talentingas ir tai aš žinau nuo tada, kai pirmąkart pamačiau jį O.Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas“. Vėliau lankiausi ne viename Gyčio Ivanausko teatro projekte, mačiau jį vaidinant skirtingų teatrų scenose. 3. Trukmė. Spektaklis Mažojoje salėje truko 1 val. 15 min. Išties trumpai, nors šalia sėdėjęs vyrutis spėjo kelis kartus pažiovauti ir maždaug per vidurį vaidinimo iš spektaklio išėjo pora už manęs sėdėjusių žmonių.

Kas man ne taip labai patiko? Užkliuvo į ekologinės pjesės medžiagą prikaišioti asmeniškumai apie spektaklio režisieriaus ir spektaklio atlikėjo mamas ir jų mirtis. Nebuvo nei jautru, nei į temą. Taip pat spektaklis pasirodė skylėtas ta prasme, kad minčių šuoliai ar potemės neturėjo sklandžių perėjimų. Vienintelis labiau pavykęs bandymas buvo tada, kai studentai, būsimieji aktoriai, statė scenoje palapinę. Toji pauzė davė kelias minutes žiūrovams atsipūsti ir suvirškinti tai, kas buvo pasakyta. O ir pati pjesės medžiaga pasirodė pateikta kažkaip negiliai, paviršutiniškai. Lyg kalbėjimas apie kažką tik dėl kalbėjimo.

Antrą kartą į spektaklį neičiau ir net nelabai žinau, kam galėčiau rekomenduoti. Gal gimnazistų klasėms vietoj kokios biologijos pamokos? Kad jie galėtų užsisakyti tokį monospektaklį, pavyzdžiui, per Kultūros paso programą ir jis atvažiuotų į mokyklą. Nors nesu tikra, ar tie gimnazistai manęs paskui nepasiųstų toli, toli po tokios rekomendacijos… 

***

Režisierius Antanas Obcarskas

Premjera: 2024-01-26

Apie spektaklį išsamiau: www.teatras.lt

Eglė Švedkauskaitė. FOSSILIA

14 Sekmadienis Sau 2024

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomas spektaklis yra įkvėptas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Teatro interneto svetainėje radau spektaklio anonsą su informacija, kad spektaklio tekstų autoriai yra ne tik Dalia Grinkevičiūtė ar režisierė Eglė Švedkauskaitė, bet ir visi jame vaidinantys aktoriai – Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Povilas Jatkevičius, Vitalija Mockevičiūtė. Įdomu, kaip atrodė spektaklio kūrimo procesas? Bandau įsivaizduoti: susirenka visa kūrybinė grupė ir drauge improvizuoja, kas ką sako ir ko nesako. Arba: susijungia visi į messengerio chatą ir rašo vieni kitiems dialogus?..

Truputį ironizuoju, nes spektaklio metu neapleido jausmas, jog spektaklio tema stipri, o jo dramaturgija – ne. Scenos viena po kitos sudėliotos bele kaip, dialogai kažkokie be meilės, visas spektaklis – be gylio ir nepaliekantis jokios emocijos.

Susidariau įspūdį, kad spektaklis labiau taiko į paauglių auditoriją, nors apie tai anonsuose nei žodžio. Kodėl taip manau? Akivaizdžios pastangos įtikti jaunam žmogui: spektaklyje filmuojama ir vaizdas rodomas ekranuose, vaikinas su seserimi pasikalba angliškai, na, tokia „senobinė“ (rašau kabutėse!) tema sušiuolaikinta.

Apie ką spektaklis? Užsienyje studijuojantis vaikinas gauna kūrybinę užduotį ir grįžta namo kurti filmuko apie šeimą. Tuo metu paaiškėja, jog šeimos namo kieme rastas užkastas stiklainis su tetos pasakojimu apie trėmimus ir Sibiro baisybes.

Spektaklio centre –sūnus, dukra, mama, tėtis. Jų tarpusavio santykiai, reakcija į atrastą dienoraštį. Sibiro realybė ir sąsiuvinyje aprašyti baisumai tarsi antraeiliai. „Fossilia“ trukmė – 1 val. 50 minučių, spektaklis rodomas Naujojoje salėje ir be pertraukos. Jeigu reikėtų išvardinti tris dalykus, palikusius didžiausią įspūdį, tai būtų scenografija, muziejaus darbuotoją vaidinanti Rasa Samuolytė ir optimali spektaklio trukmė.

Labai panašios tematikos (taip pat remtasi Dalia Grinkevičiūte) yra LNDT rodytas monospektaklis „Ledo vaikai“. Ten vaidino viena aktorė, bet, mano manymu, ji nuveikė daugiau, nei šiame spektaklyje visi penki sudėjus.

Kam rekomenduoju? Šeimoms, kurios nori supažindinti atžalas su Lietuvos istorija, tremtimi, Sibiru; norintiems pamatyti šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę Rasą Samuolytę scenoje; besidomintiems, kokius spektaklius stato viena iš trijų LNDT meno vadovių.

Kam nerekomenduoju? Nemėgstantiems istorinių temų; teatre ieškantiems pramogų ir linksmybių.

***

Režisierė Eglė Švedkauskaitė

Premjera: 2023-04-21

Apie spektaklį išsamiau: www.teatras.lt

Laura Kutkaitė. TEIRESIJO KRŪTIS

03 Sekmadienis Gru 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Pažįstu žmonių, jaunų ir nejaunų, kurie nueina į teatrą, pamato kažką, kas neatitinka iki tol turėtos jų teatrinės patirties, susikurtų lūkesčių arba kertasi su vertybėmis ir po uždaro teatro duris labai ilgam. Metų metams. Todėl prieš einant į spektaklį būtų gerai nors šiek tiek apie jį pasiskaityti. Nesirinkti spektaklio tik todėl, kad, pvz., pavadinimas gražus ar bendradarbei patiko.

Prieš einant į Nacionaliniame dramos teatre rodomą Lauros Kutkaitės spektaklį „Teiresijo krūtis“ visai siūlyčiau užsukti į interneto svetainę Dramų stalčius ir ten perskaityti prancūzo Guillaume‘o Apollinaire‘o (1880–1918) pjesę „Teiresijo krūtys“. Ji trumpa, neužtruksite ir suprasite, koks tai siurrealistinis kūrinys. Ir nors režisierė pjesę atkartoja ne pažodžiui, o tik atsispiria nuo jos, veiksmas scenoje taps gerokai aiškesnis. Apie ką spektaklis? Kaip sako jame vaidinanti aktorė Vitalija Mockevičiūtė, prieš spektaklį su megafonu ateinanti žiūrovų pasitikti į fojė, tai spektaklis apie tai, kad „moteris nenori būti moterimi, o vyras pradeda gimdyti vaikus“ (cituoju iš atminties, nesikonspektavau:)

Teresos, kuri dėl aukščiau įvardintos priežasties tampa Teiresijumi, vaidmenį atlieka aktorė Aistė Zabotkaitė. Jos vyresniąją versiją vaidina Dalia Michelevičiūtė. A.Zabotkaitei šis vaidmuo idealiai tinka. Jos vyrą, tą, kuris vėliau pagimdo labai daug vaikų, vaidina Domantas Starkauskas. Paskutinis aktorius šio spektaklio sąstate – Rytis Saladžius. Jo plastiškumas ir gebėjimas įsikūnyti į bet kokį personažą žavi jau labai seniai.

Šalia manęs sėdėjusi maždaug trisdešimties moteris viso spektaklio metu laikas nuo laiko kikeno. Tai girdėdama dar atidžiau žiūrėjau į sceną ir klausiau dialogų, pasiruošusi pakikenti ir aš. Tik taip ir nesulaukiau tinkamo momento, man spektaklis nebuvo juokingas ar linksmas. Spektaklio trukmė – pusantros valandos, jis rodomas Mažojoje salėje.

Nacionaliniame dramos teatre rodomas ir kitas režisierės Lauros Kutkaitės režisuotas spektaklis „Sirenų tyla“. Abu spektakliai vertybiškai panašūs. Tad jei kažkurį matėte ir patiko, drąsiai galite eiti ir į kitą.

Kam rekomenduoju: atviriems ir drąsiems žmonėms.

Kam nerekomenduoju: homofobams, šeimamaršininkams ir tiems, kuriems geriausias visų laikų spektaklis yra „Žaldokynė“.

***

Režisierė Laura Kutkaitė

Premjera 2023 11 17

Daugiau apie spektaklį – www.teatras.lt

Ronald Duncan. ABELARAS IR ELOIZA

17 Šeštadienis Bir 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , , ,

Iki ateidama į režisieriaus Roko Ramanausko režisuotą ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomą spektaklį „Abelaras ir Eloiza“ apie šią meilės istoriją nebuvau girdėjusi. O ir ar ji iš tiesų buvo, ar tik rašytojų vaizduotės vaisius, sunku pasakyti. Spektaklio anonse rašoma, kad Abelaras ir Eloiza, XII amžiuje gyvenusi pora, yra beveik tiek pat garsūs kaip Romeo ir Džiuljeta arba Tristanas ir Izolda. Ji – išsilavinusi ir protinga septyniolikmetė, jis – jos mokytojas, filosofas, intelektualas. Įsižiebia meilė. Meilės pabaiga – jo kastracija ir jos išėjimas į vienuolyną. Šis spektaklis pastatytas pagal rašytojo Ronald Duncan (1914-1982) praėjusio amžiaus viduryje parašytą dviejų veiksmų pjesę, kurią sudaro Abelaro ir Eloizos laiškai.

Spektaklis rodomas Mažojoje salėje ir trunka šiek tiek mažiau kaip dvi valandas (teatro interneto svetainėje nurodyta buvo 1 val. 30 min.) Vaidina Povilas Budrys ir Elžbieta Latėnaitė.

Vaidinimas sukonstruotas taip, tarytum vyksta repeticija, kurioje Povilas ir Elžbieta ruošiasi spektaklio premjerai. Jų abiejų skirtingas požiūris į pjesę, skirtinga pasaulėžiūra, skirtingi gyvenimo patyrimai yra spektaklio „Abelaras ir Eloiza“ ašis. XII amžiaus spektaklyje mažai. Meilės irgi. Tai labiau dviejų šiuolaikinių aktorių susitikimas, kuriame atsiskleidžia spektaklio gimimo užkulisiai. Ar lengva vaidinti pjesę, kuria netiki? Kaip interpretuoti viduramžių laikmečio tradicijas XXI amžiaus kontekste?

Elžbieta kelis kartus bando išklausti Povilo, ką jis iš tiesų galvoja. Ką jis sako nuolat tylėdamas? Povilas spektaklio pabaigoje prisipažįsta, kad jam sunku suprasti Elžbietą, jos feministines nuostatas, kad jis išvis bijo kažką pasakyti, kad jos neįžeistų.

Šį sezoną tai yra jau trečias spektaklis LNDT, kuriame matau spektaklį spektaklyje, t.y. spektaklio kūrimo užkulisius. Pirmieji du buvo „Gyvulių ūkis“ ir „Sirenos“. Paprasčiausias ir suprantamiausias man pasirodė „Abelaras ir Eloiza“. Gal todėl, kad aktoriai vakar nesimaivė scenoje, o tik nuoširdžiai vaidino. Toks tikrai nuoširdus ir pozityvus jausmas liko išėjus.

Kadangi spektaklį mačiau vakar, kai Vilniuje siautė Kultūros naktis, iš karto po jo pataikiau į Valdovų kieme vykusį Šv. Jonų bažnyčios gospel choro pasirodymą. Tai buvo geriausias įmanomas spektaklio pabaigos taškas.

***

Ronald Duncan „Abelaras ir Eloiza“

Režisierius Rokas Ramanauskas

Premjera 2020-02-06

Išsamiau apie spektaklį www.teatras.lt

Eugène Ionesco. RAGANOSIAI

18 Šeštadienis Kov 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , ,

Kartojimas mokslų motina.

Jau kokį trečią kartą savo blog’e kartoju, kad yra tokia interneto svetainė http://www.dramustalcius.lt, kurioje galima rasti įvairiausių pjesių vertimų į lietuvių kalbą. Čia yra ir rumunų kilmės prancūzų rašytojo Eugène Ionesco „Raganosiai“. Perskaitykite prieš eidami į teatrą. 1956 metais parašyta absurdo pjesė bėgant metams ne sensta, o tampa vis labiau aktualesnė. Lyg parašyta užvakar. Specialiai mums, dabar gyvenantiems žmonėms.

Vieną dieną žmonės pamato, kad jų miestelyje vaikšto raganosis. Iš kur, kas, kaip, kodėl?! Po kurio laiko – ir antras. Tada dar vienas, kitas ir dar anas… Miestelio žmonės ima virsti raganosiais. Kas bus kitas?..

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektaklį režisavo Antanas Obcarskas, kurio ankstesnį pastatymą „Boksas“ iki šiol vadinu spektakliu, nuo kurio pažintį su teatru turi pradėti vaikystėje prastų teatrinių patirčių traumuotas jaunuolis ar jaunuolė.

Prieš premjerą viešumoje buvo išties nemažai spektaklio „Raganosiai“ reklamos ir viešųjų ryšių, o viename interviu režisierius sakė, kad kuria jauniems žmonėms, kurie retai lankosi teatre arba visai nesilanko, norėdamas juos pakviesti į teatrą. Gražu.

Spektaklyje pagrindinį Beranžė vaidmenį kuria Martynas Nedzinskas, jo draugas Žanas yra Kirilas Glušajevas. Mylimoji Deizė — Toma Vaškevičiūtė. Vaidina ir puikieji Kęstutis Cicėnas, Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas, Rimantė Valiukaitė, Aistė Zabotkaitė. Pirmą kartą teatro (Nacionalinio tuo labiau) scenoje mačiau vaidinant nuomonės formuotoją Naglį Bierancą. Gal teatro trupėje žmonių pritrūko, kad pakviestas buvo influenceris? O gal kiti motyvai lėmė, nežinau…

Spektaklio scenografija, šviesos, muzika, didžiulės vaizdo projekcijos, transliuojančios veiksmą už scenoje pastatytos sienos – visa tai kuria šiuolaikiško ir nenuobodaus teatro įspūdį. Visgi man įspūdingiausi buvo gyvi dialogai, kurie vyko žiūrovų akyse, o ne vaizdo projekcijose. Tos dramos, tragedijos ir komedijos, slypinčios veikėjuose. Tas absurdiškos baigties neišvengiamumo jausmas ore…

Martynas Nedzinskas, vaidinantis atsiribojusį, normų nepaisantį Beranžė, nusipelno būti eilinį kartą nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Ir jį gauti. (Tik premjeros laikas toks, kad iki kitų „Kryžių“, kurie teikiami pavasarį, liko metai ir per šį laiką spektaklį užgoš kiti, nauji pastatymai).

Spektaklio trukmė 3 valandos su viena pertrauka. Nesimaivydama sakau, kad jis tikrai neprailgo. Dėl šios ir dar kitų keliolikos priežasčių manau, kad spektaklis vertas mūsų visų dėmesio. Eikit. Amen.

***

Režisierius Antanas Obscarskas

Premjera 2023 03 08

Išsamiau apie spektaklį: www.teatras.lt

R. Kmita (G. Orwello apysakos motyvais) GYVULIŲ ŪKIS. XXI AMŽIUS

17 Penktadienis Vas 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Komentarų: 1

Žymos

, , , , ,

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Pauliaus Tamolės režisuoto spektaklio pradžia buvo numatyta 19 valandą. Darbą baigiau 16 val., tad laiko pasiguglinti, į kokį spektaklį eisiu, turėjau į valias. Perskaičiau tris protingų tetų recenzijas apie šį spektaklį. Visos jos buvo labiau neigiamos, nei teigiamos, o pagrindiniai išrašyti argumentai buvo tokie:

a) pirmąjį premjeros vakarą prie sienelės fotografavosi garsūs žmonės, jų nuotraukos publikuotos socialiniuose tinkluose. Dėl to bilietai į paskesnius spektaklius išpirkti akimirksniu;

b) apysaka yra tokia gerai žinoma visiems, kad geriau ją skaityti, o ne statyti;

c) dramaturgo darbas silpnas, režisieriaus irgi ne stebuklai, tad spektaklis so–so.

Čia, aišku, interpretuoju savaip perskaitytus atsiliepimus apie spektaklį, bet tie trys punktai skambėjo dažniausiai. Juokingiausias man tai tas pirmasis. Na, žinoma, į teatrą influenceriams geriau neiti, prie sienelės fotografuotis draudžiama, į instagramą kelti nuotraukų nevalia. Nes jeigu taip nutiks, spektaklis a priori blogas. Juk spektakliai kuriami intelektualams zomšiniais (ups, dabar gal jau odiniais) švarkeliais, o ne tūkstančius sekėjų turinčioms žvaigždėms.

Su tokia nuotaika atpėdinau iki Naujosios salės ir įsitaisiau pirmoje eilėje. Spektaklis trunka pusantros valandos ir yra rodomas be pertraukos. Jame vaidina Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Kęstutis Cicėnas, Vainius Sodeika, Kamilė Petruškevičiūtė, Artiom Rybakov, Augustė Pociūtė. Įdomu tai, kad spektaklyje nėra vieno pagrindinio aktoriaus, kiekvienas scenoje yra maždaug vienodai pagrindinis ir svarbus.

„Gyvulių ūkis. XXI amžius“ yra spektaklis spektaklyje. Tai yra, aktoriai kuria spektaklį pagal Orwello „Gyvulių ūkį“, o pertraukose tarp repeticijų atskleidžiama paprastai žiūrovams nematoma teatro virtuvė – kaip aktoriai bendrauja tarpusavyje, koks aktorių santykis su režisieriumi ir panašiai. Šitų intarpų laukiau labiausiai. Suklusti privertė replika, kad (cituoju laisvai iš atminties) „aktoriui recenzijos yra dzin, niekas jų neskaito“. Įdomu, ar šita mintis skambėjo jau pirmame spektaklyje, ar atsirado vėliau, kai aukščiau paminėtosios protingos tetos parašė ne itin palankius atsiliepimus po premjeros.

Jeigu į spektaklį eiti planuoja gimnazistas, kuriam privalomos literatūros sąraše yra „Gyvulių ūkis“, abejoju, ar jis gaus gerą pažymį, atsiskaitymo metu pasirėmęs vien matytu spektakliu. Perskaityti kūrinį vis tiek reiks. Spektaklyje nėra atpasakojamas visas apysakos veiksmas, nors tam tikras Orwello minčių (ir vaizdų) kaleidoskopas susidėlioja. Susidėliojo man ir vaizdelis, kaip nelengvai teatre gimsta spektakliai. Aktoriai, tie scenos apolonai ir afroditės, kaip ir kitų, žemiškų, profesijų žmonės, patiria mobingą, kolegų pavydą, narcistinių režisierių užgaidas, tapatybės krizę ir siekį būti reikalingu, išlikti matomu, geru, geriausiu…

Jeigu tarp teatro apdovanojimų atsirastų „geriausios spektaklio afišos“ nominacija, šiemet šis spektaklis laimėtų be konkurencijos.

***

Režisierius Paulius Tamolė

Premjera: 2022 11 25

Išsamiau apie spektaklį – ČIA.

Iwan Wyrypajew. GIRTI

05 Sekmadienis Vas 2023

Posted by in Spektakliai, Visi

≈ Parašykite komentarą

Žymos

, , , , , ,

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje – premjera. Vieno žinomiausių Europos dramaturgų Iwan Wyrypajew pjesė „Girti“, kurią režisavo pats autorius. Varšuvoje gyvenantis dramaturgas turi Lenkijos pilietybę, nors yra rusų kilmės, iš ruzzijos išvažiavęs prieš gerus dešimt metų.

Lietuvos teatruose esu mačiusi pastatytą ne vieną I. Wyrypajew pjesę – „Irano konferenciją“, „Vasaros vapsvos gelia net lapkritį“, „Šokį Delhi“. Visi šie paminėti spektakliai man išties patiko, todėl naujajam spektakliui „Girti“, ko gero, turėjau didelių lūkesčių. Be reikalo.

Spektaklis Naujojoje salėje trunka dvi valandas ir yra be pertraukos. Jame vaidina 14 puikių Nacionalinio dramos teatro aktorių. Senosios gvardijos atstovai – Arūnas Sakalauskas, Adrija Čepaitė, Nelė Savičenko, Rytis Saladžius, Dainius Gavenonis, taip pat jaunesnieji – Aistė Zabotkaitė, Lukas Malinauskas, Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika, Vainius Sodeika ir kiti.

Veiksmas vyksta vieną naktį, kuomet prisigėrę (scenoje girtus vaidina visi aktoriai be išimties, anei vieno blaivo) veikėjai ima aiškintis, filosofuoti ir atsiduria nepatogiose situacijose. Pavyzdžiui, ką tik susituokusi jaunavedžių pora aiškinasi santykius su drauge, nuo kurios pabėgo jaunikis ir dabar vedė jos geriausią draugę. Arba dvi pagyvenusių sutuoktinių poros, kurių girtas vakarėlis baigiasi išaiškėjusia paslaptimi, kad vienas jų yra permiegojęs su draugo žmona.

Tikriausiai blaiviam vaidinti girtą nėra labai lengva, nes kai kurie aktoriai manęs neįtikino savo vaidyba. Žiūrovai, dvi valandas girdėdami ir matydami scenoje girtuoklystes, lyg bandė tam tikrose scenose juoktis, bet tas juokas toks graudus labiau buvo. Taip jau yra, kad dažname teatro spektaklyje būna veikėjas girtuoklis/kvailelis/juokdarys, kuris vaidinimui suteikia spalvų ir pipirų. Viskas suprantama. Tačiau kai visas spektaklis yra „girtas“… Čia jau ne spalvos ir pipirai, o konkretus persivalgymas ir perdozavimas.

„Dievas kalba per girtuosius“, – ne kartą spektaklyje skambėjo citata. Tikrai, spektaklyje į girtų veikėjų lūpas buvo įdėta daug filosofinių samprotavimų apie vyro ir moters santykius, apie Dievą, apie meilę sau ir kitiems ir t.t. Nežinau, gal mano koks santykis su alkoholiu komplikuotas, bet tokie tiesioginiai pakoučinimai iš girtų lūpų manęs niekaip neveikė. Apskritai, man atrodo, kad gyvename laikais, kai žmonės moka/mokosi bendrauti būdami blaivūs. Ta sovietmečiu gaji girtavimo tradicija ir ezopo kalba (kai girtas pasakai tai, ko blaivas negali) jau yra tapusi istorija.

Negi nė karto nesijuokiau? Bandžiau. Juokingiausias buvo Lauryno Jurgelio vaidinamas personažas ir jo „mėsėdiška filosofija“, kad visi „vegetarai yra užsislėpę naciai“.

Labai smagu, kad buvau premjeroje, kuomet po spektaklio žmonės neša aktoriams gėlių. Seniai matytas ir akiai mielas vaizdelis.

P.S. Perskaičiau, ką parašiau, ir toks jausmas, kad drungnas įrašas išėjo. Kažko lyg trūksta. Ko? Gal trumpo paaiškinimo, kad aš esu abstinentė, alkoholio nevartojanti labai seniai.

***

Iwan Wyrypajew „Girti“, rež. I. Wyrypajew

Premjera – 2023 02 02

Daugiau: www.teatras.lt